Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimo, kuriuo R. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. 2000 litų (579 eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad 2014-07-27, 00.40 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Opel Astra-G-Caravan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 2,86 promilių girtumas. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai R. S. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliaciniame skunde pažeidėjas savo kaltės iš esmės neneigia, tvirtina, kad veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nesutinka su jam paskirta nuobauda, prašydamas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Apeliacinio skundo argumentai dėl teisėjos šališkumo, galimai neigiamos ir išankstinės jos nuomonės apie pažeidėją, galimai skuboto šios bylos išnagrinėjimo yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš 2014-09-19 teismo posėdžio protokolo (b.l. 27-28), administracinėn atsakomybėn traukiamas R. S. davė paaiškinimus teisme, jam buvo užduodami klausimai, pastarasis asmuo ir jo atstovas pasisakė baigiamųjų kalbų metu. Be to, visi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo teismui pateikti dokumentai buvo prijungti prie bylos. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad dėl riboto bylos nagrinėjimui skirto laiko teisėja, neįsigilinusi į aplinkybes ir priežastis, nepriėmė kai kurių teismui pateikiamų dokumentų, kurie galėjo turėti reikšmę priimant teismo sprendimą.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos nuobaudos sušvelninimo, pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013).

Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. 1 d. įtvirtinta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-8-2013, 2AT-13-2013).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai R. S. atžvilgiu netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų ir už jo padarytą pažeidimą skyrė nuobaudą sankcijos ribose. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ATPK 30 straipsnio 2 dalyje numatytų taisyklių, kadangi atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, į tai, kad jis prisipažino padaręs pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi, ką pagrįstai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.). Pažeidėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be paminėtųjų aplinkybių pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad R. S. anksčiau yra baustas už vairavimą neblaiviam, kas neigiamai charakterizuoja pažeidėjo asmenybę, nors jis ir neturi galiojančių nuobaudų už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Skundžiamame nutarime yra nurodyti pakankami motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė išvadą, jog nėra pagrindo R. S. taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad R. S. šiuo atveju veikė esant būtinajam reikalingumui, pažymėtina, kad, vadovaujantis ATPK 17 straipsnio nuostatomis, tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Kaip matyti iš teisme duotų administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. parodymų, jis aiškino, kad, jam likus nakvoti pas draugą, paskambino žmona ir pranešė, kad sūnui prasidėjo priepuolis, dėl ko jam būtini vaistai. Kadangi jis žinojo, kokių vaistų reikia sūnui, važiavo į budinčią vaistinę. Prieš tai skambino draugams, bet niekas negalėjo nuvažiuoti į vaistinę, todėl turėjo važiuoti pats. Taksi nekvietė, nes turėjo tik 80 litų vaistams. Apeliaciniame skunde R. S. taip pat nurodo, kad, būdamas neblaivus ir neturėdamas kito pasirinkimo, gelbėjo sūnaus sveikatą – vyko į vaistinę pirkti vaistų, dėl ko buvo priverstas padaryti pažeidimą, tai yra veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju nei viena iš minėtų būtinojo reikalingumo sąlygų neegzistuoja. Nors apeliantas tvirtina, kad šiuo atveju pavojus grėsė jo sūnaus sveikatai ir/ar gyvybei, byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų. Taigi, nėra pagrindo administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.).

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybės, kad jis augina du mažamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus, dirba tiesiogiai su transporto priemonės vairavimu susijusį darbą, nesudaro absoliutaus pagrindo taikyti R. S. atžvilgiu Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N1-413/2007, Nr. N444-719/2011, Nr. N261-3042/2011 ir kt.). Pažymima, kad asmuo privalo numatyti bei atsakingai įvertinti savo elgesį, galimas pasekmes, administracinės nuobaudos tikslas yra ir tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, daro išvadą, kad R. S. už jo padarytą pažeidimą paskirta administracinė nuobauda, kuri yra minimali, yra teisinga ir tinkama įgyvendinti ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus.

Vadovaujantis ATPK 313 str. 3 d., atsižvelgiant į traukiamo ar patraukto administracinėn atsakomybėn asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu organas (pareigūnas), priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje arba ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos, gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį. Taigi, remdamasis šia įstatymo nuostata, apeliantas gali pateikti apylinkės teismui motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą, kad dėl sunkios materialinės padėties jam būtų išdėstytas baudos mokėjimas. Kadangi apylinkės teismas nesprendė šio klausimo, apeliacinės instancijos teismas nesvarsto R. S. prašymo išdėstyti baudos sumokėjimą dalimis.

Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.