Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Iš nuteistojo T. G. priteista 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai K. M..

Procesas dėl nukentėjusiųjų E. U. ir M. M. pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. G. (toliau – T. G.) nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl to, kad 2022 m. gegužės 19 d., apie 18.00 val., gyvenamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje kilusio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su savo sugyventine T. M. metu, tyčia, suduodamas pastarajai buteliu ne mažiau kaip du kartus į galvą, padarydamas nukentėjusiajai muštinę žaizdą kairėje momeninėje srityje, kaukolės skliauto ir pamato lūžį, kraujo išlają į kairės akies viršutinį voką, kairio skruostikaulio lanko lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu abipus, kraujosruvą liežuvyje, t. y. sužalojimą, kvalifikuojamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, centriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, sukėlusiais T. M. mirtį, tokiu būdu nužudė savo šeimos narį – sugyventinę T. M..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. G. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi nuteistąjį T. G., konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas, remdamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai pripažino įrodytu, kad būtent T. G. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis tiesiogine neapibrėžta tyčia nužudė savo sugyventinę T. M.. Pirmosios instancijos teismo nustatyta veika kvalifikuota tinkamai, T. G. paskirta bausmė yra proporcinga ir teisinga.

Dėl T. G. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

5. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl savo šeimos nario – sugyventinės T. M. nužudymo, t. y. už tai, kad asmeninio konflikto metu sudavė nukentėjusiajai buteliu ne mažiau kaip du kartus į galvą, padarydamas galvos sužalojimus, nuo kurių komplikacijų T. M. 2022 m. gegužės 20 d. mirė. Nuteistojo T. G. gynėja apeliaciniame skunde neneigia, kad nuteistasis kaltinime nurodytu metu metė butelį į nukentėjusiąją ir pataikė jai į galvą, tačiau teigia, kad pastarosios mirtį nulėmė momeninėje srityje nustatytas sužalojimas, kurio atsiradimo aplinkybės baudžiamojoje byloje tirtos nebuvo. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad T. G. nesiekė sužaloti T. M., butelį į ją metė iš pykčio, nesitaikęs, t. y. keliamas neatsargios kaltės klausimas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

6. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji T. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti pagrįstai, todėl naikinti teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos išvados dėl nuteistojo T. G. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo versijas, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ar būti sužalota kitomis aplinkybėmis. Teismas detaliai išanalizavo nuteistojo nurodytas aplinkybes, kurios minimos ir apeliaciniame skunde, įvertinęs jų reikšmingumą, sprendžiant T. G. kaltės klausimą. Įvertinus teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visus baudžiamosios bylos duomenis, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Gretindamas iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, nustatant atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą taikymui T. G. svarbias faktines aplinkybes. Nustatytas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, yra deklaratyvūs ir nepatvirtina padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja nuteistasis ar jo gynėja, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nuteistajam T. G. inkriminuotą sugyventinės nužudymą patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo T. G. parodymai, liudytojų V. R., R. I., P. Č., S. R. ir nukentėjusiųjų M. M., E. U., K. M. parodymai, specialisto išvada Nr. M 611/2022 (01), specialisto K. Z. parodymai, objektų apžiūros protokolai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus nuteistąjį T. G., nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Įrodymai buvo įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

8. Teisėjų kolegija visas su mirties priežastimi susijusias gynybos iškeltas versijas atmeta, nes byloje šios versijos keliamos remiantis vien tik paties nuteistojo parodymais, nevertinant byloje surinktų duomenų apie objektyviai įvykio vietoje rastus pėdsakus, medicininius nužudytosios kūno tyrimus ir išsamiai ištirtas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatyti mirties priežastis ir padarytų sužalojimų mechanizmas yra teisingi ir grindžiami jokių abejonių nekeliančiais įrodymais. Pažymėtina, kad įvykio metu sugyventinių namuose buvo tik T. M. ir nuteistasis T. G.. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas T. G. patvirtino, kad jam grįžus namo nukentėjusioji nebuvo sužalota, jokių kitų asmenų, kurie galėjo sužaloti T. M., nenustatyta, jų nenurodė ir pats nuteistasis. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad, be nuteistojo T. G., T. M. galėjo būti sužalota kitų asmenų. O jau aptartų įrodymų visuma, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, patvirtina, kad tai padarė būtent T. G.. Nagrinėjamojoje byloje taip pat nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiosios T. M. mirtį, išskyrus nuteistojo T. G. panaudotą smurtą, suduodant nukentėjusiajai buteliu. Nors nuteistasis neigia, kad būtent dėl jo veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryti du sužalojimai, tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad dėl T. G. veiksmų nukentėjusiajai nustatyti ne vienas, o du sužalojimai. Būtent nuteistojo fizinis poveikis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą) vertinami kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusioji nebūtų mirusi. Šios išvados nepaneigia ir apelianto gynėjos skundo argumentai apie tai, kad, jei nukentėjusiajai būtų laiku suteikta pagalba, jos mirties būtų buvę galima išvengti. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009).

9. Tai, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotas pokalbis tarp nukentėjusiosios T. M. ir jos dukters K. M.. Nustatyta, kad T. M., netrukus po to, kai T. G. jos atžvilgiu panaudojo smurtą, skambino savo dukrai ir nurodė, kad „pas mane galva sudaužyta, man skubiai reikia į ligoninę“. Pokalbio metu nukentėjusioji taip pat pasakė, kad taip pasielgė būtent T. G.. Toliau garso įraše girdisi šurmulys, keiksmai, necenzūriniai žodžiai, kas taip pat sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad konfliktas tarp T. M. ir T. G. tęsėsi dar kurį laiką. Liudytoja K. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu taip pat parodė, kad jai paskambino T. M., sakė, kad T. G. sudaužė jai galvą, prašė iškviesti greitąją. Minėti objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, smurtinis poveikis buvo intensyvus, dėl ko nukentėjusiajai reikėjo medikų pagalbos.

10. Tai, kad nukentėjusioji mirė dėl T. G. prieš ją panaudoto fizinio smurto ir į galvą suduotų mažiausiai dviejų smūgių, patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. M 611/2022(01), kurioje nustatyti nukentėjusiajai T. M. įvykio dieną padaryti kūno sužalojimai, įtakoję pastarosios mirtį, jų lokalizacija. Atlikus mirusiosios T. M. kūno tyrimą, konstatuota, kad pastaroji mirė nuo galvos sumušimo, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, centriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. T. M. lavono tyrimo metu nustatyti šie sužalojimai: muštinė žaizda kairėje momeninėje srityje, kaukolės skliauto ir pamato lūžis, kraujo išlaja į kairės akies viršutinį voką, kairio skruostikaulio lanko lūžis, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu abipus, kraujosruva liežuvyje. Paaiškinimų protokole specialistas K. Z. parodė, kad nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dviem poveikiais (1 t., b. l. 79–80). Apklaustas pirmosios instancijos teisme specialistas K. Z. savo išvadas patvirtino, paaiškino, kad sužalojimai nustatyti ant dviejų plokštumų – skruostikaulio projekcijos ir kairės momeninės srities, todėl labiausiai būdinga, kad buvo du trauminiai poveikiai. Nukentėjusiosios mirties priežastis yra išsiliejęs kraujas, tačiau jis yra išsiliejęs abipus, todėl mirtis galėjo būti tiek vieno, tiek kito trauminio poveikio pasekmė. Specialistas taip pat parodė, kad skruostikaulio lūžis yra nebūdingas griuvimui, tuo tarpu momeninės srities sužalojimas galėjo atsirasti nugriuvus tik ant pakankamai riboto daikto. Pasak specialisto, sužalojimai labai atitiktų, jeigu būtų suduoti du smūgiai buteliu, kuomet vienas suduotas į skruostikaulio sritį, o kitas su butelio apatine briauna į momeninę sritį.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiosios T. M. mirtį įtakoję kūno sužalojimai buvo padaryti dėl T. G. panaudoto smurto. Pats nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad po to, kai pataikė nukentėjusiajai į sritį aukščiau kaktos kairėje pusėje, jai per kaktą pradėjo bėgti kraujas, taip pat kairėje akyje atsirado mėlynė. Šios aplinkybės, priešingai nei teigiama skunde, patvirtina, kad dėl T. G. veiksmų buvo padaryti sužalojimai kairėje momeninėje srityje, o ne nukentėjusiosios skruostikaulyje. Akivaizdu, kad jei sužalojimas būtų padarytas skruostikaulio srityje, tai kraujavimas iš kaktos nebūtų pasireiškęs. Be to, specialisto išvadoje Nr. M 611/2022 (01) nurodyta, kad linijinis lūžis prasidėjo kairėje momeninėje srityje, kuris leidosi kaktikauliu, kairės akiduobės viršutine plokštele, dėl ko kairės akies obuolio audiniai persisunkė kraujo iš lūžio linijos. Pats nuteistasis parodė, kad T. M. mėlynė akyje atsirado iš karto po smūgio, o tai, įvertinus jau paminėtas specialisto išvadas, patvirtina, kad šis smūgis buvo į kairę momeninę dalį, dėl ko ir atsirado mėlynė akyje. Visos šios aplinkybės, įvertinus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, patvirtina, kad dėl nuteistojo panaudoto smurto nukentėjusiosios kairėje momeninėje srityje atsirado sužalojimai, dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kad šio sužalojimo mechanizmas nebuvo nustatytas, atmestini kaip nepagrįsti.

12. Negalima sutikti ir su tuo, kad baudžiamojoje byloje liko nenustatyta, kaip ant nukentėjusiosios kūno atsirado antrasis sužalojimas. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas K. Z. parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant du smūgius buteliu, kuomet vienas smūgis suduodamas į skruostikaulio sritį, o kitas – su butelio apatine briauna į momeninę sritį, toks sužalojimo mechanizmas atitiktų visus sužalojimus. Abejoti tokiu specialisto nurodytu sužalojimo mechanizmu pagrindo nėra. Vien tai, kad nuteistasis neigia du trauminius poveikius, įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, nesudaro pagrindo išvadai, kad T. M. buvo sužalota kitomis aplinkybėmis. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje liko nenustatyta, ar abu sužalojimai padaryti tuo pačiu metu, kadangi specialisto išvadoje konstatuota, jog visi sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti 12–24 val. iki mirties, nenurodant, kad vienas iš sužalojimų buvo padarytas kitu laiku. Pažymėtina, kad specialistas K. Z. taip pat atmetė versiją, kad sužalojimas ant nukentėjusiosios skruostikaulio galėjo atsirasti jai nugriuvus, jokių kitų aplinkybių, kaip atsirado šis sužalojimas, nenurodė ir nuteistasis. Nagrinėjamu atveju nuteistasis savo kaltę neigė, sutiko tik su vienu trauminiu poveikiu, todėl tikslaus nusikalstamos veikos mechanizmo nustatymas šiuo atveju yra apsunkintas nuteistojo nenoru atskleisti visų įvykio detalių. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje taip pat nenurodyta, kuris sužalojimas sukėlė nukentėjusiosios mirtį, tačiau šis klausimas užduotyje ir nebuvo nurodytas. Sutiktina, kad, radus nusikalstamos veikos padarymo įrankį ar nustačius tikslią T. G. panaudoto smurto eigą, būtų galima nustatyti tikslų sužalojimo mechanizmą, tačiau šios bylos kontekste pažymėtina, kad T. G. kaltė, padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta pirmiau minėtų ištirtų ir išanalizuotų įrodymų visuma ir nekeičia objektyviai nustato fakto – intensyvių smurtinių veiksmų naudojant stiklinį butelį prieš kitą asmenį – teisinio vertinimo. Vien aplinkybė, kuris smūgis – į kairę momeninę sritį ar į skruostikaulį, buvo suduotas pirmiausia, neturi įtakos T. G. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

13. Kaip jau minėta, pats nuteistasis T. G. pripažino, kad įvykio metu atliko aktyvius veiksmus, dėl ko buvo sužalota nukentėjusioji, tačiau nurodė, jog taip pasielgė netyčia, būdamas labai supykęs dėl sugyventinės girtavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo gynybos versija, kad pirmiau nurodytus veiksmus T. G. padarė veikdama neatsargia kaltės forma, taip pat nepagrįsta ir atmetama.

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14–16 straipsniai). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog nuteistojo T. G. kaltė turi būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes T. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip tyčinis nužudymas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo kaip neatsargaus gyvybės atėmimo yra nepagrįsti ir atmetami, kadangi prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

15. Pagal BK 129 straipsnio atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

16. Šioje byloje nustatyta, kad T. G. sudavė ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajai į galvą stikliniu buteliu, dėl ko jai buvo padaryta muštinė žaizda kairėje momeninėje srityje, kaukolės skliauto ir pamato lūžis, kraujo išlaja į kairės akies viršutinį voką, kairio skruostikaulio lanko lūžis, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu abipus ir kraujosruva liežuvyje, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, centriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko T. M. kitą dieną mirė. Šie T. G. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vieta – galva – gyvybiškai svarbi. Pats nuteistasis patvirtino, kad įvykio dieną buvo piktas dėl sugyventinės girtavimo ir butelį iš nedidelio atstumo jis metė iš visų jėgų. Sužalojimų padarymo metu nukentėjusioji sėdėjo fotelyje ir žiūrėjo televizorių, dėl ko negalėjo numatyti pavojingo kėsinimosi ir nuo jo apsiginti. Šie T. G. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, būdamas suaugęs, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog, didele jėga iš nedidelio atstumo mesdamas stiklinį degtinės butelį, pasirinkdamas butelį mesti į nukentėjusiąją, gali sukelti nukentėjusiosios sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog T. G. norėjo tik pagąsdinti sugyventinę, nesudaro pagrindo jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti kitaip nei pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje padaręs išvadą, kad T. G. nužudė savo sugyventinę veikdamas tiesiogine tyčia, pats teismas nurodė, kad šiuo atveju tiesioginė tyčia buvo neapibrėžta. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. T. G. nukentėjusiosios T. M. atžvilgiu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – atsižvelgiant į pasirinktą veikimo pobūdį (didele jėga metė stiklinį butelį link nukentėjusiosios) bei T. M. sužalojimo lokalizaciją (sužalojimai padaryti galvoje – gyvybiškai svarbioje kūno vietoje), T. G. bendrai suvokė galimus savo veikimo padarinius, t. y. suvokė, kad gali sužaloti T. M. ir sutrikdyti jos sveikatą, to norėjo, tačiau konkrečių nusikaltimu siekiamų padarinių (pavyzdžiui, T. M. mirties arba tam tikro sunkumo T. M. sveikatos sutrikdymo) savo sąmonėje nuteistasis nedetalizavo. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – šiuo atveju nukentėjusiosios mirtį. Tai, kad nuteistasis nedetalizavo savo veikos padarinių, patvirtina ir nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – sužalojęs nukentėjusiąją, T. G. pastarosios sveikatos būkle visiškai nesidomėjo ir nepasirūpino, kad jai būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba, nors matė, kad nukentėjusioji kraujavo, jai buvo bloga, girdėjo jos pokalbį su dukra, kurio metu ji prašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Pirmosios instancijos teisme apklausti nukentėjusieji K. M., M. M., E. U., liudytojas P. Č. patvirtino, kad tarp sugyventinių pasitaikydavo konfliktų, T. G. anksčiau yra smurtavęs prieš nukentėjusiąją ir tai patvirtina, kad T. G. gali neadekvačiai, impulsyviai reaguoti į jam nepriimtinas situacijas. Tokių nuteistąjį apibūdinančių duomenų kontekste situacija, kai aptariamo įvykio dieną T. G. grįžęs namo rado neblaivią sugyventinę su liudytoju P. Č., suponuoja T. G. spontaniškų smurtinių veiksmų prieš nužudytąją galimybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo T. G. tyčios apibrėžtumą ir pobūdį, siekiant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų padarinių, bei baudžiamąjį įstatymą kaltės formos nustatymo aspektu taikė tinkamai. Nuteistojo T. G. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl T. G. paskirtos bausmės

17. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad yra pagrindas T. G. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skunde pažymima, kad T. G. padėjo nuvalyti T. M. veidą, vėliau iškvietė greitosios pagalbos medikus, bandė ją gaivinti, nukentėjusiesiems atlygino turtinę žalą, dėl ko nuteistajam, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.

18. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam T. G. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. G., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

20. Nuteistojo gynėja skunde prašo T. G. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nors nuteistasis T. G. savo noru atlygino nukentėjusiesiems E. U. ir M. M. nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tačiau nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų kitų būtinų sąlygų, t. y. nuteistasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikalstamą veiką bei neprisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai nesigailėjo. Todėl nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

21. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009, 2K-650/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta tik viena nuteistojo T. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

22. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018).

23. Nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. nukentėjusiosios mirtį, nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nuteistasis anksčiau neteistas (2 t., b. l. 130–133), administracine tvarka nebaustas, oficialiai niekur nedirba. Pirmosios instancijos teismas T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiesiems M. M. ir E. U. (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo T. G. padarytą nusikaltimą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta mažesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Į tai, kad nuteistasis iškvietė greitąją medicinos pagalbą, gaivino nukentėjusiąją, atlygino padarytą turtinę žalą jau buvo atsižvelgta skiriant minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam T. G. yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. G. (T. G.) gynėjos apeliacinį skundą atmesti.