- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- I1-1345-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03828-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kauno, Lietuvos valstybė, atstovaujama laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja E. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau –Vilniaus AVPK), priteisti jai 1 800,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Savo skundo reikalavimą grindžia šiais argumentais:
2.1. Pasak pareiškėjos, ji buvo sulaikyta 2 paroms ir pristatyta į Vilniaus AVPK areštinę, kurioje dar praleido 11 parų po to, kai sulaikymas buvo pratęstas.
Teigia, kad visas minėtoje areštinėje praleistas dienas ji jautėsi kankinama.
2.2. Paaiškino, kad Vilniaus AVPK areštinėje ji buvo kameroje Nr. 15, kurioje neatsidaro langas ir dėl to kameroje nebuvo gryno oro. Dėl gryno oro trūkumo ji labai prastai jautėsi ir visas dienas negalėjo miegoti.
2.3. Be to, teigia, kad kameroje Nr. 15 nebuvo pakabų rūbams pakabinti. Dėl to ji buvo priversta savo striukę ir kitus rūbus laikyti ant stalo arba ant grindų. Dėl drėgmės rūbai įsigėrė nemalonaus (pelėsio) kvapo ir rūbai buvo sugadinti, todėl vykdama iš Vilniaus AVPK areštinės į Kauno tardymo izoliatorių jautėsi moralinį diskomfortą.
2.4. Nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. spalio 30 d. pareiškėja vėl buvo etapuota į Vilniaus AVPK areštinę, kurioje išbuvo 5 paras. Kameroje Nr. 10 taip pat nebuvo pakabų ir trūko gryno oro. Be to, Kauno tardymo izoliatoriaus gydytojas pareiškėjai buvo išrašęs vaistų – antidepresantų, kuriuos pareiškėja privalėjo vartoti visą mėnesį, tačiau Vilniaus AVPK areštinės viršininkas pareiškėjai paaiškino, kad jokių vaistų jie neturi. Dėl to, kad pareiškėja nevartojo jai skirtų vaistų, jos būklė pablogėjo.
2.5. Dėl patirtų nepatogumų Vilniaus AVPK areštinėje (neatsidariusio lango, gryno oro trūkumo, sugadintų rūbų, pakabų nebuvimo, negalėjimo vartoti paskirtų vaistų) pareiškėja prašo priteisti iš viso: 1 800,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. Vilniaus AVPK areštinė yra visiškai naujas pastatas, kuris dar net neeksploatuojamas 1 metus. Statant šį pastatą, buvo numatyta įrengti nevarstomus langus ir mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, nėra numatyta papildomai šias patalpas vėdinti per langus. Pabrėžė, kad kamerose yra įrengtos ventiliacijos įrenginiai, todėl pareiškėjos teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės yra nepagrįsti.
3.2. Nesutinka su pareiškėja, kad jai būnant Vilniaus AVPK areštinėje, nebuvo galimybės pasikabinti drabužių ant kabliukų ir / ar pakabų. Areštinėje yra sandėlis, skirtas asmenų daiktams saugoti su seifais. Taip pat kamerose yra lentynėlės, kėdė, sienoje pritvirtinti strypai drabužių džiovinimui. Taigi pareiškėja galėjo pasidėti drabužius ant minėto inventoriaus.
3.3. Pareiškėja, atvykusi į areštinę, neturėjo su savimi vaistų, areštinei vaistai nebuvo perduoti. Areštinės medicinos punktas paskirtų vaistų neturėjo, taip pat negalėjo išrašyti, nupirkti, nes pas save turi tik tokius vaistus, kurie priklauso pagal Medicinos normą, patvirtintą kaip Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-8 2 priedas. Areštinės medicinos punkte psichiatras nedirba.
3.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja neįrodė visų trijų sąlygų, reikalingų viešajai atsakomybei kilti. Pareiškėjos teigimai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo jo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma, be to, nepateikta jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą bei jos padarinius, o visi jo argumentai paremti tik subjektyviu aplinkybių vertinimu.
4. Atsakovės atstove į bylą įtraukta Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir LAVL) pateikė atsiliepimą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:
4.1. Vaistai išduodami pagal Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą, patvirtintą Kalėjimų departamento prei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. Nr. V-101 (toliau – ir Aprašas). Somatinėms ligoms gydyti vaistai pacientams išduodami ribotai. Medicininiame pažymėjime nurodomi, vaistai, kuriuos asmeniui leidžiama turėti. Ligoninės gydytoja psichiatrė paskyrė gydymą medikamentais. Psichotropiniai medikamentai pareiškėjai vykstant į kitą įstaigą įdėti nebuvo.
4.2. Pareiškėja konkrečiai nenurodo, kuo pasireiškia jos aptirta žala.
5. Atsakovės atstovu į bylą įtrauktas Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir Kauno TI) pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:
5.1. Pareiškėja žalą kildina iš laikotarpio, kai buvo Vilniaus AVPK areštinėje. Į Kauno TI pareiškėja buvo pristatyta 2019 m. spalio 10 d. ir buvo iki 2019 m. spalio 25 d., kuomet išvežta į Vilniaus AVPK areštinę.
5.2. Kiek susiję su Kauno TI, skundo pagrindas sietinas ne su netinkmomis kalinimo sąlygomis, o su gydymo paslaugų suteikimu – vaistų paskyrimu ir gydymo tęsimu (vaistų įdėjimu). Tuo tarpu Kauno TI sveikatos paslaugų neteikia, paslaugas izoliatoriuje nuo 2019 m. spalio 1 d. teikia LAVL skyrius. Kauno TI jokių teisės aktų nepažeidė.
5.3. Pareiškėja neapibūdino, kuo pasireiškė patirta žala. Neturtinė žala gali būti konstatuojama, kai poveikis buvo pakankami intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:
6.1. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo uždaryta Vilniaus AVPK areštinėje ir buvo laikoma iki 2019 m. spalio 10 d.
6.2. 2019 m. spalio 10 d. pareiškėja buvo išvežta į Kauno tardymo izoliatorių.
6.3. 2019 m. spalio 25 d. pareiškėja iš Kauno tardymo izoliatoriaus buvo pristatyta vėl į Vilniaus AVPK areštinę, kur išbuvo iki 2019 m. spalio 29 d., kol buvo išvežta į Kauno tardymo izoliatorių.
7. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai už tai, kad jai esant suimtai ir būnant Vilniaus AVPK areštinėje, dėl prastos ventiliacijos kamerose trūko gryno oro, kamerose nebuvo pakabų rūbams ir nebuvo išduoti paskirti vaistai.
5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
6. Dėl galimai netinkamos ventiliacijos:
6.1. Pareiškėjos teigimu, jai būnant Vilniaus AVPK areštinėje (kamerose Nr. 15 ir Nr. 11), trūko gryno oro, nes neatsidarė langai. Dėl to jinai jautėsi kankinama ir patyrė dvasinius išgyvenimus.
6.2. Pagal HN 134:2015 (2018 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcija) 13 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
6.3. Iš byloje esančių atsakovės atstovo paaiškinimų matyti, kad Vilniaus AVPK areštinė yra naujai pastatytas pastatas, kurį statant buvo numatyta įrengti nevarstomus langus ir mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą. Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK areštinės gyvenamojoje patalpoje yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas nurodo, kad Vilniaus AVPK areštinėje kamerų langai yra su konstrukciniu sprendimu, leidžiančiu į patalpą patekti išorės orui: iš išorės patalpų pusės ant langų įrengtos apsauginės grotos, o į sieną įtvirtinti langų grotų tvirtinimo strypai, be to, kamerose yra įrengtos ventiliacijos įrenginiai. Sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengta oro pratekamoji ir ištraukiamoji sistema. Vilniaus AVPK nurodo, kad statant Vilniaus AVPK areštinę buvo laikytasi techninės specifikacijos, kurioje buvo nurodyta, kad vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų našumas ir jų schemos turi būti tokios, kad mikroklimatas ir oro kokybė kiekvienoje patalpoje būtų tokie, kad nekiltų pavojus sveikatai ir nesusidarytų nepalankios sanitarijos ir higienos sąlygos, nebūtų nemalonaus kvapo, oras tekėtų tik iš mažiau užterštos patalpos labiau užterštą. Atsakovės atstovas Vilniaus AVPK pateikė į bylą išrašus iš statinio dokumentacijos apie vėdinimo sistemą ir schemą (t1 b. l. 32, 33, 35). Į bylą pateiktose nuotraukose matosi kamerose įrengtos ventiliacijos angos, taip pat atskirai įrengta ventiliacija sanitariniame mazge (t1 b. l. 59-63, 68, 75, 77, 84, 8). Todėl sutiktina su atsakovės atstovu, kad tokios patalpos nėra vėdinamos per langus. Esant tokiai situacijai, suprantama, kad pareiškėja negalėjo atidaryti langų, nes jie nėra pritaikyti vėdinimui, t. y. jie neatidaromi, nes Vilniaus AVPK areštinės kamerose esantys langai yra konstrukciniu sprendimu, leidžiančiu į patalpą patekti išorės orui, jose yra mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės atstovu, kad paminėtos HN 134:2015 reikalavimai nėra pažeisti, taigi pareiškėjos teiginys, kad kameros, kuriose ji buvo kalinama, buvo nevėdinamos ir jose trūko gryno oro, yra neįrodytas.
Pastebėtina ir tai, kad jeigu kameroje pareiškėja prastai jautėsi (dėl gryno oro trūkumo ar pan.), ji turėjo teisę kreiptis į Vilniaus AVPK areštinės pareigūnus, tačiau byloje tokių duomenų nėra pateikta. Pati pareiškėja taip pat skunde nenurodo, kad būtų pasikreipusi dėl netinkamos ventiliacijos kameroje.
7.1. Pareiškėja taip pat skundėsi, kad Vilniaus AVPK areštinėje (kameroje Nr. 15 ir kameroje Nr. 11) nebuvo pakabų (kabliukų) pasikabinti rūbų, dėl to ji buvo priversta savo striukę ir kitus rūbus laikyti ant stalo ir ant grindų.
7.2. Vilniaus AVPK pateikė teismui paaiškinimus, kad Vilniaus AVPK areštinėje yra sandėlis, skirtas asmenų daiktams saugoti su seifais. Taip pat kamerose yra lovos, lentynėlės, stalas, kėdės (po atskirą kiekvienam laikomam asmeniui), sienoje pritvirtinti strypai drabužių džiovinimui. Lentynėlių dydis – 40cm*40 cm. Tai patvirtina į bylą pateikta medžiaga (t1 b. l. 37, 61 62, 63 71 72, 82). Taigi pareiškėja yra neteisi, kad negalėjo tinkamai laikyti savo rūbų.
8.1. Pareiškėja skunde nurodo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus gydytojas jai buvo išrašęs vaistų (antidepresantų, kuriuos privalu vartoti visą mėnesį), tačiau Vilniaus AVPK areštinės viršininkas vaistų pareiškėjai neišdavė.
8.2. Pagal Lietuvos medicinos normos MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8 (2008 m. kovo 12 d. įsakymo redakcija, toliau – MN 129:2004) 4.2. papunktį medicinos punktas yra areštinės padalinys, teikiantis pirmąją medicinos pagalbą ir užtikrinantis kitos būtinosios medicinos pagalbos teikimą areštinėje laikomiems asmenims.
Pagrindinis medicinos punkto uždavinys – užtikrinti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą areštinėje laikomiems asmenims pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją (10 punktas).
Pagrindinės medicinos punkto funkcijos yra teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją bei suteikti asmenims pirmąją ir kartu su areštinės vadovu organizuoti kitą būtinąją medicinos pagalbą (12.1 ir 12.2 papunkčiai).
Areštinės medicinos punkto (kabineto) vaistinėlėje yra tokie medikamentai ir medicinos pagalbos priemonės, kokie yra numatyti MN 129:2004 2 priede. Taigi Vilniaus AVPK areštinė negali išduoti medikamentų, kurie nėra numatyti paminėtame priede, nes bendruomeninės slaugytojai teikia būtinąją medicinos pagalbą iš medicinos punkto vaistinėlėje esančių medikamentų.
Išanalizavus Areštinės medicinos punkto (kabineto) pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlės aprašymą, matyti, kad šiame sąraše vaistų–antidepresantų nėra nurodyta. Bendruomenės slaugytojai areštinėje laikomiems asmenims naujų vaistų neišrašinėja, jis pagal MN 129:2004 18.2 papunktį teikia būtinąją medicinos pagalbą, taip pat, kaip numato MN 129:2004 18.9 papunktis, priimti gydytojo paskirtus vaistinius preparatus (gamintojo pakuotėje) iš areštinėje laikomo asmens šeimos narių, artimųjų giminaičių ir kitų asmenų, išduoti juos asmenims pagal gydytojo paskyrimus. Asmenims išvykstant iš areštinės, grąžinti vaistų likučius, įrašyti vaistų kiekį į medicininį pažymėjimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, atvykusi į Vilniaus AVPK areštinę, jai paskirtų vaistų, nurodytų medicinos kortelėje, neturėjo (įrašas asmens kortelėje, t1 b. l. 36). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo).
8.3. Bylos duomenimis, pareiškėjai buvo paskirti vaistai jai būnant Kauno TI. Kaip paaiškino Kauno TI, sveikatos priežiūros paslaugas Kauno TI teikia LAVL. Atsakovės atstovas LAVL paaiškino, kad ligoninės gydytoja psichiatrė paskyrė gydymą medikamentais, tačiau paskirti psichotropiniai medikamentai pareiškėjai vykstant į kitą įstaigą įdėti nebuvo.
8.4. Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 73 punkte nustatyta, kad jeigu konvojuojamajam yra paskirtas tęstinis gydymas, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų, teritorinių policijos įstaigų (areštinių) ar kitų specialiųjų statutinių institucijų budėtojas konvojaus viršininkui perduoda konvojuojamajam tęstiniam gydymui paskirtus medikamentus. Iki konvojavimo pareiškėja buvo Kauno TI žinioje, todėl laikytina, kad būtent Kauno TI turėjo pagal Konvojavimo taisyklių 73 punktą įdėti vaistus pervežant pareiškėją į Vilniaus AVPK.
Nesutiktina su Kauno TI argumentu, kad vaistų įdėjimas yra sveikatos priežiūros paslauga, nes vaistai jau buvo paskirti gydytojo (tai ir buvo sveiktos priežiūros paslauga), medicininė kompetencija paskirtų vaistų įdėjimui/perdavimui nėra reikalinga, tai yra administracinio pobūdžio veikla.
Tai, kad pagal Aprašą asmeniškai išduodami vaistai yra ribojami, neatleidžia nuo pareigos įdėti vaistus pagal Konvojavimo taisyklių 73 p. Visais atvejais kalinamam asmeniui turi būti užtikrintas jau paskirtų vaistų prieinamumas. Tam nėra būtina juos perduoti pačiam asmeniui. Taigi Kauno TI, kurio žinioje buvo pareiškėja, nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, pažeidė Konvojavimo taisyklių 73 p.
8.5.1. Pareiškėja nurodo, kad per laikotarpį, kai negavo vaistų, jos sveikatos būklė pablogėjo. Visgi konkrečiai pareiškėja neįvardina, kuo pasireiškė pablogėjimas. Pagal byloje esančius pareiškėjos sveikatos išrašus, po 2019 m. spalio 29 d. (kai pareiškėja išvyko iš Vilniaus AVPK areštinės) sveikatos sutrikimų ar net nusiskundimų (iki skundo padavimo momento 2019 m. lapkričio 11 d.) neužfiksuota.
8.5.2. Teismas pažymi, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
8.5.3. Be kita ko, pastebėtina, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan., ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti, kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (žr. pvz., 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–1509/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–342/2012).
8.5.4. Šioje situacijoje teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovės atstovų paaiškinimus, byloje esančius įrodymus apie pareiškėjai paskirtą gydymą ir duomenis apie tolimesnę sveikatos būklę, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, jog dėl to, kad pareiškėja nevartojo paskirtų vaistų nuo 2019 m. spalio 25 d. iki spalio 29 d., realiai pablogėjo jos sveikata. Pareiškėja visiškai nedetalizavo, kokią būtent žalą šiuo atveju jai sukėlė jos nurodytos aplinkybės dėl vaistų nevartojimo tam tikrą laiką. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėja vėliau kreipėsi į laisvės atėmimo vietos administraciją dėl kilusių sveikatos sutrikimų. Esant tokiai situacijai, konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė žalos jo sveikatai kilimo fakto.
9. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nepaisant to, kad buvo padarytas pažeidimas, pareiškėją konvuojuojant į pataisos įstaigas ir konvojaus viršininkui neperdavus pareiškėjo tęstiniam gydymui paskirtų medikamentų, nenustatė žalos kilimo fakto, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pabrėžtina, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta. Taigi, esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
11. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai ar administracija būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjos orumą.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.