Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-24 · Administracinė byla Nr. A-438-2525-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-24
Bylos Nr.
A-438-2525-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02322-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-2525/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02322-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. M.,pareiškėjo atstovei G. Z.,atsakovų atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu, kuriame prašė:

1) panaikinti 2010 m. liepos 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN vyresniojo patrulio R. M. traumos tarnybos metu“ Nr. 10-7-IS6-24 ta apimtimi, kur buvo nurodyta, kad tarp R. M. patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra;

2) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Vilniaus AVPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato (toliau – PK) Karoliniškių policijos nuovados (toliau – PN) vyresniuoju patruliu. 2010 m. liepos 15 d. Vilniaus AVPK atlikus tarnybinį patikrinimą dėl traumos, kurią patyrė 2010 m. balandžio 2 d. vykdydamas tarnybinę užduotį (sulaikyti paieškomą asmenį), buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS6-24 „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN vyresniojo patrulio R. M. traumos tarnybos metu“, kurioje konstatuota, kad jis traumą patyrė sugedus liftui, t. y. dėl netikėto veiksnio iš šalies, ir šioje situacijoje jam buvo kilęs padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, tačiau ne Vidaus tarnybos statuto (toliau ? Statutas) 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, t. y. pats buvimo lifte faktas negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi. Vilniaus AVPK priėmė sprendimą kompensacijos mokėjimo klausimo nespręsti. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. balandžio 2 d. 7.30 val., tarnybos metu, V. M. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sulaikė R. Š., kuriam Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu buvo paskirtas administracinis areštas. Apie 8.00 val. su sulaikytuoju ir jo svainiu A. Z. išėjo iš buto į laiptinėje esantį liftą (aštuntame aukšte). Leidžiantis, liftas staiga ėmė kristi ir po smūgio sustojo.

Pareiškėjas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsniu siekiama suteikti papildomas garantijas pareigūnams, kurios yra didesnės už numatytas privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Mano, kad nagrinėjamai situacijai yra aktuali Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmoji sąlyga – kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas teigė, kad dėl netikėto smūgio patyrė traumą, t. y. dėl tarnybos metu įvykusios traumos jam buvo diagnozuotas kairiojo kelio priekinio kryžminio raiščio-transplantanto dalinis plyšimas. Fakto, kad pareiškėjas susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, atsakovas Vilniaus AVPK neneigė, todėl, pareiškėjo manymu, pirmoji sąlyga, kad jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, yra nustatyta.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir nurodė, kad nustatant, ar pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai, būtina nustatyti, ar situacija susižalojimo metu pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintina įprasta atitinkamoms pareigoms, ar, priešingai, ji susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Mano, kad jo pareigų atlikimas vykdant Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą sulaikyti R. Š., laikytinas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nes pats pareiškėjas nebegalėjo numatyti visų išorinių nuo jo valios nepriklausančių veiksnių. Atkreipė dėmesį į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu Vilniaus AVPK Statuto 40 straipsnio 6 dalies 1–6 punktuose išvardytų atvejų, kuriuos nustačius šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, taip pat nenustatė. Taigi, pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad jo patirtos traumos priežastis buvo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi, rizika jo gyvybei ir sveikatai, ir kad jis buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, remdamasis LVAT praktika, nurodė, kad trauma laikytina patirta einant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Pabrėžė, kad vykdė tarnybines funkcijas, nurodytas pareigybės aprašymo 6.5, 6.6 punktuose (vykdo asmenų paiešką ir konvojavimą), ir Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, kurio vykdymas besąlygiškai laikytinas tarnybinių pareigų atlikimu. Pareiškėjas akcentavo vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą, įtvirtintą Statuto 3 straipsnio 7 dalyje ir nurodė, kad konkreti įstatymo apibrėžta kompensacijos suma, įvykus sveikatos sutrikdymui dėl tarnybos, kaip viena iš socialinių garantijų, turi būti išmokėta, priešingu atveju tai yra akivaizdus vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo pažeidimas.

Per teismo posėdį pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir jame išdėstytus motyvus. Paaiškino, kad konvojavo asmenį, kuris yra pasakęs, kad jo niekas nepagaus. Sulaikytas asmuo išeidavo iš namų anksti, kad policija jo namuose nerastų, todėl, pareiškėjo manymu, jo sulaikymas kėlė pareiškėjui pavojų.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, kad norint vertinti liftą, kaip padidinto pavojaus šaltinį, būtina įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, vertinant padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnį. Teigė, kad šiuo atveju liftui, kaip padidintam pavojaus šaltiniui, pripažinti yra svarbu tai, kad žala būtų padaryta padidinto pavojaus šaltinio veikimu, keliančiu pavojų aplinkiniams asmenims ir jų turtui ir valstybė kaip pareigūno darbdavys už darbuotojui padarytą žalą turėtų atlyginti tik esant kaltei. Atsakovo manymu, akivaizdu, kad šiuo atveju ir esamomis aplinkybėmis liftas neatitinka visumos kriterijų, nustatytų padidintam pavojaus šaltiniui, ir traumos patyrimas lifte nėra pagrindas pripažinti patirtą traumą padidėjusiu pavojumi, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog R. M. kojos traumą patyrė tarnybos metu, t. y. jam vykdant tarnybines funkcijas, nurodytas pareigybės aprašymo 6.5., 6.6. punktuose (vykdo asmenų paiešką ir konvojavimą), todėl byloje yra aktualus pirmosios sąlygos, numatytos Statuto 40 straipsnio 3 dalyje, aiškinimas. R. M. traumą patyrė sugedus liftui, t. y. dėl netikėto veiksnio iš šalies. Pareiškėjui buvo kilęs padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Buvimo lifte faktas negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi. Nepriklausomai nuo to, ar su sulaikytu asmeniu ar vienas pareiškėjas nebūtų galėjęs numatyti lifto tam tikro gedimo ir to visiškai neįtakojo ta aplinkybė, kad jis vyko su sulaikytuoju, kuris jokiais savo veiksmais neįtakojo lifto gedimo.

Šalies argumentai

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas remiasi netinkamu teisės normų, o būtent Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos pirmosios sąlygos, aiškinimu. Pareiškėjo patirta trauma, sveikatos sutrikdymas, Statuto taikymo požiūriu laikytinas nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 straipsnio 1 dalis), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Policijos departamentas prie LR VRM sutiko, kad pareiškėjas gavo traumą tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau nesutiko su tuo, kad pareigūnas patyrė traumą dėl to, jog jo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo gyvybei ar sveikatai.

Policijos departamentas prie LR VRM, remdamasis LVAT praktika, pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu) būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Atsakovo manymu, išvadoje pareiškėjo sužalojimo įvykis buvo ištirtas visapusiškai ir sąlygos kompensacijai, numatytai Statutas 40 straipsnio 3 dalyje, nenustatytos, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, nemokėtina.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo tarp šalių dėl R. M. susižalojimo aplinkybių ir to, kad R. M. 2010 m. balandžio 2 d. patyrė traumą tarnybinių pareigų atlikimo metu. Teismo vertinimu, ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnybinių pareigų atlikimo metu yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 18 d.) 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba, kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama tam tikro dydžio kompensacija.

Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai, tačiau byloje aktualus tik Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.

Remdamasis LVAT praktika (2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. A143-568/2010, 2010-02-09 nutartis Nr. A143 – 193/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje A662-1098/2010), teismas pažymėjo, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalyje) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: 1) ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; 2) ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas pažymėjo ir tai, kad dėl antrosios sąlygos būtina nustatyti, ar situacija susižalojimo metu pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintina įprasta atitinkamoms pareigoms, ar, priešingai, ji susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas patyrė traumą tarnybos metu ? 2010 m. balandžio 2 d., apie 7.30 val., V. M. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sulaikė paieškomą R. Š., kartu su juo ir pastarojo svainiu įlipo į liftą, esantį aštuntame aukšte, leidžiantis žemyn, liftas staiga ėmė kristi ir po stipraus smūgio sustojo. Be to, nustatyta, jog šią traumą pareiškėjas patyrė vykdydamas 2009-08-12 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo R. M. susižalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas kojos traumą patyrė po to, kai sulaikęs ieškomą asmenį, kartu su juo važiavo liftu, kuris krisdamas sustojo. Dėl pareiškėjo vykdomų pareigų, t. y. asmens sulaikymo, nebuvo padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei – sulaikomas asmuo nesipriešino, spec. priemonių panaudoti nereikėjo, pasirinkimas važiuoti liftu ar lipti laiptais priklausė nuo paties pareigūno valios.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareigūnui atliekant tarnybines pareigas nebuvo jokio pavojaus nei paties pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, nei kitoms visuomenės vertybėms, kurias jis turėtų ginti, atlikdamas tarnybos pareigas. Toks Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimas atitinka LVAT praktiką (pvz. LVAT 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-1987/2008).

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad sulaikydamas R. Š. jis nebegalėjo numatyti visų išorinių nuo jo valios nepriklausančių veiksnų ir nesirėmė nurodytomis LVAT nutartimis adm. bylose Nr. A556-263/2009 ir A438-1641/2008, kadangi jose faktinės aplinkybės nebuvo tapačios kaip šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad minėtose LVAT nutartyse nebegalėjimas numatyti visų išorinių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių veiksnų yra sietinas būtent su tiesiogiai atliekamomis tarnybinėmis pareigomis. Šiuo atveju liftas nukrito ir pareiškėjas patyrė traumą ne dėl sulaikomo asmens veiksmų ar elgesio, kurio pareiškėjas nebūtų galėjęs numatyti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog akivaizdu, kad jo patirtos traumos priežastis buvo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi, rizika pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, ir kad jis buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas Vilniaus apskrities VPK neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl man priklausančios kompensacijos mokėjimo, numatytos Statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad Europos Sąjungos ir kitų civilizuotų šalių praktikoje patvirtinama, jog asmenys, atliekantys policijos funkcijas valstybėje, turi ne tik daugiau pareigų (apginti asmenį nuo užpuolimo, saugoti viešąją tvarką vykdyti teisėtus nurodymus it t.t.) tačiau atitinkamai tapdami tokiais pareigūnais, įgyja ir daugiau teisių bei socialinių garantijų.

Viena iš tokių socialinių valstybės garantijų policijos pareigūnams ir yra kompensacija už sužalojimus tarnybos metu. Nemaža dalis asmenų ir stoja policijos tarnybon dėl tokių padidintų valstybės socialinių garantijų, kad būtų užtikrintas, jog valstybė pasirūpins jai nuoširdžiai tarnavusiu policijos pareigūnu, kuris buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas savo tarnybines pareigas. Paaiškėjus, jog valstybė daro kokias nors išlygas, vengia išmokėti kompensacijas, manytina, jog dalis policijos pareigūnų gali pradėti save labiau saugoti ir pradėti vengti tokių situacijų, kur bus nors menkiausia galimybė būti sužalotam. Atitinkamai dėl to gali pradėti didėti smurtas tokioje valstybėje, kuri negina savo piliečių, tame tarpe ir savo pareigūnų, kurie yra nemenka saugumo garantija pačiai valstybei.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus AVPK prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl 2010 m. liepos 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvados „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN vyresniojo patrulio R. M. traumos tarnybos metu“ Nr. 10-7-IS6-24, kuria buvo nuspręsta, kad tarp R. M. patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.

Atitinkamai Statuto 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad tiek Statuto 40 straipsnio 3 dalis, tiek 49 straipsnio 1 dalis nustato atitinkamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas, jų taikymas siejamas su tarnybinių pareigų (tarnybos) atlikimu. Taigi, nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikomos tiek Statuto 40 straipsnio 3 dalis, tiek Statuto 49 straipsnio 1 dalis. Tačiau taikant Statuto 40 straipsnio 3 dalį, skirtingai nei taikant Statuto 49 straipsnio 1 dalį, taikytinas papildomas kriterijus - tarnybinių pareigų atlikimo susiejimas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pažymėtina, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. <...> Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytiems kompensacijos išmokėjimo atvejams - kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso – gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas ar atitinkamo statuso (Statuto 2 str. 5 d.) vidaus tarnyboje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimas byloje Nr. A143-568/2010; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1098/2010 ir kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiuo atveju pažymėtina, kad paminėta teismų praktika yra dominuojanti ir nukrypti nuo jos nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d. 7.30 val., tarnybos metu, V. M. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sulaikė R. Š., kuriam Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu buvo paskirtas administracinis areštas. Apie 8.00 val. su sulaikytuoju ir jo svainiu A. Z. išėjo iš buto į laiptinėje esantį liftą (aštuntame aukšte). Leidžiantis, liftas staiga ėmė kristi ir po smūgio sustojo. Pasėkoje šito veiksnio pareiškėjas patyrė kojos traumą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta kitų asmenų poveikiu iš šalies dėl atitinkamų teisėtai atliktų jo veiksmų vykdant tarnybines pareigas ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.

Visa tai įvertinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau šis susižalojimas, Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo sveikatai ar gyvybei, todėl nėra įstatyminių sąlygų pareiškėjui išmokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją.

Šiuo atveju pareiškėjo patirtas susižalojimas atitinka Statuto 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nelaimingo atsitikimo tarnyboje sąvoką - įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas, kuris (susižalojimas) pareiškėjui suteikia teisę į sveikatos draudimo išmokas numatytas Statuto 49 straipsnyje, dėl kurių išmokėjimo pareiškėjui nėra ginčo šioje byloje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Stasys Gagys Romanas Klišauskas