- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-21
- Bylos Nr.
- A-502-2032-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01291-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 5) pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 12 d. (išskyrus 2008 m. lapkričio 2 d. – 2008 m. lapkričio 15 d. laikotarpį) jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis buvo neįgalus (60% netektas darbingumas), jam buvo reikalinga reabilitacija, tačiau buvo kalinamas su kitais nuteistaisiais patalpose, nepritaikytose tokiam skaičiui žmonių (kiekvienam tekdavo 2,5 m² ploto), aplinka buvo tvanki, antisanitarinė, sutrumpintas pasivaikščiojimų laikas iki 1 valandos, nors įstatyme numatoma minimali 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė, be to, buvo laikomas su rūkančiais nuteistaisiais, nors pats nerūko. Dėl gryno oro bei fizinio aktyvumo trūkumo, nuolatinio triukšmo A. S. dažnai skaudėdavo galvą bei traumuotą koją, jis kentė nuolatinį nuovargį, sutriko miegas.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 13-15) paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 352, 339, 324, 241, 234, 230, 139, 223 ir 203, kur jam tekdavo mažiau nei 5 m² gyvenamojo ploto. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir HN 76:1999), 6.15 punktas nustatė, kad vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 m² ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktorius 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-27 „Dėl vietų skaičiaus nustatymo laisvės atėmimo vietų įstaigose“, atsižvelgdamas į turimą gyvenamąjį plotą, Kauno tardymo izoliatoriui nustatė 239 vietų skaičių. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į turimą gyvenamąjį plotą, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.2 punktu nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o pagal šio įsakymo 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad suimtajam suteikiant 3,6 m² gyvenamojo ploto galima užtikrinti normalias ir teisės aktų reikalavimus atitinkančias sąlygas, todėl nėra pagrindo teigti, kad suimtojo laikymas, kai jam tenka mažiau nei 5 m² ploto, prilygsta suimtojo kalinimui nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovas pripažino, kad atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 8,3 iki 2,7 m² ploto, tačiau tai objektyviai priklauso ne nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos valios ir šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl izoliatoriaus administracijos pareigūnų kaltės. Pareiškėjas, būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, į gydytoją psichiatrą nesikreipė, viso kalinimo laikotarpiu nebuvo išsakęs daug nusiskundimų, o 2011 m. sausio 25 d. atlikusi profilaktinį patikrinimą, gydytojų komisija pripažino, kad pareiškėjas yra sveikas, įdarbinimo rekomendacijos – darbingas. Pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas vienodomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, jo padėtis nebuvo bloginama. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama suėmimo pasekmė. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą ir nagrinėti faktines bylos aplinkybes nuo 2009 m. gruodžio 11 d.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, įvertinęs HN 76:1999 ir HN76:2010 nuostatas pripažino, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje turėjo tekti ne mažesnė kaip 5 m² ploto norma, o per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 24 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose norma nebuvo numatyta. Byloje esantis išrašas iš suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo knygos patvirtina, kad A. S. iš viso Kauno tardymo izoliatoriuje kalėjo 815,5 parų, iš kurių 503,5 paras buvo laikomas mažesniame plote, nei teisės aktų numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. pažeidžiant HN 76:1999 6.15 punkte nustatytą vienam žmogui tenkantį 5 m² kameros plotą jis buvo kalinamas 494,5 paras, 2010 m. gegužės 14 d. – 2011 m. sausio 24 d. pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 m² minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, tardymo kameroje pareiškėjas buvo kalinamas 9 paras. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. nesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo ploto kamerose normai, konstatuoti faktą, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas nėra galimybės, todėl šio laikotarpio teismas nevertino. Be to, per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. balandžio 10 d., kai pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 m² kameros ploto, jis 434,5 paros buvo laikomas kamerose žymiai mažesniuose plotuose nei teisės aktuose nustatyta norma. Nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 24 d., kai vienam asmeniui minimali gyvenamojo ploto norma buvo nustatyta 3,6 m², pareiškėjas 4 paras buvo kalinamas kameroje, kur jam teko vos 2,7 m². Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes padaryta išvada, kad aptartais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5 ir 3,6 m² kameros plotas, todėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti tinkamai laikomam. Taigi Kauno tardymo izoliatorius ir jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą. Akivaizdu, kad nurodytais periodais pareiškėjas, kalėdamas perpildytose kamerose, galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą, galėjusį pasireikšti miego sutrikimu, galvos skausmu, nuovargiu. Nors asmens sveikatos istorijos išrašai patvirtina, kad pareiškėjas jo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu į psichiatrą dėl sutrikusio miego nesikreipė (2008 m. spalio 17 d. jį apžiūrėjęs psichiatras psichikos sutrikimų nerado) ir gydytojų komisija nustatė, kad 2011 m. sausio 25 d. pareiškėjas yra sveikas, įdarbinimo rekomendacijoje nurodė „darbingas“, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašai taip pat patvirtina, kad jis kreipėsi į gydytojus dėl galvos skausmo, gerklės ir galvos skausmo. Byloje nėra duomenų, neginčijamai paneigiančių, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo būti iš dalies nulemti netinkamų kalinimo sąlygų. Teismui nekilo abejonių, kad dėl kalinimo kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatytas teisės aktuose, ir dėl to patirtų nepatogumų, išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir iš, jo nuomone, iki vienos valandos sutrumpinto pasivaikščiojimo laiko. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 55 straipsnio 4 dalis nustato, kad kamerose laikomi areštą atliekantys nuteistieji kasdien gauna ne trumpesnį kaip vienos valandos, o I bei II grupių invalidai, nepilnamečiai ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – ne trumpesnį kaip dviejų valandų pasivaikščiojimą. Pasivaikščiojimai vyksta laikantis šio kodekso 52 ir 103 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Pagal Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285, 3 punktą, asmenims, kuriems iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Šių asmenų turima invalidumo grupė, iki jie sukaks senatvės pensijos amžių, prilyginama darbingumo lygiui, remiantis iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais: I invalidumo grupė prilyginama 20 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas nedarbingu); II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu); III invalidumo grupė prilyginama 50 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu). Nors pareiškėjas teigia, kad dėl sveikatos būklės jam priklausė 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau 2008 m. spalio 10 d. išduota darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad jam buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, o tai negali būti prilyginama I ar II invalidumo grupei, todėl atsakovas, nustatydamas vienos valandos pasivaikščiojimą, BVK 55 straipsnio 4 dalies nepažeidė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui yra nustatyta dešinio kelio sąnario artrozė, tačiau teisės aktai, reglamentuojantys nuteistųjų sveikatos priežiūrą, nenumato medicininės reabilitacijos paslaugų nuteistiesiems teikimo (BVK 174 str., teisingumo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 119/V-235 „Dėl Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų etatų tipinių normatyvų patvirtinimo“). Liudytojas V. D. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistiesiems yra teikiamos pirminio ir antrinio lygio medicininės paslaugos. Taip pat paaiškino, kad artrozės (sąnario paviršiaus pakitimas) priežastys dažniausiai susijusios su žmogaus amžiumi arba buvusiomis traumomis. Pareiškėjui nustatytą artrozę jis siejo su patirta trauma ir kategoriškai atmetė aplinkybę, jog ši liga gali būti susijusi su kalinimo sąlygomis. Taigi pareiškėjui nepateikus įrodymų ir nenurodžius motyvų, kad netinkamos kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygos galėjo įtakoti jo sveikatą, įvertindamas galiojančius teisės aktus bei liudytojo parodymus, teismas padarė išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius, teikdamas medicinines paslaugas ir neteikdamas pareiškėjui medicininės reabilitacijos, nuteistųjų sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginį, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais (nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų prašęs perkelti į nerūkančiųjų kamerą), todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą. Pareiškėjo teiginiai dėl gryno oro ir fizinio aktyvumo trūkumo, tvankumo patalpose, antisanitarinių sąlygų bei nuolatinio triukšmo taip pat atmesti kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas trejų metų senaties terminas, jį pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala gali būti priteistina per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. sausio 24 d. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad kalinimo netinkamomis sąlygomis dalį (įvertinus trejų metų senaties terminą, apie trečdalį laiko) – 129 paras (iš 409,5 parų) pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų – apie 99 paras ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais padaryta išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl neturtinės žalos dydis įvertintas pinigais – 2 000 Lt suma.
III.
Pareiškėjas A. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priteisti jam 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinis skundas (b. l. 83-85) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad:
Kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu pareiškėjui nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba ir derama reabilitacija, todėl šio neveikimo pasekmėje jam išsivystė dešinio kelio artrozė.Pareiškėjas anksčiau nesikreipė į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nes nežinojo savo teisių. Tai padarė tik gavęs reikšmingos informacijos iš kalinius ginančios institucijos.Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turi teisę sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime (b. l. 89-91) paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Kiekvienas suimtasis (nuteistasis), atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, pasirašytinai supažindinamas su jo teisėmis ir pareigomis bei kita svarbia informacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Kauno tardymo izoliatoriuje, nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2011 m. sausio 12 d. (išskyrus 2008 m. lapkričio 2 d. – 2008 m. lapkričio 15 d. laikotarpį) nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, administracinių teismų praktikoje sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Tikrinamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius visą pareiškėjo buvimo minėtoje laisvės atėmimo vietoje laiką, padarė pagrįstą išvadą, kad gyvendamas perpildytose kamerose jis neabejotinai patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad A. S. Kauno tardymo izoliatoriuje kalėjo 815,5 parų, iš kurių 503,5 paras buvo laikomas mažesniame plote, nei teisės aktų numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Bylos duomenimis, minėtas pažeidimas tęsėsi iki 2011 m. sausio 24 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 11 d. (CK 1.127 str.), t. y. nepraleidęs įstatyme apibrėžto trejų metų senaties termino (CK 1.125 str. 8 d.).
Pagal CK, nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (6.250 str.). Teismas privalo nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Iš skundžiamo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovavosi sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo A. S. priteista suma (2 000 Lt) yra santykinai proporcinga pažeistų vertybių svarbai, pažeidimo mastui, trukmei bei padariniams. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių svarių argumentų tokiai kompensacijai padidinti iki 150 000 Lt. Remiantis medicininiais dokumentais ir darbingumo lygio pažyma, 60 procentų darbingumo praradimą pareiškėjui lėmė kojų trauma, patirta iki 2008 m. spalio mėnesio (b. l. 11, 34), todėl nėra pagrindo šio suluošinimo sieti su Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtais veiksmais ar neveikimu. Taip pat neįrodyta, jog atsakovo atstovas nesilaikė konkrečių standartų nuteistųjų sveikatos priežiūros srityje.
Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.