Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. ir nuteistojo V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda;

Iš G. B., V. K. ir V. S. solidariai Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo priteista 202,13 Eur žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. B., V. K., V. S. buvo nuteisti, o R. Č. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 25 d. apie 21.40 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo kieme bei (duomenys neskelbtini), bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: J. Č., V. Č. gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), į minėtą kiemą, dėvint veido kaukes, atėjus G. B., V. S., V. K., R. Č., kur R. Č. sudavus vieną smūgį metaline lazda kieme buvusiam P. R. per nugarą, nenustatytam nuteistajam sudavus vieną smūgį kumščiu į kaktą, po ko, P. R. iš įvykio vietos pasišalinus link (duomenys neskelbtini), visi nusivijo P. R. iki (duomenys neskelbtini), kur apie 21.45 val. G. B. metaliniu raktu sudavus ne mažiau kaip du smūgius V. Č. į pečių sritį, į rankas, R. Č. metaline lazda sudavus du smūgius J. Č. į kairę koją, V. K. sudavus du smūgius metaline lazda V. Č. į šlaunis ir vieną smūgį į kaklą, tuo metu V. S. iš tiksliai nenustatyto ginklo iššovus ne mažiau kaip šešis kartus, t. y. vieną kartą iššovus J. Č. į dešinės kojos šlaunį, o penkis kartus iššovus link nukentėjusiųjų, taip siekiant juos įbauginti, tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam P. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl linijinio odos nubrozdinimo kaktoje ir linijinės kraujosruvos nugaroje, nukentėjusiajam V. Č. – nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl pjautinės žaizdos už kairės ausies, linijinio odos nubrozdinimo kairio riešo srityje, linijinės poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje ir kairėje šlaunyje, nukentėjusiajam J. Č. – nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl šautinės aklos žaizdos dešinėje šlaunyje su aplinkine kraujosruva nuo šūvio, kraujosruvos nosies srityje, žastuose, krūtinės kairėje pusėje, nugaroje, šlaunyse, dešinėje blauzdoje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis G. B. ir nuteistojo V. S. gynėjas advokatas P. Svirskis, tačiau jie ginčija skirtingas nuosprendžio dalis: dėl V. S. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį teismo nuosprendį ginčija jo gynėjas; nuteistasis G. B. nesutinka su jam paskirta bausme. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto išvadas dėl šių apeliacinių skundų esminių argumentų.

Dėl V. S. kaltės

7. Nuteistojo V. S. gynėjo advokato P. Svirskio apeliacinio skundo reikalavimas išteisinti V. S. pagal BK 284 straipsnį yra grindžiamas tuo, kad: 1) R. Č. parodymai buvo nenuoseklūs viso proceso metu, todėl teismas nepagrįstai jais vadovavosi nustatydamas V. S. kaltę pagal BK 284 straipsnį; 2) priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nuteistojo V. K., nukentėjusiojo V. Č. parodymai, mobiliojo ryšio telefonų išklotinės įrodo, kad V. S. nedalyvavo nusikaltime; 3) teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 4) byloje nėra jokių duomenų, kurie susietų V. S. su šiuo nusikaltimu. Taigi, kaip matyti iš šio apeliacinio skundo, jame iš esmės yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. S. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. Č. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais, bet teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir kitų nuteistųjų, visų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka jų visumą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kolegija pritaria pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams.

10. Šioje byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 25 d. vakare G. B. paskambino R. Č. ir V. K. bei pakvietė juos sumušti brolius V. ir J. Č.. R. Č. ir V. K. su tuo sutiko. Į Č. gyvenamąją vietą jie važiavo penkiese, t. y. be G. B., R. Č. ir V. K., buvo dar du asmenys. Privažiavus G. B., R. Č., V. K. bei dar vienas asmuo išlipo iš automobilio, vairuotojas automobilyje pasiliko. G. B. visiems padalino veido kaukes, kurios turėjo skyles ties akimis ir burna, bei pirštines. Tada jie keturiese nuėjo link Č. gyvenamosios vietos kiemo bei skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis G. B., R. Č., V. K. bei dar vienas asmuo, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, matant aplinkiniams, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius P. R., V. Č. ir J. Č., taip pat šaudė iš ginklo, pataikė J. Č. į dešinę šlaunį, taip padarydami nukentėjusiesiems nežymius sveikatos sutrikdymus, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Tokias bylos faktines aplinkybes patvirtina nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. Č., nuteistojo V. K., nukentėjusiųjų P. R., V. Č. ir J. Č., liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, kratų protokoluose, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, specialistų išvados ir kiti byloje surinkti įrodymai. Šios bylos aplinkybės yra aiškios, su jomis iš esmės sutinka visi proceso dalyviai, tarp jų – ir apeliantas, todėl teisėjų kolegija išsamiau jų nebeaptarinėja ir neanalizuoja.

11. Nuteistasis V. S. viso proceso metu pasinaudojo teise neduoti parodymų, tačiau iš esmės jis savo kaltę neigė, parodė, jog nusikaltime išvis nedalyvavo. Tačiau, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai suabejojo tokia nuteistojo pozicija ir teisingai bei motyvuotai ją atmetė pripažinęs, kad nuteistojo V. S. kaltė bendrininkų grupėje kartu su G. B., R. Č. ir V. K. padarius nusikaltimą pagal BK 284 straipsnį įrodyta R. Č., V. K. parodymais, bei kitais nuosprendyje nurodytais bylos duomenimis.

13. Pasak apelianto, V. K. taip pat neparodė, kad įvykio metu iš ginklo į nukentėjusiuosius šaudė V. S.. Tačiau, šis nuteistasis vienareikšmiai įvardino visus nusikaltimo dalyvius – pasak jo, jame dalyvavo jis pats, G. B., R. Č., dar vienas asmuo, kuris buvo nusikaltimo vietoje ir šaudė, bei vairuotojas (S. N.), kuris juos atvežė ir įvykio vietoje nebuvo, t. y. laukė jų automobilyje. Pagal bylos duomenis V. K. pripažino patį šaudymo faktą, tačiau jis teigė nepažinojęs šaudžiusio asmens, t. y. V. S., todėl visiškai logiška, kad jis konkrečiai šio nuteistojo ir neįvardino kaip nusikaltime dalyvavusio asmens. Tačiau, lyginant šio nuteistojo ir R. Č. parodymus jie sutampa, kad šaudžiusiu asmeniu buvo būtent V. S.. Esant tokioms aplinkybėms kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog R. Č. parodymų neatitikimai yra mažareikšmiai ir nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu bei objektyvumu bendrai imant.

14. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mobiliojo ryšio telefonų išklotinės patvirtina R. Č. ir V. K. parodymus. Apelianto teigimu, šios išklotinės kaip tik rodo, jog įvykio dieną V. S. nebuvo kartu su kitais nusikaltimą padariusiais asmenimis, nes: 1) V. S. mobiliojo ryšio telefonu nekontaktavo nei su vienu iš jų; 2) G. B. skambino V. S. įvykio dienos 22.01 val. (pastarasis neatsiliepė), vadinasi, su juo kartu nebuvo. Su tokiais apelianto argumentais iš dalies galima sutikti. Iš mobiliojo ryšio telefonų išklotinių seka, jog prieš 2019 m. rugpjūčio 25 d. nusikaltimą, kuris, bylos duomenimis, buvo padarytas laikotarpiu nuo 21.40 val. iki 21.47 val., G. B. kontaktavo ar bandė kontaktuoti su R. Č., V. K. ir V. S.. V. S. jis skambino 20.49 val. (jis neatsiliepė) ir 22. 01 val. (V. S. taip pat neatsiliepė). Pats G. B. neigė dalyvavęs nusikaltime, neigė ir tai, kad jame dalyvavo V. S.. Jis pasakojo visiškai kitokią įvykio versiją, kurią apylinkės teismas pagrįstai atmetė vadovaudamasis R. Č. ir V. K. parodymais. Minėta, kad V. S. iš viso atsisakė duoti bet kokius parodymus ir paaiškinti su jo dalyvavimu nusikaltime susijusias aplinkybes. Tačiau, G. B. skambučiai V. S. patvirtina tai, kad jiedu buvo pažįstami, kad jiedu D. B. įvykio dieną ieškojo kontaktų su juo. Iš tų pačių išklotinių matyti, kad laikotarpiu nuo 21.16 val. iki 21.56 val. jokių nusikaltimą padariusių asmenų tarpusavio kontaktų nebuvo. Sugretinus tai su R. Č., V. K. ir nukentėjusiųjų parodymais, darytina išvada, kad G. B., R. Č., V. K. ir V. S. tuo metu jau buvo kartu bei vyko į nusikaltimo vietą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

15. Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų (rastų daiktų, kraujo ar kitokių pėdsakų), kurie sietų V. S. su įvykiu. Visų pirma, kaip matyti iš bylos, V. S. buvo sulaikytas praėjus 3 mėnesiams po įvykio, t. y. 2019 m. lapkričio 27 d. Iki tol jis nebuvo nustatytas kaip nusikalstamoje veikoje dalyvavęs asmuo. Taigi, šioje byloje iš karto po įvykio objektyviai nebuvo imtasi visų priemonių surasti bylai reikšmingus daiktus dėl pateisinamų ir suprantamų priežasčių – nebuvo duomenų apie visus nusikaltimą padariusius asmenis. Kaip minėta, įvykio metu jie buvo su veido kaukėmis ir nė vienas iš nukentėjusiųjų jų neatpažino, išskyrus R. Č. (vadino jį Č.). Kita vertus, įrodymų byloje reikia ir būtina surinkti tiek, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo padaryta nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Byloje surinktų įrodymų visumos – tai R. Č., V. K., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, specialistų išvadų bei kitų, pakanka V. S. kaltei nustatyti. Tuo kolegija neabejoja.

16. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai detaliai išanalizavo nukentėjusiojo V. Č. parodymus ir juos visiškai teisingai įvertino. Teismas atsižvelgė į tai, kad apklaustas kelis kartus tyrimo metu V. Č. tvirtino nepažinęs, kas juos užpuolė ir kas į juos šaudė. Tik teisme, po daugiau kaip pusantrų metų, V. Č. ėmė tvirtinti, kad šaudė R. Č., kuris pats tai kategoriškai neigė. Teismas nurodė pakankamai aiškius motyvus, kodėl atmeta pakeistus akivaizdžiai V. S. naudai pakeistus V. Č. parodymus. Tai, kad teismo vertinimas ir padaryta išvada neatitinka apelianto lūkesčio tikrai nereiškia, kad toks vertinimas yra neteisingas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik teisme duoti nukentėjusiojo V. Č. parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina gynybos versijos.

17. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai nustatyta ir įrodyta, kad V. S., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. B., V. K. ir R. Č., viešoje vietoje smurtavo prieš nukentėjusiuosius, padarydamas jiems nežymius sveikatos sutrikdymus, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

Dėl G. B. paskirtos bausmės

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, ir prašo ją sušvelninti, t. y. paskirti švelnesnę bausmės rūšį – viešuosius darbus. Teisėjų kolegija su tokiu reikalavimu nesutinka.

19. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad skiriant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

21. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. B. bausmę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas įvertino ir tai, kad G. B. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jo veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Jo veiksmais buvo padaryta reali žala – nežymiai sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, visuomenės rimtis. Jis buvo pakankamai aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, t. y. pakvietė V. K. ir R. Č. sumušti Č., pats smurtavo prieš vieną iš nukentėjusiųjų. Skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta ir tai, jog G. B. neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Daugiau neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti G. B. paskyrus baudos bausmę, savo dydžiu nežymiai didesnę nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytas baudos, skiriamos už nesunkų nusikaltimą, minimumas. Nors šiuo metu nuteistasis niekur oficialiai nedirba, tačiau jis yra darbingas, pakankamai jauno amžiaus, teismas nustatė jam pakankamai ilgą, t. y. 20 mėnesių, paskirtos baudos savanoriško sumokėjimo terminą, tad priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, šios bausmės vykdymas nuteistajam nėra ypač apsunkintas ar neįmanomas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o nuteistajam G. B. paskirta bausmės rūšis, jos dydis atitinka jo asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, ji paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį G. B. sudaro 266,60 Eur. Apeliacinės instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo šioje byloje buvo gauta patikslinta pažyma dėl šių išlaidų. Šioje pažymoje nurodoma, kad šios išlaidos sudaro 276,67 Eur sumą (į šią sumą įskaičiuota pirminėje pažymoje nurodyta suma). Šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei. Nors ši patikslinta pažyma buvo gauta nesavalaikiai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo ir ekonomiškumo principais, klausimą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo G. B. išsprendžia iš esmės.

23. BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas kitais šio Kodekso numatytais atvejais. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese gynėjas paskiriamas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę. Tai imperatyvinė teisės norma.

24. Kita vertus, pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, teismui taip pat nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą atsižvelgti į kaltininko turtinę padėtį.

25. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų išieškojimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-41-697/2021).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimas yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Be to, bylos duomenimis, nuteistasis G. B. kol kas niekur oficialiai nedirba, turi finansinių įsipareigojimų, skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta baudos bausmė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, turi būti apmokamos iš valstybės lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo G. B. ir nuteistojo V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliacinius skundus.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo iš nuteistojo G. B. išieškoti 276,67 Eur išlaidas dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos.