- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-08
- Bylos Nr.
- 1A-79-634-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00377-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- T. S.
- Nukentėjusysis
- Ž. Z.
- Civilinis atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė, Rasa Malinauskienė
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-79-634-2014
Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00377-2011-9
2014 m. balandžio 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo T. S. gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei, nukentėjusiajai Ž. Z., jos atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo
T. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d., ir nubaustas 35 MGL (4550 litų) dydžio bauda.
Iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteista nukentėjusiajai Ž. Z. 1077,08 (vienas tūkstantis septyniasdešimt septyni litai 08 ct) turtinei žalai atlyginti ir 3000 (trys tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 8 d., apie 19 val., Prienų rajone, Ašmintos sen., kelyje Strielčiai-Bagrėnas-Pociūnai 1 km 450 m, vairuodamas V. S. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 158 punktą, nurodantį, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, t. y. vairuodamas automobilį šalutiniu keliu, nedavė kelio jam iš dešinės pusės pagrindiniu keliu atvažiuojančiam motociklui Honda, vairuojamam Ž. Z., dėl to ši atsitrenkė į jo vairuojamo automobilio galinę dalį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu Ž. Z. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata dėl kairio stipinkaulio skeveldrinio sąnarinio distalinio galo lūžimo.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Nagrinėjant bylą, nebuvo imtasi jokių priemonių tam, kad būtų patikrinti nuteistojo paaiškinimai dėl autoįvykio mechanizmo, pašalinti prieštaravimai, įvertinta, ar nukentėjusiosios padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai nebuvo pagrindinė sąlyga šiam autoįvykiui kilti. Teismas tik formaliai konstatavo, kad T. S. kaltė įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis ir kitais faktiniais bylos duomenimis, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris liudytų, kad būtent nuteistojo veiksmuose yra BK 281 str. 1 d. numatyto ir jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtis. Skundo autoriaus nuomone, teismas nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p. nuostatos bei nurodyta teismų praktikoje (2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 40).
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, kaip T. S. kaltę neginčijamai patvirtinančius įrodymus, pripažino Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2012 m. vasario 15 d. išvadą, taip pat vadovavosi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. kovo 27 d. ekspertizės aktu, neatsižvelgęs į tai, kad tiek specialisto išvadą, tiek teismo paskirtą autotechninę ekspertizę atliko ta pati ekspertė L. L., kad ekspertizės akto išvados yra identiškos bei neprieštaraujančios jos pateiktai specialisto išvadai. Todėl atlikus autotechninę ekspertizę, bylos teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės taip ir nebuvo nustatytos bei įvertintos. Skunde abejojama Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. kovo 27 d. ekspertizės akto išvadomis, kad nėra pagrindo teigti, jog buvusiomis kelio sąlygomis netvarkingos motociklo padangos turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Taip pat nesuvokiama ekspertizės išvada, kad motociklo Honda vairuotojos Ž. Z. veiksmai šioje eismo situacijoje - stabdymas, techniniu požiūriu buvo priimtini, o iš šalutinio kelio posūkio kreive priešais motociklo Honda vairuotoją išvažiuojančio automobilio (duomenys neskelbtini) apvažiavimas, motociklo vairuotojai nesant jokių kliūčių priešingoje juostoje, techniniu požiūriu būtų nepriimtinas. Teismo posėdžio metu apklausiama liudytoja ekspertė L. L. nesugebėjo logiškai paaiškinti šių aplinkybių. Tai, kad nukentėjusiosios vairuojamas motociklas atsitrenkė į T. S. vairuojamo automobilio galinę dalį, tik patvirtina, kad jis buvo visiškai įvažiavęs į savo eismo juostą (tai patvirtina ir automobilio apgadinimai). Todėl specialistės paaiškinimai teisme rodo jos šališkumą bei neobjektyvumą, kaip ir jos teiginys, kad apelianto vairuojamo automobilio kėbulo geometrija lemiamos įtakos greičio nustatymui neturi, skaičiavimų iš jos negalima atlikti. Nors nuteistojo nuomone, automobilio kėbulo geometrija akivaizdžiai patvirtina faktą, kad nukentėjusios vairuojamo motociklo greitis buvo didžiulis. Nors L. L. savo pateiktas išvadas teisiamajame posėdyje palaikė visiškai, tačiau atsakydama į klausimą, ar būtų šis eismo įvykis įvykęs, jei nukentėjusioji Ž. Z. nebūtų viršijusi leistino greičio, atsakė kategoriškai - kad jeigu duotoje kelio situacijoje motociklo vairuotoja nebūtų viršijusi maksimaliai leistino greičio, eismo įvykis nebūtų kilęs. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių Kelių eismo taisyklių pažeidimo atsirado BK 281 str. 1 d. numatyta žala. Akivaizdu, kad ši žala atsirado būtent dėl pačios nukentėjusios veiksmų, kuri pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 135 ir 238 p. reikalavimus, nes vairavo motociklą neturėdama šios teisės, žymiai viršijo leidžiamą (50 km/val) greitį, nes važiavo ne mažesniu kaip 70 km/val greičiu, motociklui nebuvo atlikta techninė apžiūra ir jis nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas. Kad motociklas buvo techniškai netvarkingas, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. M., kuris parodė, kad motociklą buvo pirkęs perparduoti detalėmis, nes jis buvo nevažiuojantis, jį parsivežė priekaboje. Apelianto nuomone, šio liudytojo parodymai apie tai, kad motociklo stabdžiai ir šviesos veikė, turi būti vertintini kritiškai, kadangi jie prieštarauja jo paties parodymams apie tai, kad motociklas buvo nevažiuojantis, todėl visiškai nesuvokiama, kaip jis galėjo žinoti, kad veikia stabdžiai ir kokiu būdu tai galėjo patikrinti. Vis gi teismas sprendė, kad šviesos degė, nes nukentėjusioji Ž. Z. parodė, jog šviesas prieš važiuodama įsijungė, tik nepatikrino, ar veikė. Be to, teismas pažymėjo, jog eismo įvykis buvo šviesiu paros metu tiesiame kelio ruože, taigi, nors neįjungtos motociklo šviesos ir galėtų turėti įtakos pastebint artėjantį motociklą, tai nebuvo priežastis kilti pačiam eismo įvykiui. Tokiomis savo išvadomis teismas ignoruoja Kelių eismo taisyklių 102 p., kuris nurodo, kad šviesuoju paros metu motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai privalo važiuoti keliais su įjungtomis artimosiomis arba specialiai šiam metui skirtomis žibintų šviesomis.
Skunde pabrėžiama, kad, priešingai nei nukentėjusioji Ž. Z., apeliantas jokių Kelių eismo taisyklių punktų nepažeidė. Įvykio dieną iš šalutinio kelio sukdamas kairėn į pagrindinį kelią, privažiavęs prie pagrindinio kelio sustojo, kad įsitikintų, ar gali saugiai įsukti iš šalutinio kelio į pagrindinį. Tą aplinkybę, kad tikrai prieš įvažiuodamas į pagrindinį kelią buvo sustojęs, patvirtino ir pati nukentėjusioji. Į pagrindinį kelią nuteistasis įsuko būdamas įsitikinęs, kad tam kliūčių nėra, nes nukentėjusiosios vairuojamo motociklo jo stebėjimo lauke tikrai nebuvo, priešingu atveju, apeliantas tikrai būtų praleidęs jam iš dešinės esančią kliūtį ir tik po to įvažiavęs į pagrindinį kelią. Transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Teismas, priimdamas T. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, ignoravo bylos duomenis, kurie akivaizdžiai atsako į klausimą, kodėl nukentėjusioji Ž. Z. nespėjo sustabdyti vairuojamo motociklo ir atsitrenkė į apelianto vairuojamo automobilio galinę dalį.
Nuteistojo teigimu, jo paaiškinimus apie tai, kad iš šalutinio kelio jam įvažiuojant į pagrindinį matomumą ribojo šalia kelio augę medžiai, o motociklas važiavo be šviesų, teismas nepagrįstai vertino kritiškai, motyvuojant tuo, kad įvykio vietos apžiūros 2012 m. lapkričio 15 d. protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad nuo šalutinio kelio dešinės pusės važiuojamosios dalies pratęsimo linijos iki kelio dešinėje pusėje augančio pirmo medžio yra 19,90 m, pagrindinis kelias, kaip matyti byloje pateiktose fotonuotraukose, yra tiesus, jokio posūkio, galėjusio riboti į pagrindinį kelią išvažiuojančio vairuotojo matymo lauką, pagrindiniame kelyje nėra. Tačiau vasaros metu, medžiams esant su lapais ir krentant šešėliui, matomumas tikrai yra ribojamas. Siekiant nustatyti aplinkybes, ar tikrai prieš apeliantui įsukant iš šalutinio į pagrindinį kelią, motociklas jau buvo mano matomumo ribose, ar augantys medžiai riboja matomumą, kaip motociklas yra pastebimas su šviesomis ir be šviesų, ar tikrai apeliantas sudarė kliūtį nukentėjusiajai, jeigu pagal jos pačios parodymus ji pamatė automobilį prieš 200 metrų, buvo prašoma byloje skirti matomumo eksperimentą, kuris nebūtų užvilkinęs bylos tyrimo, tačiau paneigęs arba patvirtinęs apelianto parodymus apie tai, kad jis jokios kliūties nukentėjusiajai nesudarė, ir įsukdamas į pagrindinį kelią neturėjo net teorinės galimybės ją pamatyti. Tačiau šis prašymas buvo atmestas. Teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjos prašymą paskirti byloje matomumo eksperimentą, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės gali turėti reikšmės bylai.
Skunde nurodoma ir tai, kad T. S. kaltė yra grindžiama specialisto ir ekspertizės išvadomis, kurios yra neobjektyvios ir šališkos, atliktos remiantis suklastotais duomenimis. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė L. L. patvirtino, kad pagrindiniai eismo įvykių ekspertizės (tyrimo) objektai yra eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir planas prie jo, transporto priemonių apžiūros protokolai, eismo įvykio vietos ir transporto priemonių apgadinimo nuotraukos. Eksperto galimybė išspręsti pateiktus klausimus labiausiai priklauso nuo to, ar pakankamai pateikta pradinių duomenų minėtuose dokumentuose. Apeliantas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ginčijo eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotus duomenis, joje parašė, kad motociklo stabdymo kelias užfiksuotas neteisingai. Įvykio vietos apžiūros protokolas nėra apelianto pasirašytas, todėl keliantis daug abejonių. BPK normos įsakmiai nurodo, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokolą surašo įvykio vietoje dalyvaujantis ir ją tiesiogiai apžiūrintis pareigūnas. Visiškai nesuvokiama, dėl kokių priežasčių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą surašė įvykio vietoje net nebuvusi pareigūnė V. B.. Be to, skyrėsi apklaustų pareigūnų R. K. ir V. B. parodymai apie protokolo surašymo aplinkybes. R. K. teigė, kad jis paliko ant lapuko surašytus duomenis, o vėliau tik pasirašęs jo vardu surašytame įvykio vietos apžiūros protokole, pats nedalyvavęs jį surašant. Liudytoja V. B. parode, kad ji rašiusi apžiūros protokolą kartu su R. K., ji jam padėjusi, nes jis neturėjo patirties. Nors R. K. darė prielaidą, kad jei ant bylos dokumentų yra jo parašai, vadinasi, juose esančius duomenis jis patvirtino, tačiau taip ir liko neaišku, ar jis perskaitė protokolą prieš pasirašydamas, ar sulygino ten nurodomus duomenis su tais, ką pats užfiksavo būdamas eismo įvykio vietoje. Apeliantui nebuvo duota susipažinti bei pasirašyti ant transporto priemonių apžiūros protokolų. Tai, kad 2012-05-25 nebuvo apelianto parašų ant eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, transporto priemonių apžiūros protokolų, patvirtina jo į bylą pateikti dokumentai. Tik vėliau, praėjus daugiau kaip pusantrų metų po įvykio, tyrėja V. B. liepė apeliantui pasirašyti ant minėtų dokumentų. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 179 str. 2 d. nuostatos, jog protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus, nenustatyta, kad protokolas būtų surašytas po ilgo laiko ar ne iš eismo įvykio vietoje užfiksuotų duomenų. Tačiau teismas neatsižvelgė į šiuos pažeidimus, taip pat nenustatė minėtų policijos pareigūnų suinteresuotumo tyčia melagingai nurodyti įvykio aplinkybes priešingai nei nurodo apeliantas, todėl priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jais vadovavosi, kaip ir eismo įvykio vietos planu bei kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, nors išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad specialistui, atlikusiam specialisto išvadą bei ekspertizę, buvo pateikti suklastoti bylos duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji, jos atstovė ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame BK straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė.
Šioje byloje dėl įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta Ž. Z. sveikata, kaltinimas buvo pareikštas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusiam T. S..
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad eismo įvykis įvyko dėl T. S. veiksmų, t.y. dėl to, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. apie 19 val. jis, vairuodamas automobilį šalutiniu keliu, nedavė kelio jam iš dešinės pusės pagrindiniu keliu atvažiuojančiam motociklui Honda, vairuojamam Ž. Z., dėl to ši atsitrenkė į jo vairuojamo automobilio galinę dalį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu Ž. Z. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Konstatuota, kad T. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 158 punktą - nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Šiuo pagrindu apylinkės teismas nusprendė, kad T. S. padarytas pažeidimas turėjo priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu ir jo padariniais. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad tokiai išvada yra pagrįsta.
Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apylinkės teismas savo išvadas dėl apelianto nuteisimo grindė vertindamas visumą byloje surinktų įrodymų - nukentėjusiosios, kaltinamojo ir liudytojų parodymus, remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2012 m. vasario 15 d. išvada Nr. 11-2353(11) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. kovo 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-3020(12), kita rašytine bylos medžiaga.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl eismo įvykio vietos plane užfiksuotų duomenų teisingumo ir tuo pagrindu atliktų tyrimų išvadų pagrįstumo.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių kilusioms abejonėms pašalinti – buvo atlikti papildomi tyrimo veiksmai, t.y. atlikta papildoma eismo įvykio vietos apžiūra, asmenų parodymų patikrinimas vietoje (t. 2, b. l. 18-44). Šių gautų duomenų pagrindu paskirta eismo įvykio ekspertizė. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl duomenų patikimumo, akcentuotina tai, kad duomenys eismo įvykio vietos plane bei duomenys pagal liudytojų ir paties nuteistojo T. S. parodymus iš esmės nėra skirtingi. Tai akivaizdžiai iliustruoja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. kovo 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-3020(12) 2 paveikslėlyje sugretinti iš skirtingų šaltinių gauti duomenys apie įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 69). Iš sudarytos schemos matyti, kad svarbiausius duomenis – motociklo padėtį po eismo įvykio bei stabdymo pėdsakų pabaigą skirtingi asmenys nurodė beveik identiškai. Suklastotuose apelianto nuomone eismo įvykio vietos plane ir apžiūros protokole T. S. iš esmės ginčija tik užfiksuotą motociklo stabdymo kelią. Ypatingai pabrėžtina ta aplinkybė, kad ekspertizės metu visapusiškai buvo įvertinti ir paties apelianto parodymai apie motociklo stabdymo kelią, jo nurodyti duomenys buvo naudojami atliekant tyrimą ir remiantis jais pateiktos išvados.
Tokiu būdu abejoti pradinių duomenų ir tuo pačiu atliktų tyrimų išvadų pagrįstumu teismas neturi pagrindo. Surinktų duomenų visuma buvo išsamiai ištirta ir įvertinta, neteikiant kažkuriems iš jų prioriteto ar juos ignoruojant. Apelianto argumentai dėl to, kad nebuvo imtasi jokių priemonių prieštaravimams pašalinti, neįvertinti jo paaiškinimai apie autoįvykio mechanizmą, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
BK 281 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti būtina nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nurodant konkretų KET punktą, įstatyme numatytų padarinių kilimą ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Paprastai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, taigi dėl BK 281 straipsnyje numatytų požymių sprendžiama dėl kiekvieno eismo įvykio dalyvio, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų nukentėjo dėl eismo įvykio. Negalima atmesti situacijos, kad eismo įvykį sukėlė abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai ar KET pažeidė tas eismo dalyvis, kuris ir nukentėjo dėl eismo įvykio (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2007, 2K-127/2010, 2K-185/2012).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-151/2011, Nr. 2K-402/2012).
Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punktą, nurodantį, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, t.y. vairuodamas automobilį šalutiniu keliu, nedavė kelio jam iš dešinės pusės pagrindiniu keliu atvažiuojančiam motociklui.
Tokia išvada yra teisinga ir štai dėl ko. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. kovo 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-3020(12) konstatuojama, jog „tam, kad automobilis (duomenys neskelbtini) įvažiuodamas į pagrindinį kelią, vidutiniu greitėjimu įsibėgėtų iki 50 km/h greičio ir tokiu būdu nesudarytų kliūties (nepriverstų stabdyti) prie sankryžos maksimaliu leistinu greičiu artėjančios transporto priemonės vairuotojui, iki artėjančios transporto priemonės turėtų būti nemažesnis nei 74,9 m atstumas (t. 2, b. l. 72). Pagal atliktų tyrimų duomenis, tuo metu, kai automobilis (duomenys neskelbtini), vairuojamas T. S., įvažiavo į pagrindinį kelią, motociklas, vairuojamas Ž. Z., buvo tikėtina apie 53,8 m (jai važiuojant 70 km/h greičiu) – 60,8 m (jai važiuojant 87 km/h greičiu) atstumu iki važiuojamųjų dalių sankirtos.
Vertinant aukščiau paminėtus duomenis, galima daryti kategorišką išvadą, kad ir tuo atveju, jei nukentėjusioji Ž. Z. būtų važiavusi maksimaliu leistinu greičiu, T. S. vairuojamas automobilis vis vien būtų sudaręs jai kliūtį. Apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis neturėjo galimybės pamatyti jam iš dešinės atvažiuojančio motociklo, kadangi nukentėjusioji viršijo greitį, važiavo be šviesų, įvykio vietoje yra ribotas matomumas, nepagrįstas ir paneigtas bylos duomenimis. Kaip minėta aukščiau, automobiliui (duomenys neskelbtini) įvažiuojant į pagrindinį kelią, motociklas nuo jo buvo maždaug 53,8÷60,8 m atstumu. Kadangi eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu tiesiame kelio ruože, o įvykio vietos fotonuotraukos patvirtina, kad matomumas į dešinę pusę T. S. judėjimo kryptimi nebuvo ribojamas, nėra jokio pagrindo teigti, jog T. S. neturėjo galimybės pamatyti artėjantį motociklą. Nustačius tokias aplinkybes, nėra jokio pagrindo atlikti papildomus veiksmus dėl matomumo eismo įvykio vietoje nustatymo. Įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, jų turi būti surinkta tiek, kad pakaktų padaryti pagrįstas išvadas, todėl atsisakymas rinkti perteklinius duomenis negali būti laikomas BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimu. Eismo įvykio vietoje darytos motociklo nuotraukos neginčijamai patvirtina, kad motociklas važiavo be šviesų (šviesų perjungėjas yra nulinėje padėtyje, žr. kompaktinį diską, t. 1, b. l. 14, to pirmosios instancijos teismas neįvertino), taigi T. S. teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad motociklas važiavo be šviesų ir tai apsunkino galimybę pastebėti nukentėjusiąją. Tačiau nežiūrint šios aplinkybės, manytina, jog apeliantas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, nagrinėjamu atveju objektyviai turėjo visas galimybes pastebėti pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjantį motociklą net ir su išjungtomis šviesomis.
KET 158 punktas kategoriškai reikalauja, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. KET 3 punkte (red., galiojusi eismo įvykio metu) išaiškinta sąvoka „duoti kelią (nekliudyti)“– eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį. Taigi T. S. padarytas KET 158 punkto pažeidimas yra akivaizdus ir jo padaryta veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, nes analogiškoje situacijoje jam laikantis KET, o nukentėjusiajai jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų.
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai konstatavo, kad KET taisykles pažeidė ir nukentėjusioji Ž. Z.: ji pažeidė KET 14, 135 ir 238 punktų reikalavimus, nes vairavo motociklą, neturėdama šios teisės, žymiai viršijo leidžiamą 50 km/h greitį, nes važiavo ne mažesniu kaip 70 km/h greičiu, motociklui nebuvo atlikta techninė apžiūra ir jis nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas.
Taigi nustatyta, kad kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė abu vairuotojai. Tokiu atveju būtinąja padarinių kilimo sąlyga galėjo būti vieno eismo įvykio dalyvio pažeidimai arba abiejų eismo įvykio dalyvių kelių eismo taisyklių pažeidimai. Apylinkės teismas pripažino, kad tik T. S. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Apylinkės teismas sprendė, kad Ž. Z. elgesys, prieštaraujantis Kelių eismo taisyklių reikalavimams, o būtent važiavimas viršijant leistiną greitį, taip pat buvo pasekmių atsiradimo sąlyga, nes negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, jeigu ji būtų laikiusis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, autoavarijos pasekmės būtų kitokios. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Ž. Z. veiksmai, nors ir neatitikę Kelių eismo taisyklių reikalavimų, patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jeigu šių taisyklių nebūtų pažeidęs ir T. S., teismas nusprendė, kad pagrindinė autoavarijos priežastis yra kaltinamojo T. S. padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai.
Kolegijos nuomone apylinkės teismas pagrįstai pripažino T. S. kaltu dėl įvykusių padarinių, tačiau neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nukentėjusiosios Ž. Z. padarytų KET pažeidimų ir jai padarytų sveikatos sutrikdymų, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad jos padaryti KET pažeidimai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais pavojingais padariniais.
Bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusiosios Ž. Z. padaryti KET pažeidimai taip pat buvo būtinąja padarinių kilimo sąlyga. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2012 m. vasario 15 d. išvadoje Nr. 11-2353(11) konstatuota, kad motociklo Honda vairuotojos Z. Z. veiksmai - viršijo maksimalų gyvenvietėje leistiną greitį, dėl ko neteko techninės galimybės išvengti atsitrenkimo į automobilį (duomenys neskelbtini), kai važiuodama maksimaliu leistinu gyvenvietėje greičiu tokią galimybę turėjo - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykiu (1 t., b.l. 43). Taigi tuo atveju, jei T. S. ir būtų pažeidęs KET 158 punktą, o nukentėjusioji Ž. Z. būtų pasirinkusi saugų greitį, būtų pakankamai atidi, ji būtų laiku pastebėjusi kliūtį ir sustabdžiusi motociklą ir išvengusi sužalojimų sau padarymo. Taigi kolegija konstatuoja, kad Ž. Z. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nesunkiu sveikatos sutrikdymu jai pačiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-450/2003, 2K-19/2007, 2K-297/2009, 2K-355/2013).
Jeigu asmuo, kurio padaryti pažeidimai yra susiję su priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, eismo įvykio metu susižaloja pats arba patiria turtinę žalą, jo veika pagal BK 281 straipsnį kvalifikuojama tik tada, kai dėl jo sukelto eismo įvykio nukentėjo ir kiti asmenys, kuriems kilo BK 281 straipsnio 1–6 dalyse numatyti padariniai. Tokio asmens veikoje gali būti įžvelgiamas tik ATPK pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2007, 2K-297/2009, 2K-355/2013).
Tačiau konstatavimas, kad ir pačios nukentėjusiosios veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nešalina apelianto T. S. atsakomybės pagal BK 281 str. 1 d., nes ir jo veiksmai (KET pažeidimas) tiesiogiai įtakojo tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Taigi aukščiau išdėstyti motyvai, aptartų įrodymų turinys paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai nustatyto priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, dėl specialisto išvados ir ekspertizės akto nepagrįstumo, dėl Ž. Z. kaltės, dėl riboto matomumo eismo įvykio vietoje, dėl suklastotų apelianto nuomone eismo įvykio vietos plano ir apžiūros protokolo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad įrodyta, jog T. S. padarė jam inkriminuotą BK 281 str. 1 d. nusikalstamą veiką. Bylos aplinkybės įvertintos tinkamai, tinkamai kvalifikuota nuteistojo T. S. veika, paskirta teisinga bausmė, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, iš kurios matyti, jog apeliacinės instancijos teisme buvo teikiama antrinė teisinė pagalba nukentėjusiajai Ž. Z.. Išlaidas sudaro advokato užmokestis – 330 litų (t. 3, b. l. 25). Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš apelianto T. S. (BPK 106 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš T. S. 330 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas 188659752, bankas AB „Swedbank“, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.