Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui D. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2021 m. kovo 16 d. gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gelvora“ patikslintas ieškinys, pareikštas atsakovui D. M., kuriuo prašo priteisti 125,71 Eur skolą; 643,37 Eur palūkanas; 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodoma, kad 2014 m. sausio 28 bei 2014 m. vasario 2 d. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „4finance“ ir D. M. sudaro vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „4finance“ atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas numatytas sumas UAB „4finance“ naudai. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl UAB „4finance“ sutartį nutraukė 2014 m. liepos 19 d. bei įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2017 m. gegužės 4 d. UAB „Gelvora“, UAB „4finance“ ir UAB „Finansų administravimas“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-03, kurios pagrindu UAB „4finance“ perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Ieškovas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovas reikalavimų nėra įvykdęs ir ieškinio parengimo dieną.

2021 m. gegužės 4 d. ieškovė UAB „Gelvora“ pateikė papildomus paaiškinimus, kur nurodė, kad atsakovas pagal sutartį atliko tik 2 įmokas, tai yra 2014 m. kovo 13 d. ir 2014 m. balandžio 18 d. Laikytina, kad sutarties pažeidimas yra užfiksuotas 2014 m. gegužės 31 d. likusi nepadaengta skolos suma yra 125, 71 Eur. Prašomos priteisti sutartinė/pelno palūkanos buvo apskaičiuotos remiantis pateikta vartojimo kredito sutartimi, tai yra nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. vasario 1 d. buvo apskaičiuotos 94,73 proc. palūkanos. Palūkanos nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2014 m. liepos 19 d. buvo skaičiuojamos 83.51 proc. dydžio palūkanos. Nurodoma, kad ieškovas nereikalauja negautų pajamų, reiškia reikalavimą tik dėl 75 proc. kompensacinių palūkanų, kurių apskaičiavimas yra pateiktas. Kompensacinės palūkanos skaičiuojamos atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą, nuo reikalavimo perleidimo palūkanų normą sumažinant iki 75 proc. (nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2021 m. vasario 22 d.).

Atsakovui adresuotas ieškinys ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, buvo įteikti 2021 m. kovo 24 d., todėl laikytina, kad nuo nurodyto laiko atsakovas buvo tinkamai informuotas apie jam inicijuotą civilinę bylą, procesines teises ir pareigas bei jų neįvykdymo pasekmes, tai yra galimybę priimti sprendimą už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 1 dalis). Per nustatytą 14 dienų atsiliepimo pateikimo terminą, teismo nuomone, atsakovas turėjo pakankamai laiko jam pareikšti, taip pat pasinaudoti procesine teise prašyti pratęsti nepasibaigusį procesinį terminą (CPK 77 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminui, atsakovo atsiliepimo į ieškinį teismas negavo.

2021 m. balandžio 12 d. nutartimi teismas atmetė ieškovės prašymą priimti sprendimą už akių, nurodydamas, kad pagal pateiktus duomenis byloje teismas neturi galimybės atlikti sutarčių sąlygų kontrolės sąžiningumo aspektu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y., įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Formaliai įvertinus įrodymus nustatyta, kad 2014 m. sausio 28 d. UAB „4finance“ ir D. M. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 9843993002, kurios pagrindu pradinė kreditorė atsakovui suteikė 250 Lt (72,41 Eur) kreditą bei 2014 m. vasario 2 d. šalių susitarimo pagrindu papildomai atsakovui suteiktas dar 200 Lt (57,92 Eur) kreditas (vartojimo kredito metinė palūkanų norma – 83,51 procentai, galutinė kredito grąžinimo data – 2016 m. sausio 28 d.). Atsakovas pagal sutartį įsipareigojo kreditą grąžinti nustatyta tvarka bei mokėti palūkanas ir kitas sumas, tačiau netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl pradinė kreditorė 2014 m. liepos 19 d. nutraukė sutartį.

2017 m. gegužės 4 d. ieškovė, pradinė kreditorė UAB „4finance“ ir UAB „Finansų administravimas“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-03, pagal kurią reikalavimo teisės į skolininkus, įskaitant ir atsakovą, perleistos ieškovei. Apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovas buvo informuotas 2017 m. gegužės 24 d. rašytiniu pranešimu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika, kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas rašytiniu pranešimu. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovui nevykdžius sutartinių įsipareigojimų pradinei kreditorei, iš atsakovo ieškovei priteistina 125,71 Eur skola. Pagal vartojimo kredito sutartį kredito suma buvo 130, 33 Eur. Pagal pateiktą įmokų detalizaciją matyti, kad buvo atlikos dvi įmokos iš kurių kreditui dengti buvo skirtos 2, 25 Eur ir 2,36 Eur sumos, tad ieškovės nurodyta likusi neapmokėta kredito dalis 125, 71 Eur priteistina.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 643,37 Eur palūkanas. Ieškovė nurodo, kad sutarties nutraukimo metu atsakovo neapmokėtų palūkanos buvo 33,85 Eur. Kaip matyti iš sutarties ir išrašo iš priedo prie paskolų portfelio pardavimo sutarties, taip pat iš palūkanų paskaičiavimo akto, ieškovės prašomas priteisti 643,37 Eur palūkanas sudaro jos paskolų portfelio pardavimo sutarties pagrindu perimtos iki reikalavimo perleidimo susidariusios 250,47 Eur palūkanos bei ieškovės priskaičiuotos 359,05 Eur palūkanos po reikalavimo perleidimo iki ieškinio pateikimo. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, konkrečiai neįvardijo palūkanų rūšies, t. y., prašo priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas ar kompensacines palūkanas.

Pagal aktualiausią kasacinio teismo praktiką pelno palūkanų skaičiavimas iki visiško paskolos sumos grąžinimo, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, nebegalimas. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra ir šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Taigi, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Be to, šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sutartis buvo nutraukta prieš terminą ir nuo sutarties nutraukimo momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra. Iš bylos duomenų matyti, kad sutarties nutraukimo metu atsakovas turėjo būti apmokėjęs 51.82 Eur palūkanų, o pagal įmokų detalizaciją matyti, kad buvo padengta 17,98 Eur palūkanų. Ieškovei nurodžius, kad sutarties nutraukimo metu atsakovo neapmokėtų palūkanų suma buvo 33,85 Eur, todėl atsižvelgiant į pateiktus skaičiavimus, reikalavimas dalyje dėl 33,85 Eur neapmokėtų palūkanų iki sutarties nutraukimo tenkintinas.

Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Vertinant ieškovės prašomas priteisti palūkanas atkreiptinas dėmesys į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–7–75–823/2020).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas (Sutarties 7.1 punktas), tačiau ne mokėjimo. Sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose. Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus kredito ir / ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatyme bei šioje sutartyje nustatytas taisykles.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K–3–29–248/2016). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K–7–4–611/2020).

Vadovaujantis Sutarties 7.1 ir 4.1 punktais, atsakovas už netinkamą prievolės pagal Sutartį vykdymą privalo mokėti bendrą kredito kainos metinę normą, nustatytą Sutarties specialiosiose sąlygose, t. y. 124,40 procentų.

Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalis, kuri nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.). Šioje nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos normoje taip pat įtvirtinta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K–7–4–611/2020).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta – kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K–7–4–611/2020). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18,25 proc. dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 365 d.).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K–3–289–1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K–3–374–687/2019). Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis), todėl vartotojo reikalavimas vertinti vartojimo kredito sutarties sąlygų atitikimą įstatymams nėra reikalingas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 250,47 Eur bendros kredito kainos palūkanų sumą, kurią paskaičiavo pradinė kreditorė, kadangi iš priedo prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties negalima nustatyti, o ir ieškovė nenurodė, kokio dydžio palūkanų norma buvo taikoma, skaičiuojant kompensacines palūkanas, todėl laikytina, kad buvo skaičiuota 83,51 procentų Sutarties specialiosiose sąlygose numatyta palūkanų norma. Taip pat ieškovė prašo priteisti 359,05 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo reikalavimo teisės perėmimo dienos iki ieškinio parengimo dienos, taikant mažesnę 75,00 proc. vartojimo kredito palūkanų normą. Kadangi Sutartimi nustatytas palūkanų dydis ir ieškovės savo nuožiūra sumažintas palūkanų dydis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 procentų dydžio metinių palūkanų), vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, Sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K–3–289–1075/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K–7–4–611/2020). Vadovaujantis šiuo teismų išaiškinimu, pripažinus sąlygą negaliojančia, net ir ieškovei gera valia sumažinus kompensuojamųjų palūkanų normą, jos negali būti priteisiamos, kadangi sąlyga nustatanti galimybę prievolę skolininkui mokėti kompensuojamąsias palūkanas buvo pripažinta negaliojančia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas priteisti 609,52 Eur (250,47 Eur + 359,05 Eur) kompensuojamųjų palūkanų ir 75,00 proc. dydžio metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos 125,71 Eur nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmestinas.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė nagrinėjamu atveju patyrė 17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 22,21 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteistina 3,78 Eur (17 Eur x 22,21 procentai) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 93 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir CPK 185 straipsnio 1 dalimi, 285 – 287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Iš atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, naudai priteisti 125,71 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus septyniasdešimt vieną centą) skolos; 33,85 Eur (trisdešimt trys eurus 85 centų) palūkanų; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3,78 Eur (tris eurus septyniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį kitoje dalyje atmesti.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) Vartojimo kredito sutarties Nr. 9843993002 bendrųjų sąlygų 7.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, specialiosiose sąlygose numatyta bendra kredito kainos metinė norma (124,20 proc.) yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per sprendimą už akių priėmusius Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.