Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. R., nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovo advokato Sergejaus Milovo, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. G. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 . vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. D. G. atžvilgiu išteisinta, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d dėl E. G. šmeižimo ir skirta jai 15 MGL ( 564,90 EUR ) dydžio bauda.

D. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

E. G. civilinis ieškinys dėl turinės ir neturtinės žalos tenkintinas iš dalies: priteista iš V. R. 695,54 eurų turtinės ir 700 eurų neturtinės žalos civilinio ieškovo E. G. naudai.

Priteista iš D. G. 250 eurų bylinėjimosi išlaidų V. R. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteista už tai, kad DELFI.lt puslapyje paliktame 2014-07-08, 20.13 val., iš interneto naudotojo, kurio IP adresas yra: 78.56.10.218 komentare, paskelbė pareiškėją E. G. šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją: „Ar žinote, Kad E. G., kuris neva tai rūpinasi mūsų atžalomis yra tvirkinęs tikrą savo seserį, yra išprievartavęs ne vieną merginą, kažin ar galime tikėti jo rūpesčiu ir pilietine pareiga...."

Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 154 str. 2 d. (nukentėjusiojo E. G. atžvilgiu).

V. R. buvo kaltinama tuo, kad DELFI.lt puslapyje paliktame 2014-07-08, 20.13 val., iš interneto naudotojo, kurio IP adresas yra: 78.56.10.218, paskelbė pareiškėją D. G. šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją: „Ar žinote, Kad E. G., kuris neva tai rūpinasi mūsų atžalomis yra tvirkinęs tikrą savo seserį, yra išprievartavęs ne vieną merginą, kažin ar galime tikėti jo rūpesčiu ir pilietine pareiga....".

Tokiais savo veiksmais buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką numatytą LR BK 154 str. 2 d. (nukentėjusios D. G. atžvilgiu).

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. R. prašo atlikti įrodymų tyrimą iš dalies, apklausiant papildomai D. R.; pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria V. R., buvo pripažinta kalta pagal LR BK 154 str. 2 d. dėl E. G. šmeižimo ir paskirta 15 MGL bauda, bei tenkintas iš dalies E. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės ir turtinės žalos, bei išteisinti ją kaltinimo pagal LR BK 154 str. 2 d. dėl E. G. šmeižimo, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantės manymu Trakų rajono apylinkės teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, palyginti juos su kitais byloje esančiais įrodymais ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Pasak apeliantės nėra aišku, kokius dokumentus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu. Nurodoma, kad byloje esantis teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad teismas nesusipažino su byloje esančiais dokumentais, jų neištyrė ir nepagarsino dokumentų, todėl tampa neaišku, kada buvo baigti rinkti dokumentai ir kokie dokumentai buvo ištirti ir įvertinti. Apeliantės manymu pirmosios instancijos teismas atsisakymas išvardinti byloje esančius dokumentus, padarė esminį procesinį pažeidimą. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko jokio įrodymų vertinimo, o tik aptarė liudytojos mamos R. R. parodymus, bei juos neobjektyviai įvertino. Teismas formaliai nurodė, kad teismas ištyręs byloje surinktą medžiagą, bei prie bylos prijungta ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 28-1-00271-14 konstatuoja, kad pilnai įrodyta, kad būtent apeliantė paskleidė nurodytą skunde turinio komentarą, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė kokie duomenys yra paminėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kurie liudija apie jos kaltę. Pasak apeliantės, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 28-1-00271-14 jai net nebuvo įteiktas pranešimas apie galimai nusikalstamą veiką, kas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo surinkta pakankamai duomenų leidžiančių pareikšti jai įtarimus, todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka esančių dokumentų turinio. Pažymima, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 28-1-00271-14, buvo surašytas 2014 m. gruodžio 17 d. daiktų apžiūros protokolas, tačiau šiame dokumente nėra konstatuojama apeliantės kalte. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojos mamos D. R. parodymų. Pažymima, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi šios normos nesuteikia nukentėjusiojo atstovui reikalauti atlikti kokius nors kitokius veiksmus liudytojo apklausos metu, nei atsakyti į pateiktus klausimus. Apeliantės manymu liudytojos atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Pasak apeliantės pateikti dokumentai patvirtina liudytojos D. R. parodymus, kurie yra teisingi, patvirtina tai, kad liudytoja sakė tiesą, kad ji rašė komentarus, tačiau teismas nesiėmė priemonių, patikrinti šios liudytojos parodymus.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovas advokatas Sergejus Milovas prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį dalyje dėl V. R. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį: V. R. pripažinti kalta pagal LR BK 154 str. 2 d. ( dėl D. G. šmeižto) ir skirti jai bausmę BK 154 str. 2 d. sankcijos ribose; visiškai patenkinti D. G. civilinį ieškinį; priteisti D. G. turėtas bylinėjimosi: dokumentų vertimo ir advokato pagalbai apmokėti, išlaidas.

Apelianto manymu, teismas nuosprendžio dalį, kuria V. R. buvo išteisinta, priėmė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Nurodoma, jog teismas įvertino tik vieną iš BK 154 str. 2 d. dispozicijoje numatytų nusikalstamos veikos kvalifikuojančių požymių – šmeižimą, kaltinant sunkaus nusikaltimo padarymu, o į antrą, savarankišką aptariamo nusikaltimo objektyviosios pusės kvalifikuojantį požymį – šmeižimą per visuomenės informavimo priemonę- neatsižvelgė. Pažymima, kad D. G. yra tikroji E. G. sesuo, ji niekada gyvenime nebuvo patyrusi jokios seksualinės prievartos nei iš brolio, nei iš kitų asmenų. Nukentėjusiosios ir jos atstovo advokato manymu, V. R. viešai apskelbtas komentaras, šiurkščiai pažeidžia D. G. orumą, užgauliai ją žemina tiek pačios nukentėjusiosios, tiek jos artimųjų ir draugų akyse, kenkia jos reputacijai. Taip pat prašoma pilnai patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Nurodoma, kad po V. R. komentaro, nukentėjusioji buvo dvasiškai sukrėsta, jautėsi pažeminta, turėjo kiekvienam aiškintis, kad komentare paskelbta informacija neatitinka tikrovės, pokalbių metu nukentėjusiąją užpūsdavo nemalonios emocijos.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. G. prašo pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį ir V. R. už nusikaltimą, numatytą LR BK 154 str. 2 d. paskirti 250 MGL baudą; patenkinti E. G. civilinį ieškinį visiškai; priteisti iš V. R. E. G. turėtas proceso išlaidas.

Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismo 2016 m. vasario 22 d nuosprendis dalyje dėl V. R. paskirtos bausmės ir apelianto civilinio ieškinio išspendimo priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl apelianto manymu, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apelianto manymu teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 str. nuostatas ir V. R. skyrė per mažą baudą. Pažymima, kad teismas visiškai neįvertino reikšmingų tokiam sprendimui priimti aplinkybių, o būtent, kad nuteistoji neprisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, nei kiek nesigailėjo, nukentėjusiųjų neatsiprašė, priešingai, ėmėsi aktyvių veiksmų išvengti pelnytos atsakomybės: davė melagingus parodymus ir palenkė savo motiną nepagristai prisiimti atsakomybę už nepadarytą nusikaltimą. Atkreipiamas dėmesys, jog E. G. yra politinės partijos (duomenys neskelbtini) pirmininkas, neformalaus visuomeninio pilietinio judėjimo (duomenys neskelbtini) pirmininko pavaduotojas, kaip (duomenys neskelbtini) kandidatas bei stebėtojas nuo (duomenys neskelbtini) dalyvauja seimo ir savivaldybės rinkimuose, aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje. Pasak apelianto, V. R. nusikalstomi veiksmai turėjo tiesioginės neigiamos įtakos apelianto, kaip aktyvaus visuomeninės ir politinės veiklos dalyvio reputacijai. Pažymima, kad aplinkybių, susijusių su apelianto, kaip politiko ir visuomenininko reputacijos pabloginimu teismas nenagrinėjo ir jų nevertino, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas dėl E. G. priteisto neturtinės žalos dydžio laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ir keistinu. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepasisakė dėl CK 6.250 str. nurodytų neturtinės žalos bei jos dydį apsprendžiančių kriterijų buvimo / nebuvimo, o taip pat teismas netinkamai kvalifikavo E. G. patirtą turtinę žalą, kaip išlaidas, mokamas nukentėjusiesiems už jų dalyvavimą procese. Pasak apelianto, savo nuostolius – kelionės išlaidas, jis vertino ne kaip proceso išlaidas BPK 103 str. prasme, jų priteisimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal BPK 113 str. nustatytą įrodinėjimo tvarką, juolab, kad bylos nagrinėjimo metu E. G. pranešė, kad negali pateikti automobilio, kuriuo važinėjo proceso, vykusio policijos įstaigoje, reikalais, nes jį pardavė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad E. G. turėtos advokato darbo apmokėjimo išlaidos jam buvo priteistos kaip turtinė žala.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. G. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir privačių kaltintojų atstovas advokatas prašė nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G., nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. G. apeliacinius skundus tenkinti, nuteistosios skundą atmesti, nuteistoji V. R. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir privačių kaltintojų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistosios V. R., nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovo advokato Sergejaus Milovo, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais.

Dėl nuteistosios V. R. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistoji V. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog nėra aišku, kokius dokumentus pirmosios instancijos teismas ištyrė, tai yra, kad teismas nesusipažino su byloje esančiais dokumentais, jų neištyrė, nepagarsino ir tai nuteistoji laiko esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apklausė kaltinamąją V. R., nukentėjusiuosius ir privačius kaltintojus E. G., D. G., liudytoją D. R., tyrė bylos medžiagą, pagarsino proceso dalyvių prašomą bylos medžiagą, gauti dokumentai nagrinėjamo metu buvo viešai pagarsinami, prijungiami prie bylos, todėl konstatuojama, jog esmingai Lietuvos Respublikos BPK 301 str. nuostatos pažeistos nebuvo. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pašalino tam tikrus trūkumus, pagarsino byloje esančius dokumentus, todėl proceso dalyvių teisės iš esmės suvaržytos nebuvo. Taip pat nuteistoji V. R. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko jokio įrodymų vertinimo, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu, tai yra tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai nuteistajai, nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu iš esmės atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, o jame motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, esminių pažeidimų, dėl kurių būtų panaikintas skundžiamas nuosprendis, teisėjų kolegija nenustatė.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014-07-08 „Delfi“ portale komentuojamas straipsnis buvo parašytas iš V. R. kompiuterio. Tai patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys, o būtent: 2014-11-24 V. R. priklausančiame bute adresu (duomenys neskelbtini) buvo atlikta krata ir išimtas V. R. priklausantis nešiojamasis kompiuteris „TOSHIBA Satellite C670D-1 IK", serijinis numeris 9B092958R. 2014-12-17 daiktų apžiūros metu, dalyvaujant informacinių technologijų specialistui, buvo apžiūrėtas kratos metu išimtas V. R. kompiuteris. Apžiūros metu atlikus komentaro paiešką, panaudojus iš jo sudarytus raktažodžius, aptiktas vienas failas pavadinimu „2014-07-08-3.d" su rašomo teksto struktūra, atitinkančią portale „Delfi" paskelbtą komentarą. Kompiuterio apžiūroje dalyvavęs specialistas pateikė išvadą, kad aptikto failo „2014-07-08-3.d" struktūra atitinka kenksmingo programinio kodo klaviatūros klavišų paspaudimo žurnalizacijos failą. Tačiau esminis klausimas šioje byloje sprendžiant kaltės klausimą, kas iš minėto kompiuterio parašė nukentėjusįjį šmeižiantį komentarą, kadangi nuteistoji neigia rašiusi po straipsniu, o nuteistosios motina pripažįsta, kad komentarą parašė būtent ji. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai sukritikavo tiek V. R. duotus parodymus, kad tai ne ji, o jos mama parašė komentarą, tiek ir liudytojos D. R. duotus parodymus, būtent ji parašė komentarą po straipsniu ir patalpino jį DELFI.lt portale. Nors liudytoja D. R. tvirtina, kad tai ji parašė šmeižiantį ir tikrovės neatitinkantį komentarą apie E. G., tačiau tokią versiją teisėjų kolegija vertina, kaip neįtikinamą, kaip bandymą padėti dukrai V. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dėl aptariamų aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir prokurorų nutarimuose konstatuota, jog tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad 2014-07-08 apie 20.13 val. interneto portale „Delfi“ komentarą, kuriame teigiama, kad E. G. padarė sunkų nusikaltimą, paskelbė V. R.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokurorų nutarimų V. R. neskundė. Nors nuteistoji V. R. nuo pat pradžių neigė parašiusi šmeižiantį komentarą, vis tik vertinant tiek pačios nuteistosios, tiek liudytojos D. R. parodymų patikimumą, negalima neatsižvelgti į tai, kad versija, jog komentarą parašė motina D. R. iškilo tik pirmosios instancijos teisme. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei per taikinamuosius posėdžius V. R. nenurodė, jog komentarą parašė jos motina, kaip jau minėta, tokia versija atsirado tik teisiamajame posėdyje. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai D. R. pasiūlius parašyti komentarą po duotuoju straipsniu, liudytoja nesugebėjo tai padaryti, taip paneigdama pačios teismui duotus parodymus, kad būtent ji rašė šį komentarą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tą aplinkybe, kad liudytoja posėdžio metu buvo susijaudinusi ir negalėjo parašyti ir patalpinti komentaro, kadangi ji nesugebėjo net atlikti pirminių veiksmų būtinų talpinant komentarus po atitinkamais straipsniais. Nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismui paprašius liudytojos D. R. atlikti analogiškus veiksmus, pastaroji sugebėjo parodyti, kaip ji rašo komentarą ir, kaip jį išsiųstų, tačiau tai neleidžia neginčijamai teigti, jog ir šmeižiantį komentarą parašė būtent ji. Liudytojai neatlikus prašomų veiksmų pirmosios instancijos teisme, buvo tikėtina, kad tokių pat veiksmų galimai ji bus paprašyta padaryti apeliacinės instancijos teisme, o atsižvelgiant į laiko tarpą, akivaizdu, kad tai padaryti pastaroji galėjo išmokti. Šiame kontekste atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi šios normos nesuteikia nukentėjusiojo atstovui reikalauti atlikti kokius nors kitokius veiksmus liudytojo apklausos metu, nei atsakyti į pateiktus klausimus, dėl ko apeliantės manymu liudytojos atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad pagal BPK 34 straipsnį privatus kaltintojas yra nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantis kaltinimą privataus kaltinimo byloje. Privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant, dalyvauja baigiamosiose kalbose, pateikia pasiūlymų dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo, bausmės rūšies ir dydžio, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Taigi privatus kaltintojas turi būti aktyvus proceso dalyvis. Šiuo atveju nukentėjusiojo atstovas savo teises realizavo, tame tarpe ir išreikšdamas prašymą, kad liudytoja atliktų tam tikrus veiksmus, tokiam prašymui teismas neprieštaravo, atlikti prašomų veiksmų neatsisakė ir pati liudytoja, todėl teigti, jog buvo pažeistos procesinės normos, ar liudytojos teisės nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į liudytojos D. R. parodymus. Liudytoja nurodė, jog dukra atidarė „Delfi“ straipsnį, ji šiek tiek jį perskaitė, paskaitė straipsnio pradžią, viso straipsnio neskaitė, kai tuo tarpu komentarai yra rašomi straipsnio pabaigoje. Nors liudytoja D. R. bando prisiimti kaltę, nurodydama, kad komentarą parašė ji, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad komentarą parašė būtent V. R.. Byloje nėra duomenų, kad V. R. komentuojama informacija atitinka tikrovę, o tokios informacijos pobūdis neabejotinai paniekino ir pažemino asmenį. Komentaras suformuluotas kaip faktas, todėl nuteistosios nuomone jis nelaikytinas. V. R. parašydama nurodytą tekstą internetiniame portale, suvokė paskleidžianti tikrovės neatitinkančią informaciją, tai darė tyčia. Šiuo gi atveju konfliktas vyksta tarp nuteistosios V. R. ir E. G., todėl neabejotinai būtent ji turėjo realų pagrindą pakomentuoti straipsnį, kuriame neigiamai priešpastatoma pati. Tuo tarpu kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją yra būtinas BK 154 str. aprašyto nusikaltimo sudėties požymis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai nei teigia nuteistoji V. R., jos kaltė, interneto portale „Delfi“ paskelbus komentarą, kuriame teigiama, kad E. G. padarė sunkų nusikaltimą, įrodyta, V. R., dėl E. G. šmeižimo nuteista pagrįstai, todėl nuteistosios V. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžia riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamos tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu (Lietuvos Respublikos BK 54 str.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 28-1-00271-14 V. R. nebuvo įteiktas pranešimas apie galimai nusikalstamą veiką, kas apeliantės manymu reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų leidžiančių pareikšti jai įtarimus. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. 2014-12-29 prokuroro nutarime konstatuota, jog tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad 2014-07-08 apie 20.13 val. interneto portale „Delfi“ komentarą, kuriame teigiama, kad E. G. padarė sunkų nusikaltimą, paskelbė V. R.. Minėtame nutarime taip pat nurodyta, kad V. R. veiksmuose nusimato LR BK 154 str. 2 d. požymiai. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, išaiškinant nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Šiuo gi atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne dėl to, jog nėra duomenų, kad V. R. nepadarė nusikalstamos veikos, o dėl to, kad nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. 2 d. patenka į BPK 407 str. numatytų kategorijų privataus kaltinimo bylų, atitinkamai apeliantei nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą.

Nuteistosios V. R. gynėjas advokatas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymas netenkintinas, nes pagal BPK 105 str. 6 d., tik kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamoje byloje procesas pradėtas pagal privačių kaltintojų (nukentėjusiųjų) pareiškimus, o V. R. buvo pripažinta kalta, todėl nuteistosios patirtos išlaidos už advokato paslaugas apmokėtinos pačios apeliantės.

Dėl nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovo advokato Sergejaus Milovo apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. R. nepagrįstai buvo išteisinta dėl D. G. šmeižto, taip pat tai, kad teismas neatsižvelgė į savarankišką aptariamo nusikaltimo objektyviosios pusės kvalifikuojantį požymį – šmeižimą per visuomenės informavimo priemonę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistoji V. R. pagrįstai buvo išteisinta pagal LR BK 154 str. 2d. nusikaltimo įvykdymo D. G. atžvilgiu.

Pažymėtina, kad šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), kas reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją.

Nagrinėjamojoje byloje konfliktinė situacija yra susiklosčiusi tarp V. R. ir E. G., todėl nuteistosios internete paskelbtas komentaras dėl sunkaus nusikaltimo padarymo buvo nukreiptas konkrečiai į E. G. asmenį. Nenustatyta V. R. tyčia skleisti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją apie D. G.. Šiuo atveju vertinant padarytos veikos subjektyviąją pusę matyti, jog V. R. parašydama komentarą per visuomenės informavimo priemonę, neturėjo tikslo tyčia apšmeižti ir apkaltinti labai sunkaus nusikaltimo padarymu D. G., kadangi tyčia buvo nukreipta į E. G.. Nors komentare minima E. G. sesuo, tačiau šiame kontekste tokia frazė nesiekia tokio pavojingumo lygio, užtraukiančio baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją, yra būtinas BK 154 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nekeičia situacijos ir ta aplinkybė, jog informacija buvo pateikta per visuomenės informavimo priemonę, nes kaip jau buvo minėta V. R. tyčia nebuvo nukreipta apšmeižti D. G.. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. R. dėl D. G. šmeižimo išteisinta pagrįstai.

Išteisinus V. R. dėl D. G. šmeižimo, D. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos apylinkės teismas paliko nenagrinėtu, taip pat nepriteisė ir turėtų išlaidų susijusios su dokumentų vertimu. (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl V. R. išteisinimo dalyje dėl D. G. šmeižimo ir nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą atmeta, todėl civilinio ieškinio klausimas keliamas apeliaciniame skunde – nenagrinėjamas. Taip pat nepriteistinos D. G. turėtos bylinėjimosi: dokumentų vertimo ir advokato pagalbai apmokėti, tame tarpe ir apeliacinės instancijos teisme, išlaidos (BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Dėl nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. G. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nesutinka su nuteistajai paskirta bausme, jo manymu pirmosios instancijos teismas V. R. skyrė per mažą baudą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog paskirta bausmė yra teisinga, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Šiuo gi atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. R., įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas nenustatė V. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji neprisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, nei kiek nesigailėjo, nukentėjusiųjų neatsiprašė, tačiau dėl to teismas ir nepripažino V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kas taipogi įtakojo bausmės dydžio paskyrimui. Skirdamas bausmę už V. R. padarytą nusikalstamą veiką apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – V. R. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.). Teismas, paskirdamas bausmę, įvertino duomenis, apibūdinančius nuteistosios V. R. asmenybę: psichikos sveikatos centro stebimų pacientų grupei nepriklauso, į narkologinę įskaitą neįrašyta, administracine tvarka nebausta, neteista, aukštojo išsilavinimo, yra dirbanti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšimi (bauda) bei jos dydžiu.

Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su civilinio ieškinio išsprendimu.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. G. yra pareiškęs ieškinį dėl 7000 Eur neturtinės žalos, 73,36 Eur turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu E. G. civilinį ieškinį dėl turinės ir neturtinės žalos tenkino iš dalies ir priteisė iš V. R. 695,54 eurų turtinės ir 700 eurų neturtinės žalos civilinio ieškovo E. G. naudai. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. G. prašo patenkinti E. G. civilinį ieškinį visiškai. Toks prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, neturtinės žalos dydis – 700 Eur nustatytas be kitų CK 6.250 str. 2 d. kriterijų atsižvelgiant į E. G. patirtus išgyvenimus, stresą ir kitas neigiamas pasekmes. Nėra abejonių, kad tikrovės neatitinkanti informacija apie, tai, jog asmuo padarė nusikaltimą yra garbę žeminančio pobūdžio, todėl akivaizdu, kad dėl V. R. veikos nukentėjusysis E. G. patyrė neturtinės žalos. Tačiau, antra vertus, teismas nenustatė, kad sukelti padariniai būtų itin sunkūs ir negrįžtami. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaujantis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais bei teisingumo ir protingumo kriterijais, apelianto prašomas priteistinos neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas jo reputacijai galimai padarytai žalai, todėl tenkinti apeliacinio skundo ir padidinti neturtinės žalos sumos, apeliacinės instancijos teismas nemato pakankamo pagrindo. Šiuo atveju sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad bylos nagrinėjimo momentui toks neturtinės žalos dydis yra pakankama kompensacija už patirtus išgyvenimus, stresą ir kitas neigiamas pasekmes bei atsižvelgiant į kaltinamosios turinę padėtį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas netinkamai kvalifikavo E. G. patirtą turtinę žalą, kaip išlaidas, mokamas nukentėjusiesiems už jų dalyvavimą procese. Pasak apelianto, savo nuostolius – kelionės išlaidas, jis vertino ne kaip proceso išlaidas BPK 103 str. prasme, jų priteisimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal BPK 113 str. nustatytą įrodinėjimo tvarką. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 1 d. nukentėjusiajam proceso išlaidos atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Kelionės išlaidų atlyginimas proceso dalyviams reglamentuojamas LR Vyriausybės 2003-04-25 nutarimu Nr. 524 patvirtintų Liudytojams, nukentėjusiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarkos. Jos 7 p. nurodyta, kad dokumentai, liudijantys kelionės į iškvietimo vietą išlaidas, yra pagrindas apmokėti kelionės atgal išlaidas. Kreipiantis į teismą dėl kelionės išlaidų atlyginimo, asmuo privalo pateikti teismui procesinį dokumentą (prašymą), kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui, t.y. jame turi būti nurodyta: teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas; dalyvaujančio byloje asmens procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas; prašymo esmė bei prašymą pagrindžiantys įrodymai, nurodyta asmens sąskaita, į kurią turintis teisę gauti turėtas išlaidas asmuo gautų išlaidų atlyginimą; priedai, pridedami prie procesinio dokumento (prašymo); procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir dokumento surašymo data. Prie procesinio dokumento (prašymo) turi būti pridėti kelionės išlaidas patvirtinantys įrodymai (transporto priemonės registracijos liudijimas, kuro kvitas, jei buvo vykstama nuosavu transportu, jei maršrutiniu transportu – kelionės bilietai).

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis E. G. apylinkės teismui nepateikė automobilio registravimo liudijimo, todėl teismas pagrįstai laikė, jog buvo netinkamai ir nepilnai pateikti įrodymai, pagrindžiantys vykimo į teismo posėdžius išlaidas, dėl ko kelionės išlaidos nebuvo priteistos. Su tokia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nukentėjusiajam vykimo į apygardos teismo posėdžius kelionės išlaidos gali būti kompensuojamos, teismui pateikus aukščiau nurodytus dokumentus.

Sutiktina su apeliantu, jog apylinkės teismas netinkamai E. G. turėtas advokato darbo apmokėjimo išlaidas priteisė, kaip turtinę žalą, tačiau tai nelaiko esminiu pažeidimu, dėl ko reikėtų keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija atsižvelgia, kad nukentėjusiajam iš nuteistosios buvo priteista atitinkama suma už turėtas advokato išlaidas – 690 eurų, E. G. teisės pažeistos nebuvo.

Teismo posėdžio metu buvo pareikštas prašymas bei pateikti tai patvirtinantys dokumentui, nukentėjusiajam E. G. priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Šis prašymas netenkintinas. Priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Kadangi skundas, paduotas nukentėjusiųjų atstovo, yra atmetamas, prašymas netenkintinas ir nukentėjusiojo E. G. turėtos advokato pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistosios V. R., nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovo advokato Sergejaus Milovo, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios V. R., nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. G. atstovo advokato Sergejaus Milovo, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. G. apeliacinius skundus atmesti.