Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-01-27 nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 178 str. 2 d. bei paskirta jam bausmė – 3 (treji) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta 1/3 bei skirta galutinė 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2013-11-12 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 m. 9 mėn. 15 d. laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu bei paskirta galutinė bausmė – 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-12-28 iki 2015-01-27.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-01-27.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad jis 2014-12-27 apie 21 val. iš (duomenys neskelbtini), namo kiemo, (duomenys neskelbtini) pagrobė A. L. priklausantį automobilį „Kia Carnival“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1737 eurų 72 eurocentų vertės, kurio bagažinėje buvo raktų ir galvučių rinkinys 86 eurų 89 eurocentų vertės, tuo padarydamas A. L. bendrą 1824 eurų 61 eurocentų turtinę žalą.

Nuteistojo T. V. teigimu, nukentėjusysis A. L. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivus ir galimai sunkiai orientavosi aplinkoje. Jis (T. V.) iš pradžių jo (A. L.) paprašė, kad jis savo automobiliu patemptų kitą automobilį, nes buvo išsikrovęs akumuliatorius. Paskui jis (T. V.) paprašė jo (A. L.) nuvežti jį pas draugus. Nukentėjusysis leido sėsti prie jo automobilio vairo ir pats prašė, kad jis (T. V.) jį pavėžėtų. Kadangi nukentėjusysis A. L. svirduliavo ir sunkiai orientavosi aplinkoje, jam (T. V.) kilo mintis nuvažiuoti nukentėjusiojo automobiliu, tačiau jis norėjo ne pavogti automobilį, o tik pasivažinėti, jokios turtinės naudos jis nenorėjo. Be to, jis (T. V.) 2014-12-28 važiavo A. L. automobiliu pas nukentėjusįjį, kad jį grąžintų savininkui, bet jį (T. V.) sustabdė policijos pareigūnai. Nuteistasis nurodo, kad pagrobtą automobilį jis buvo palikęs degalinėje, nes bijojo grąžinti nukentėjusiajam, manė, kad degalinėje paliktą automobilį ras pats savininkas ar policijos pareigūnai. Kitą dieną – 2014-12-28 – nuėjęs į degalinę pamatė stovintį A. L. automobilį, išsigando ir nusprendė grąžinti jį savininkui, bet buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo T. V. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir T. V. pripažino kaltu pagrobus svetimą turtą ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Nuteistojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Todėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-01-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde neneigia pagrobęs svetimą A. L. priklausantį turtą, tačiau nurodo, kad jis norėjo tik pasivažinėti, o važiuojant A. L. automobiliu pas nukentėjusįjį, kad jį grąžintų savininkui, jį (T. V.) sustabdė policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, ir įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad T. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė paties nuteistojo T. V. parodymais, nukentėjusiojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais – 2015-01-06 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (20-26 b. l.), 2014-12-28 Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio patrulės I. Š. tarnybiniame pranešime (35 b. l.), 2015-01-02 daiktų apžiūros protokole (45-51 b. l.) esančiais duomenimis ir kita bylos medžiaga. Pažymėtina, kad nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo A. L. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią T. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad T. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad ji teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. V. prašo nelaikyti, kad jo padarytas nusikaltimas sudaro nusikaltimų recidyvą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. yra numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis T. V. padarė naują tyčinį nusikaltimą jau būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės (Šiaulių apylinkės teismo 2013-07-04 nuosprendis, pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2013-11-12 nuosprendžiu), lygtinio paleidimo iš pataisos namų laikotarpiu, neišnykus teistumui. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad T. V. padarytas nusikaltimas sudaro nusikaltimų recidyvą, o T. V. pagrįstai laikomas recidyvistu Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. prasme.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju paskirdamas nuteistajam T. V. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam T. V. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika, kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), į tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, į T. V. asmenybę – T. V. nedirbantis, registruotas darbo biržoje, teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo iš pataisos namų laikotarpiu, praėjus tik dviem mėnesiams po paleidimo iš pataisos namų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai T. V. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam, kaip recidyvistui (Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d.) – asmeniui keliančiam didesnį pavojų visuomenei, už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad T. V. už nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams – yra artima Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., T. V. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams. Taigi teigti, kad T. V. paskirta bausmė ir galutinė dalinio sudėjimo būdu su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme subendrinta bausmė (2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo) yra per giežtos nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. nurodo, kad jis yra jauno amžiaus, atsiprašė nukentėjusiojo ir pažada jam atlyginti nuostolius dėl patirtų nepatogumų, tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. V. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.