- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-22
- Bylos Nr.
- Iv-597-414/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01291-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Pareiškėjas
- A. S.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai, nedalyvaujant pareiškėjui A. S.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 150 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5) nurodė bei teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 12 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2008-11-02 iki 2008-11-15) jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis buvo neįgalus (60% netektas darbingumas), reikėjo reabilitacijos, tačiau buvo kalinamas su kitais nuteistaisiais patalpose nepritaikytose tokiam skaičiui žmonių (jam tekdavo 2,5 kv. m. ploto), būdavo tvanku, antisanitariška, buvo sutrumpintas pasivaikščiojimo laikas iki 1 val., nors įstatyme numatoma minimali 2 val. pasivaikščiojimo trukmė, buvo laikomas su rūkančiais nuteistaisiais nors pats nerūko. Dėl gryno oro bei fizinio aktyvumo trūkumo ir nuolatinio triukšmo jam dažnai skaudėdavo galvą bei koją, nes yra patyręs traumą, jautė nuolatinį nuovargį, sutriko miegas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-15) nurodė bei jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu, nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 352, 339, 324, 241, 234, 230, 139, 223 ir 203 kamerose, kur jam tekdavo mažiau nei 5 kv. m. gyvenamojo ploto. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, 6.15 punktas nustatė, kad vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-27 „Dėl vietų skaičiaus nustatymo laisvės atėmimo vietų įstaigose“, atsižvelgdamas į turimą gyvenamąjį plotą, Kauno tardymo izoliatoriui nustatė 239 vietų skaičių. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius, atsižvelgdamas į turimą gyvenamąjį plotą, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.2 punkte reglamentavo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o šio įsakymo 1.3.1 punkte nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jų nuomone, atsižvelgiant į ankstesnį ir dabartinį ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad suimtajam suteikiant 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, galima užtikrinti normalias ir teisės aktų reikalavimus atitinkančias sąlygas, todėl negalima teigti, kad suimtojo laikymas, kuomet jam tenka mažiau nei 5 kv. m. ploto prilygsta suimtojo kalinimui nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Pripažino, kad atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 8,3 iki 2,7 kv. m. ploto, tačiau tai objektyviai priklauso ne nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos valios ir šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos pareigūnų kaltės. Pareiškėjas jo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu į gydytoją psichiatrą nesikreipė, viso kalinimo laikotarpiu daug nusiskundimų nebuvo išsakęs, o 2011 m. sausio 25 d. atlikus pareiškėjui profilaktinį patikrinimą, gydytojų komisijos diagnozė buvo nustatyta „sveikas“, įdarbinimo rekomendacijos „darbingas“. Pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti nuteistieji, jokių išimčių pabloginant jo buvimą įstaigoje nebuvo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą ir nagrinėti faktines bylos aplinkybes nuo 2009 m. gruodžio 11 d., skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 24 d. (b. l. 20, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2008 m. spalio 22 d. A. S. buvo laikomas kameroje Nr. 352, kurios plotas – 32,83 kv.m. Šiuo laikotarpiu, dėl kartu su juo kameroje laikomų asmenų pareiškėjui teko 33,3 kv. m. ploto (b. l. 19, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2008 m. spalio 30 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 339, kurios plotas – 23,80 kv.m. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui atskirais periodais teko nuo 4,1 iki 8,3 kv.m. ploto (b. l. 19, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d iki 2009 m. birželio 11 d. A. S. buvo laikomas kameroje Nr. 324, kurios plotas – 15,40 kv.m. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui atskirais periodais teko nuo 3,4 iki 6,0 kv.m. ploto (b. l. 19, 22-23).
Laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 11 d iki 2009 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2010 m. liepos 29 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 241, kurios plotas – 15,40 kv.m. Šiais laikotarpiais atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 3,2 iki 8,0 kv.m. ploto (b. l. 18, 22-23).
Laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. spalio 23 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 234, kurios plotas – 15,01 kv.m. Šiais laikotarpiais atskirais periodais jam teko nuo 3,9 iki 7,7 kv.m. ploto (b. l. 18, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 23 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 230, kurios plotas – 14,61 kv.m. Šiuo laikotarpiu atskirais periodais jam teko nuo 4,0 iki 8,0 kv.m. ploto (b. l. 18, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 10 d iki 2010 m. balandžio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 139, kurios plotas – 14,25 kv.m. Šiuo laikotarpiu atskirais periodais jam teko nuo 2,9 iki 7,1 kv.m. ploto (b. l. 17, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 29 d iki 2010 m. liepos 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurios plotas – 21,50 kv.m. Šiuo laikotarpiu atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 8 kv.m. ploto (b. l. 18, 22-23).
Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 20 d iki 2011 m. sausio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 203, kurios plotas – 23,80 kv.m. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko 2,7 kv.m. ploto (b. l. 18, 22-23).
Pareiškėjo kalinimo metu galiojusios Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau - Higienos norma HN 76:1999), 6.15 punkte buvo nustatyta, jog kalėjimo kameros ir tardymo izoliatoriaus kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv.m. Šis reikalavimas buvo privalomas vykdyti Kauno TI kalinčių asmenų atžvilgiu iki 2010 m. balandžio 10 d., nes 2010 m. balandžio 11 d., įsigaliojus naujai Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintai higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN76:2010), Higienos norma HN 76:1999 neteko galios. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. galioję teisės aktai minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose nereglamentavo. Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktas, numatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.
Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje turėjo tekti ne mažesnė kaip 5 kv.m. ploto norma, o laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 24 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. kameros ploto norma. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose norma nebuvo numatyta.
Byloje esantis išrašas iš suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo knygos (b. l. 22-23), patvirtina, kad A. S. iš viso Kauno TI kalėjo 815,5 parų, iš kurių 503,5 paras buvo laikomas mažesniame plote, nei teisės aktų numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d., pažeidžiant numatytą Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte vienam žmogui tenkantį 5 kv.m. kameros plotą, pareiškėjas buvo kalinamas 494,5 paras (b. l. 22-23), laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 24 d., pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv.m. minimalų plotą tenkantį vienam asmeniui tardymo kameroje, pareiškėjas buvo kalinamas 9 paras.
Teismas sprendžia, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. neesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo ploto kamerose normai, konstatuoti faktą, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas nėra galimybės, todėl šis laikotarpis nevertintinas.
Be to, teismas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d., kuomet pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv.m. kameros ploto, A. S. 434,5 paros buvo laikomas Kauno TI kamerose žymiai mažesniuose plotuose nei teisės aktuose nustatyta norma t.y. vienam asmeniui teko nuo 2,9 kv.m. iki 4,0 kv.m. Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 24 d., kuomet vienam asmeniui minimali gyvenamojo ploto norma buvo nustatyta 3,6 kv.m., pareiškėjas 4 paras buvo kalinamas kameroje, kur jam teko vos 2,7 kv.m. (b. l. 22-23).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5 kv.m. ir 3,6 kv.m. kameros plotas, todėl vertintina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 5 kv.m. ir nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 24 d. - 3,6 kv.m. kameros ploto norma. Nagrinėjamu atveju, nurodyta viešojo administravimo institucija – Kauno TI ir jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.
Akivaizdu, kad nurodytais periodais pareiškėjas kalėdamas perpildytose Kauno TI kamerose galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą, galėjusį pasireikšti miego sutrikimu, galvos skausmu, nuovargiu. Nors byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašai patvirtina, kad pareiškėjas jo buvimo Kauno TI laikotarpiu į psichiatrą dėl sutrikusio miego nesikreipė (2008 m. spalio 17 d. pareiškėją apžiūrėjęs psichiatras psichikos sutrikimų nerado; b. l. 34) ir gydytojų komisija nustatė, kad 2011 m. sausio 25 d. pareiškėjas yra „sveikas“, įdarbinimo rekomendacijoje nurodė „darbingas“ (b. l. 35), tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašai taip pat patvirtina kad jis kreipėsi į gydytojus dėl galvos skausmo (b. l. 40), gerklės ir galvos skausmo (b. l. 37). Byloje nėra duomenų neginčijamai paneigiančių, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo būti iš dalies sąlygoti netinkamų kalinimo Kauno TI sąlygų. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teismui nekyla abejonių, kad dėl pareiškėjo kalinimo kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas nei nustatytas teisės aktuose ir dėl to patirtų nepatogumų, išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir iš, jo nuomone, iki vienos valandos sutrumpinto pasivaikščiojimo laiko. Bausmių vykdymo kodekso 55 str. 4 d. nustato, kad kamerose laikomi areštą atliekantys nuteistieji kasdien gauna ne trumpesnį kaip vienos valandos, o I bei II grupių invalidai, nepilnamečiai ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – ne trumpesnį kaip dviejų valandų pasivaikščiojimą. Pasivaikščiojimai vyksta laikantis šio Kodekso 52 ir 103 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Pagal Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285, 3 p. asmenims, kuriems iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Šių asmenų turima invalidumo grupė, iki jie sukaks senatvės pensijos amžių, prilyginama darbingumo lygiui, remiantis iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais Invalidumo pažymėjimais: I invalidumo grupė prilyginama 20 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas nedarbingu); II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu); III invalidumo grupė prilyginama 50 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu). Nors pareiškėjas teigia, kad dėl jo sveikatos būklės jam priklausė minimali 2 val. pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, tačiau 2008 m. spalio 10 d. išduota darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad jam buvo nustatytas keturiasdešimties procentų darbingumo lygis (b. l. 11), o tai negali būti prilyginama I ar II invalidumo grupei, todėl vertintina, kad atsakovas nustatydamas vienos valandos pasivaikščiojimą Bausmių vykdymo kodekso 55 str. 4 d. nepažeidė.
Pareiškėjo nuomone, jam Kauno TI turėjo būti teikiama medicininė reabilitacija. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui yra nustatyta dešinio kelio sąnario artrozė (b. l. 10), tačiau teisės aktai reglamentuojantys nuteistųjų sveikatos priežiūrą nenumato medicininės reabilitacijos paslaugų nuteistiesiems teikimo (Bausmių vykdymo kodekso 174 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 119/V-235 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų etatų tipinių normatyvų patvirtinimo“). Liudytojas V. D. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistiesiems yra teikiamos pirminio ir antrinio lygio medicininės paslaugos. Taip pat paaiškino, kad artrozės (sąnario paviršiaus pakitimas) priežastys dažniausiai susiję su žmogaus amžiumi arba buvusiomis traumomis. Pareiškėjui nustatytą artrozę jis siejo su patirta trauma ir kategoriškai atmetė aplinkybę, jog ši liga gali būti susijusi su kalinimo sąlygomis Kauno TI. Pareiškėjui nepateikus įrodymų ir nenurodžius motyvų, kad netinkamos kalinimo Kauno TI sąlygos galėjo įtakoti jo sveikatą, įvertindamas galiojančius teisės aktus bei liudytojo parodymus, teismas, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Kauno TI teikdamas medicinines paslaugas ir neteikdamas pareiškėjui medicininės reabilitacijos, nuteistųjų sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė.
Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginį, kad jis Kauno TI buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais (nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų prašęs perkelti į nerūkančiųjų kamerą), todėl teismas neturi pagrindo išvadai apie pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir negali konstatuoti, kad atsakovas dėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėjo veikti neteisėtai.
Pareiškėjo skundo teiginiai dėl gryno oro ir fizinio aktyvumo trūkumo, tvankumo patalpose, antisanitarinių sąlygų bei nuolatinio triukšmo taip pat nėra pagrįsti įrodymais. Pareiškėjas papildomai neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) dėl minėtų aplinkybių, nenurodė priežastinio ryšio tarp galimų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, išskyrus tas, kurios pasireiškė gyvenant per mažose kamerose, todėl pareiškėjo argumentai dėl gryno oro ir fizinio aktyvumo trūkumo, tvankumo patalpose, antisanitarinių sąlygų bei nuolatinio triukšmo laikytini susiję su patirtais nepatogumais dėl per mažo kamerų ploto ir atskirai nevertinami.
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo, patirtos jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno TI laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Atsakovas prašo teismą taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad nors pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 balandžio 16 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Kauno TI netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo laikomas iš viso 503,5 paras, tačiau pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog neturtinę žalą galima priteisti už 129 paras (nevertinant laikotarpio nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 10 d.) pareiškėjo laikymą Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
Taigi, teismui pripažinus tai, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad kalinimo netinkamomis sąlygomis dalį (įvertinus trejų metų senaties terminą, apie trečdalį laiko) – 129 paras (iš 409,5 parų) pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų – apie 99 paras ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK6.250 str. 1 d.).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai dėl gyvenimo Kauno TI kamerose, kuriose vienam asmeniui atskirais laikotarpiais tekdavo mažiau gyvenamojo ploto nei reglamentuojama teisės aktuose, negali būti laikomi mažareikšmiais ar smulkmeniškais, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2 000 Lt suma, kuri priteistina iš atsakovo. Kiti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (sutrumpinto pasivaikščiojimo laiko, medicininės reabilitacijos neteikimo, laikymo vienoje kameroje su rūkančiais nuteistaisiais) atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teisėjas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.