- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-02
- Bylos Nr.
- 2S-540-267/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00302-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Kreditorius
- UAB „Nordecum“
- Skolininkas
- V. R.
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. L2-471-471/2014 pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo iš skolininko V. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo dėl 3951,10 Lt skolos, 1570,66 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2013-06-07 iki 2014-04-02, 47,94 Lt delspinigių ir 538,02 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo iš skolininko V. R..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kelmės rajono apylinkės teismas 2014-04-07 nutartimi atsisakė priimti kreditorius UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo iš skolininko V. R., išaiškino kreditoriui, kad teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą neužkerta kelio ištaisius pareiškimo trūkumus įstatymo nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles. Teismas nutartyje nurodė, kad prie pareiškimo jokie dokumentai, kredito sutartis, kt. nepridėti. Pareiškime prašoma palūkanų už 10 mėn., tačiau teismui buvo neaišku, ar ne paties kreditoriaus neveikimas sąlygojo tokį ilgą laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos, be to, neaišku, kodėl iš skolininko buvo prašoma daugiau kaip 500 Lt dydžio ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo. Teismas nurodė, kad bylose dėl teismo įsakymų išdavimo dėl proceso ypatumų nėra galimybės ištirti įrodymus pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, todėl pagal įstatymo analogiją (CPK 3 str. 6 d.), nesant galimybės nustatyti, ar pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas, pareiškimą buvo atsisakyta priimti.
III. Atskirojo skundo esmė
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Nordecum“ prašo panaikinti 2014 m. balandžio 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad, vadovaujantis CPK 433 str. 3 d., prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Be to, teismas nutartyje remiasi niekuo nepagrįstomis prielaidomis, t. y. teismui visiškai nėra aišku ar buvo kreditoriaus neveikimas, ar jo nebuvo, tačiau tai laikoma vienu iš atsisakymo priimti kreditoriaus pareiškimą pagrindu, mano, kad 10 mėn. laikotarpį pavadinti „ilgu“ nėra tikslu – tarp kreditoriaus ir skolininko buvo sudaryta 3 metų trukmės vartojimo kredito sutartis, kurios galiojimas baigiasi 2016 m. balandžio 21 d., todėl šis laikotarpis, per kurį kreditorius bandė įvairiais būdais susisiekti su skolininku dėl skolos grąžinimo niekaip nėra „ilgas“. Nurodo, kad kreditorius, bandydamas iki kreipimosi į teismą sudaryti galimybę skolininkui pakeisti skolos dalinio grąžinimo terminus ir sumas, supranta, kad sutarties nutraukimas anksčiau termino ir visos negrąžintos skolos priteisimas bei priverstinis jos išieškojimas gali sukelti skolininkui rimtų finansinių problemų, todėl kreipimąsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo priėmimo kreditorius laiko viena iš kraštutinių priemonių. Nurodo, kad kreditorius ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas prašo priteisti atsižvelgdamas į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus bei, mano, kad skolininkui pareiškus prieštaravimą ir tokiu būdu tęsiant procesą ginčo teisenos tvarka, būtų galima įrodyti kreditoriaus reikalavimų pagrįstumą. Apeliantės teigimu, CPK 435 str. 2 d. numatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, o šiuo atveju skundžiamoje nutartyje teismas konstatuoja, kad nėra galimybės nustatyti, ar pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas ir vis tiek atsisako jį priimti. Nurodo, kad kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko grindė konkrečia vartojimo kredito sutartimi bei vadovavosi CK 6.57 str., CK 6.249 str., todėl kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Byloje keliamas klausimas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatuodamas, kad nėra įmanoma nustatyti, ar pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas, neaišku ar palūkanos už 10 mėn. atsirado ne dėl paties kreditoriaus kaltės, be to, prašomos priteisti skolos išieškojimo išlaidos yra santykinai didelės. Iš kreditorės pateikto pareiškimo ir atskirojo skundo matyti, kad pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorė pateikė vadovaudamasi šalių sudaryta vartojimo kredito sutartimi.
Įstatymų leidėjas, sukurdamas teismo įsakymo išdavimo institutą, siekė supaprastinti procesą ir kontrolę dėl kreditoriaus prašomų priteisti sumų perleisti skolininkui. Teismams, kuriems suteikta kompetencija išduoti teismo įsakymus, paliekama tik minimali kontrolė, kuri susijusi su CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, pareiškimo formos ir turinio bei leistinumo patikrinimu. Kitos aplinkybės, tokios, kaip reikalavimo pagrįstumo vertinimas, – ne teismo prerogatyva (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Be to, kreditorius prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo įrodymų neprideda (CPK 433 straipsnio 3 dalis). Dėl to teismas neturi teisės paneigti teisinio reglamentavimo ir reikalauti iš kreditoriaus įrodymais pagrįsti savo reiškiamą reikalavimą.
Vis dėlto, teismo įsakymo išdavimo instituto taikymas, esant tarp šalių vartojimo teisiniams santykiams, teismų praktikoje formuojamas ta linkme, kad pirmosios instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, išplaukančią iš materialiosios teisės, ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti kreditoriaus reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Tik esant numatytoms itin didelėms sutartinėms palūkanoms, siekiant nustatyti ir įvertinti ar kreditoriaus reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir kreditoriaus interesų pusiausvyros ar ne, teismai privalo atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo klausimą spręsti pagal ginčo teisenos taisykles.
Įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, matyti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama prielaidomis, vertinamas reikalavimas dėl kreditoriaus turėtų išlaidų siekiant neteismine tvarka išieškoti skolą, keliama abejonė dėl laikotarpio, už kurį prašoma priteisti palūkanas, ilgumo, tačiau nutartyje nenustatyta aiškaus kreditoriaus pareiškimo nepagrįstumo vartojimo teisinių santykių aspektu. Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Įvertinus teismui pateiktą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nėra pagrindo teigti, kad kreditoriaus patirtos skolos išieškojimo išlaidos (538,02 Lt) ar palūkanų skaičiavimo laikotarpis (10 mėnesių) gali būti laikomi absurdiškais ar visiškai nepagrįstais reikalavimais. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą (CPK 435 str.), dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., teismas
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.