Kauno apygardos teismo nutartis

2016-08-23 · Civilinė byla Nr. e2A-1323-343/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-08-23
Bylos Nr.
e2A-1323-343/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
Atsakovas
D. Galkio
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1323-343/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20499-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.39.2.6.1; (S) 3.3.1.18; 3.3.1.21
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-144-191/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei D. Galkio individualiai įmonei dėl draudimo įmokos skirtumo išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 6 661,25 Eur nesumokėtų draudimo įmokų skirtumą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovės D.Galkio IĮ buvo sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Sutarčių 1.6p. šalys susitarė, kad draudžiamos transporto priemonės bus eksploatuojamos tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Atsakovė apdraustas transporto priemones eksploatavo ir kitose šalyse, kuriose kilo eismo įvykiai: 2015 03 06 Prancūzijoje; 2015 01 28, 2015 02 10, 2014 09 26, 2014 07 15 - Vokietijoje. Sudarant draudimo sutartis atsakovė nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. apie transporto priemonių eksploatavimą ne tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, bet ir Vokietijoje bei Prancūzijoje, todėl atsakovei kyla pareiga sumokėti ieškovei draudimo įmokų skirtumą (arba nuolaidą kurią gavo atsakovė), nes draudimo įmokos buvo apskaičiuotos ženkliai mažesnės, lyginant su draudimo rizika, atsakovei nurodžius, kad ji transporto priemones eksploatuos be jokių apribojimų teritorijos atžvilgiu. Draudėja nurodė, jog sutartimis apdraustas transporto priemones eksploatuos tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, todėl daudimo įmokos pagal kiekvieną draudimo sutartį buvo sumažintos iki 550,28 Eur. Jeigu draudėja būtų nurodžiusi, kad draudžiamas transporto priemones eksploatuos ir už Lietuvos, Latvijos ir Estijos ribų, draudimo įmoka pagal kiekvieną draudimo sutartį būtų buvusi 1 882,83 Eur. Kadangi atsakovė neinformavo ieškovės apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė draudimo sutarčių pagrindu įgijo teisę reikalauti iš atsakovės 6 661,25 Eur nesumokėtų draudimo įmokų skirtumo atlyginimo.

Atakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ji neturėjo pareigos draudikui pranešti apie transporto priemonių eksploatavimą Vokietijoje ir Prancūzijoje, nes tai nelaikytina draudimo rizikos padidėjimu. Papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o pati draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovei išduoti draudimo liudijimai suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungoje ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje, kokios reikalauja šių šalių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, o už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Draudimo liudijimuose taip pat išvardintos valstybės, kuriose suteikiama draudimo apsauga: Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Prancūzija, Vokietija ir t. t. Nei draudimo sutartyse, nei pateiktuose draudimo liudijimuose, nei kituose atsakovei pateiktuose dokumentuose nėra duomenų (informacijos) apie atsakovei tariamai pritaikytas nuolaidas ir/ar draudimo įmokų sumažinimą dėl tam tikros apibrėžtos transporto priemonių eksploatavimo teritorijos. Teismas vertino, kad ieškovė, apskaičiuodama 550,28 Eur dydžio draudimo įmokas, įvertino draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustų transporto priemonių naudojimo visose ES valstybėse narėse. Teismas sprendė, kad atsakovės civilinė atsakomybė, susijusi su draudimo įmokų skirtumo sumokėjimu, negalima, kadangi ji neprivalėjo nei informuoti ieškovę apie transporto priemonių naudojimą ES valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes tiek nacionalinė, tiek ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje ES teritorijoje, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudojasi draudimo apsauga kitoje ES valstybėje narėje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos nuomone, saprendimas naikintinas, kadangi teismas neteisingai išsprendė ginčą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Reikalavimas grįstas su atsakove sudarytų įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių 1.6 punkto pažeidimu. Juo draudėjas įsipareigojo draudžiamas transporto priemones eksploatuoti tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ši informacija turi įtakos eismo įvykio atsitikimo tikimybei ir nuostolių dydžiui, todėl, remiantis ja, draudėjai buvo sumažintos draudimo įmokos. Draudimo įmokų padidėjimas, kai transporto priemonės ekslpoatuojamos kitose nei darudimo sutartyse numatysose valstybėse, vertintinas ne kaip reikalavimas mokėti papildomą draudimo įmoką, o kaip draudimo įmokų perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Pažeisdama draudimo sutartis ir išvykdama už Lietuvos, Latvijos ir Estijos ribų, atsakovė nesumokėjo didesnių draudimo įmokų ir tuo prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Reikalavimas reiškiamas ne tuo pagrindu, kad draudėjas nesumokėjo papildomos įmokos, o dėl to, kad draudėjas, sudarydamas draudimo sutartis, nesuteikė draudikui reikiamos informacijos apie draudimo riziką ir taip pažeidė draudimo sutartis. Dėl 1 ir 2 puktuose nurodytų aplinkybių, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 05 29 nutartyje, priimtoje civilinėje bylje Nr.3K-7-334-687/2015, pateiktu išaiškinimu, kad papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliaicnį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai vadovaudamasis ES Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika konstatavo, jog atsakovė neprivalėjo nei informuoti ieškovę apie transporto primonių naudojimą ES valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes tiek nacionalinė, tiek ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje ES teritorijoje, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudojasis draudimo apsauga kitoje ES valstybėje narėje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove laikotarpiu 2013 10 16 – 2014 03 26 sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl transporto priemonių ,,DAF“, kurių valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Draudimo sutarčių 1.6 punkte nustatyta, kad transporto priemonės bus eksploatuojamos tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šiame punkte taip nustatyta, kad jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas apie rizikoks padidėjimą turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo žinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Vadovaujantis LR Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio žalos išmokėtos išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus draudimo sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas apie tai neinformavo draudiko sutartyje numatyta tvarka; vadovaujantis 62.1 punktu – jeigu sudarant sutartį draudėjas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią inoformaciją arba nesuteikė draudikui jo prašomos teisingos informacijos. Visos apdraustos transporto priemonės draudimo sutarčių galiojimo metu sukėlė eismo įvykius Prancūzijoje ir Vokietijoje, t. y. ne draudimo sutarties 1.6 punkte nurodytose valstybėse, todėl ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 6 661,25 Eur nesumokėtų draudimo įmokų skirtumą, nes atsakovei draudimo sutartimi įsipareigojus transporto priemones eksploatuoti tik Lietuvoje, Lavijoje ir Estijoje, draudimo įmokos buvo apskaičiuotos ženkliai mažesnės, lyginant su draudimo rizika, jeigu atsakovė būtų nurodžiusi, kad transporto priemonės bus eksploatuojamos be jokių teritorijos apribojimų.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad atsakovei nekilo civilinė atsakomybė, kadangi nepranešimas ieškovei apie transporto priemonių ekslpoatavimą Vokietijoje ir Prancūzijoje nelaikomas draudimo rizikos padidėjimu, o papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo terotorijai nėra suderinamas su Europos Sąjungos teise. Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija šių teismo išvadų pagrįstumą argumentuodama tuo, jog reikalavimas atsakovei grįstas su atsakove sudarytų įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių 1.6 punkto pažeidimu, t. y. atsakovė, išvykdama už Lietuvos, Latvijos ir Estijos ribų ir nesumokėjusi didesnių draudimo įmokų, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Apeliantės nuomone, ieškinys nepagrįstai atmestas, kadangi reikalavimas reiškiamas ne dėl to, kad draudėjas nesumokėjo papildomos įmokos, o dėl to, kad draudėjas, sudarydamas draudimo sutartis, nesuteikė draudikui reikiamos informacijos apie draudimo riziką ir taip pažeidė draudimo sutartis. Apeliantė teigia, kad sudarydamos draudimo sutartis šalys laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, t. y. jos 1.6 punktu susitardamos dėl transporto priemonių eksploatavimo teritorijos, nepakeitė imperatyviųjų įstatymo nustatytų draudimo sutarčių sąlygų dėl draudimo apsaugos galiojimo teritorijos ribų nustatymo. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiai yra kodifikuoti nuo 2009 10 27 galiojančia Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo. Šios direktyvos nuostatos įgyvendintos TPVCAPDĮ, todėl įstatymas ir jo įyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami ES teisės aktų siekiamais tikslais. Ieškovė, nors procesiniuose dokumentuose ir teigia, kad nekelia reikalavimo dėl papildomos įmokos sumokėjimo, tačiau už trasnporto priemonių eksploatavimą sutarties 1.6 punkte nenurodytose ES šalyse reikalaudama priteisti draudimo įmokų skirtumą iš tikrųjų diferencijuoja įmokos dydį atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją. Pirmosios instancijos teisjmas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 05 29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, pateiktais išaiškinimais, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką, priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms. Šiai bylai aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 06 18 nuartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-345-686/2015, kurioje kasacinis teismas sprendė dėl ES ir nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, pateikti išaiškinimai tuo aspektu, ar draudimo sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl draudimo apimties teritorijos atžvilgiu (Lietuvos ar visų ES valstybių narių). Nurodytoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę (TPVCAPDĮ) perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje; tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Teismas pažymėjo, kad ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės skundo argumentus, jog, remiantis šalių sudarytų draudimo sutarčių 1.6 punkto pagrindu, atsakovei kilo civilinė atsakomybė ir, kad ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti iš atsakovės draudimo įmokos skirtumo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šalys prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 756,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš iekšovės, nes yra pateikti šias išlaidas ir jų dydžius patvirtinantys įrodymai (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D.Galkio IĮ (juridinio amsens kodas 181351531) iš ieškovės ADB „Gjensidige“ (UAB DK „PZU Lietuva“) (juridinio asmens kodas 1100057869) 756,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė