- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-15
- Bylos Nr.
- 2-2104-798/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00004-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Suinteresuotas asmuo
- V. V., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IVEGOS STATYBOS“, atstovaujamos bankroto administratoriaus A. A., pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IVEGOS STATYBOS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. V., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „IVEGOS STATYBOS“, atstovaujama bankroto administartoriaus A. A., pareiškime prašė pripažinti BUAB „IVEGOS STATYBOS“ bankrotą tyčiniu.Nurodė, jog Panevėžio miesto apylinkės 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžiu BUAB „IVEGOS STATYBOS“ buvęs vadovas V. V. įsiteisėjusiu pripažintas kaltu pripažintas kaltu dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo bendrovėje, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą pateikimą ir sukčiavimą. Todėl teigė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai (t. II, b. L. 2–3).Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neturi pakankamai duomenų, kad galėtų tivirtinti, jog BUAB „IVEGOS STATYBOS“bankrotas tyčinis, todėl prašė pareiškimą dėl BUAB „IVEGOS STATYBOS“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra (t. II, b.l. 47).
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pripažino UAB „IVEGOS STATYBOS“ bankrotą tyčiniu.Teismas nustatė, kad po nutarties dėl bankroto bylos UAB „IVEGOS STATYBOS“ iškėlimo įsiteisėjimo, teismo nustatytais terminais, buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas dokumentų ir turto administratoriui neperdavė. Administratorius dalį dokumentų 2016 m. kovo 8 d. perėmė iš vadovo, kitą dalį – iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – NTT). Administratoriui nebuvo perduotas įmonės balansas, sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Įmonės metinės finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami. Todėl teismas sutiko su administratoriaus argumentais, kad neįmanoma nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis. Taip pat teismas nustatė, jog buvęs UAB „IVEGOS STATYBOS“ vadovas V. V. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, 200 straipsnio 1 ir 2 dalis, 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė, t. y. nuosprendžiu pripažinta, kad buhalterinė apskaita laikotarpiu nuo 2012-04 iki 2014-04 buvo tyčia tvarkoma apgaulingai, pažeidžiant buhalterinės apskaitos reikalavimus; dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo nebuvo galima nustatyti bendrovės 2012-2014 metų veiklos rezultatų, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas konstatavo, kad UAB „IVEGOS STATYBOS“ vadovas V. V. nevykdė / netinkamai vykdė įstatymuose, steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl BUAB „IVEGOS STATYBOS“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ( ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), t. y. dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo nebuvo galima nustatyti bendrovės 2012–2014 metų veiklos rezultatų, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad apskaitos dokumentai neperduoti teismo paskirtam bankroto administratoriui be svarbių priežasčių, pakankama konstatuoti netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymo faktą. Buvęs vadovas neįrodinėjo ir netvirtino egzistavus svarbias priežastis, sukliudžiusias įvykdyti įstatyminę pareigą perduoti apskaitos dokumentus teismo paskirtam administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).Teismas sprendė, kad egzistuota ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai, todėl BUAB „IVEGOS STATYBOS“ bankrotą pripažino tyčiniu (t. II, b. l. 55–57).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo V. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl BUAB „IVEGOS STATYBOS“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodo, kad UAB „IVEGOS STATYBOS“ buvo įsteigta kartu su kitu akcininku I. A., kuriam priklausė 51 proc. įmonės akcijų. 2012 m. rugpjūčio 29 d. sutarties pagrindu UAB „IVEGOS STATYBOS“ apskaitą tvarkė V. J. IĮ „Janvita“ (šiuo metu – UAB „Janvita“). Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir netyrė UAB „IVEGOS STATYBOS“ tyčinio bankroto pagrindų (požymių), nepagrįstai taikė 2013 m. balandžio 18 d. ĮBĮ redakciją pilna apimtimi visam bendrovės valdymui, išimtinai rėmėsi įsiteisėjusiu nuosprendžiu ir jo motyvais sprendė dėl tyčinio bankroto požymio, numatyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte (t. II, b. l. 62–66).Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja BUAB „IVEGOS STATYBOS“ prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą bei priimti naujus įrodymus – 2014-10-02 kasos išlaidų orderių kopijas ir 2016-06-17 pranešimo kopiją.Nurodo, jog Panevėžio miesto apylinkės 2015 m. birželio 17 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs. Liudytoja V. J. yra davusi parodymus, kad apskaitą tvarkė pagal V. V. pateiktus apskaitos dokumentus, jai parodyti kasos apskaitos orderiai į apskaitą nebuvo įtraukti, nes nebuvo pateikti. Atskirajame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, susijusių su priežastimis, dėl kurių nebuvo sudarytas UAB „IVEGOS STATYBOS“ balansas įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis. Pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio norma yra procesinė, todėl taikoma procesinio veiksmo atlikimo metu, o tyčinio bankroto kriterijai jau buvo suformuluoti ir iki 2013-10-01 (t. II, b. l. 73 – 74).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos pagrįstumo
Apeliantas prie atskirojo skundo pateikė keturias 2014 m. kasos pajamų orderių kopijas, kuriomis įrodinėja, jog 2014 m. rugsėjo 4–5 d. į UAB „IVEGOS STATYBOS“ kasą įnešė trūkstamas pinigines lėšas. Pareiškėja prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė du 2014 m. kasos išlaidų orderius, kuriais įrodinėja, kad po 2014-09-04 – 05 V. V. įneštų į kasą pinigų, 2014-10-02 iš įmonės kasos buvo išmokėta po 25 000 Lt kiekvienam akcininkui: V. V. ir I. A., kasos orderiuose nurodant paskirtį „paskola“. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Susipažinus su papildomai pateiktais dokumentais matyti, kad pastarieji realiai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Kadangi pateikti įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šalių pateiktus naujus įrodymus priimti ir vertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.
Dėl faktinių aplinkybių
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžiu UAB „IVEGOS STATYBOS“ direktorių V. V. pripažino kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 220 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 182 straipsnio 1 dalį (t. II, b. l. 4 – 29). Šis nuosprendis yra įsiteisėjęs.Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei UAB „IVEGOS STATYBOS“, administratoriumi paskyrė A. A. (t. I, b. l. 56–58). Panevėžio apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pripažino BUAB „IVEGOS STATYBOS“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. I, b. l. 187).
Dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo
Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio redakciją, galiojusią po 2012 m. sausio 1 d., nes įsiteisėjusiame Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendyje nurodyti teisės aktų pažeidimai buvo atlikti iki šio straipsnio redakcijos įsigaliojimo, atmestini kaip nepagrįsti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, kad ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (lot. k. tiesiogiai) nurodė, kad minėta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus. Naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje įtvirtinti teismų praktikoje jau suformuluoti bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijai, kitaip tariant, teismų praktika, aiškindama senosios ĮBĮ redakcijos 2 straipsnio 12 dalį, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto tyčia, ir ĮBĮ 20 straipsnį, kuriame buvo įtvirtinta civilinė sankcija, pripažinus bankrotą tyčiniu – administratoriaus pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, suformulavo tuos pačius kriterijus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kurie vėliau buvo įtvirtinti naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais pagrįstumo
Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ išrašo nustatyta, jog UAB „IVEGOS STATYBOS“ buvo įregistruota 2011 m. lapkričio 8 d.; šios įmonės vadovais buvo: a) laikotarpiu nuo 2011-11-08 iki 2012-06-04 M. M., b) laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki 2016-03-01 V. V.; šios įmonės akcininkai buvo: a) laikotarpiu nuo 2011-11-08 iki 2012-06-04 UAB Contus Solutions, b) laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki 2013-10-17 N. Š. (t. I, b. l. 43–45). Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog UAB „IVEGOS STATYBOS“ buvo įsteigta kartu su akcininku I. A., kuriam priklausė 51 proc. akcijų (t. II, b. l. 32–33, 63). Iš viešai VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro teikiamos informacijos nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad nuo UAB „IVEGOS STATYBOS“ įregistravimo (2011-11-08) iki bankroto bylos iškėlimo (2016-02-08) Juridinių asmenų registre neįregistruotas nei vienas šios įmonės finansinės atskaitomybės dokumentas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.67 straipsnis nustato, jog už juridinio asmens dokumentų, duomenų bei kitos juridinių asmenų registrui teiktinos informacijos pateikimą laiku juridinių asmenų registrui atsako juridinio asmens valdymo organas, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog jis nėra atsakingas už prieš jį UAB „IVEGOS STATYBOS“ vadovo pareigas M. M. netinkamų pareigų vykdymą (finansinių ataskaitų rinkinių neteikimą VĮ „Registrų centras“), tačiau pažymėtina, kad V. V., kaip vadovas, turėjo pareigą teikti finansinių ataskaitų rinkinius VĮ „Registrų centras“ laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki bankroto bylos iškėlimo (2016-02-08). Pagal kasacinio teismo praktiką teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, tačiau pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. išsiteisėjusiame nuosprendyje konstatuota, jog UAB „IVEGOS STATYBOS“ vadovas V. V., pažeidė: a) Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2dalį, 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 4 dalį, b) Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, c) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1dalį, d) Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 26 straipsnį ir kitų teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismo nuosprendžiu nustatyta, jog apeliantas tyčia nevykdė mokesčių įstatymuose numatytų pareigų, netinkamai organizavo įmonės veiklą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą.Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apeliantas teigia, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. sutarties pagrindu UAB „Ivegos statyba“ apskaitą tvarkė V. J. IĮ „Janvita“ (šiuo metu – UAB „Janvita“), todėl buvęs įmonės vadovas neatsakingas už netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui; kad jis ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas bendrovei (CK 2.87 straipsnio 1 – 6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su bendrovės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Į bylą pateiktame įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatyta, jog liudytoja V. J. patvirtino aplinkybes, kad tvarkė UAB „IVEGOS STATYBOS“ apskaitą pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartį; ši sutartis buvo nutraukta 2013 m rugpjūčio mėn.; IĮ „Janvita“ UAB „IVEGOS STATYBOS“ apskaitą vedė pagal V. V. jai pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kasininko funkcijas vykdė bei įmonės grynaisiais pinigais disponavo V. V.; po 2012 m. rugpjūčio 29 d. buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutarties nutraukimo, 2013 m. rugpjūčio 7 d. elektroniniame laiške V. V. pareikalavo nedelsiant jam perduoti UAB „IVEGOS STATYBOS“ apskaitos dokumentus, ir kurie 2013 m. rugpjūčio 9 d. dokumentų perėmimo–perdavimo aktu buvo sugrąžinti UAB „Ivegos statybos“ direktoriui V. V. (t. II, b. l. 10). Taigi, V. J. IĮ „Janvita“ apskaitą tvarkė pagal apelianto jai pateiktus duomenis ir dokumentus nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. bei apskaitos dokumentus UAB „IVEGOS STATYBOS“ direktoriui V. V. perdavė 2013 m. rugpjūčio 9 d., t. y. apeliantui, užimant direktoriaus pareigas, buvo žinomi įmonės apskaitos duomenys, kurie vėliau buvo jo žinioje. Todėl J. IĮ „Janvita“ negali būti atsakinga už netinkamą UAB „IVEGOS STATYBOS“ apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. įsiteisėjusiame nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-335-2018/2015, konstatuota, kad dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo nebuvo galima nustatyti bendrovės 2012–2014 metų veiklos rezultatų, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimo, t. y. būtent apelianto vadovavimo UAB „IVEGOS STATYBOS“ laikotarpiu. Minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuoti apelianto, kaip buvusio įmonės vadovo, nusikalstami veiksmai, o būtent apgaulingas apskaitos tvarkymas, yra pakankami konstatuoti įmonės tyčinio bankroto požymį, įtvirtintą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas bankroto administratoriui neperdavė įmonės balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, tai ir po bankroto bylos iškėlimo neįmanoma nustatyti turto ir įsipareigojimų struktūros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir, pagal formuojamą teismų praktiką, netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-824-943/2015, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1888-370/2016). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-370/2015). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog buvęs vadovas neįrodinėjo ir netvirtino egzistavus svarbias priežastis, sukliudžiusias perduoti apskaitos dokumentus teismo paskirtam administratoriui. Atskirajame skunde taip pat nėra nurodytos priežastys, lėmusios apskaitos dokumentų administratoriui neperdavimą (CPK 2, 178 straipsniai). Argumentas, kad apeliantas nuo 2015 m. serga nepagydoma liga, metus laiko buvo nedarbingas, nepagrįstas rašytiniai įrodymais.Neatsižvelgiant į tai, kokiu ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytu pagrindu įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, vienintelė įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmė ir vienintelis skirtumas nuo netyčinio bankroto, yra privalomas sandorių patikrinimas per laikotarpį, ne trumpesnį kaip 5 metai iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1388-407/2016). Taigi, bankroto administratoriui bus sudaryta galimybė patikrinti įmonės sandorių pagrįstumą, tame tarpe ir 2014 m. kasos pajamų orderių, kuriais į UAB „IVEGOS STATYBOS“ kasą įneštos trūkstamos piniginės lėšos bei jų santykį su suteiktomis paskolomis.Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai nesudaro pagrindo naikinti arba pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.