Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-30 · Administracinė byla Nr. I-2497-402/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
I-2497-402/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00308-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
A.V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2497-402/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00308-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui A.V., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4, 30).

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde, atsiliepime nurodė, kad nuo 2014-04-01 iki 2014-12-18 skirtingais laikotarpiais buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN) baudos izoliatoriaus kamerose. Baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo veidrodžio, apšvietimas buvo apie 100 lx, naktinis 4 lx, 8 kameroje nebuvo lango, todėl buvo šalta, 8, 13 ir 2 kamerose sienų dažai apsilaupę, tinkas vietomis ištrupėjęs, 8 kameroje judėjimo greitis buvo per mažas degė tik viena lemputė. Buvo perkeltas į 13 kamerą su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkantis. Atliekant bausmę tokiomis sąlygomis buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, pažemintas orumas, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko (b. l. 7-10). Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas pataisos namų l-e sektoriuje atlikinėjo nuobaudas baudos izoliatoriuje: kameroje Nr. 2 laikotarpiu 2014-05-14 - 2014-05-22. Šioje kameroje yra įrengtos 4 miegamosios vietos; kameroje Nr. 8 laikotarpiu 2014-12-04 - 2014-12-08. Šioje kameroje yra įrengta 1 miegamoji vieta.; 4 kameroje Nr. 13 laikotarpiais: 2014-12-11 - 2014-12-17. Šioje kameroje yra įrengtos 4 miegamosios vietos. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 8, Nr. 13 sanitariniuose mazguose yra pakabinti veidrodžiai. Kamerų tipo patalpų apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 p. reikalavimus. Perdegusios lempos nuolat keičiamos naujomis. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo visose patalpose yra pakeisti plastikiniai langai. Pažymėjo, kad ir 8-oje kameroje taip pat yra įdėtas plastikinis langas. Suremontuoti visų gyvenamųjų patalpų vienu metu nėra galimybių, todėl įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Oro judėjimo greitis 1-o sektoriaus baudos izoliatoriaus kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytus reikalavimus. Rūkantys asmenys skiriami į baudos izoliatoriaus kameras, kuriose gyvena rūkantys asmenys ir atvirkščiai. Pageidavimas dėl to, su kokiais asmenimis — rūkančiais ar nerūkančiais — nuteistasis gali nuobaudą atlikinėti, išreiškiamas raštu. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, kalinant jį baudos izoliatoriaus kamerose įvairiais laikotarpiais nuo 2014-04-01 iki 2014-12-18 atlyginimo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriuje: kameroje Nr. 2 laikotarpiu 2014-05-14 - 2014-05-22; kameroje Nr. 8 laikotarpiu 2014-12-04 - 2014-12-08.; kameroje Nr. 13 laikotarpiais: 2014-12-11 - 2014-12-17 (b.l. 7, 13).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo veidrodžio, apšvietimas buvo apie 100 lx, naktinis 4 lx, 8 kameroje nebuvo lango, todėl buvo šalta, 8, 13 ir 2 kamerose sienų dažai apsilaupę, tinkas vietomis ištrupėjęs, 8 kameroje judėjimo greitis buvo per mažas degė tik viena lemputė.

Higienos normos HN 76:2010 22 p. numatyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Higienos normos HN 76:2010 26 p. numatyta, jog oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28oC, šaltuoju metų laiku – 18-22oC, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku – 35-65%, šaltuoju metų laiku – 35-60%, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laiku – 0,05-0,15 m/s.

Kauno visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 27 d. atlikęs grįžtamąją kontrolę Pravieniškių PN 1-ojo sektoriaus kamerose Nr. 13 ir 15 nustatė, jog kameroje Nr. 13 dirbtinė apšvieta – 47 lx, norma pagal HN 76:2010 22 p. yra 200 lx, pažeidimai nepašalinti, dirbtinė apšvieta nepakankama, nors po operatyviosios kontrolės kamerose įrengti papildomi du liuminescenciniai šviestuvai. Pagal NVSPL KS Šiluminės aplinkos matavimo protokolą Nr. F-K-M-1048, 2014-11-24, santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 13-49,7/49,5 %, pažeidimų nenustatyta. Kameroje Nr. 13 nelygi, aptrupėjusi sienų danga, reikalingas remontas (HN 76:2010 62 p. pažeidimai nepašalinti, įstaiga pateikė raštą, kad pažeidimai šalinami) (b.l. 26-27).

Atsakovas 2014-12-30 raštu Nr. S-34832 informavo Kauno visuomenės sveikatos centrą, kad nustatyti HN76:2010 22 p. pažeidimai yra pašalinti (b.l. 14).

Byloje nėra pateikta duomenų, jog baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2 ir 13 būtų tikrintos Kauno visuomenės sveikatos centro laikotarpiu nuo 2014-05-14 iki 2014-12-17. Tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateikta Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma Nr. 77-456 (b.l. 13) kurioje nurodyta, kad kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 8, Nr. 13 sanitariniuose mazguose yra pakabinti veidrodžiai; kamerų tipo patalpų apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 p. reikalavimus, perdegusios lempos nuolat keičiamos naujomis; baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo visose patalpose yra pakeisti plastikiniai langai. 8-oje kameroje taip pat yra įdėtas plastikinis langas (tai patvirtina ir pateikta fotonuotrauka); suremontuoti visų gyvenamųjų patalpų vienu metu nėra galimybių, todėl įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus; oro judėjimo greitis 1-o sektoriaus baudos izoliatoriaus kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” nustatytus reikalavimus.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, veidrodžio nebuvimo yra abstraktūs ir deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl teismo atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat akcentuotina, jog po to, kai atsakovas informavo Kauno visuomenės sveikatos centrą, kad higienos normos HN 76:2010 22 p. pažeidimai yra pašalinti (b.l. 14), byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos) buvo pakartotinai kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios ar nustačiusios teisės aktų pažeidimus.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus medikus kreipėsi dėl nežymių susirgimų bei uždegimų (b.l. 20-22). Teismo nuomone, šie susirgimai nėra susiję su laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos namų sąlygomis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos specialistus.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygos būtų laikomos nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas EŽTK 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Laikini, neilgai trunkantys (pažymėti Kauno visuomenės sveikatos centro pažymose) pažeidimai, kurie pagal pateiktą pažymą byloje buvo nedelsiant pašalinti, negalėjo įtakoti pareiškėjo sveikatą ir savijautą ilgą laiko tarpą ir sukelti tokias pasekmes, kurios įtakotų neturtinės žalos atsiradimą.

Dėl patalpinimo į kamerą Nr. 13 su rūkančiais.

Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Paminėto įstatymo 19 str. 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 p. yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad vadovaujantis paminėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog rūkantys asmenys skiriami į baudos izoliatoriaus kameras, kuriose gyvena rūkantys asmenys ir atvirkščiai. Pageidavimas dėl to, su kokiais asmenimis — rūkančiais ar nerūkančiais — nuteistasis gali nuobaudą atlikinėti, išreiškiamas raštu.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog nuo 2014-12-11 iki 2014-12-17 pareiškėjas atlikti drausminę nuobaudą buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13. 2014-12-04 pažymoje Nr. 47-13672 (b.l. 29) pareiškėjas aiškiai išreiškė valią būti patalpintas į nerūkančiųjų asmenų kamerą, tačiau buvo talpintas į kamerą Nr. 13 su rūkančiais: nuteistieji D.G. ir M.K. yra rūkantys.

Teismas konstatuoja, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str., Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjo teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Administracinėje byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nesutinka būti kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau laikotarpiu nuo 2014-12-11 iki 2014-12-17 buvo laikomas kameroje Nr. 13 kartu su rūkančiais nuteistaisiais ir tai yra pakankamas pagrindas svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo (ABTĮ 57 str.).

Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2011-01-25 sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN administracija, laikydama pareiškėją kameroje kartu rūkančiais nuteistaisiais, pažeidė paminėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas ir pareiškėjo teisę į sveikatai saugią aplinką.

Teismas taip pat pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas, jam sukeltus dvasinius išgyvenimus ir t.t. neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismas, atsižvelgdamas į ką tik aptartas išvadas, pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, kaip jau buvo paminėta, teisės aktais garantuota pareiškėjo teisė buvo pažeidinėjama sąlyginai neilgą laiko tarpą ir periodiškai, atskirais atvejais jis pats sutikdavo būti vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis (ABTĮ 57 str.). To pasėkoje teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.). Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, jau eilę metų tyčia darydamas tyčinius nusikaltimus (b.l. 11), taip pat pažeidinėdamas rėžimo reikalavimus Pravieniškių PN, sąmoningai siekė savo gyvenimo kokybės pablogėjimo, nes objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: patalpinimą į pataisos namus, baudos izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi bei kryptingi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A.V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė