Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovui R. Š. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teises į visą dviejų kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini),; priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje, kurį ieškovė ir jos atstovas palaikė teismo posėdžio metu, nurodė, kad ieškovė su atsakovu R. Š. susituokė 1982-05-01. Jų santuoka buvo nutraukta 1996 m. Šalims gyvenant santuokoje, 1992-02-07 jie įsigijo (privatizavo) dviejų kambarių butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Nutraukiant santuoką, šalių santuokoje įgytas turtas teismo sprendimu nebuvo padalintas, kadangi tuo metu galioję įstatymai nenumatė tokios būtinybės. Tačiau šalys, nutraukdamos santuoką susitarė, kad butas lieka ieškovei, kadangi ji su dviem vaikais liko tame bute gyventi. Butas buvo registruotas ieškovės vardu, todėl šalys manė, kad jokių teisinių procedūrų dėl buto nuosavybės įteisinimo vienos ieškovės vardu nereikia. Atsakovas iš karto po santuokos nutraukimo iš ginčo buto išsikraustė, išsinešė asmeninius daiktus, po to išvyko gyventi į užsienį. Nuo 1996 m. rugpjūčio mėnesio iki dabar, t. y. daugiau nei 20 metų, butu naudojosi ir jį išlaikė tik viena ieškovė iš asmeninių lėšų. Atsakovas prie buto išlaikymo neprisidėjo. Šiuo metu ieškovė su vaikais gyvena Vilniuje, butas Jonavoje jai nereikalingas. Norėdama butą parduoti, ieškovė kreipėsi į notaro biurą, kur jai buvo paaiškinta, jog butas yra įgytas santuokoje ir tarp sutuoktinių nepadalintas. Butą parduodant, reikalingas ir jos buvusio sutuoktinio parašas. Ieškovė telefonu kreipėsi į atsakovą, prašydama jį atvykti į Lietuvą ir pasirašyti buto pardavimo sandorį arba atsiųsti įgaliojimą tai padaryti kitam asmeniui. Atsakovas jai pareiškė, kad jokie buto reikalai jo nedomina, jis nesirengia nei atvykti, nei rūpintis įgaliojimu. Atsakovas R. Š. daugiau nei 20 metų nepareiškė jokių pretenzijų į savo dalį buto nuosavybėje, butu nesinaudojo, neprisidėjo prie buto išlaikymo, butas jam visiškai nerūpėjo. Atsakovui terminas pateikti ieškinį dėl bendro santuokinio turto padalijimo baigėsi 1999 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesį, tuomet suėjo ieškinio senatis. Akivaizdu, kad ginčo butas yra vienos ieškovės S. Š. asmeninė nuosavybė, kadangi jos buvęs sutuoktinis R. Š. net neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl buvusio bendro turto padalijimo, nes yra praleisti visi įmanomi senaties terminai. Nesutikdamas padėti ieškovei parduoti butą, t. y. faktiškai ignoruodamas ir tuo pažeisdamas jos teisę disponuoti savo nuosavybe, atsakovas pažeidžia ieškovės teises ir jos teisėtus interesus.

Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinyje keliamus reikalavimus, patvirtino ieškinyje išdėstytas aplinkybes, papildomai nurodė, kad iki oficialaus santuokos nutraukimo 1996 m., su atsakovu jie faktiškai jau negyveno apie trejus metus, atsakovas važinėjo dirbti į užsienį. Santuokos metu 1992-02-07 šalys įsigijo (privatizavo) dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini),. Butas buvo gautas kaip žinybinis butas iš ieškovės darbovietės AB (duomenys neskelbtini),“, kuris vėliau privatizuotas iš jos vienos asmeninių lėšų. Nutraukiant santuoką, šalių santuokoje įgytas turtas teismo sprendimu nebuvo padalinta, vaikų išlaikymo klausimai nebuvo išspręsti. Po santuokos nutraukimo jie susitarė, kad savo buto dalį paliks vaikams tuo atveju, jei ieškovė nereikalaus išlaikymo vaikams. Atsakovas nei prie vaikų išlaikymo, nei prie bendro buto išlaikymo neprisidėjo, dirbo Anglijoje. Visą laiką butą išlaikė viena ieškovė iš savo asmeninių lėšų. Butui skirtų išlaikymų lėšų suma per 20 metų laikotarpį viršijo viso buto vertę. Atsakovas per visą laikotarpį pretenzijų į butą nereiškė. Atsakovas 2004 m. buvo parašęs jai įgaliojimą butui parduoti, tačiau ji buto nepardavinėjo iki šio laiko. Buvo planuojama, kad butas bus reikalingas sūnums, todėl butas nebuvo parduodamas. Praėjus 10 metų nuo įgaliojimo surašymo, jo galiojimo terminas pasibaigė 2014 m. Šiuo metu butas šeimai nereikalingas, kadangi ieškovė gyvena Vilniuje. Šalių sūnums butas taip pat nereikalingas, jie suaugę, dirbantys kituose miestuose, vienas iš sūnų gyvena užsienyje. Ji buvo prašiusi atsakovo parašyti naują įgaliojimą butui parduoti, tačiau su atsakovu susitarti nepavyko, atsakovas prašė užmokesčio už tai, kad jis sutiktų parduoti butą ar surašytų įgaliojimą. Buvo tartasi ir dėl įgaliojimo surašymo sūnaus, o ne jos vardu. Nepavykus susitarti su atsakovu dėl naujo įgaliojimo surašymo ar parvykimo į Lietuvą ir dokumentų sutvarkymo, ji buvo priversta kreiptis į teismą siekiant apginti savo pažeistas teises. Gavęs ieškinį iš teismo, atsakovas su ja susisiekė ir informavo apie tai, kad su ieškiniu sutinka, taip pat pažadėjo atvykti į Lietuvą balandžio mėnesio pabaigoje, sutvarkyti visus dokumentus. Tačiau ieškovė atsakovu nepasitiki, jis nuolat keičia nuomones, netesi savo žodžio, nesutiko su ieškovės pasiūlymais, todėl ieškovė ieškinio neatsiėmė. Teismo posėdžio metu ieškovė taip pat nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisti neprašo, šio ieškinio reikalavimo atsisako.

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje keliamus reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti, išskyrus reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurio ieškovė atsisakė teismo posėdžio metu. Šalių santuoka buvo nutraukta vadovaujantis tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) normomis. Santuokos nutraukimo metu bendras sutuoktinių turtas nebuvo padalintas. Nei viena iš šalių tokio reikalavimo nepareiškė. Butas buvo įgytas ieškovei dirbant AB „(duomenys neskelbtini),“, vėliau privatizuotas (išpirktas) iš asmeninių ieškovės lėšų, registruota ieškovės vardu, butą visą laiką išlaikė ir juo rūpinosi viena ieškovė. Atsakovas pripažino faktą, kad nutraukiant santuoką turtas buvo padalintas bendru sutikimu, butas liko ieškovė nuosavybe. Be to, atsakovas yra praleidęs terminą reikšti pretenzijas dėl bendro turto padalijimo. Atsižvelgiant į tai, ginčo butas turėtų būti pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe.

Atsakovas R. Š. atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad su ieškinio reikalavimais sutinka, tačiau nesutinka, kad iš jo būtų priteistos bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidos ieškovės naudai, kadangi ieškovė į teismą kreipėsi ne dėl atsakovo kaltės. Šalys, gyvendamos santuokoje, įgijo butą (duomenys neskelbtini),. Nutraukus santuoką, sutuoktinių turtas nebuvo padalintas. 1996 m. rugsėjo mėnesį atsakovas išvyko gyventi ir dirbti į Angliją. 2004-09-21 atsakovas Jonavos notarų kontoroje patvirtino įgaliojimą, kuriame įgaliojo ieškovę S. Š. parduoti jam priklausančią ginčo buto dalį, ieškovei palikdamas galimybę disponuoti visu butu. 2001 m. sūnus Ž. Š. atvyko gyventi ir mokytis pas atsakovą į Angliją. Ieškovė įsigijo butą Vilniuje ir su sūnumi K. Š. persikėlė gyventi į Vilnių, o butą Jonavoje išnuomojo. Už buto nuomą ieškovė gavo papildomas pajamas ir pati neprisidėjo prie jo išlaikymo. Butas iki šiol yra nuomojamas kitiems asmenims. 2016 m. ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl naujo įgaliojimo ar dovanojimo sutarties sudarymo, pareikalaudama parvykti į Lietuvą. Tuomet jis sužinojo, kad ieškovė nepasinaudojo jai surašytu 10 metų galiojusiu įgaliojimu. Atsakovas atostogas galėjo gauti tik balandžio pabaigoje, įsigijo lėktuvo bilietus, apie tai informuodamas ieškovei, tačiau ieškovė pareiškė, kad tiek laiko nelauks ir kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atsakovas buvo pažadėjęs ieškovei, kad jis kuomet grįš į Lietuvą, pasirašys jai reikalingus dokumentus, susijusius su buto pardavimu.

Atsakovas į teismo posėdį, apie kurį tinkamai ir laiku informuotas, neatvyko, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant.

Ieškinys tenkintinas.

Remiantis ieškovės ir jos atstovo paaiškinimais, byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė S. Š. ir atsakovas R. Š. susituokė 1982-05-01. Jų santuoka buvo nutraukta 1996-08-13 Jonavos rajono apylinkės teismo. Nutraukiant santuoką, šalių santuokoje įgytas turtas teismo sprendimu nebuvo padalintas, kadangi tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos to nenumatė. Ieškovė paaiškinimu, nei viena iš šalių tokio reikalavimo nutraukiant santuoką nepareiškė. Šalims gyvenant santuokoje, 1992-02-07 jie įsigijo (privatizavo) dviejų kambarių butą su rūsiu (duomenys neskelbtini),. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, ginčo butas nuo 1992-03-03 įregistruotas ieškovės S. Š. vardu. Remiantis ieškovės paaiškinimais, UAB „Jonavos paslaugos“, AB „Jonavos šilumos tinklai“ pažymomis, mokėjimų už komunalines paslaugas ataskaitomis, teiktas butui (duomenys neskelbtini),, kvitais nustatyta, kad po santuokos nutraukimo bute su vaikais liko gyventi ieškovė, butą išlaikė, juo rūpinosi, mokėjo mokesčius viena ieškovė. Atsakovas prie buto išlaikymo neprisidėjo, gyveno ir dirbo užsienyje. Be to, po santuokos nutraukimo šalys buvo bendrai sutarusios, kad butas atitenka ieškovei. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas atsiliepimuose.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87 straipsnis, 3.101 straipsnis). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento – iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

Byloje yra oficialus rašytinis įrodymas – Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas apie tai, kad nekilnojamojo turto objekto-buto (duomenys neskelbtini),, nuosavybės teisė pagal 1992-02-07 pirkimo-pardavimo sutartį nuo 1992-03-03 įregistruota ieškovės S. Š. vardu. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011 ir kt.). Įrašus nekilnojamojo turto registre vertinant įrodinėjimo aspektu, pažymėtina, kad tai yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų atsisakęs ginčo turto, atvirkščiai, atsakovas R. Š. atsiliepime nurodė, kad jis neprieštarauja, jog butas būtų pripažinta asmenine ieškovės nuosavybe. Ieškovė paaiškinimu, butą ieškovė gavo kaip žinybinį iš jos tuometinės darbovietės AB „(duomenys neskelbtini),“, kuris vėliau buvo privatizuotas vienos ieškovės asmeninių lėšų. Šalys, 1996 m. nutraukdamos santuoką susitarė, kad butas lieka ieškovei, kadangi ji su dviem vaikais liko tame bute gyventi. Atsakovas sutiko palikti savo buto dalį ieškovei tuo atveju, jei ji neprašys išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Atsakovas iš karto po santuokos nutraukimo iš ginčo buto išsikraustė, išsinešė asmeninius daiktus, po to išvyko gyventi į užsienį. Nuo 1996 m. rugpjūčio mėnesio iki dabar, t. y. daugiau nei 20 metų, butu naudojosi ir jį išlaikė tik viena ieškovė iš asmeninių savo lėšų. Atsakovas prie buto išlaikymo neprisidėjo. Šių aplinkybių neginčijo ir atsakovas. Aplinkybę, kad atsakovas nepretendavo į ginčo butą, patvirtina tai, jog šalims 1996-08-13 sprendimu nutraukus santuoką, atsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų į aptariamą butą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.).

Vadovaujantis bylos rašytine medžiaga, ieškovės paaiškinimais, atsakovui neprieštaraujant dėl ieškinio reikalavimų, darytina išvada, jog ieškovė įrodė, kad ji savo asmeninėmis lėšomis daugiau kaip 20 metų išlaikė, prižiūrėjo ginčo butą, mokėjo už butą komunalinius mokesčius. Be to, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijama ir ta aplinkybė, kad butas buvo privatizuotas ieškovė asmeninėmis lėšomis. Teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu ieškovės ieškinys kaip pagrįstas tenkintinas – pripažintina, kad santuokoje įgytas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini),, yra ieškovės asmeninė nuosavybė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė šioje byloje sumokėjo 164 Eur žyminį mokestį ir 205 Eur atstovavimo išlaidų. Šiuo atveju nors ir sprendimas priimtas ieškovės naudai, tačiau atsakovas tokiam ieškinio patenkinimui neprieštaravo, laikytina, kad atsakovas byloje neturėjo priešingo teisinio intereso prieš ieškinyje reiškiamus reikalavimus. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad iš atsakovo neprašo priteisti turėtų byloje išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo ieškovės naudai nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Teismas šioje byloje turėjo 8,89 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį tenkinus visiškai, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 , 385straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti santuokoje įgytą turtą – dviejų kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), , esantį (duomenys neskelbtini),, ieškovės S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe.

Priteisti iš atsakovo R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,89 Eur (aštuonis eurus 89 ct) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Jonavos rajono apylinkės teismą.