- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-656/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-46-425/2008 pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei kreipėsi ieškovas T. G. ir prašė priteisti iš atsakovo 150 000 Lt dydžio neturinę žalą.
Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. apkaltinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje M. I. atžvilgiu, pažeisdamas bet kokius baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, konstatavo, kad: l. „Nustatyta, kad Kelmės rajono PK patrulis T. G. iš sustabdyto automobilio Mercedes Benc Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo reikalavo kyšio, o vairuotojas, kad nebūtų nubaustas už greičio viršijimą, kyšį davė“; 2. „Iš operatyvinių veiksmų atlikimo metu daryto garso įrašo matyti T. G. ir vairuotojo derybos dėl baudos dydžio“; 3. „Pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikaltimą padarė įtakotas policijos darbuotojo T. G. nusikalstamų veiksmų, prisipažino ir gailisi“. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatavo ieškovo T. G. kaltę be jokio įstatyminio pagrindo, ieškovui nežinant, kad bus sprendžiamas jo kaltės klausimas ir nedalyvaujant teismo posėdyje. Tokie Šiaulių rajono apylinkės teismo veiksmai pažeidžia teisėtumo, nešališkumo principus, ieškovo teisę į gynybą ir daro įtaką jam iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Ieškovas dėl tokių teismo veiksmų yra sukrėstas, patiria dvasinius išgyvenimus, nuolatinę nemigą, depresiją, neigiamas emocijas, kas gali atsiliepti ir ateityje. nuolat pergyvena dėl savo baudžiamosios bylos objektyvios baigties. Įsiteisėjus minėtam teismo nuosprendžiui, su juo gali susipažinti bet kuris asmuo. Tokios teismo išvados pakenkė ieškovo reputacijai ir neišvengiamai sąlygos neigiamą kitų asmenų požiūrį. Dėl neteisėtų teismo veiksmų ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis įvertino 150 000 Lt. Ieškinį grindė CK 6.272 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu nusprendė ieškovo T. G. ieškinį atmesti ir konstatuoti, kad šiuo teismo sprendimu nustatytas T. G. nekaltumo prezumpcijos pažeidimas pats savaime yra pakankamas ir teisingas neturtinės žalos atlyginimas.
Teismas sprendime padarė išvadą, kad ieškovo T. G. atžvilgiu Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendyje M. I. baudžiamojoje byloje, nurodydamas, kad „M. I. valstybės tarnautojui - Kelmės rajono policijos komisariato viešosios policijos patruliui T. G. davė 20 Lt kyšį“, kad „Kelmės rajono PK patrulis T. G. iš sustabdyto automobilio Mercedes Bens Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo reikalavo kyšio“, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino, kad „nusikaltimą padarė įtakotas policijos darbuotojo T. G. nusikalstamų veiksmų“, pažeidė T. G. nekaltumo prezumpciją, kadangi T. G. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo pareikšti įtarimai padarius nurodyto nusikaltimo padarymu, jis nebuvo nuteistas ir baudžiamojoje byloje nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu. Teismas, vertindamas T. G. atžvilgiu padarytos nekaltumo prezumpcijos pažeidimo faktą, pažeidimo sukeltus padarinius, pasekmes, o tuo pačiu ir atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nurodė, kad yra svarbi aplinkybė, ar T. G. iš tikro yra padaręs veiksmus, kuriuos Šiaulių rajono apylinkės teismas, įvardindamas nusikalstamais, nustatė 2006 m. gegužės 23 d. apkaltinamajame nuosprendyje M. I. baudžiamojoje byloje. T. G. buvo iškelta baudžiamoji byla, jam pareikšti įtarimai, o baudžiamoji byla perduota teismui. Teismas nurodė, kad ieškovas T. G. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl kyšio priėmimo, tačiau jo atžvilgiu baudžiamojoje byloje priimtas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas padarė išvadą, kad T. G. savo veiksmais pažeidė įstatymo reikalavimus tokia apimtimi, kad teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu kyšio priėmimu, ir nors šio asmens atžvilgiu teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją kitoje baudžiamojoje byloje, jis neturėtų tikėtis savo pažeistų teisių visapusiško ir plataus gynimo kaip kad asmuo, kuris nebuvo paėmęs kyšio, tačiau kurio nekaltumo prezumpcija būtų pažeista analogišku būdu kaip kad ieškovo T. G. . Teismas padarė išvadą, kad šiuo teismo sprendimu nustatytas T. G. nekaltumo prezumpcijos pažeidimas pats savaime yra pakankamas ir teisingas neturtinės žalos atlyginimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas T. G. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti 150 000 Lt žalą, o sprendimo dalį dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo fakto nustatymo palikti nepakeistą.
1. Teismui pripažinus ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo faktą, žala turi būti atlyginama visiškai (CK 6.272 str. 2 d.). Teismui pripažinus pažeistas asmens konstitucines teises ir laisves, atsiranda pareiga atlyginti reikalaujamą neturtinę žalą (Konstitucijos 30 str.). Prievolė atlyginti žalą dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų kyla, konstatavus neteisėtus veiksmus (deliktinė atsakomybė). Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Teismas, priteisdamas žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį sąrašą pagal CK 6.272 str. atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir žmogaus teisių ir laisvių garantija.
2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2008 m. balandžio 29 d. jis nepagrįstai buvo laikomas kaltu, dėl ko nuolatos pergyveno dėl savo baudžiamosios bylos objektyvios baigties ir jautėsi sukrėstas. Tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nuolatinę nemigą, depresiją bei kitas neigiamas emocijas. Išvados dėl kaltės pakenkė ieškovo reputacijai bei neišvengiamai sąlygojo neigiamą kitų asmenų požiūrį. Neteisėtais teismo veiksmais, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, buvo pažeminta ieškovo garbė ir orumas. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.
Šalies argumentai
3. Šiuo metu yra pateiktas kasacinis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžio. Įsiteisėjus Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendžiui, su juo galėjo susipažinti bet kuris asmuo.
4. Teismas netinkamai vadovavosi žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis ir tuo pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, neturtinės žalos atlyginimu nustatydamas tik nekaltumo prezumpcijos pažeidimo konstatavimą. Teismas nenurodė materialinės teisės normų, kuriomis grindė savo sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas netinkamai aiškina žalos atlyginimo instituto nuostatas, žalos atlyginimą siedamas tik su piniginiu ekvivalentu. Aplinkybė, kad yra paduotas kasacinis skundas, negali būti vertinama kaip reikšminga aplinkybė nagrinėjamai civilinei bylai. Apelianto neteisėti veiksmai sąlygojo tokios situacijos susidarymą. Apeliantas nepagrindė savo reikalavimo įrodymais (CPK 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.
Ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje ieškovas T. G. pareiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje nustatytu teisiniu pagrindu.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatą, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės.
Savo ieškinį ieškovas grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. apkaltinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje M. I. atžvilgiu, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, be jokio įstatyminio pagrindo, ieškovui nežinant, kad bus sprendžiamas jo kaltės klausimas ir nedalyvaujant teismo posėdyje, konstatavo jo kaltę, taip pažeisdamas jo nekaltumo prezumpciją ir padarydamas jam didelę neturtinę žalą.
Pažymėtina, kad ieškovas jo nurodytu nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu ir nebuvo nuteistas, jam nebuvo apribota laisvė ir nebuvo taikomos jokios kitos procesinės prievartos priemonės. Taigi ieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, niekaip nėra susiję su CK 6.272 straipsnyje nurodytais pagrindais, kuriems esant valstybė įsipareigojo atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų. Todėl ieškovo ieškinyje pareikštuoju teisiniu pagrindu ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio, nustatančio neturtinės žalos sąvoką ir reglamentuojančio tokios žalos atlyginimą, antrąja dalimi yra nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala paprastai yra padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas, nepalankus, nepriimtinas poveikis, kuris bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas.
Kriterijai, kuriais teismas turi vadovautis, nustatydamas neturtinės žalos dydį, yra įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu padarė išvadą, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu, konstatuodamas T. G. įvykdytus nusikalstamus veiksmus, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama. Tačiau teismas taip pat nustatė, kad veiksmus, kuriuos Šiaulių rajono apylinkės teismas, formaliai įvardindamas nusikalstamais, nustatė ir nurodė 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendyje, ieškovas iš tiesų įvykdė ir tai patvirtina įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendis. Šios teismo išvados apeliantas taip pat neginčija. Pažymėtina, kad šis teismo nuosprendis, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, yra paliktas nepakeistas.
Taigi, šioje byloje yra nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus, kuriuos, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, įvardindamas nusikalstamais, Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu nustatė ir nurodė, ieškovas T. G. iš tiesų įvykdė.
Ieškovas savo teiginį, kad dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo jam buvo padaryta didelė neturtinė žala, grindžia aplinkybe, jog nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2008 m. balandžio 29 d. jis nepagrįstai buvo laikomas kaltu, dėl ko nuolatos pergyvenęs dėl savo baudžiamosios bylos objektyvios baigties ir jautęsis sukrėstas. Tai ieškovui sukėlę dvasinius išgyvenimus, nuolatinę nemigą, depresiją bei kitas neigiamas emocijas, o išvados dėl kaltės pakenkę ieškovo reputacijai bei neišvengiamai sąlygoję neigiamą kitų asmenų požiūrį.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai - Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendis (b.l. 4-5), Šiaulių apygardos prokuratūros 2006 m. sausio 16 d. kaltinamasis aktas (b.l. 25-32) bei Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendis (b.l. 107-116) – įrodo, kad kaltinimai dėl nusikalstamų veiksmų, kurių įvykdymas konstatuotas Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nusprendžiu, ieškovui buvo pareikšti dar 2006 m. sausio 16 d., kartu su kaltinimais M. I. , kurio atžvilgiu ir priimtas 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendis. Tuo tarpu ieškovui pareikšti kaltinimai išnagrinėti tik 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu. Tai reiškia, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendžio paskelbimo metu ir iki 2008 m. balandžio 29 d. ieškovas baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka buvo kaltinamas nusikalstamų veiksmų, kurie paminėti ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendyje, įvykdymu ir 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu konstatuota, kad tokius veiksmus ieškovas įvykdė. Būtent baudžiamojoje byloje, kurioje 2008 m. balandžio 29 d. paskelbtu nuosprendžiu baudžiamoji byla T. G. atžvilgiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminu, T. G. atžvilgiu buvo taikomos procesinio pobūdžio priemonės, jis buvo apklausiamas ir pan. Taigi, ieškovo nurodytos aplinkybės – dvasiniai išgyvenimai, nuolatinė nemiga, depresija bei kitos neigiamos emocijos, pakenkimas reputacijai bei neigiamas kitų asmenų požiūris – gali būti siejami tik su baudžiamuoju procesu, kurioje kaltinimai buvo pareikšti pačiam ieškovui. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriame nurodyti ir ieškovo atlikti nusikalstami veiksmai, būtų paskelbtas platesniam visuomenės sluoksniui, ir būtent dėl šiame nuosprendyje išdėstytų teiginių apie ieškovo veiksmus ieškovas būtų patyręs neturtinę žalą. Savo teiginio, kad būtent ieškovo atliktų nusikalstamų veiksmų konstatavimo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendyje faktas sukėlė dvasinius išgyvenimus, depresiją bei kitas neigiamas emocijas ir padarė didelę ar bent žymesnę neturtinę žalą, ieškovas nepagrindė.
Taigi byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo faktas sukėlė ieškovui tokias pasekmes, kurios galėtų būti siejamos su žymesnės neturtinės žalos atsiradimu, kurią galima būtų vertinti pinigine išraiška.
Negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ieškovas, įvykdęs nusikalstamus veiksmus, vien tik dėl formalaus savo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo negali tikėtis tokio plataus savo teisių gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška, kaip kad asmuo, neįvykdęs nusikalstamų veiksmų, kurio nekaltumo prezumpcija pažeista analogišku būdu.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovo nekaltumo prezumpcija formaliai buvo pažeista, tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, todėl bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai ir ieškinį pagrįstai atmetė. Tokia teismo išvada įstatymui neprieštarauja ir atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kuriais privalo vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, o taip pat ir šalys, įgyvendindamos savo teises bei atlikdamos pareigas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.