Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-18 · Administracinė byla Nr. A-822-763-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
A-822-763-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės, Vilniaus apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui
Pareiškėjas
M. M., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Trečiasis asmuo
Finansų ministerijai
Advokatai
Juozas Gaudutis
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. A822-763/20009
Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Juozui Gaudučiui, atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės, Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Finansų ministerijai dėl uždarbio, netekto dėl atlyginimo sumažinimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja M. M. kreipėsi į teismą, prašydama:

1) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus apygardos teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2004 m. sausio mėnesio, kuris sudaro 160 178,85 Lt, įskaitant neišmokėtą 102 529,51 Lt atlyginimą;

2) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2004 m. sausio mėnesio iki 2008 m kovo 1 d., kuris sudaro 171 679,09 Lt, įskaitant neišmokėtą 125 325,74 Lt atlyginimą;

3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas;

4) įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997-06-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" nustatytą atlyginimą;

Pareiškėja nurodė, kad neišmokėtas darbo užmokestis iš abiejų atsakovų turi būti priteisiamos solidariai. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. sausio 1 d. buvo paskirta ir dirbo Vilniaus apygardos teismo teisėja, o nuo 2004 m. sausio 1 d. ir iki šiol yra paskirta ir dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėja. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Dėl šios priežasties atsakovai nepagrįstai nepriskaičiavo ir neišmokėjo atlyginimo dalies. Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, o Vilniaus apygardos teismas nepriskaičiavo 132 269,90 Lt ir neišmokėjo 84 665,16 Lt, Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 142 576,38 Lt ir neišmokėjo 104 080,76 Lt. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė statistinę informaciją apie infliaciją, kuri 2007 m. gruodžio mėn., palyginti su 1999 m. gruodžio mėn., sudarė 21,1 procento; 2008 m. I ketvirčio (2008 m. kovo mėn., palyginti su 2007 m. gruodžio mėn.) — 3,8 procento. Infliacija nuo 2000 m. iki 2007 m. gruodžio mėn. sudaro 52998,20 Lt. Už 2008 m. sausio — vasario mėn. infliacija sudaro 215,46 Lt. Visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 310 059,94 Lt. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jos teises į įstatymų saugomus interesus. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį ir turinį.

Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 nurodyta, kad Vyriausybė minėtą nutarimą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė" aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams ir finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai — kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės — vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigė, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Vyriausybės 1999 m gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nurodė, kad pateikiant Seimui svarstyti 2000 m. Lietuvos biudžetą jame buvo numatytas nesumažintas teisėjų darbo užmokesčio finansavimas. Tik apsvarsčius įstatymo projektą Seime teisėjų darbo užmokesčiui skirtos lėšos buvo pervestos kitoms sritims. Kadangi patvirtinus biudžetą lėšų neliko, tai tapo priežastimi atlyginimo mažinimui. Seimas įstatymu patvirtino didesnį biudžetą nei buvo numatyta biudžeto projekte. Tai rodo, kad nebuvo būtinybės mažinti teisėjų atlyginimus. Pažymėjo, kad byloje kilusiems santykiams turi būti taikomos civilinės teisės normos.

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Vyriausybė prašė skundą atmesti. Pažymėjo, kad analogiškoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje paskirtoje ekspertizėje buvo nustatyta, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000-01-01. Krizės buvimas konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2005 08 23 nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje, Konstitucinio Teismo 2007 11 13 sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje. Laikė, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti paremta įrodymais. Pareiškime neatskleista kokią politinę valią pareiškėjas turi mintyje. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, jog darbo užmokestis jai buvo sumažintas, nes nepateikė duomenų kokio dydžio darbo užmokestį gavo anksčiau.

1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų ir šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr.381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokole Nr.52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Konstitucinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas). 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, vidutinis teisėjo atlyginimas - 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. priimtų „Principinių sprendimų – 2000“ pagrindu 1999 m. gruodžio 28 d. buvo patvirtintos LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonės. Juose priimti sprendimai dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir jo fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės). Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine būkle, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais - 1999 m. gruodžio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr.1359, 1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr.1398, 1999 m. lapkričio 18 d. Seimo rezoliucija.

Byloje prašė taikyti darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nurodė, kad šis terminas negali būti atnaujinamas.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apygardos teismas su skunde išdėstytais reikalavimais sutiko iš dalies, prašė skundą tenkinti dalyje dėl reikalavimų, pareikštų atsakovui Lietuvos Respublikai, laikė, kad yra netinkamas atsakovas byloje. Pažymėjo, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu, Vilniaus apygardos teismas finansinių lėšų neskirsto ir už darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžio teisėjams nustatymą nėra atsakingas. Teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvienais metais tvirtina Seimas, priimdamas biudžeto įstatymą. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjai mokėjo atlyginimą vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais - Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo iš dalies pakeitus Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, buvo sumažintas teisėjų atlyginimų koeficientas. Vėliau buvo vadovautasi minėtą Vyriausybės nutarimą pakeitusiu 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, atsižvelgiant į teisėjų atlyginimams skirtą darbo užmokesčio fondą. Todėl pareiškėjos prašomas priteisti atlyginimo skirtumas už skunde nurodytus laikotarpius gali būti mokamas tik tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismui bus skirta pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime, priimtame dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos bei Visuomenės informavimo įstatymų kai kurių straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad: iš Konstitucijos išplaukia, kad jeigu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikras valstybės funkcijas, jis turi numatyti ir jos finansavimo šaltinius, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tas finansavimas būtų pakankamas atitinkamai funkcijai vykdyti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad jis netinkamas atsakovas byloje, kadangi yra tik Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pagrindu paskirtų asignavimų valdytojas, įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Biudžetinės sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Dėl to laikė, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.

Šio atsakovo nuomone, byla turi būti sprendžiama remiantis Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Pažymėjo Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus, 2000 m. sausio 12 d. sprendimą. Atkreipė dėmesį į tarptautinius dokumentus - Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 punktą, Europos teisėjų asociacijos 2008 m. gegužės 24 d. rezoliuciją. Pažymėjo, kad oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A1 -01/2007.

Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija laikė, kad yra netinkama šalis šioje byloje. Finansų ministerijai teisės aktais nesuteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimų, taip pat Finansų ministerija nenustato konkrečių teisėjų atlyginimų ar priedų, jų nei mažina nei didina. Finansų ministerija nepriėmė ir teisės aktų, kurie tiesiogiai reglamentavo ar reglamentuoja teisėjų pareiginių algų ir priedų nustatymą. Finansų ministerijos kompetenciją nustato Finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088. Vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, teisme valstybei atstovauja institucija, priėmusi ginčijamą sprendimą arba atlikusi ginčijamą veiksmą, arba institucija, kurios neveikimas yra ginčijamas. Vadovaujantis civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalimi, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kadangi Vyriausybė, vadovaudamasi Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktu ir Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, ne tvirtina biudžeto asignavimus, o tik organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, pareiškėjo prašymas, įpareigoti Vyriausybę skirti reikalingas lėšas, yra visiškai nepagrįstas.

Finansų ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašo priteisti darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kai darbo kodekso 298 straipsnyje yra reglamentuota, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos šiems santykiams reguliuoti, todėl sprendžiant darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą, turėtų būti taikomas darbo kodekso 298 straipsnis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė M. M. iš Lietuvos Respublikos 102 825,03 Lt (šimtas du tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt penki Lt, 03 ct). Kitoje dalyje bei kitų atsakovų atžvilgiu skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. sausio 1 d. buvo paskirta ir dirbo Vilniaus apygardos teismo teisėja, o nuo 2004 m. sausio 1 d. ir iki šiol yra paskirta ir dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėja. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo". Nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teisėjų atlyginimai nustatomi įstatymo (Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis), teisės aktų, kurie skelbiami viešai. Todėl teisėjų atlyginimo dydžio sumažinimo faktas prilyginamas visuotinai žinomoms aplinkybėms ir neturi būti įrodinėjamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalis). Dėl to atmetamas Vyriausybės argumentas, kad pareiškėja neįrodė atlyginimo sumažinimo fakto.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-02-21 nutartyje, priimtoje analogiškoje byloje Nr. 3K-P-187/2007 atkreipė teismų dėmesį į minėtą principą, pažymėjo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik laikantis proporcingumo principų reikalavimų. Teisėjų atlyginimų mažinimas pažeidžiant šiuos principus reikštų teisėjų nepriklausomumo principo, o kartu ir viešojo intereso pažeidimą.

Teismas pripažino, kad atsakovas, atstovaujamas Vyriausybės, įrodė, jog teisėjų atlyginimas 1999 metais buvo sumažintas proporcingai ir įvykdytas dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, kuri truko nuo 1999 metų iki 2003-01-01.

Itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimas nustatytas remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo (b.l. 38-106). Ekspertizės išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais. Tokių pačių išvadų priėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2A-32008 priimtoje 2008-06-18 nutartyje. Konstitucinis teismas 2007-10-24 nutarime pažymėjo, kad teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Todėl skirtingas aplinkybių vertinimas analogiškose bylose prieštarautų Konstitucinio Teismo doktrinai. Minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Krizės buvimas konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarime, Konstitucinio Teismo 2007-11-13 sprendime.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad atlyginimas buvo sumažintas politiniais sumetimais. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulėje nurodyta, jog jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Tokios būklės buvimas įvertintas teismų ir patvirtintas aukščiau minėtais įrodymais. Pareiškėjos teiginys, kad pirminiame 2000 metų valstybės biudžeto projekte nesumažinto teisėjų darbo užmokesčio finansavimas vėliau politiniais sumetimais paskirtas kitoms sritims, teismo manymu, neįrodytas. Seimo teisės aktų bazėje pateikiamas Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas kartu su Seime svarstytais projektais. 1999-10-15 bei 1999-12-01 teiktuose projektuose ir lydinčiuose dokumentuose nėra pateikiamas 6 priedėlis, kuriame numatomas teismų finansavimas, tame tarpe ir skirtas teisėjų darbo užmokesčiui. Vien tokio fakto įrodymas nebūtų pakankamas atsakovo įrodinėjamos aplinkybės paneigimui. Tokiu faktu nebūtų paneigiama, kad kitos išlaidos nebuvo labiau reikalingos. Kitokio atlyginimo sumažinimo pagrindo įrodinėjimas tenka pačiai pareiškėjai. Atsakovas šioje byloje vykdo pareigą įrodyti, jog atlyginimo sumažėjimas įvyko dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, o pareiškėja atsikirsdama turi pateikti įrodymus, kad atlyginimai sumažinti dėl kitos priežasties.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo negalima laikyti diskriminaciniu. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Pažymėtina ir tai, kad teisėjo atlyginimo vidurkis tuo metu buvo 7 kartus didesnis nei atlyginimo valstybės sektoriuje vidurkis. Apylinkių teismų teisėjams atlyginimo 2,5 koeficientas nebuvo taikytas ir jų atlyginimai nuo į Vyriausybės 1997 m. birželio 30 nutarime Nr. 689 įrašytų teisėjų skyrėsi keliais kartais. Tai rodo, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje. Analizuojant proporcingumo klausimą dėmesį reikia skirti aiškinimuisi ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai kitų išlaidų mažinimui, visų pirma ar buvo sumažinti atlyginimai kitiems asmenims, kurie valstybėje atlieka panašias funkcijas. Negali būti reikalaujama įrodyti fakto, kad nesumažinusi atlyginimo teisėjams valstybė nebūtų galėjusi vykdyti savo funkcijų. Teisėjų yra nepalyginamai mažiau nei kitų rūšių darbuotojų, gaunančių atlyginimus iš valstybės biudžeto, o jų atlyginimams skiriamos lėšos sudaro itin nedidelę Lietuvos biudžeto dalį. 2001 Lietuvos Respublikos biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu valstybės pajamos 6 508 456 000 tūkst. litų, asignavimai 7 414 456 tūkst. litų, o išlaidos teisėjų darbo užmokesčiui 67 538 tūkst. litų. Todėl atlyginimų dydis negali turėti jokios įtakos valstybės biudžetui.

Teismas taikė darbo kodekso 298 straipsnį, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatyme specialaus reguliavimo nėra. Esant tokiai situacijai taikomos artimiausios savo prigimtimi teisės normos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis). Civilinės teisės normos netaikomos, nes reikalavimas susijęs su darbo užmokesčio sumokėjimo. Šiuo atveju darbo teisė savo prigimtimi artimesnė nei civilinė. Pareiškėjai priteisiamas nepilnai išmokėtas darbo užmokestis nuo 2005-03-01 iki 2008-03-01. Priklausančius išskaičiuoti mokesčius išskaito mokesčius išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas. Pažymėjo, kad infliacijos koeficiento taikymas priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas nenumatytas, todėl šioje dalyje reikalavimas laikomas nepagrįstu. Pareiškėjos reikalavimą įpareigoti mokėti tam tikro dydžio atlyginimą teismas atmetė, kadangi teisėjų darbo užmokesčiai nustatomi įstatymu (Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis). Teismas nėra kompetentingas išspręsti tokio reikalavimo.

III.

Pareiškėja M. M. pateikė teismui apeliacinį skundą (b. l. 150 – 153), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarime pažymėta, kad esant ne bet kokiai sunkiai ekonominei finansinei situacijai galima mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau situacija turi būti tokia, kad nesumažinus atlyginimų, valstybė negalės toliau vykdyti savo funkcijų. Mažinti teisėjams atlyginimus galima esant išskirtinei ekonominei krizei arba gaivalinei nelaimei ir tai galima daryti laikantis tik proporcingumo principo bei tik tam tikrą griežtai apibrėžtą laiką. 2008-06-20 Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-611-764/2008 priėmė sprendimą analogiškoje byloje ir priteisė iš atsakovų atlyginimo nepriemoką nuo 2000-01-01 ir įpareigojo mokėti atlyginimą buvusi iki sumažinimo dienos. Teismas konstatavo, kad valstybės ekonominė bei finansinė padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka „itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“.

Byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir nesumažinus teisėjams atlyginimų, valstybė negalėjo vykdyti savo funkcijų. Priimant 2000 metų biudžetą, Finansų ministerijos aiškinamajame rašte, rašytame Seimui, nenurodoma, kad Lietuvoje yra sunki ekonominė finansinė padėtis ir dėl to reikalinga sumažinti valstybės išlaidas. Teismo padarytos faktinių aplinkybių. Tikroji teisėjams atlyginimo sumažinimo priežastis nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikime Vyriausybei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atlyginimams skirtos lėšos buvo sumažintos nuo 3920 tūkst. litų iki 3870 tūkst. litų Valstybės išlaidos padidintos 800000 tūkst. litų. Teismas šių dokumentų neįvertino ir todėl nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nes Lietuvos apeliaciniam teismui šios aplinkybės nebuvo žinomos. Teismas nepagrįstai vertindamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartį analogiškoje byloje rėmėsi ABTĮ 58 str. 2 d. nuostatomis, kad faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kurioje dalyvauja tie patys asmenys. Manau, kad teismas privalėjo ištirti ir įvertinti visas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios lėmė minėto Vyriausybės priėmimą. įrodymų visuma rodo tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo sumažinti teisėjų atlyginimai priimtas ne ekonominiu pagrindu- esant sunkiai ekonominei finansinei šalies padėčiai, o išskirtinai tik politinei valiai. Toks nutarimas nuo jo priėmimo momento yra neteisėtas, o jo sukeltos pasekmės privalo būti ištaisytos ir teisėjams atlyginti nuostoliai pilnai. Kitoms dirbančiųjų grupėms atlyginimas nuo 2000 metų iki šio laiko nebuvo sumažintas, o priešingai jis ne kartą buvo keliamas.

Konstitucinis Teismas 2006-08-08 nutarime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą o atitinkamai teismui, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ir laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą taikydami ne tik įstatymą bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę - Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikiamas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

2. Darbo kodekso 298 straipsnis nurodo, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbu santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Manau, kad Teismas nepagrįstai taikė šią Darbo kodekso normą. Teisėjas dirba ne darbo sutarties pagrindu ir todėl jam Darbo kodeksas negali būti taikomas. Teisėjo darbą reglamentuoja specialusis teisės aktas — Teismų įstatymas. Teismas sprendime nurodė, kad darbo teisė savo prigimtimi yra artimesnė nei civilinė. Taikydamas DK 298 straipsnį teismas man priteisė nepriemoką tik nuo 2005-03-01 iki 2008-03-01, o infliacijos koeficiento netaikė. Toks įstatymų taikymas prieštarauja įstatymui ir teismų praktikai. Tietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija dėl teisėjų atlyginimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 (procesinio sprendimo kategorijos : 19.4,20.2 , 92 (S)) nurodė, kad taikytinos CK šeštos knygos nuostatos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutarties administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 taip pat išplaukia, kad esant tokios kategorijos byloms taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą.

CK 6.251 str. nurodo, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. CK 6.271 str. numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltes. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma, taikoma, kai žalą padarė viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo administravimo srityje. Sis straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis - valstybė ar savivaldybė, padarė žalą kitai šio santykio šaliai- fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nors žalą padaro valstybė, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai . (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999-04-26 nutartis c. b. Nr. 3k-3-92/l 999, A. Z. ir Visagino miesto valstybinė mokesčių inspekcija).Esant įstatymų nesureguliuotiems klausimams dėl teisėjų atlyginimo, taikytina ne DK 298 straipsnio nuostatos, o Lietuvos Respublikos Konstitucija ir išjos išplaukiantys principas , kad pažeistos teisės turi būti atstatytos pilnai, o tuo pačiu padaryti nuostoliai kompensuoti pilnai. Sąlygos atsirasti atsakomybei už padarytą žalą yra numatytos civilinio kodekso nuostatose: 6.246 str. (neteisėti veiksmai), 6.248 str. (kaltė), 6.249 str. (pasekmės - žala ir nuostoliai) ir 6.247 str. (priežastinis ryšys). Šioje byloje yra visi šie požymiai: Vyriausybė priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą, kuris sukėlė teisines pasekmes- nuostolius. Nebuvo pilnai gautos darbinės pajamos, pinigai nuvertėjo. Negautos piniginės lėšos traktuojamos kaip nuostoliai. Taip pat traktuojama kaip nuostolis ir infliacijos padariniai. Atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).

Šalies argumentai

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujanti Lietuvos valstybę, apeliaciniu skundu (b. l. 155 – 157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį. Mano, kad Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galimą tik įstatymu ir laikinai- kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki- turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Pirma, iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 m. Antra, net jeigu sutiktume, jog padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 m., aptariama priemonė panaikinama laikantis nustatytos tvarkos, o konkrečiai, priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia ir turinčių įstatymų iniciatyvos teisę, ir politinės valios.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) Įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) Parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas, Nr. XP-3194, kuris po teikimo procedūros Seime grąžintas Vyriausybei tobulinti ir bus pateiktas priėmimui pakartotinai per Seimo rudens sesiją (rengėjas-Vyriausybė); 3) Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas, projekto Nr. XP-3117 (rengėjas- Vyriausybė), kuris šiuo metu svarstomas komitetuose ir bus svarstomas Seimo plenariniame posėdyje rudens sesijoje (teisės aktų projektai yra viešai paskelbti Seimo tinklapyje). Pažymėtina, kad įstatymų priėmimo procedūroje dalyvauja suinteresuotų grupių - teisėjų- atstovai. Minėtų aplinkybių neįvertinimas sprendžiant klausimą dėl laikinumo sąlygos nustatymo iškreipia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijas ribas, pažeidžia teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 5, 67, 69 straipsniuose įtvirtintas nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutarties išvadai dėl minėtų aplinkybių vadovavosi teismo nuomone dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, tačiau iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Taigi pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos Finansų ministerija atsiliepime (b. l. 163 – 166) į M. M. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kuri yra analogiška bylai išnagrinėtai Vilniaus apygardos administraciniame teisme, skyrė valstybės ekonominę ir finansinę ekspertizę. Ekspertizės išvadose yra konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angį. default). Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė iki krizinio laikotarpio rodiklių“.

Atsižvelgdama į šiuose Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimuose išdėstytas aplinkybes, Finansų ministerija daro išvadą, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusi itin sunki valstybės ekonominė finansinė padėtis yra laikytina visuotinai žinoma aplinkybe. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Todėl Finansų ministerija mano, kad apeliantės teiginys, kad byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė, yra visiškai nepagrįstas. Minimos Konstitucinio Teismo nuostatos taip pat nurodo ir objektyvias priežastis, kodėl Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.

2. Finansų ministerija mano, kad priimdamas sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Sis terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikoma analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams, t. y. turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas. Atsižvelgiant į teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūras, darytina išvada, kad teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė -konkretus teismas. Be to, nagrinėjamos bylos negalima traktuoti kaip žalos atlyginimo bylos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kurie taikomi apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, nėra pripažinti neteisėtais, faktiškai šioje byloje nėra ir konstatuotų valstybės neteisėtų veiksmų. Nesant neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis) negali atsirasti ir atsakomybė už padarytą žalą.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į M. M. (b. l. 167 – 171) apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime (b. l. 172 – 175) nurodo, kad teismas nėra tinkams atsakovas. Mano, jog nagrinėjant M. M. apeliacinį skundą, turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.

Vilniaus apygardos teismas atsiliepime (b. l. 176 – 179) siūlo išnagrinėti M. M. apeliacinį skundą ir priimti sprendimą teismo nuožiūra, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais, taip pat vadovaujantis Lietuvos Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos M. M. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniai skundai netenkintini.

2008 m. gegužės 23 d. prašymu pareiškėja yra pareiškusi materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su negautu atlyginimu, pareiškėjos teigimu neteisėtai nustatytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, prašė priteisti dėl atlyginimo sumažinimo neišmokėtą teisėjo atlyginimą, atsižvelgiant į infliaciją, už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., įpareigoti Lietuvos Valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas, įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą

Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto prašymo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai, remdamiesi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjai atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Pasisakydama dėl apeliantės (pareiškėjos) argumento apie tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) iki 2003 m. sausio 1 d. (kai, pagal teismą, valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo ir, aukščiau paminėtų Konstitucijos nuostatų taikymo požiūriu, valstybė privalėjo mokėti teisėjams iki sumažinimo buvusį atlyginimą), kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties (paminėtu nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu nuo 1999-12-28 iki 2003-01-01) aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis (taikant trejų metų ribos taisykles) buvo nemokama nepagrįstai ir turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Taigi pareiškėjos (apeliantės) argumentai dėl jos reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais. Dėl šios priežasties pareiškėjos M. M. apeliacinis skundas atmestinas, o jo atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas galioti.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, Pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Teisėjų kolegijos nuostata, DK 298 reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Sprendžiant DK 298 straipsnio taikymo klausimą šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus yra iš esmės pagrįsta.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai tam tikrą atlyginimą pripažintinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija, taip pat yra nepagrįstas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą skirti teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimui reikalingas lėšas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad infliacijos koeficiento taikymas priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas nenumatytas, dėl to šioje dalyje reikalavimas laikomas nepagrįstu.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjos M. M. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, kaip nepagrįstas atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasVaida Urmonaitė - MaculevičienėSkirgailė Žalimienė