Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. dėl pažymos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja R. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 150–155), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, apeliantas) 2014 m. sausio 22 d. pažymą Nr. (13-SN-237) „Dėl T. P. skundo tyrimo“ (toliau – ir Pažyma).

Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos atliktas tyrimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens T. P. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) skundo buvo neobjektyvus, neišsamiai ištirti turimi įrodymai (daugelio svarbių faktų Tarnyba visiškai nenustatė, o laikė juos kaip savaime įrodytus faktus, nors jie neatitinka tikrovės), nenurodyta Pažymos apskundimo tvarka. Tarnyba, priimdama Pažymą, peržengė savo kompetencijos ribas, pažeidė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį bei 23 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6¹ straipsnyje yra nurodyta, kokie darbdavio veiksmai yra pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias teises. Šiame straipsnyje tokio pagrindo, kuris nurodytas Tarnybos pažymoje, kad T. P. patyrė diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškė priekabiavimo veiksmais, nėra. Tarnyba daro abstrakčią išvadą, kad T. P. buvo sudaryta priešiška ir nepalanki darbo aplinka, tačiau nenurodo, kokiais konkrečiais faktais, įvykiais yra remiamasi. Tarnybos atsiliepime nurodoma, kad ji remiasi garso įrašais, darytais 2013 m. rugpjūčio 5 d., 2013 m. rugsėjo 24 d. Su šiais įrašais pareiškėja nebuvo supažindinta, todėl neturėjo galimybės pateikti savo argumentų bei atsikirtimų. Pažymoje Tarnyba konstatavo, kad T. P. buvo ir yra nuolat žeminama, vadinama neadekvačia pensininke, net vartojami necenzūriniai žodžiai, kad buvo įžeistas jos orumas. Šias išvadas Tarnyba padarė žinodama apie vykstančią baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka pagal T. P. 2013 m. spalio 25 d. skundą R. A. pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 155 straipsnį (įžeidimas) ir priešpriešinį R. A. skundą pagal BK 154 straipsnį (šmeižimas). Taip Tarnyba peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Tarnyba savo kompetencijos ribas peržengė ir todėl, kad, neturėdama specialiųjų žinių, be objektyvių duomenų bei įrodymų skundžiamoje pažymoje įvertino T. P. sveikatos būklę ir konstatavo, kad jos sveikata pablogėjo dėl R. A. priekabiavimo. Diskriminacija nelaikoma, kai iš asmens reikalaujama mokėti valstybinę kalbą, todėl pareiškėjos, kaip darželio direktorės, reikalavimas, kad T. P. su vaikais ir tėvais bendrautų valstybine kalba, yra pagrįstas ir teisėtas. Vienkartinis R. A. pasiūlymas T. P. išeiti iš darbo negali būti laikomas diskriminacija, kurios sąvoka apibrėžta Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėja teigė, kad faktą, jog T. P. nebuvo diskriminuojama savo darbovietėje, patvirtina šios aplinkybės: nuo 2014 m. sausio 1 d. T. P. mokamas didžiausias atlyginimas iš visų auklėtojų (jos atlyginimo koeficientas tik didėja), jai sudarytos tokios pačios darbo sąlygos kaip ir kitiems darbuotojams, t. y. T. P. dirba 1 etatu pagal nustatytą grafiką per savaitę, kaip ir kitos auklėtojos, išdirba 26 val. per savaitę. Pareiškėja dėl T. P. yra gavusi nemažai tėvų skundų, kuriuose teigiama, kad pastaroji nemoka valstybinės kalbos, kuria neigiamą atmosferą, kabinėjasi prie tėvų, yra emociškai nestabili, persekioja tėvus, grasina teismais, taip pat prašoma perkelti vaiką iš T. P. grupės į kitą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad tarp jos ir T. P. vyksta teisminiai procesai, o pastaroji yra suinteresuota asmeninį konfliktą perkelti į teisminius procesus. Taip pat į tai, kad T. P. teikė ir teikia skundus dėl pareiškėjos. Taip yra iškreipiamos faktinės aplinkybės, o Tarnybos pažymoje priimtas sprendimas priimtas skubotai ir neišsiaiškinus visų reikšmingų aplinkybių.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 25–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, siekdama nustatyti diskriminacijos dėl amžiaus faktą, kontrolierė rėmėsi diskriminacijos samprata, įtvirtinta Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 5 ir 7 dalyse. Tiriant diskriminacijos fakto buvimą ar nebuvimą, yra lyginami keli žmonės, šiuo atveju to paties amžiaus, ir vertinama, ar šiuo konkrečiu atveju T. P. nebuvo sukurta priešiška, žeminanti, įžeidžianti aplinka dėl jos pensinio amžiaus ir kalbos. Taigi lyginamieji asmenys vertinami panašiomis arba tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Darželyje, be T. P., dirba dar trys pensinio amžiaus darbuotojos. Savo paaiškinime direktorė patvirtino, kad po gautų tėvų skundų siūlė dėl amžiaus iš darbo išeiti tik T. P. Direktorė susitikimo darželyje metu informavo, kad jame dirba 21 darbuotojas, tačiau su kitais konfliktų nekyla, o jeigu ir kyla, juos pavyksta išspręsti greičiau. Su jaunesniais asmenimis nepalankaus elgesio iš direktorės pusės nebuvo. Prie diskriminacijos dėl amžiaus nemažą reikšmę turėjo ir kalbinis aspektas, kuris tik didina darbdavio priešiškumą. Tačiau vietoje to, kad sudarytų sąlygas T. P. bendrauti valstybine kalba, nuolat su ja bendrauja ir aiškinasi santykius rusų kalba. Savo argumentus atsakovas grindė 2013 m. rugpjūčio 5 d., 2013 m. rugsėjo 24 d. darytais garso įrašais, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko R. T. paaiškinimu, pareiškėjos paaiškinimu. Atsakovas nurodė, kad iš telefoninio pokalbio su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo poskyrio vyriausiąja specialiste V. K. paaiškėjo, jog apie įsisenėjusį konfliktą tarp T. P. ir direktorės yra žinoma ir savivaldybės administracijai, tačiau jokių realių veiksmų iki šiol nesiimta. Į Tarnybos 2013 m. spalio 21 d. prašymą sudaryti nepriklausomą komisiją situacijai darželyje įvertinti buvo atsakyta tik 2013 m. gruodžio 4 d. pridedant 2013 m. liepos 26 d. darželio direktorės R. A. veiklos patikrinimo pažymą, kurioje nors konstatuojama, kad skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, tačiau rekomenduojama direktorei rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, organizuoti mokymus ir į įstaigą pasikviesti kvalifikuotus specialistus, kurie padėtų spręsti susidariusias problemas, be to, direktorė iki 2013 m. spalio 1 d. buvo įpareigota sudaryti veiksmų planą dėl įstaigos mikroklimato gerinimo, laikytis etikos normų, pagarbiai elgtis su darbuotojais. Apie tai, ar buvo įvykdytos paminėtos rekomendacijos, nei savivaldybė, nei direktorė Tarnybai duomenų nepateikė. Su diskriminacija siejamus sveikatos pablogėjimo faktus Tarnyba konstatavo remdamasi T. P. parodymais bei 2013 m. spalio 21 d. viešosios įstaigos Greitosios medicinos pagalbos stoties (toliau – ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis) kvietimo kortele. Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnį, pareiškėja turėjo įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, jog priešiška aplinka T. P. buvo sudaryta dėl kitų nei jos amžius ir kalba priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 21–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Tarnyba atliko tyrimą itin išsamiai ir nuodugniai, griežtai laikydamasi teisės aktų nuostatų. Tarnybai pateiktame skunde detaliai aprašė pareiškėjos veiksmus, visus įvykius ir aplinkybes, nurodė liudytojus, kurie gali patvirtinti skunde išdėstytus faktus, pateikė dokumentus dėl pareiškėjos elgesio, taip pat garso įrašus, kuriuose akivaizdžiai užfiksuotas neleistinas ir neteisėtas elgesys. Tarnyba skundžiamoje pažymoje išsamiai nurodė savo sprendimo motyvus ir atliktus veiksmus, todėl jos tyrimas laikytinas išsamiu ir visiškai atitinkančiu jos kompetenciją. Pažymėjo, jog pateikė pakankamai sveikatos priežiūros institucijų pažymų, patvirtinančių, kad atmosfera ir pareiškėjos elgesys kelia jai stresą, kad dėl to jai pakyla kraujospūdis, tenka vykti į ligoninę. Pareiškėja klaidingai supranta ir interpretuoja teisės aktus, nes būtent Lygių galimybių įstatymas reglamentuoja diskriminaciją dėl amžiaus, kuri gali pasireikšti priekabiavimo veiksmais. Teisme nagrinėjama baudžiamoji byla dėl įžeidimo nėra tapati Tarnybos nagrinėtoms aplinkybėms. Baudžiamojoje byloje nagrinėjamas vienas įvykis ir epizodas dėl įžeidimo, neanalizuojant pareiškėjos veiksmų sistemiškumo, kuriamos atmosferos darbe, jos nuolat reiškiamų priekabiavimų ir diskriminavimo apraiškų T. P. atžvilgiu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (II t., b. l. 98–108) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2014 m. sausio 22 d. pažymą Nr. (13-SN-237).

Teismas pirmiausia pažymėjo, jog nagrinėja tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-3022/2011 ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3647/2011. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir į tai, kad ginčijama Pažyma priimta 2014 m. sausio 22 d., o į bylą šalys yra pateikusios, inter alia, rašytinius įrodymus, garso įrašus, kurie patvirtina tam tikras aplinkybes, įvykusias po Pažymos priėmimo, teismas konstatavo, kad tokie įrodymai neturi ryšio su byla, todėl šioje administracinėje byloje jie nebus vertinami.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Pažymos teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodė, jog Tarnyba ginčijamoje Pažymoje nenustatė, kad T. P. buvo diskriminuojama dėl kalbos. Dėl to ginčo šioje byloje nėra, todėl teismas šioje byloje nevertino šalių argumentų, susijusių su galimu T. P. diskriminavimu dėl kalbos.

Teismas vadovavosi Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punktu, 10 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsniu, 15 straipsnio 1, 2 dalimis, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. IX-1827 patvirtintų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuostatų (toliau – ir Tarnybos nuostatai) 7 punkto 1, 7 papunkčiais, 8 punkto 1 papunkčiu. Sistemiškai aiškindamas šiose teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste, teismas padarė šias išvadas: (duomenys neskelbtini) specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) turėjo ir turi būti įgyvendinamos lygios galimybės, neatsižvelgiant, inter alia, į amžių, todėl turėjo ir turi būti imamasi priemonių, kad jo darbuotojai, taip pat ir T. P., darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti; kaip ir kiekvienas kitas (duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) darbuotojas, taip ir T. P., manydama, kad yra diskriminuojama dėl kalbos ir amžiaus, turėjo teisę dėl to Tarnybai pateikti skundą, o ši turėjo teisę ir pareigą nustatyta tvarka tokį skundą ištirti. Nurodytą teisinį reguliavimą įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas pareiškėjos argumentą, kad Tarnyba Pažymoje konstatavusi, jog T. P. buvo ir yra nuolat žeminama, vadinama neadekvačia pensininke, net vartojami necenzūriniai žodžiai, kad buvo įžeistas jos orumas, net ir žinodama apie vykstančią baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė Konstitucijoje, Konvencijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, vertino kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad Pažymoje nustatytos aplinkybės neturi ir negali turėti prejudicinės galios teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, o atlikusi tyrimą Tarnyba ne tik gali, bet ir privalo pagal savo kompetenciją pateikti nustatytų aplinkybių vertinimą. Vadinasi, Tarnybos pažymoje padaryta išvada, kad T. P. buvo ir yra nuolat žeminama, vadinama neadekvačia pensininke, net vartojami necenzūriniai žodžiai, kad buvo įžeistas jos orumas, savaime negali būti vertinama kaip Tarnybos kompetencijos peržengimas vien dėl to, kad tuo metu teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla.

Teismas taip pat vadovavosi Lygių galimybių įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 1, 3, 4, 5, 7, 8 dalimis. Aiškindamas Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 4, 5, 7, 8 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste, teismas padarė šias išvadas: tam, kad ginčijamoje Pažymoje galėtų konstatuoti, jog dėl pareiškėjos veiksmų T. P. patyrė priekabiavimą dėl amžiaus, Tarnyba turėjo nustatyti ne tik pareiškėjos nepageidaujamą elgesį (t. y. 1) siekį įžeisti; arba 2) T. P. orumo įžeidimą ir siekį sukurti arba sukurtą bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką), bet ir tai, kad pareiškėja taip elgiasi tik dėl to, kad T. P. yra tam tikro amžiaus; nesant (neįrodžius) bent vienos iš nurodytų sąlygų, priekabiavimas dėl amžiaus negalėjo būti konstatuotas; tam, kad ginčijamoje Pažymoje galėtų konstatuoti, jog pareiškėja davė nurodymą diskriminuoti T. P. dėl amžiaus, Tarnyba turėjo nustatyti T. P. tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl amžiaus faktą.

Teismas, vadovaudamasis Lygių galimybių įstatymo 4 straipsniu, pažymėjo, jog T. P. pateikus skundą Tarnybai ir jame nurodžius, kad pareiškėja ją diskriminavo dėl kalbos ir amžiaus, pateikus tai galbūt patvirtinančius įrodymus, pareiškėjai kilo pareiga įrodyti, kad ji T. P. nediskriminavo. Teismo nuomone, toks Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja skundo tyrimą atlikusios Tarnybos pareigą ne tik suteikti teisę pareiškėjai teikti įrodymus, tačiau ir sudaryti sąlygas susipažinti tiek su skundu, tiek su visa tyrimo medžiaga, todėl pareiškėja pagrįstai teigė, kad Tarnyba turėjo ją supažindinti ir su garso įrašais, darytais 2013 m. rugpjūčio 5 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., su kuriais ji supažindinta nebuvo ir neturėjo galimybės pateikti savo argumentų bei atsikirtimų.

Teismas atsižvelgė į Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktus, 23 straipsnio 4, 5 dalis, 24 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 punktus, Tarnybos nuostatų 11 punkto 3 papunktį. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo, kad Tarnyba Pažymoje galėjo priimti vieną iš sprendimų, įtvirtintų Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnyje, taip pat Tarnybos nuostatų 11 punkto 3 papunktyje. Šiuose teisės aktuose išvardytas baigtinis galimų sprendimų sąrašas.

Teismas kilusio administracinio ginčo kontekste, be kita ko, pabrėžė, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu laikotarpiu yra susidariusi konfliktinė atmosfera. Apie ilgalaikį konfliktą patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir transporto departamento Švietimo skyriaus raštai (2013 m. gegužės 27 d. raštas Nr. A63-473-(3.2.1-EM4), 2013 m. liepos 29 d. raštas Nr. A63-687-(3.2.1-EM4)-6, 2013 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. A51-124366(3.3.13.1-EM), iš kurių matyti, kad T. P. ir I. S. skundus tyrė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta speciali komisija, kuri nustatė, kad skunde išdėstytos aplinkybės nepasitvirtino, tačiau rekomendavo direktorei R. A. sistemingai rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, organizuoti mokymus, į įstaigą pasikviesti kvalifikuotus specialistus, kurie padėtų spręsti susidariusias problemas. Tai, kad darželyje susidariusi konfliktinė atmosfera, matyti ir iš šio darželio vaikų tėvelių skundų, darbuotojų skundų, T. P. ir R. A. skundų apylinkės teismui turinio, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko R. T. nuomonės. Tai, kad darželyje yra susidariusi konfliktinė situacija, patvirtina ir garso įrašai, daryti per 2013 m. kovo mėn. vykusį susirinkimą, 2013 m. sausio 6 d. ir 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. rugpjūčio 5 d. Be to, tarp R. A. ir T. P. yra kilęs konfliktas. Faktą, kad tarp jos ir jai pavaldžios darbuotojos T. P. yra kilęs konfliktas, teismo posėdyje pripažino ir pareiškėja. Taip pat pareiškėja pripažino, kad T. P. pateikti garso įrašai, kuriais rėmėsi Tarnyba priimdama ginčijamą Pažymą ir kurie pateikti byloje, buvo padaryti iki Pažymos priėmimo, t. y. 2013 m. kovo mėn. vykusiame susirinkime, 2013 m. sausio 6 d. ir 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. rugpjūčio 5 d., juose girdimi balsai yra pareiškėjos ir T. P., girdimi pokalbiai nėra sumontuoti ar suklastoti; taigi dėl tokių įrašų autentiškumo byloje ginčo nėra.

Teismas, įvertinęs ginčijamoje Pažymoje Tarnybos nustatytas faktines aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, garso įrašus, patvirtinančius, kad (duomenys neskelbtini) specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu laikotarpiu yra susidariusi konfliktinė atmosfera ir kad tarp R. A. ir T. P. yra kilęs konfliktas, konstatavo, jog Tarnyba, atlikusi tyrimą, Pažymoje pagrįstai nustatė, kad „(duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) kolektyve susidarė netinkami santykiai, kas darbe neturėtų būti“, „darbinių santykių aiškinimasis vyksta pakeltu tonu, kalbama dažniausiai rusų kalba“, kad „po gautų tėvų skundų siūlė dėl amžiaus išeiti iš darbo tik T. P.“, „apie įsisenėjusį konfliktą įstaigoje yra žinoma ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos vadovybei. Profsąjungos atstovai tarpininkavo panaikinant pareiškėjai drausminę nuobaudą“ ir kt. Taip pat teismas konstatavo, kad Tarnyba turėjo pagrindą pareiškėjos veiksmus T. P. atžvilgiu vertinti kaip nepageidaujamą elgesį (t. y. siekį įžeisti). Kita vertus, teismo nuomone, iš byloje esančių rašytinių įrodymų negalima daryti išvados, kad pareiškėja taip elgėsi tik dėl to, kad T. P. yra tam tikro amžiaus. Atsakovo pateikti argumentai, kad tai, jog direktorė R. A. per susitikimą darželyje informavo, kad jame dirba 21 darbuotojas, tačiau su kitais konfliktų nekyla, o jeigu ir kyla, juos pavyksta išspręsti greičiau, savaime nei patvirtina, nei paneigia, kad R. A. nepalankus elgesys su T. P. yra nulemtas pastarosios amžiaus.

Teismas pažymėjo, jog Tarnyba Pažymoje teisingai nurodė, kad „tiriant diskriminacijos fakto buvimą ar nebuvimą, yra lyginami keli žmonės, šiuo atveju to paties amžiaus <...>. Taigi palyginamieji asmenys vertinami panašiomis arba tokiomis pačiomis aplinkybėmis“. Tačiau, įvertinęs Pažymos turinį, teismas padarė išvadą, kad joje tik paminima, jog „darželyje be T. P. dar dirba trys pensinio amžiaus darbuotojos“, bet kiti trys darbuotojai niekaip nevertinami, t. y. neatskleidžiama, koks yra darželio direktorės R. A. elgesys jų atžvilgiu, nenustatyta, ar toks elgesys skiriasi nuo elgesio su auklėtoja T. P. ir ar tie skirtumai gali būti pagrindu diskriminavimo dėl amžiaus faktui pripažinti. Pažymoje nurodytas argumentas, kad „savo paaiškinime direktorė patvirtino, kad po gautų tėvų skundų siūlė dėl amžiaus išeiti iš darbo tik T. P.“, savaime neįrodo, kad direktorė, esant analogiškiems tėvų skundams dėl kitų trijų to paties amžiaus darbuotojų, tokio pasiūlymo nebūtų pateikusi ir joms. Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad tėvų skundai buvo surašyti tik dėl T. P. elgesio, taip pat tai, kad direktorė R. A. frazę, kuri gali būti vertinama kaip siūlymas išeiti auklėtojai T. P. iš darbo (t. y. „juk ne veltui reikia eiti į pensiją tada, kada reikia“), ištarė tęstinio konflikto su T. P., kuris kilo ne dėl pastarosios amžiaus, kontekste.

Teismo nuomone, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu laikotarpiu susidariusios konfliktinės atmosferos bei tarp R. A. ir T. P. kilusio konflikto priežastis nėra ir negali būti laikomas T. P. amžius. Tokios teismo išvados savaime nepaneigia ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai, kad apie įsisenėjusį konfliktą tarp T. P. ir direktorės yra žinoma ir savivaldybės administracijai, tačiau jokių realių veiksmų iki šiol nesiimta; į Tarnybos 2013 m. spalio 21 d. prašymą sudaryti nepriklausomą komisiją situacijai darželyje įvertinti buvo atsakyta tik 2013 m. gruodžio 4 d. pridedant 2013 m. liepos 26 d. darželio direktorės R. A. veiklos patikrinimo pažymą, kurioje nors konstatuojama, kad skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, tačiau rekomenduojama direktorei rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, organizuoti mokymus ir į įstaigą pasikviesti kvalifikuotus specialistus, kurie padėtų spręsti susidariusias problemas; direktorė iki 2013 m. spalio 1 d. buvo įpareigota sudaryti veiksmų planą dėl įstaigos mikroklimato gerinimo, laikytis etikos normų, pagarbiai elgtis su darbuotojais; apie tai, ar buvo įvykdytos paminėtos rekomendacijos, nei savivaldybė, nei direktorė Tarnybai duomenų nepateikė. Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad darželio (duomenys neskelbtini) auklėtoja T. P. nedėjo pastangų konfliktinei situacijai sušvelninti ar jos išvengti, pavyzdžiui, T. P. vengė turimą profesinę kvalifikaciją patikrinti teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat iš pateiktų garso įrašų ir jų stenogramų teismas nustatė, kad R. A. nepageidaujamai elgėsi ir su kitomis darželio darbuotojomis. Teismas akcentavo, kad, pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 4, 5, 7, 8 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, tam, jog Tarnyba ginčijamoje Pažymoje galėtų konstatuoti, kad dėl pareiškėjos veiksmų T. P. patyrė priekabiavimą dėl amžiaus, Tarnyba turėjo nustatyti ne tik pareiškėjos nepageidaujamą elgesį, bet ir tai, kad ji taip elgiasi tik dėl to, kad T. P. yra tam tikro amžiaus, o nesant (neįrodžius) bent vienos iš nurodytų sąlygų priekabiavimas dėl amžiaus negalėjo būti konstatuotas.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad Tarnyba, tirdama skundą, neįrodė, jog pareiškėja T. P. atžvilgiu elgėsi nepageidaujamai tik dėl to, kad T. P. yra senyvo amžiaus, todėl ji nepagrįstai konstatavo, kad T. P. patyrė priekabiavimą dėl amžiaus. Taigi Tarnyba nepagrįstai ginčijamoje Pažymoje nusprendė „1. Įspėti (duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) direktorę R. A. dėl LGĮ 7 str. 6 p. pažeidimo (Įgyvendindamas lygias galimybes darbdavys neatsižvelgdamas (inter alia) į amžių privalo imtis priemonių, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti) bei įpareigoti direktorę užtikrinti, kad įstaigoje būtų laikomasi tarnybinės etikos taisyklių ir darbuotojai nebūtų įžeidinėjami, žeminamas jų orumas dėl nekorektiško tarnybinio bendravimo“. Teismas konstatavo, kad Tarnyba, neįrodžiusi, jog T. P. patyrė priekabiavimą dėl amžiaus, padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl tokio pareiškėjos priekabiavimo pablogėjo T. P. sveikata. T. P. parodymai bei 2013 m. spalio 21 d. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelė savaime neįrodo, kad T. P. sveikata pablogėjo būtent dėl priekabiavimo dėl amžiaus.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos ginčijamų kitų Tarnybos Pažymoje išdėstytų sprendimų priėmimo, pažymėjo, kad Tarnyba Pažymoje galėjo priimti vieną iš sprendimų, įtvirtintų Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnyje, taip pat Tarnybos nuostatų 11 punkto 3 papunktyje, o šiuose teisės aktuose išvardytas baigtinis galimų sprendimų sąrašas. Įvertinęs Pažymoje išdėstytų sprendimų turinį, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos sprendimai – „Remdamasi MVLGĮ 12 str. 2 d. rekomenduoti (duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) direktorę R. A. sudaryti sąlygas T. P. valstybinės kalbos įgūdžių tobulinimui“, „3. Remdamasi MVLGĮ 12 str. 2 d. rekomenduoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją spręsti klausimą dėl (duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) direktorės R. A. tinkamumo užimamoms pareigoms. Apie tai, kokių priemonių imtasi padėčiai (duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) pagerinti iki 2014 m. kovo 30 d. informuoti LGKT“, „4. Dėl galimų vaiko teisių pažeidimų pažymą siųsti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai“ – nepatenka į Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnyje, taip pat Tarnybos nuostatų 11 punkto 3 papunktyje išvardytą baigtinį sprendimų, kuriuos gali priimti Tarnyba ir Lygių galimybių kontrolierius, sąrašą.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad Tarnyba Pažymą priėmė pažeisdama Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 4, 5, 7, 8 dalyse, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnyje, taip pat Tarnybos nuostatų 11 punkto 3 papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą; taigi ši Pažyma yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina. Pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti skundžiamos Pažymos pagrįstumą ir teisėtumą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (t. y. į teiginius, nesusijusius su nagrinėjamu dalyku; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Nyderlandai).

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 113–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lygių galimybių kontrolierius veikė pagal kompetenciją. Pažymoje nustatyti faktai tiesiogiai atitinka T. P. skundą. Lygių galimybių kontrolierius nenagrinėja skundų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK (tokių kaip šmeižimas, įžeidimas taip pat). Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, „priekabiavimo“ apibrėžime, nurodyta alternatyvi veika „įžeidimas“ nagrinėtina diskriminacijos, o ne baudžiamosios bylos kontekste. Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs tyrimą, pateikia rekomendacinio pobūdžio sprendimą, kurį skundžiami asmenys turėtų įgyvendinti savanoriškai. Informavo savivaldybę ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą apie nustatytas aplinkybes, kadangi skundo epizodai ir tyrimo metu nustatytos aplinkybės pagal kompetenciją toliau turėtų būti nagrinėjami kitų kompetentingų institucijų (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 str. 2 d.). Pažymos sprendžiamosios dalies rekomendacijos (dėl T. P. valstybinės kalbos įgūdžių tobulinimo, R. A. tinkamumo užimamoms pareigoms) nėra laikomos Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimu – teisės aktu, kuris gali būti skundžiamas ir nagrinėjamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka. Tokios rekomendacijos laikytinos kaip geros valios iniciatyvos, siekiant įgyvendinti lygių teisių ir galimybių politiką valstybėje bei gerinti lygių galimybių įgyvendinimą apskritai. Su diskriminacija siejamus sveikatos pablogėjimo faktus Lygių galimybių kontrolierius konstatavo pasiremdamas T. P. parodymais bei 2013 m. spalio 21 d. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortele. Netyrė T. P. ligos, nesprendė dėl sveikatos pablogėjimo pagal civilinės atsakomybės nuostatas.

2. Byloje esanti medžiaga (tiek rašytiniai įrodymai, tiek garso įrašai) patvirtina, kad tiriant T. P. skundą buvo nustatytas teismo nurodytų sąlygų visetas, t. y. kad T. P. patyrė diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškė priekabiavimo veiksmais. Tokia išvada yra išdėstyta Pažymoje, detalizuota, kuo pasireiškė priekabiavimas. Akivaizdu, kad darbe yra skatinama priešiška ir bauginanti atmosfera, direktorė nemėgina kylančių klausimų aiškintis atskirai su darbuotojais ir tinkamu tonu. R. A. taip elgėsi dėl to, kad T. P. yra tam tikro amžiaus. Byloje esantys garso įrašai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja priekabiauja tiesiogiai prie T. P., o to pagrindas – jos amžius ir tiesiogiai su tuo susijusios jos savybės – gebėjimas suprasti ir t. t. Siūlymas T. P. išeiti į pensiją, vadinimas neadekvačia, nieko nesuprantančia laikytina tiesioginiu priekabiavimu dėl amžiaus. Netiesiogiai tai pripažino ir pati pareiškėja. Teismas klaidingai interpretavo diskriminacijos sąvoką (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C-81/12 Asocia?ia ACCEPT prieš Consiliul Na?ional pentru Combaterea Discrimin?rii (36, 55, 56 p.)). T. P. pateikė pakankamai įrodymų, kad pareiškėja priekabiauja prie jos dėl pensinio amžiaus. Įrodinėjimo pareiga perėjo pareiškėjai, kuri tyrimo metu nesugebėjo įrodyti priešingai. Priekabiavimas ir diskriminacija yra tada, kai nustatomas sąlygų visetas: priekabiavimo faktas ir diskriminacijos pagrindas. Teismas neteisingai interpretavo priekabiavimo sąvoką, esančią Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje. Pažymoje buvo įrodytas ir pareiškėjos siekis įžeisti T. P. orumą, ir siekis sukurti bauginančią, priešišką, žeminančią, įžeidžiančią aplinką, nes visos įžeidžiančios pastabos, replikos rėmėsi būtent T. P. amžiumi, būtent šios pensinis amžius inspiravo nepalankų pareiškėjos nusistatymą bei neigiamas nuostatas jos atžvilgiu. Tokios įžeidžiančios replikos dėl vyresnio amžiaus nebuvo išsakytos kitiems darbuotojams.

3. Teismas priskyrė Lygių galimybių kontrolieriui daugiau funkcijų ir pareigų, nei tai numato teisės aktai. Neturi pareigos supažindinti asmenį, galbūt padariusį pažeidimą, su visa turima skundo tyrimo medžiaga. Įstatymas nenumato pareigos supažindinti su tiriamais įrodymais ir medžiaga jokių asmenų. Supažindinimo pareiga Lygių galimybių kontrolieriui atsiranda tik baigus tyrimą. Pareiškėjos advokatui kreipusis į Tarnybą 2014 m. sausio 8 d. raštu Nr. S.68, tokia galimybė buvo sudaryta. Atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje C-303/06 S. Coleman prieš Attridge Law ir Steve Law (52, 53, 54, 55, 61, 62 p.). Pareiškėja nesugebėjo įrodyti, kad priekabiavimo pensinio amžiaus pagrindu T. P. atžvilgiu nebuvo. Visos abejonės traktuotinos T. P. naudai. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą Lygių galimybių kontrolieriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, nors tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje yra įtvirtinama aiški taisyklė: skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. T. P. traktuojama kaip diskriminacijos auka ir pagal jokius teisės aktus neprivalėjo imtis aktyvių veiksmų konfliktinei situacijai sušvelninti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo (II t., b. l. 121–125) prašo patenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, sutikdamas su apeliaciniu skundu, taip pat nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka teismų praktikos. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 ir pažymi, kad Lygių galimybių kontrolierius turi nustatyti priekabiavimo faktą (kuris prilyginamas diskriminacijai), taip pat tokio priekabiavimo pagrindą – amžių, lytį ar kt. Visus šiuos kriterijus Lygių galimybių kontrolierius įvykdė priimdamas Pažymą, kuria nustatė, kad prie T. P. buvo priekabiaujama dėl amžiaus. Atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1080-302/2014 ir teigia, jog byloje esantys rašytiniai ir garsiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja siūlė T. P. savo noru išeiti iš darbo dėl amžiaus. Pareiškėja aiškiai priekabiavo ir darė spaudimą T. P., siekdama, kad ši išeitų iš darbo. Dar kartą atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 ir pažymi, jog pareiškėja nepateikė nė vieno įrodymo, kuris paneigtų priekabiavimo prie T. P. dėl amžiaus faktą. Nepaisydamas to, teismas savarankiškai perėmė pareiškėjos pareigą ir sprendimu netiesiogiai paneigė pažeidimo fakto prezumpciją.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 126–131) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Rekomendacijos, nurodytos Pažymoje, yra sudėtinė šios pažymos dalis. Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, todėl taikomi Viešojo administravimo įstatymas bei ABTĮ ir kt. teisės aktai. Lietuvos Respublikos teisinė sistema sudaryta taip, kad valstybės institucijų sprendimai gali būti skundžiami.

2. Teismas teisingai konstatavo, kad diskriminacijos dėl amžiaus T. P. atžvilgiu iš pareiškėjos nebuvo. Norint nustatyti diskriminacijos faktą ar jo nebuvimą, būtina atlikti kelių asmenų palyginimą. Tarnyba neatliko privalomojo palyginimo, nors tai yra imperatyvus teisės normos reikalavimas.

3. Neneigia fakto, kad siūlė T. P. išeiti iš darbo, tačiau ne dėl jos amžiaus, o dėl tėvų skunduose nurodytų priežasčių. (Duomenys neskelbtini) specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu laikotarpiu susidariusios konfliktinės atmosferos bei tarp pareiškėjos ir T. P. kilusio konflikto priežastis nėra ir negali būti laikomas T. P. amžius. Pati T. P. nedėjo pastangų konfliktinei situacijai sušvelninti ar jos išvengti.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-368-271/2014 R. A. buvo išteisinta pagal T. P. skundą pagal BK 155 straipsnį (įžeidimas).

5. Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja skundo tyrimą atlikusios Tarnybos pareigą ne tik suteikti teisę pareiškėjai teikti įrodymus, tačiau ir sudaryti sąlygas susipažinti tiek su skundu, tiek su visa tyrimo medžiaga. Tarnyba turėjo ją supažindinti ir su garso įrašais, su kuriais ji nebuvo supažindinta ir neturėjo galimybės pateikti savo argumentų bei atsikirtimų. Pažymoje nebuvo nurodytas jos apskundimo terminas.

6. Tarnyba, peržengdama savo kompetencijos ribas ir neturėdama specialių žinių, be objektyvių duomenų bei įrodymų, Pažymoje įvertino T. P. sveikatos būklę ir konstatavo, kad T. P. sveikata pablogėjo dėl patirto R. A. priekabiavimo.

7. Cituojamų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylų medžiaga paimta iš konteksto, nurodytos bylos nėra analogiškos nagrinėjamai bylai dėl diskriminacijos dėl amžiaus.

8. Teismas teisingai konstatavo, kad jokios diskriminacijos, priekabiavimo prie T. P. nebuvo. Ji nebuvo diskriminuojama savo darbovietėje. T. P. subjektinių teisių gynyba negali peraugti į piktnaudžiavimą teise, siekiant pakenkti kitam asmeniui – R. A. Pareiškėja įrodė, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2014 m. sausio 22 d. pažymos Nr. (13-SN-237) teisėtumo ir pagrįstumo ta prasme, kiek šioje pažymoje pateiktos išvados paliečia pareiškėjos teises arba įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Pažymoje nurodyta, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atliko tyrimą pagal Tarnyboje gautą trečiojo suinteresuoto asmens ((duomenys neskelbtini) specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) auklėtojos) skundą dėl jos diskriminavimo amžiaus ir kalbos pagrindais, kurį (diskriminavimą) daugiau kaip dvejus metus vykdo šio darželio direktorė – pareiškėja. Iš Pažymos matyti, kad faktiniais jos parengimo pagrindais buvo įrodomąją reikšmę turintys dokumentai, surašyti dėl paminėtame darželyje atliktų patikrinimų, kurie buvo inicijuoti darželio darbuotojų, tarp jų ir trečiojo suinteresuoto asmens, bei atsakovui pateikti garso įrašai, kuriuose buvo užfiksuoti pokalbiai tarp pareiškėjos ir kitų darželio darbuotojų (tarp jų ir trečiojo suinteresuoto asmens), taip pat pačios pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybai duoti paaiškinimai. Pažymoje nebuvo konstatuotas trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas diskriminavimo dėl kalbos faktas. Jos rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėja įspėjama dėl Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punkto pažeidimo, ir, remiantis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, buvo pateiktos rekomendacijos pareiškėjai bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (I t., b. l. 5-10).

Pasisakydama dėl Tarnybos atlikto tyrimo veiksmų teisėtumo, kolegija pažymi, kad Lygių galimybių kontrolieriui paduotų skundų tyrimą ir sprendimų priėmimą reglamentuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (Lygių galimybių įstatymo 15 str. 2 d.). Todėl, sprendžiant Pažymoje nurodytos tyrimo procedūros teisėtumo klausimą, yra būtina vadovautis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatomis dėl Tarnybos kompetencijos atliekant tam tikrus tyrimo veiksmus ir surašant pažymą dėl tokio tyrimo. Šiuo požiūriu kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino ir pritaikė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatas teisingai. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais (jų nekartodama), pritaria teismo išvadai, kad šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje atsakovas veikė teisėtai.

Pasisakydama dėl materialaus nagrinėjamos bylos aspekto, kolegija pažymi, kad materialiąją reikšmę šiai bylai turi Lygių galimybių įstatymo normos, konkrečiai imant – Pažymoje nurodytas, kaip pareiškėjos pažeistas, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punktas. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti aiškinamos ir vertinamos bylos aplinkybės, siejamos su Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punkto taikymu, t. y. šios materialinės teisės normos taikymo prasme bylai reikšmingos aplinkybės (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad, įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas inter alia į amžių, privalo imtis priemonių, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja, kaip darželio vadovė, atlieka darbdavio funkcijas, todėl šios teisės normos taikymo prasme draudimai diskriminuoti darbuotojus (šiuo atveju trečiąjį suinteresuotą asmenį) arba priekabiauti dėl amžiaus yra taikomi jai. Tai reiškia, kad pareiškėja, būdama įstaigos vadove, ne tik privalo (privalėjo) imtis Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punkte nurodytų priemonių, bet ir pati laikytis šioje teisės normoje nurodytų draudimų.

Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 6 punkte nurodytų sąvokų diskriminuoti, priekabiauti apibūdinimai yra pateikti šio įstatymo 2 straipsnyje, pagal kurį (kalbant apie asmens amžiaus kriterijų) diskriminacija – tai tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti inter alia amžiaus pagrindu (1 d.); priekabiavimas – tai nepageidaujamas elgesys, kai inter alia amžiaus pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka (5 d.). Aiškindama nurodytas teisės normas, kolegija pažymi, jog tam, kad tam tikroje konkrečioje situacijoje galima būtų konstatuoti asmens (darbuotojo) diskriminavimo dėl amžiaus arba priekabiavimo dėl amžiaus faktus, yra būtina nustatyti, kad, palyginus su kitais, tik kitokio amžiaus asmenimis, jam yra keliami arba jo atžvilgiu atliekami kitokie jo padėtį apsunkinantys faktoriai arba veiksmai, kurie panašiomis sąlygomis esančių (dirbančių) kitokio amžiaus asmenų atžvilgiu neatliekami. Atsižvelgdama į šią teisės aiškinimo išvadą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad, sprendžiant Pažymos pagrįstumo klausimą Lygių galimybių įstatymo (7 str. 6 p.) taikymo požiūriu, yra būtina nustatyti, kad pareiškėjos netinkamas elgesys trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo būtent dėl pastarosios (pensinio) amžiaus. Ši ir kitos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra (gali būti) nustatomos byloje esančių įrodymų įvertinimo būdu. Todėl svarbiausią reikšmę nagrinėjamai bylai turi įrodymų įvertinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios bylos nagrinėjimo ribas (kurias nulemia Pažymoje nurodytos ir įvertintos faktines aplinkybės), teisingai netyrė įrodymų apie faktus, kurie atsirado po Pažymos surašymo, taip pat netyrė įrodymų apie trečiojo suinteresuoto asmens tariamą diskriminavimą kalbos pagrindu. Kolegija taip pat pažymi, kad įrodymai administracinėje byloje teismo įvertinami pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Pagal šio straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Patikrindama bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada, kad (teismo nurodyta kaip) antroji iš būtinų sąlygų pripažinti pareiškėją pažeidusia Lygių galimybių įstatymo (7 str. 6 p .) nuostatas dėl trečiojo suinteresuoto asmens diskriminavimo ir priekabiavimo dėl (pensinio) amžiaus negali būti laikoma nustatyta (nėra įrodyta). Tokios įrodymų įvertinimo išvados pagrįstumo, kolegijos manymu, nepaneigia ir Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė dėl įrodinėjimo pareigos, nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų visumos, trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu pareiškėjos pasakyti įžeidžiančio pobūdžio žodžiai (atskiros frazės) buvo panaudoti (panaudotos) žodinio konflikto metu, tarp darželio vadovės (pareiškėjos) ir kitų darželio darbuotojų esant tęstinio pobūdžio įsisenėjusiam konfliktui.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo savo turiniu neatitinka tokio pobūdžio prašymams paduoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų (prašyme nėra pateikti išlaidų apskaičiavimas ir jų pagrindimas), šio prašymo nesprendžia.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.