Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės Laimos Rokanskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį – 35 MGL (4 550 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo išbūtas laikas nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 19 d. ir A. P. paskirta galutinė bausmė – 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda.

A. P. įpareigotas per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paskirtą baudą sumokėti į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

A. P. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dirbdamas uždaros akcinės bendrovės (toliau – UAB) „P“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), direktoriumi ir būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d., tikslus laikas nenustatytas, aplaidžiai tvarkė UAB „P“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais“; 12 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį; 12 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“; 16 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

A. P., laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. spalio 10 d., kompiuteriu tvarkomoje kasos knygoje ir apskaitos registre „Žiniaraštis sąskaitai 2721 Kasai LT“ neužregistravo trijų kasos pajamų orderiais pagrįstą 15 661 Lt grynųjų pinigų gavimą, sąskaitos Nr. LT, esančios AB SEB banko išraše pagrįstą 5 450 Lt grynųjų pinigų išmokėjimą, vieną kasos išlaidų orderiu pagrįstą 8 400 Lt grynųjų pinigų išmokėjimą bei du kartus užregistravo 4 100 Lt grynųjų pinigų gavimą iš ūkio subjektų.

Be to, A. P., laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., netvarkė kasos knygos ir neužregistravo kasos dokumentų duomenų, t. y. kompiuteriu tvarkomojoje kasos knygoje sumažino dokumentinį kasos likutį iki 8 611 Lt.

Be to, A. P., laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d., dvidešimt keturis kartus neužregistravo 58 532,80 Lt dėl pirkėjų (debitorių) įsiskolinimo sumažėjimo.

Be to, A. P., laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d., apskaitos registre „Žiniaraštis sąskaitai 443 skolos tiekėjams“ septyniolika kartų neužregistravo 22 303,40 Lt dėl UAB „P“ įsiskolinimo sumažėjimo ūkio subjektams.

Todėl dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „P“ laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. įmonės vykdomos veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas UAB „P“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, numatytus 2006 m. kovo 12 d. Darbo sutartyje Nr. 4 bei būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „P“ turtą, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., būdamas UAB „P“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš įmonės kasos paėmė 230 745,62 Lt ir jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „P“ priklausantį turtą – 230 745,62 Lt.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Šiuo atveju turi būti remiamasi teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti bendrovės reikmėms. Kita vertus, bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Tuo tarpu, turto iššvaistymas yra neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas. Dovanojimas, suvartojimas arba kitoks perleidimas tretiesiems asmenims.

Iš nuteistojo A. P. parodymų matyti, kad pinigus išleido bendrovės „P“ veiklai vykdyti, nes dėl didelės konkurencijos ir krizės pervežimo kainų kritimo įmonė bankrutavo. Pasak nuteistojo, grynieji pinigai buvo paimami iš įmonės sąskaitos kreditine kortele ir mokami vairuotojams avansinėmis apyskaitomis išvykstant į komandiruotę, buvo vykdomi statybos-remonto darbai, įkuriamas autoservisas su buitinėmis patalpomis, buvo mokama už automobilių einamąjį mėnesio remontą, už automobilių gedimų pašalinimą, tačiau ne visada būdavo teisingai surašomi finansiniai dokumentai. Šiuos A. P. parodymus iš dalies patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai, t. y.: iš liudytojos L. L. K. parodymų matyti, kad buhalterinėje apskaitoje matė kasos išlaidų orderius be parašų, pagal kuriuos UAB „P“ darbuotojams buvo mokami komandiruotpinigiai; iš liudytojų A. G., V. A. ir R. K. parodymų matyti, kad jie dirbo UAB „P“ vairuotojais ir iš direktoriaus A. P. gavo atlyginimą, tačiau nepasirašė finansiniuose dokumentuose. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina 2010 m. birželio 8 d. specialisto išvada ir priedai prie jos (2 t., 71-87 b. l.) bei teismo posėdyje apklausta specialistė Regina Kniukštienė. Tuo tarpu, iš liudytojo R. Š. parodymų matyti, kad žinojo, jog UAB „P“ pirko įrangą ir įrenginėjo autoservisą, tačiau neatsiskaitė už skolas; iš liudytojo P. M. parodymų matyti, kad jis minėtame servise buvo atsakingas už statybos darbus, buvo atlikta darbų ir nupirkta įrangos maždaug už 80 000 Lt, juos sumokėjo A. P., kuris tvarkė įmonės finansinius dokumentus; iš liudytojo A. K. parodymų matyti, kad dirbo servise pagalbiniu darbuotoju ir už tai jam buvo mokami pinigai. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus 2010 m. birželio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/55 nustatyta, kad UAB „P“ dokumentinis kasos likutis 2008 m. gruodžio 5 d. (kasos dokumentai pateikti iki 2008 m. gruodžio 5 d.) yra 230 745,62 Lt, kurių išlaidavimas nėra pagrįstas dokumentais (2 t., 71-87 b . l.). Nuteistasis A. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu pripažino, kad dėl šių bendrovės pinigų panaudojimo dokumentai persikraustymo metu galėjo pasimesti (neišlikti) arba dėl didelio darbo krūvio galėjo jų neužpildyti. Tai iš dalies patvirtina liudytojų L. L. K. ir V. K. parodymai apie tai, kad UAB „P“ iškėlus bankroto bylą, šios įmonės direktorius (nuteistasis) dėžėse atvežė nesutvarkytus dokumentus ir paliko bei pasakė, jog neturi laiko ir darbuotojų jiems tvarkyti, o po to su juo nebuvo galimybės susisiekti, nes išvyko gyventi į užsienį (4 t., 144, 164 b. l.). Apeliacinio proceso metu nuteistasis taip pat nepateikė minėtas išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad specialisto išvadoje remiamasi tik dalimi buhalterinės apskaitos dokumentų, nes nebuvo pateikti visi šie dokumentai (apskaitos registrai, kuriuose būtų registruojami pirkėjai (debitoriai) ir tiekėjai (kreditoriai), apskaitos registrai nevesti ar neišsaugoti), tačiau tai susiję su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, o ne su inkriminuojama veika dėl pinigų panaudojimo. Akivaizdu, kad A. P., kaip įmonės direktorius, turėdamas aiškiai apibrėžtus įgalinimus bei būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „P“ turtą, pasielgė neatsakingai. Pažymima, kad po to, kai iškilo atsakomybės klausimas dėl lėšų panaudojimo, A. P. atsirado pareiga pateikti duomenis, pateisinančius lėšų panaudojimą, kurie patvirtintų, jog jos buvo panaudotos pagal paskirtį (išimtinai bendrovės reikmėms). Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 7 dalis). Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Todėl A. P. disponuodamas jam patikėtu ir jo žinioje buvusiu bendrovės turtu pažeidė bendrovės veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir pareigines nuostatas. Pažymėtina, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos, juos panaudoja ir nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), tokie veiksmai (priklausomai nuo faktinių aplinkybių) vertinami kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009).

Taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistasis ir jo gynėjas dėl 230 745,62 Lt dokumentinio likučio UAB „P“ kasoje, kurio išlaidavimas nėra pagrįstas jokiais dokumentais, iškelia tik abejones ir prielaidas, tačiau jokių objektyvių duomenų apie tai nepateikia. Pagal BPK 20, 90, 284 straipsnių nuostatas įrodymu gali būti laikoma pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. Specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi, jie gali būti gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados arba kai specialisto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso veiksmus, tiriant surinktus duomenis. Teismas neturi pagrindo netikėti minėta specialisto išvada ir specialistės Reginos Kniukštienės parodymais apeliacinės instancijos teisme. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad serviso įrengimas (įrengimų pirkimas ir pan.), ar iš jo veiklos gaunamos pajamos įmonės buhalteriniuose dokumentuose neužfiksuotos, tokie duomenys nebuvo pateikti minėtai specialistei, nes jų nėra. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad UAB „M“, kurios patalpose neva buvo įrengtas servisas, UAB „P“ už nuomą liko skolinga virš 27 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas servisas buvo įrengtas ne už UAB „P“ lėšas, o tuo tik manipuliuojama, siekiant pagrįsti įmonės lėšų iššvaistymą. Pažymėtina, kad A. P. tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama A. P. ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl turtinės žalos padarymo UAB „P“ civilinis ieškinys nepareikštas. Pagal formuojamą teismų praktiką, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme. Šioje byloje nustatytas tik dokumentinis UAB „P“ priklausančių piniginių lėšų trūkumas kasoje, o ne reali žala. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai neleidžia daryti išvadą, kad A. P. bendrovės lėšas pavertė savo nuosavybe (pasisavino) ir jomis disponavo savo nuožiūra.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. P. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tokia išvada dėl turto išvaistymo daroma atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, taip pat nuteistojo A. P. veiksmus po nusikaltimo padarymo. To negalima pateisinti A. P. neišmanymu (nekompetencija), nes iš UAB „P“ buhalterės Ž. B. ir J. J. parodymų matyti, jog nuteistasis ne tik buvo atsakingas už įmonės kasą, bet šį darbą išmanė, nes joms tinkamai perduodavo išlaidas patvirtinančius dokumentus, kurie buvo tvarkingi. Akivaizdu, kad tokie nusikalstami nuteistojo veiksmai negali būti pateisinami atsitiktinumu ar neatsargia kaltės forma.

A. P. nusikalstama veika atitinka BK 184 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) sudėtį, nes iššvaistyto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustato, kad A. P. dirbdamas UAB „P“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, numatytus 2006 m. kovo 12 d. Darbo sutartyje Nr. 4 bei būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „P“ turtą, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., būdamas UAB „P“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš įmonės kasos paėmė 230 745,62 Lt ir jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. tyčia iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „P“ turtą, t. y. 230 745,62 Lt.

Dėl bausmės skyrimo

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.

Pažymėtina, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas sunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas iki septynerių metų (BK 11 straipsnio 5 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, su šeima gyvena ir dirba Olandijoje, išlaiko šeimą, kurioje yra du nepilnamečiai vaikai. Pirmosios instancijos teismas A. P. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pripažino jam atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Iš A. P. parodymų matyti, kad UAB „P“ didelės konkurencijos ir krizės metu dėl pervežimo kainų kritimo bankrutavo. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. P. padarytos nusikalstamos veikos nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Be to, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, apeliantas per šį laikotarpį nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų, ši byla nėra labai sudėtinga ar labai didelės apimties, tačiau jos ištyrimas ir išnagrinėjimas teisme nepateisinamai ilgai užsitęsė. Teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas A. P. prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Todėl teisėjų kolegija mano, kad A. P. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, t. y. bauda. A. P. nustatant baudos dydį taikomos BK 47 straipsnio nuostatos, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. 1233 redakcija).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

n usprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. P. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir priimti naują nuosprendį:

A. P. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirti 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir A. P. paskirti subendrintą bausmę – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 19 d. ir A. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 172 MGL (22 360 Lt) dydžio baudą.

A. P. įpareigoti baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Nuteistajam A. P. per nustatytą terminą nesumokėjus baudos į Valstybinės teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Klaipėdos apygardos teismui tai patvirtinančio banko kvito, baudą išieškoti priverstinai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.