Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2013-11-05 · Civilinė byla Nr. 2A-7/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-12-14Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-03-21Kauno apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-11-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-05
Bylos Nr.
2A-7/2013
Teisminio proceso Nr.
1-53-3-00011-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Valerijus Čiučiulka
Nuteistasis
G. P.
Nukentėjusysis
A. P.
Advokatai
Renas Bradūnas, Gintarė Girdzijauskienė
Kategorijos
  • 2.13.2.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 2A-7/2013Teisminio proceso Nr. 1-53-3-00011-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 2.13.2.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,nuteistajai G. P.,nuteistosios gynėjai advokatei Gintarei Girdzijauskienei,nukentėjusiajam A. P.,nukentėjusiojo atstovui advokatui Renui Bradūnui,

teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 453 straipsnio 3 dalies tvarka atnaujintą baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P. pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių pareiškimą tenkinti, nukentėjusiojo, jo atstovo ir prokurorės, prašiusių G. P. pareiškimą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu G. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

G. P. nuteista už tai, kad 2012 m. birželio 24 d., apie 21.00 val., bute, (duomenys neskelbtini), A. P. kaklo-krūtinės srityje tyčia nagais padarė 7 cm ilgio ir apie 0,5x8 cm dydžio nubrozdinimus, taip sukeldama nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymiai, ne ilgiau kaip 10 dienų, sutrikdė sveikatą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartimi nuteistosios G. P. apeliacinis skundas atmestas.

Ši privataus kaltinimo byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nenagrinėta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios G. P. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, susipažinusi su nuteistosios pareiškime išdėstytais argumentais ir bylos medžiaga, konstatavo, kad yra baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindas, nustatytas BPK 451 straipsnio 1 punkte, t. y. pagrindas manyti, jog BK 140 straipsnio 1 dalis G. P. pritaikyta netinkamai, todėl 2013 m. birželio 18 d. nutartimi baudžiamąją bylą atnaujino.

Šalies argumentai

Pareiškimu nuteistoji G. P. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Nuteistoji pažymi, kad BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia teismui apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai, be to, pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2011) apkaltinamajame nuosprendyje teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai nukentėjusiojo parodymais, o G. P. parodymus vertino paviršutiniškai ir atsietai nuo įvykio konteksto, dėl to, netinkamai nustačius veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

G. P. teigia, kad byloje, be nukentėjusiojo A. P. parodymų, nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs daryti išvadą, jog ji nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Pasak nuteistosios, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši veika pasireiškia mušimu arba kitokiu smurtavimu, sukeliančiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. 2012 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. G 534/12 (09) patvirtina tik tai, kad A. P. (privačiam kaltintojui) padarytas tam tikras sužalojimas, tačiau vien sveikatos sutrikdymo fakto konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nustačius būtinąjį šios veikos objektyvųjį požymį – padarinius (sveikatai padarytą žalą), turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių, taip pat subjektyvusis požymis – kaltė. Tai reiškia, kad turi būti nustatyta, jog kaltininkas veikė tyčia, t. y. kad kaltininkas suvokė, jog tarp jo veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, kad kaltininkas nori ar sąmoningai leidžia, jog dėl jo veiksmų atsirastų padariniai. G. P. teigimu, 2012 m. birželio 24 d., apie 21.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu ji tik stengėsi muistydamasi išsivaduoti iš A. P. gniaužtų ir prieš jį neatliko jokių pavojingų ir tyčinių veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji, veikdama tiesiogine tyčia, sukėlė A. P. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, yra neteisinga ir nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Pareiškėja teigia, kad teismo išvados dėl jos kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš tikrųjų nuosprendyje nurodytu laiku tarp jos ir A. P. kilo žodinis konfliktas dėl santuokos nutraukimo, kurio metu A. P. sugriebė ją už rankų žastų srityse ir smarkiai purtė. Jai stengiantis išsivaduoti, įvyko susistumdymas, grumtynės. Susistumdymo metu ji muistėsi ir bandė atstumti A. P. nuo savęs. Konflikto metu nuteistoji teigia A. P. nedraskiusi, nesiekusi ir neturėjusi jokio tikslo padaryti jam sužalojimus ar sukelti fizinį skausmą. Ji tiesiog norėjo išsivaduoti, o išsivadavusi pasislėpti nuo tolesnio sutuoktinio smurtavimo. Po šio konflikto nuteistoji ant A. P. kūno nematė jokių sužalojimų, įdrėskimų ar kraujo.

Tačiau abiejų instancijų teismai, pripažindami ją kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, rėmėsi pirmiau nurodyta specialisto išvada, kaip vieninteliu neginčijamu įrodymu, nors ši specialisto išvada nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad joje konstatuoti sužalojimai padaryti būtent nuteistosios G. P. Ši specialisto išvada patvirtina tik ant A. P. kūno esančius sužalojimus, tačiau negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu, kas tuos sužalojimus padarė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

BPK 451 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamosios bylos, kurios išnagrinėtos arba paliktos nenagrinėtos kasacinės instancijos teisme, taip pat kurių nuosprendžio ar nutarties nebuvo galima apskųsti arba jie nebuvo apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taigi kasacinės instancijos teismas išvadą, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, gali padaryti tik analizuodamas nuosprendyje ir nutartyje nustatytas bylos aplinkybes ir negali nustatyti naujų aplinkybių.

Iš pareiškimo turinio išplaukia, kad nuteistoji G. P. ginčija žemesnės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą, teigdama, kad teismas jos kaltės negalėjo grįsti tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, be to, ji neturėjo tyčios sužaloti A. P.. Analogiškus argumentus ji buvo nurodžiusi ir savo apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas ir pažeidimų nenustatė, be to, motyvuotai pasisakė ir dėl nuteistosios G. P. tyčios.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu tarp sutuoktinių Giedrės ir A. P. įvyko konfliktas, kurio metu G. P. tyčia nagais padarė 7 cm ilgio ir apie 0,5x8 cm dydžio odos nubrozdinimus kaklo-krūtinės srityje, taip sukeldama A. P. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydama sveikatą.

Taigi pagal nuosprendžiu nustatytas aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad G. P. akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to nėra teisinio pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistosios G. P. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjai Rimantas BaumilasValerijus ČiučiulkaVytautas Masiokas