- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- A-756-1440-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00358-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- D. Č.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. Č. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) viršininko patvirtintą 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 20-6-1-21 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir šio nutarimo pagrindu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus (toliau – ir Kauno apskrities VPK ONTV 3-asis skyrius) vyresniosios tyrėjos B. J. 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-21.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad prevencinės poveikio priemonės gali būti paskiriamos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus, ir prevencines priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises bei laisves. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis pasekmėmis. Pareiškėjas nėra teistas, dirba pagal darbo sutartį, turi savo šeimą, augina du mažamečius vaikus ir nedarė bei nesiruošia daryti jokių nusikaltimų ar teisės pažeidimų. Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, tačiau šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs – pareiškėjas jį, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui ir apeliacinis skundas dar nėra išnagrinėtas. Pareiškėjas neatliko ir neatlieka jokių veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip pažeidžiančius kitų žmonių teises bei laisves. Be to, pareiškėjui nėra pateikta sąrašo asmenų, kurie priklauso organizuotoms grupėms ar nusikalstamiems susivienijimams, ir apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, kuriuose būtų konstatuotas tokių susivienijimų buvimas. Todėl reikalavimas nebendrauti su nusikalstamų grupių ar susivienijimų nariais yra sunkiai įgyvendinamas, kadangi pareiškėjui nėra žinoma, su kuo, policijos manymu, jam nereikėtų palaikyti ryšių. Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų. Tuo tarpu iš pareiškėjo reikalaujama, kad jis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neremtų organizuotos grupes ar nusikalstamo susivienijimo veiklos arba jiems nepriklausytų, neteiktų organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinės arba materialinės paramos bei informacijos, naudingos nusikalstamai veiklai plėtoti, nesirengtų padaryti arba nepadarytų nusikaltimų ar nevykdytų kitokios neteisėtos veiklos, keliančios didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, praneštų teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą. Atsakovas, taikydamas pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę, faktiškai konstatavo, kad pareiškėjas yra artimai susijęs su sunkius ar labai sunkius nusikaltimus darančiais asmenimis ir pats kelia grėsmę visuomenei. Tačiau pareiškėjas nebuvo supažindintas su medžiaga, kurios pagrindu nuspręsta, kad jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti ir pateikti savo argumentus, kurie leistų įrodyti įtarimų nepagrįstumą. Pareiškėjas neturėjo teisės pasinaudoti advokato paslaugomis. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus. Toks perspėjimas galioja vienerius metus, o tai rodo, kad visa tą laiką pareiškėjui bus grėsmė gauti griežtesnę prevencinio poveikio priemonę. Palikus galioti pareiškėjui skirtąją prevencinio poveikio priemonę, kyla pavojus gauti teismo įpareigojimus už įstatyme nenumatytų pareigų nevykdymą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog oficialus perspėjimas nėra represinė priemonė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemones. Nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymima, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos minėtas prevencines priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, ištirti visas turinčias reikšmės aplinkybes, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus, šeimos gyvenimą ir neapribojant žmogaus teisės į privatumą labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Būtent tai ir buvo įvertinta, skiriant pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę. Oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo“ 3 priede. Šis įsakymas buvo paskelbtas 2006 metais leidinyje „Valstybės žinios“ Nr. 75. Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik minėto įstatymo 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Duomenys, į kuriuos atsižvelgiant pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu ir užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis. Operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Tokiai informacijai netaikomos ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (1 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnį, oficialaus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais tokios informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Todėl asmeniui, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. Nagrinėjamu atveju, tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija. Susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pareikštas oficialus perspėjimas, darytina išvada, kad ši medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka ir vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis teigti, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas. Pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Tiek slaptų, tiek neslaptų įrodymų visuma leidžia teigti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai. Aiškinant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šio statymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Oficialaus perspėjimo forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo“ 3 priede. Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Naikinti pareiškėjui taikytą prevencinio poveikio priemonę nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba pareiškėjo skundą patenkinti: panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko patvirtintą 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 20-6-1-21 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir šio nutarimo pagrindu Kauno apskrities VPK ONTV 3-asis skyriaus vyresniosios tyrėjos B. J. 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-21. Pareiškėjas nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas, jis turi teisę ne tik į tai, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką, lygybės sąlygomis, pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo teismo, bet ir į tai, kad jo byla būtų nagrinėjama viešumo sąlygomis, o taip pat nešališko teismo. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalį, nustatant kiekvieno žmogaus (asmens) pilietines teises ir pareigas, jis turi teisę kartu su kuo nors jį kaltinančia institucija dalyvauti atitinkamame tiesos nustatymo procese teisme, atitinkamų įrodymų nagrinėjime. Nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytos Konvencijos nuostatos buvo pažeistos ne tik Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, bet ir Kauno apygardos administraciniame teisme: pareiškėjo teisės ir laisvės buvo apribotos remiantis duomenimis, įrodymais, kurių atsakovas pareiškėjui nepateikė; teismas pareiškėjo skundą atmetė remdamasis tokiais įrodymais, kurie nebuvo pareiškėjui pateikti susipažinti. Dėl to pareiškėjas negali tinkamai ginti savo teises šioje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į padarytus grubius Konvencijos ir ABTĮ normų pažeidimus, mano, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka, dėl ko yra pagrindas bylą grąžinti šiam teismui narinėti iš naujo. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose Pocius prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 35601/04; 2010 m. liepos 6 d.) ir Užukauskas prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 16964/04; 2010 m. liepos 6 d.), kuriais pripažinta, jog Lietuva pažeidė šių piliečių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes Lietuvoje vykusiuose administraciniuose procesuose pareiškėjai negalėjo ginčyti jų įtraukimo į operatyvinę įskaitą pagrįstumo, kadangi jiems nebuvo leista susipažinti su įrodymais, kaip valstybės paslaptį sudarančia informacija. Akcentuoja, kad nėra jokių teisinių ar faktinių pagrindų jo atžvilgiu taikyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities VPK nesutinka su D. Č. apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose, kuriais remiasi pareiškėjas, skundo objektu buvo įrašymas į policijos operatyvinę įskaitą, o ne prevencinio poveikio priemonės taikymas. Teigia, kad D. Č. oficialus perspėjimas buvo pritaikytas griežtai laikantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtinto 2010 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 20-6-1-21 ir jo pagrindu 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamame nutarime ,,Dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo“ nurodyta, kad prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – D. Č. nutarta taikyti, nes atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens elgesį, ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, jog minėtas asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialus perspėjimas D. Č. skirtas vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais (b. l. 14).
Oficialus perspėjimas yra viena iš Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau - ir ONUĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų prevencinio poveikio priemonių rūšių. Oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį tokia prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog ,,vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“.
Aiškindamas Įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju reikia patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu (toliau – ir OVĮ)). Svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009 ir kt.).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies taikymo. Susipažinęs su nevieša informacija, teismas nustatė, kad medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. ja remiantis pareiškėjui galėjo būto pareikštas Oficialus perspėjimas (ONUĮ 4 str.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009), Nr. A822-326/2009 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi tiek faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3, 7, 12, 23 str., OVĮ 4, 17 str.), tiek vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga ir padarė išvadą, kad jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą neįslaptintus duomenis (Kauno miesto apylinkės teismo sprendimus) dėl teismo įpareigojimų skyrimo, kurie patvirtina pareiškėjo ryšius su konkrečiai įvardytais (nurodant asmens duomenis) teistais ir neteistais asmenimis, su kuriais jis gali vykdyti atitinkamos rūšies sunkius nusikaltimus. Į bylą taip pat yra pateiktas Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 29 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 116 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje; Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje (LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu D. Č. buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 metų (šiuo metu pagal D. Č. skundą byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme)). Taigi, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje esančių įrodymų (neįslaptintos medžiagos) ir neviešų faktinių duomenų, su kuriais teismas susipažino, visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, atsakovui buvo pakankama daryti išvadą, jog D. Č. palaiko ryšius su atsakovui žinomomis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ar jų nariais, ir manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus. Taigi atsakovas turėjo pagrindą taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir minėta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.
Dėl ginčijamo Oficialaus perspėjimo turinio teisėjų kolegija pažymi, kad jis iš esmės atitinka ONUĮ 5 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. ONUĮ 5 straipsnyje numatyta, kad oficialiame perspėjime gali būti suformuluotas reikalavimas nedaryti teisės pažeidimų. Taigi, ginčijamame oficialiame perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra griežtesnis nei numato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose, priimtuose bylose Pocius prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 35601/04; 2010 m. liepos 6 d.) ir Užukauskas prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 16964/04; 2010 m. liepos 6 d.), skundo dalyku buvo asmenų įtraukimas į policijos operatyvinę įskaitą ir iš to kilusios pasekmės. Be to, Teismas pripažino, jog bylai reikšmingų įrodymų atskleidimas nėra absoliuti teisė, tačiau gynybos teises ribojančios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais atvejais. Bylose nebuvo vertinama, ar tais konkrečiais atvejais įrodymų neatskleidimas buvo išimtinai būtinas, o nagrinėjama, ar procese, kuriame buvo priimtas toks sprendimas, buvo laikomasi rungtyniškumo ir šalių lygybės principų bei suteiktos kitos garantijos gynybai.
Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumą įvertino tinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė. Sprendimą teismas motyvavo laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.