Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-02 · Civilinė byla Nr. 2A-87/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-06-02Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-01-02Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-02
Bylos Nr.
2A-87/2013
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00413-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Rimvydas Norkus, Egidijus Žironas
Ieškovas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-773/2012Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00413-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.5.2.5; 121.18 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo teisės į neturtinės žalos atlyginimą tuo atveju, kai teismai priimdami procesinius sprendimus, nekonstatavo asmens teisių pažeidimų priešingai nei Europos Žmogaus teisių teismas savo sprendime.

Šalies argumentai

Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-8967-2001 atmetė ieškovo skundą, kuriuo buvo prašoma pripažinti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą kaltu dėl ieškovo teisių pažeidimo, nes ieškovas buvo laikomas kamerose su daugiau nei leidžiama laikyti asmenų, su rūkančiaisiais ir kt. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 22 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A2-92-02, ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-12-613/2002 atmetė jo skundą Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus 2 griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, kuriuo prašyta priteisti turtinę žalą dėl neteisėtų atsakovų veiksmų bei neturtinę žalą dėl jo persekiojimo už kritiką ir skundų rašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. liepos 11 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A9-613-02, ieškovo apeliacinis skundas taip pat buvo atmestas. Tuo tarpu Europos Žmogaus teisių teismas 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu iš dalies pripažino ieškovo skundą pagrįstu – priteisė ieškovui 5 000 EUR neturtinei žalai atlyginti bei 500 EUR bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad didelis perpildymas ir antisanitarinės pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime prilygo žeminančiam orumą elgesiui, kuris pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Taip pat pripažino, kad Vyriausybė nepakankamai įrodė, jog plati pareiškėjo susirašinėjimo kontrolė buvo „būtina demokratinėje visuomenėje“, todėl tuo buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. Ieškovas iš minėto sprendimo 80-82, 92-98 punktų padarė išvadą, kad administraciniai teismai netinkamai nagrinėjo ieškovo skundus dėl žeminančių kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir dėl korespondencijos cenzūravimo, ignoravo jo teisių pažeidimus, atsisakė ginti jo teises bei priteisti tinkamą ir adekvatų žalos atlyginimą. Dėl tokių teismų sprendimų ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, kaip Lietuvos pilietis prarado pasitikėjimą valstybe, jos deklaruojamais teisinės valstybės ir demokratijos principais, nusivylė valdžios institucijomis, o ypatingai teismais kaip žmogaus teisių užtikrinimo garantu. Ieškovui susidarė įspūdis, kad valstybėje neįmanoma apginti grubiai pažeidžiamų žmogaus teisių, jis jautėsi pažemintas. Tokios mintys sukėlė didelį liūdesį ir bejėgiškumo jausmą, dėl ko ieškovas patyrė ilgalaikį emocinį stresą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad būtent ieškovas turi įrodyti visas valstybės civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas: konkretaus dydžio žalą, teismo neteisėtus veiksmus ir kaltę bei priežastinį ryšį (CPK 12 ir 178 str.). Tuo tarpu ieškovas apsiribojo tik neteisėtų veiksmų ir žalos įrodinėjimu. Be to, ieškovas nebegali reikšti tapačių reikalavimų ir ginčyti įsiteisėjusiu Europos Žmogaus teisių teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių, nes Europos Žmogaus teisių teismas konstatavo, kad nenustatyta nacionalinių teismų sprendimų savavališkumo (CPK 182 str. 2 d., 279 str. 4 d.). Ieškovas neįrodė, kad teisėjai, priimdami sprendimus, aiškiai pažeidė įstatymus bei, kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Teisėjams už nagrinėtas bylas pagal ieškovo skundus nebuvo taikyta drausminė atsakomybė. Ieškovo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra abstraktūs ir neparemti įrodymais, o reikalavimas priteisti protingumo kriterijų neatitinkančią sumą yra aiškiai nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškinys grindžiamas tuo, jog administracinės bylos pagal ieškovo skundus buvo išnagrinėtos netinkamai, ką patvirtina Europos Žmogaus teisių teismo sprendimas. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal civilinio proceso normas, kas apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą. Veiksmų neteisėtumas nepreziumuojamas, o turi būti įrodytas juo besiremiančios šalies (CPK 178 str.). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Teismas nustatė, kad Europos Žmogaus teisių teismas, išnagrinėjęs S. skundo argumentus, jog teismai jo reikalavimus atmetė neaiškia ir apibendrinta forma; jie tariamai buvo neteisingi dėl, inter alia, šališkumo, teisinės ir vertimo pagalbos trūkumo, pernelyg ilgo proceso, liudytojų apklausų, netinkamo pasisakymo dėl pareiškėjo skundų ir vertimo į rusų kalbą paslaugų, ypač teismų sprendimų vertimų, nesuteikimo (89 punktas), šią skundo dalį atmetė kaip aiškiai nepagrįstą (91 punktas, 96 punktas). Iš Europos Žmogaus teisių teismo sprendimo išvados teismas nusprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad administracinių teismų teisėjai, priimdami sprendimus atmesti pareiškėjo skundus padarė akivaizdžius vidaus teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimus. Tuo tarpu Europos Žmogaus teisių teismas spręsdamas dėl kalinimo sąlygų nurodė, kad nors pareiškėjas nepatyrė jokios akivaizdžios traumos, vis dėl to didelis perpildymas ir antisanitarinės pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime prilygo žeminančiam elgesiui, kuris pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį (82 punktas). Administraciniai teismai tokios išvados nepadarė ir neturtinės žalos pareiškėjui nepriteisė. Tačiau išvada dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų buvo padaryta remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) ataskaitos, paskelbtos 2001 m. bei 2004 m. vasario 17-24 duomenimis. Pastarųjų duomenų paskelbimas neapima administracinių bylų nagrinėjimo laikotarpio. Iš ieškovo nagrinėjamoje byloje pateiktų administracinių teismų sprendimų negalima nustatyti, kiek jam teko gyvenamojo ploto ir kokiomis sanitarinėmis sąlygos jis buvo kalinamas. Įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neturtinę žalą grindė tik įstatymo nuostatomis (CK 6.250 str.), teismas nusprendė, kad negalima daryti išvados dėl administracinių teismų aiškių vidaus teisės aiškinimo ir taikymo klaidų vien tik Europos Žmogaus teisių teismo sprendimo pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl kitų ieškovo skundų dėl įkalinimo sąlygų Vilniaus 2-uose pataisos namuose ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kurie yra tapatūs administracinėse bylose išnagrinėtiems ieškovo skundams, Europos Žmogaus teisių teismas padarė analogišką administracinių teismų sprendimams išvadą, kad jie aiškiai nepagrįsti (83 - 84, 101, 106, 110, 113 punktai). Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus teisių teismas konstatavo, jog buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, nes Vyriausybė nepakankamai įrodė, kad plati pareiškėjo susirašinėjimo kontrolė buvo būtina demokratinėje visuomenėje (97, 98 punktai). Tačiau argumentuose dėl tokios išvados Europos Žmogaus teisių teismas nurodė, kad vidaus teisė ir praktika nenumato išsamių ir aiškių administracijos diskrecijos ribų minėtoje srityje, dėl ko galima daryti išvadą, kad netinkama su minėtu klausimu susijusi vidaus teisės bei praktikos kokybė savaime pažeidė Konvencijos 8 straipsnį (96 punktas). Kadangi akivaizdi ir šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida yra vertinamosios sąvokos, tai tokiu atveju sprendžiant dėl teisėjo kaltės gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Teismas sprendė, kad šiuo atveju, esant nepakankamam teisiniam reglamentavimui, administracinių teismų nepadaryta analogiška išvada dėl susirašinėjimo cenzūravimo neduoda pagrindo administracinių teismų teisėjų veiksmus vertinti kaip akivaizdžiai neteisėtus, kas būtų pagrindu spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog administracinių teismų teisėjai netinkamai nagrinėjo ieškovo skundus administracinėse bylose, ignoravo jo teisų pažeidimus, atsisakė ginti ieškovo teises ir priteisti tinkamą bei adekvatų žalos atlyginimą. Teismas nenustatė neteisėtų veiksmų ir kaltės kaip deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 6.272 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

teismas nepagrįstai nusprendė, jog nebūtina atsižvelgti į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) ataskaitas, paskelbtas 2001 m. bei 2004 m. vien dėl to, kad jų paskelbimas neapima administracinių bylų nagrinėjimo laikotarpio. Priešingai, į šias ataskaitas būtina atsižvelgti, nes inspektavimo laikotarpis (2000 m. vasario 14-23 d.) sutampa su ieškovo skunde nurodytu netinkamu įkalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu (1999 m. rugsėjo 20 d. – 2000 m. spalio 27 d.);administraciniai teismai neobjektyviai ištyrė ieškovo skundus bei nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti renkant įrodymus, nes nebandė aiškintis kokiomis sąlygomis ieškovas kalėjo. Tuo tarpu vadovaujantis 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 461 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktu, tardymo izoliatoriuje 1 žmogui turėtų būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m. gyvenamojo ploto. Be to, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A2-92-02 matyti, kad Vilniaus tardymo izoliatorius-kalėjimas pripažino, jog ieškovo kalinimo metu buvo pažeistos higienos normos dėl 1 asmeniui kamerose tenkančio gyvenamojo ploto. Europos Žmogaus teisių teismas sprendime pripažino, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties konstatuojamojoje dalyje buvo padaryta nelogiška ir neaiški išvada, kad ieškovas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes jam nėra padaryta turtinė žala;nesant pakankamo reglamentavimo vidaus teisėje dėl ieškovo susirašinėjimo cenzūravimo, administraciniai teismai privalėjo vadovautis tarptautiniais teisės aktais, įskaitant ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją;administracinių teismų neteisėtus veiksmus įrodo vien ta aplinkybė, kad jie buvo pasyvus, akivaizdžiai netinkamai taikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas bei ignoravo ieškovo teisių pažeidimus, nagrinėdami bylas pagal tuos ieškovo skundus, kuriuos Europos Žmogaus teisių teismas pripažino pagrįstais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Pažymi, kad Konstitucinis teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Todėl teismo (teisėjo) kaltė turi pasireikšti akivaizdžia bei šiurkščia teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas priėjo pagrįstos išvados, jog administracinio teismo teisėjai nepadarė akivaizdžių vidaus teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimų, taip pat administracinių teismų pažeidimų nenustatė ir Europos Žmogaus teisių teismas. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad ieškovas neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Vis dėl to, išimtiniais atvejais bylos nagrinėjimo ribos gali būti peržengtos, jei nustatoma, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismas kiekvienu atveju privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nenustačius, jog byloje kilęs ginčas susijęs su viešuoju interesu, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant ieškovo apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo. Iš ieškovo apeliacinio skundo pagrindo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą įrodinėja iš esmės remdamasis vieninteliu argumentu, tai yra neturtinės žalos atsiradimu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad teismai neobjektyviai ir netinkamai ištyrė ieškovo skundus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir susirašinėjimo cenzūravimo, bei priimdami dėl šių skundų reikalavimų procesinius sprendimus, taikė netinkamas teisės normas, dėl ko nepagrįstai šiuos ieškovo skundų reikalavimus atmetė.

Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teismo ir teisėjo neteisėtų veiksmų, padarytų nagrinėjant bylą administracinio proceso tvarka, yra įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-78/2011). Pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Todėl vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pareiškėjas, siekiantis prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą, padarytą dėl teismo ar teisėjo netesėtų veiksmų, nagrinėjant administracinę bylą, turi įrodyti egzistuojant 3 valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas: 1) neturtinės žalos padarymo faktą ir jos dydį (CK 6.250 str.); 2) konkrečius teismo ar teisėjo neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.); 3) priežastinį ryšį, patvirtinantį, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo būtent dėl teismo ar teisėjo neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas kaip konkrečius administracinių teismų ir teisėjų neteisėtus veiksmus įvardina tai, kad teismai netinkamai išnagrinėjo ieškovo skundus, netinkamai atliko įrodymų tyrimą, vadovavosi netinkamais teisės aktais bei priėmė netinkamus galutinius procesinius sprendimus dėl tų skundo reikalavimų, kuriuos Europos žmogaus teisių teismas 2008 m. lapkričio 8 d. sprendimu pripažino pagrįstais, tai yra dėl netinkamų ieškovo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje bei nepagrįsto jo susirašinėjimo cenzūravimo. Teisėjų kolegija, ištyrusi ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. 1⁸-967-2001, motyvus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 22 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A2-92-02, motyvus bei Europos Žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime (pareiškimo Nr. 871/02) nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sprendžia, kad Europos žmogaus teisių teismas minėtu sprendimu atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus (kurie sutampa su šioje byloje pareikštais ieškovo argumentais) dėl neturtinės žalos ieškovui padarymo administracinių teismų neteisėtais veiksmais. Šios išvados teisėjų kolegija priėjo atsižvelgusi į tai, kad minėtame Europos žmogaus teisių teismo sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjas V. S. „skundėsi, kad administraciniai teismai nenustatė reikšmingų faktų ir teisiškai aiškiai nepasisakė dėl jo skundų, susijusių su įkalinimo sąlygomis“ (89 p.). Šis pareiškėjo argumentas savo turiniu iš esmės sutampa su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad administraciniai teismai netinkamai atliko įrodymų tyrimą administraciniame procese. Be to, minėtame Europos žmogaus teisių teismo sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas V. S. skundėsi, jog administracinių teismų sprendimai „buvo neteisingi dėl [...] netinkamo pasisakymo dėl pareiškėjo skundų“ (89 p.). Šis pareiškėjo argumentas savo turiniu iš esmės sutampa su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad administraciniai teismai netinkamai išnagrinėjo ieškovo skundus, vadovavosi netinkamais teisės aktais bei nepagrįstai atmetė ieškovo skundus. Europos žmogaus teisių teismas, išnagrinėjęs ieškovo argumentus dėl administracinių teismų veiksmų neteisėtumo, konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti šių teismų sprendimų savavališkumo (91 p.), kas reiškia, jog Europos žmogaus teisių teismas nenustatė egzistuojant valstybės civilinės atsakomybės už šiuos administracinių teismų sprendimus, kas sudarytų pagrindą priteisti ieškovui neturtinę žalą (įrodžius jos padarymo faktą ir dydį) už teismų neteisėtus veiksmus, nepaisant to, kad šie teismų sprendimai iš dalies buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais.

Kadangi Lietuvos valstybė 1995 m. balandžio 27 d. yra ratifikavusi 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, iš dalies pakeistą protokolais Nr. 11 ir 14, vadovaujantis šios konvencijos 41 straipsniu, 44 straipsniu ir 46 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. priimtas sprendimas, byloje V. S. prieš Lietuvą, Lietuvos valstybei yra galutinis ir privalomai vykdytinas. Todėl teisėjų kolegija iš naujo nenagrinėja ieškovo apeliacinio skundo argumentų dėl administracinių teismų veiksmų neteisėtumo administraciniame procese bei tokiais veiksmais padarytos neturtinės žalos ieškovui atlyginimo, nes šių argumentų pagrindu kilęs ginčas jau yra galutinai išnagrinėtas Europos žmogaus teisių teismo ir analogiški apeliacinio skundo turiniui ieškovo V. S. argumentai atmesti kaip nepagrįsti minėtu Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu (91 p.), kuris yra galutinis sprendimas, priimtas dėl šio ginčo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant ieškovo V. S. apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę, dėl ko priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl ieškovo V. S. apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėRimvydas NorkusEgidijus Žironas