Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-12-02 · Byla Nr. Iv-3168-171/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-3168-171/2010Sprendimas · 2010-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-12-02
Bylos Nr.
Iv-3168-171/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02322-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3168-171/2010Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02322-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui R. M., jo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Aleksandrai Rostovcevai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Vilniaus AVPK) ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ? Policijos departamentas prie LR VRM) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–4), kuriame prašė:

1) panaikinti 2010-07-15 Vilniaus AVPK tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN vyresniojo patrulio R. M. traumos tarnybos metu“ Nr. 10-7-IS6-24 ta apimtimi, kur buvo nurodyta, kad tarp R. M. patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra;

2) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Vilniaus AVPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato (toliau – PK) Karoliniškių policijos nuovados (toliau – PN) vyresniuoju patruliu. 2010-07-15 Vilniaus AVPK atlikus tarnybinį patikrinimą dėl traumos, kurią patyrė 2010-04-02 vykdydamas tarnybinę užduotį (sulaikyti paieškomą asmenį), buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS6-24 „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN vyresniojo patrulio R. M. traumos tarnybos metu“, kurioje konstatuota, kad jis traumą patyrė sugedus liftui, t. y. dėl netikėto veiksnio iš šalies, ir šioje situacijoje jam buvo kilęs padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, tačiau ne Vidaus tarnybos statuto (toliau ? Statutas) 40 str. 3 d. taikymo prasme, t. y. pats buvimo lifte faktas negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi. Vilniaus AVPK priėmė sprendimą kompensacijos mokėjimo klausimo nespręsti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. balandžio 2 d. 7.30 val., tarnybos metu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sulaikė R. Š., kuriam Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu buvo paskirtas administracinis areštas. Apie 8.00 val. su sulaikytuoju ir jo svainiu A. Z. išėjo iš buto į laiptinėje esantį liftą (aštuntame aukšte). Leidžiantis, liftas staiga ėmė kristi ir po smūgio sustojo.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsniu siekiama suteikti papildomas garantijas pareigūnams, kurios yra didesnės už numatytas privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Mano, kad nagrinėjamai situacijai yra aktuali Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmoji sąlyga – kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teigia, kad dėl netikėto smūgio patyrė traumą, t. y. dėl tarnybos metu įvykusios traumos jam buvo diagnozuotas kairiojo kelio priekinio kryžminio raiščio-transplantanto dalinis plyšimas. Fakto, kad pareiškėjas susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, atsakovas Vilniaus AVPK neneigė, todėl, pareiškėjo manymu, pirmoji sąlyga, kad jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, yra nustatyta.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir nurodo, kad nustatant, ar pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai, būtina nustatyti, ar situacija susižalojimo metu pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintina įprasta atitinkamoms pareigoms, ar, priešingai, ji susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Mano, kad jo pareigų atlikimas vykdant Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą sulaikyti R. Š., laikytinas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nes pats pareiškėjas nebegalėjo numatyti visų išorinių nuo jo valios nepriklausančių veiksnių.

Atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo metu Vilniaus AVPK Statuto 40 straipsnio 6 dalies 1–6 punktuose išvardytų atvejų, kuriuos nustačius šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, taip pat nenustatė. Taigi, pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad jo patirtos traumos priežastis buvo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi, rizika jo gyvybei ir sveikatai, ir kad jis buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, remdamasis LVAT praktika, nurodo, kad trauma laikytina patirta einant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Pabrėžė, kad vykdė tarnybines funkcijas, nurodytas pareigybės aprašymo 6.5, 6.6 punktuose (vykdo asmenų paiešką ir konvojavimą), ir Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, kurio vykdymas besąlygiškai laikytinas tarnybinių pareigų atlikimu.

Pareiškėjas akcentavo vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą, įtvirtintą Statuto 3 straipsnio 7 dalyje ir nurodė, kad konkreti įstatymo apibrėžta kompensacijos suma, įvykus sveikatos sutrikdymui dėl tarnybos, kaip viena iš socialinių garantijų, turi būti išmokėta, priešingu atveju tai yra akivaizdus vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo pažeidimas.

Per teismo posėdį palaikė skundo reikalavimus ir jame išdėstytus motyvus. Paaiškino, kad konvojavo asmenį, kuris yra pasakęs, kad jo niekas nepagaus. Sulaikytas asmuo išeidavo iš namų anksti, kad policija jo namuose nerastų, todėl mano, kad jo sulaikymas kėlė pareiškėjui pavojų (b. l. 75–76).

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 23–26) nurodė, kad norint vertinti liftą, kaip padidinto pavojaus šaltinį, būtina įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, vertinant padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę pagal LR CK 6.270. Teigia, kad šiuo atveju liftui, kaip padidintam pavojaus šaltiniui, pripažinti yra svarbu tai, kad žala būtų padaryta padidinto pavojaus šaltinio veikimu, keliančiu pavojų aplinkiniams asmenims ir jų turtui ir valstybė kaip pareigūno darbdavys už darbuotojui padarytą žalą turėtų atlyginti tik esant kaltei.

Atsakovo manymu, akivaizdu, kad šiuo atveju ir esamomis aplinkybėmis liftas neatitinka visumos kriterijų, nustatytų padidintam pavojaus šaltiniui, ir traumos patyrimas lifte nėra pagrindas pripažinti patirtą traumą padidėjusiu pavojumi, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog R. M. kojos traumą patyrė tarnybos metu, t. y. jam vykdant tarnybines funkcijas, nurodytas pareigybės aprašymo 6.5., 6.6. p. (vykdo asmenų paiešką ir konvojavimą), todėl byloje yra aktualus pirmosios sąlygos, numatytos Statuto 40 str. 3 d., aiškinimas. R. M. traumą patyrė sugedus liftui, t. y. dėl netikėto veiksnio iš šalies. Pareiškėjui buvo kilęs padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, tačiau ne Statuto 40 str. 3 d. taikymo prasme. Buvimo lifte faktas negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi. Nepriklausomai nuo to, ar su sulaikytu asmeniu ar vienas pareiškėjas nebūtų galėjęs numatyti lifto tam tikro gedimo ir to visiškai neįtakojo ta aplinkybė, kad jis vyko su sulaikytuoju, kuris jokiais savo veiksmais neįtakojo lifto gedimo.

Atsiliepimas

Per teismo posėdį palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir išdėstytus motyvus (b. l. 75–76).

Atsakovas Policijos departamentas prie LR VRM su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 18–20) paaiškino, kad pareiškėjas remiasi netinkamu teisės normų, o būtent Statuto 40 str. 3 d. numatytos pirmosios sąlygos, aiškinimu. Pareiškėjo patirta trauma, sveikatos sutrikdymas, Statuto taikymo požiūriu laikytinas nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Policijos departamentas prie LR VRM sutiko, kad pareiškėjas gavo traumą tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau nesutiko su tuo, kad pareigūnas patyrė traumą dėl to, jog jo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo gyvybei ar sveikatai.

Policijos departamentas prie LR VRM, remdamasis LVAT praktika, pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant Statuto 40 str. 3 d. taikymo klausimą, yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Nurodo, kad aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu) būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Mano, kad išvadoje pareiškėjo sužalojimo įvykis buvo ištirtas visapusiškai ir sąlygos kompensacijai, numatytai Statutas 40 str. 3 d., nenustatytos, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, nemokėtina (b. l. 75–76).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2010-04-02 apie 7.30 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sulaikė R. Š., kuriam Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu buvo paskirtas administracinis areštas (b. l. 39).

Apie 8.00 val. R. M. su sulaikytuoju ir jo svainiu A. Z. išėjo iš buto į laiptinėje esantį liftą (aštuntame aukšte). Leidžiantis, tarp antro ir pirmo aukšto liftas po stipraus smūgio sustojo. Dėl pareiškėjui netikėto smūgio jam stipriai suskaudo kairės kojos kelio sąnario srityje. Pareiškėjas paskambino lifte nurodytu pagalbos numeriu ir iškvietė avarinę tarnybą. Apie 8.35 val. liftą aptarnaujantis darbuotojas juos išleido. R. Š. sulaikomas nesipriešino, spec. priemonės nebuvo panaudotos. 8.45 val. sulaikytasis buvo pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN (b. l. 38). Pristatęs sulaikytąjį R. M. nuvyko į VGPUL, kur jam buvo suteikta medicininė pagalba ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2010-05-17. Nuo 2010-05-21 iki 2010-06-04 R. M. buvo paskirta medicininė reabilitacija (b. l. 49?51).

Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius, atlikęs tarnybinį patikrinimą, 2010-07-15 surašė išvadą Nr. 10-7-IS6-24 „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. penktojo PK Karoliniškių PN vyresniojo patrulio R. M. traumos tarnybos metu“ (b. l. 5?6, 28?31), kurioje konstatuota, kad R. M. kojos traumą patyrė tarnybos metu, tačiau nustatyta, kad tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo metu nevykdė. R. M. susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 str. 3 d. nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti kompensaciją, todėl šis atvejis vertintinas tik kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas.

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo tarp šalių dėl R. M. susižalojimo aplinkybių ir to, kad R. M. 2010-04-02 patyrė traumą tarnybinių pareigų atlikimo metu.

Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnybinių pareigų atlikimo metu yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei.

Teismas bylą nagrinėja vadovaudamasis teisės aktų redakcijomis, kurios galiojo 2010-04-02, t. y. tuo metu, kai R. M. patyrė traumą.

Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2010-05-18) 40 str. 3 d. numatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba, kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama tam tikro dydžio kompensacija.

Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai, tačiau byloje aktualus tik Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.

Remdamasis LVAT praktika (2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. A143-568/2010, 2010-02-09 nutartis Nr. A143 – 193/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje A662-1098/2010), teismas pažymi, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: 1) ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; 2) ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pažymėtina, kad dėl antrosios sąlygos būtina nustatyti, ar situacija susižalojimo metu pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintina įprasta atitinkamoms pareigoms, ar, priešingai, ji susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Nagrinėjamu atveju iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas patyrė traumą tarnybos metu ? 2010-04-02, apie 7.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sulaikė paieškomą R. Š., kartu su juo ir pastarojo svainiu įlipo į liftą, esantį aštuntame aukšte, leidžiantis žemyn, liftas staiga ėmė kristi ir po stipraus smūgio sustojo. Be to, nustatyta, jog šią traumą pareiškėjas patyrė vykdydamas 2009-08-12 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimą (b. l. 39).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjo R. M. susižalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei.

Pareiškėjas kojos traumą patyrė po to, kai sulaikęs ieškomą asmenį, kartu su juo važiavo liftu, kuris krisdamas sustojo.

Dėl pareiškėjo vykdomų pareigų, t. y. asmens sulaikymo, nebuvo padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei – sulaikomas asmuo nesipriešino (b. l. 38, 75–76), spec. priemonių panaudoti nereikėjo, pasirinkimas važiuoti liftu ar lipti laiptais priklausė nuo paties pareigūno valios. Taigi, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareigūnui atliekant tarnybines pareigas nebuvo jokio pavojaus nei paties pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, nei kitoms visuomenės vertybėms, kurias jis turėtų ginti, atlikdamas tarnybos pareigas. Toks Statuto 40 str. 3 d. aiškinimas atitinka LVAT praktiką (pvz. LVAT 2008-12-08 nutartis adm. byloje Nr. A146-1987/2008).

Teismas atmeta pareiškėjo argumentą, kad sulaikydamas R. Š. jis nebegalėjo numatyti visų išorinių nuo jo valios nepriklausančių veiksnų ir nesiremia nurodytomis LVAT nutartimis adm. bylose Nr. A556-263/2009 ir A438-1641/2008, kadangi jose faktinės aplinkybės nebuvo tapačios kaip šioje byloje. Teismas pažymi, kad minėtose LVAT nutartyse nebegalėjimas numatyti visų išorinių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių veiksnų yra sietinas būtent su tiesiogiai atliekamomis tarnybinėmis pareigomis. Šiuo atveju liftas nukrito ir pareiškėjas patyrė traumą ne dėl sulaikomo asmens veiksmų ar elgesio, kurio pareiškėjas nebūtų galėjęs numatyti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str. teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Irena Paulauskienė