Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3826-(2) ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovai), neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 156,70 Lt kas mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. spalio 5 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 28 d. atsakovas išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją, dėl to 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į šį atsakovą, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį. 2010 m. gegužės 24 d. gavo atsakymą, kad pensijos dalis jam nebus grąžinta. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., kurio 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas. Pareiškėjo nuomone, šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš minėto Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Asmens nuosavybės teisė taip pat yra ginama ir tarptautinės teisės aktais. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo (toliau – ir Pirmasis protokolas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour Eur. D. H., arret Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV)), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)) ir kt. Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėjas nurodė, kad valstybei nustačius aukščiau nurodytą ydingą teisinį reguliavimą ir dėl Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 68–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 156,70 Lt kas mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai teismo sprendime ginčo dalyku įvardytas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėtumas, nes jis prašė priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 156,70 Lt kas mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismas vertino, kad aplinkybė, kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Todėl neturėjo vadovautis vien tuo, kad Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims. Juo labiau kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja jį tarp kitų pensininkų. Teigia, jog aukščiau paminėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Pareiškėjo nuomone, kadangi Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministerijos veiksmų nebuvo išmokėta visa jam priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.