- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- ATP-214-557/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-05668-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo D. G. nubaustas pagal ATPK 181 str. 1 d. administracine nuobauda įspėjimu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. G. 2011 m. gruodžio 14 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2011 m. gruodžio 11 d. apie 19 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas girtumas 1,67 promilės) elgėsi agresyviai, sukėlė fizinį skausmą G. G. savo mažamečio vaiko M. G., gimusio (duomenys neskelbtini), akivaizdoje. Tokiais savo veiksmais panaudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 181 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu D. G. pripažino kaltu padarius ATPK 181 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė jam administracinę nuobaudą įspėjimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. G. prašo nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog nutarimas priimtas nepagrįstai, neatsižvelgiant į visas faktines bylos aplinkybes, jis pažeidimo, numatyto ATPK 181 str. 1 d., nepadarė. Paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 11 d. vakare grįžo namo su šeimos draugu ir nutarė išgerti 0,5 l butelį degtinės. Žmona G. G., grįžusi namo, taip pat prisijungė prie jų ir kartu išgėrė degtinės. Apie 18 val. jis išlydėjo draugą ir išvedė šunį pasivaikščioti. Jam grįžus iš lauko, žmona pradėjo kabinėtis, priekaištauti, jog atsiveda draugus į namus. Kilo žodinis konfliktas, abu kalbėjo pakeltu tonu, tačiau konflikto iniciatore buvo žmona. Jų sūnus M. G., gimęs 2003-11-01, konflikto metu buvo savo kambaryje. Savo sutuoktinės jis nei stumdė, nei pakėlė prieš ją ranką. Atvirkščiai, ji elgėsi gana agresyviai, provokuojančiai, mosavo rankomis. Paskambinusi policijos pareigūnams ir iškvietusi juos, neva jis panaudojo fizinį smurtą, išbėgo į koridorių ir pradėjo rėkti, kad jis jai sudaužė galvą, tempė rėkdama sūnų, kad jis eitų su ja kartu, tačiau vaikas stovėjo pasimetęs ir nelabai suprato, ko iš jo norima. Mano, kad šį konfliktą išprovokavo pati G. G., jis grįžo ramiai iš lauko su šunimi, o ji pradėjo kabinėtis, šūkauti, priekaištauti ir visai negalvojo apie tai, kad jų vaikas yra kitame kambaryje ir gali girdėti konfliktą, o juk pati irgi išgėrė alkoholinio gėrimo. Taigi šio incidento, kurio metu buvo pakviesta policija, buvo galima ir išvengti. Gavosi taip - kas pirmesnis iškvietė policiją, to ir tiesa. Be to, nutarime teigiama, kad jis „sukėlė fizinį skausmą pil. G. G. savo mažamečio sūnaus M. G., gimusio (duomenys neskelbtini) akivaizdoje“. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ant jo žmonos G. G. kūno po tariamo jų konflikto būtų kažkokių kūno sužalojimų. Į teismo medicinos ekspertus jo žmona nesikreipė, o iš šeimos gydytojo kabineto gautos pažymos aišku, kad jokių kūno sužalojimų nėra. Pirmosios instancijos teismas formalų kreipimąsi į medikus įvertino kaip įrodymą, jog kūno sužalojimai yra, tačiau ši teismo išvada neteisinga.
Nori atkreipti teismo dėmesį į tai, kad dėl tariamai netinkamo jo elgesio žmona policijos pareigūnus į namus pakvietė po to, kai kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą. Yra tikras, kad advokatas jai paaiškino, jog santuoką dėl jo kaltės bus galima nutraukti tik tuo atveju, jei bus duomenų apie jo netinkamą elgesį. Jam akivaizdu, kad yra žmonos surežisuoto ir sukelto šeimyninio konflikto auka. Kadangi su sutuoktine ruošiasi skirtis, todėl yra nuolatos provokuojami konfliktai, bandoma parodyti, koks jis blogas tiek vyras, tiek tėvas. O juk jis vaiku rūpinasi gal net daugiau - būtent jis vaiką vežioja ir parsiveža iš mokyklos, lanko klasės tėvų susirinkimus, vežioja sūnų į privačias krepšinio treniruotes, stengiasi, kad vaikas tobulėtų dvasiškai ir fiziškai. Yra pareiškęs jai, kad norėtų, jog vaikas gyventų su juo, nes mano, gali geriau juo pasirūpinti. Po tokios jo nuomonės dar daugiau nesutarimų iškyla, naujų puolimų, provokacijų. Nori pabrėžti, jog jam tikrai rūpi vaiko gerovė, nesididžiuoja įvykusiais jų šeimyniniais konfliktais, bet jam taip pat neramu ir dėl tokio sutuoktinės elgesio, jos noro viską užaštrinti, sukelti įtampą. Jos elgesys vaiko atžvilgiu dažnai būna destruktyvus, t.y. ji pareiškia, kad „...aš greitai sutvarkysiu ir perauklėsiu tą vaiką...“, prasideda nesuprantama vaiko izoliacija nuo bendraamžių, neišleido jo į mokyklos Kalėdų šventę, pati tokio poelgio paaiškinti negalėdama. Jo tėvams G. G. yra pasakiusi tokią frazę, kuri sukėlė siaubą, jog „...aš būsiu antra Jonaitienė, jus visus sutvarkysiu, tik aš nebūsiu tokia durna ir nesėsiu...“. Apie tokį neadekvatų ir kartais neprognozuojamą jo sutuoktinės elgesį sūnaus atžvilgiu yra pranešęs Klaipėdos miesto vaikų teisių apsaugos tarnybai.
Nori teismui paaiškinti ir patikinti, kad jis nesukėlė šeimoje konflikto 2011 m. gruodžio 11 d. apie 19 val., nebuvo jo iniciatorius, nenaudojo prieš sutuoktinę jokių fizinių veiksmų, jokio smurto. Jis kalbėjo pakeltu tonu (balsu), kaip ir jo sutuoktinė G. G., tačiau niekam negrasino, ir jis stengiasi, jog vaikas nematytų jų rietenų. Todėl mano, kad jo veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 str. 1 d., sudėties.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
D. G. administracinėn atsakomybėn patrauktas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 str. 1 d., padarymą. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, tai skundžiamame nutarime konstatavo ir apylinkės teismas, jog D. G. veika pasireiškė tuo, kad jis panaudojo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams, t.y. savo mažamečio vaiko akivaizdoje elgėsi agresyviai, sukėlė fizinį skausmą G. G.. Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje D. G. inkriminuotas kaltinimas formuluojamas iš dviejų epizodų, t.y. 1) elgimosi agresyviai bei 2) fizinio skausmo sukėlimo G. G. mažamečio vaiko akivaizdoje. Iš apeliacinio skundo matyti, jog D. G. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal ATPK 181 str. 1 d., savo kaltę neigia iš esmės motyvuodamas tuo, kad vaiko interesams kenkė ne jo, o jo sutuoktinės elgesys, kadangi ne jis buvo kilusio konflikto iniciatorius, neigia įvykio metu naudojęs prieš sutuoktinę G. G. fizinius veiksmus ar kitokį smurtą.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog D. G. veiksmai, pasireiškę agresyviu jo elgesiu mažamečio vaiko akivaizdoje, atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 str. 1 d., sudėtį. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, kaltinimas dėl antrojo epizodo – fizinio skausmo G. G. sukėlimo mažamečio vaiko akivaizdoje - D. G. pareikštas ir jis pripažintas kaltu nepagrįstai.
Iš apeliacinio skundo matyti, jog apeliantas neneigia fakto, kad 2011-12-11, po to, kai apie 18 val. išlydėjo draugą ir išvedė šunį pasivaikščioti, namuose tarp jo ir sutuoktinės kilo žodinis konfliktas, abu kalbėjo pakeltu tonu. Nurodo, jog jis nebuvo kilusio konflikto iniciatoriumi, konfliktą iniciavo pati G. G., sutuoktinės jis nei stumdė, nei pakėlė prieš ją ranką, atvirkščiai, ji elgėsi gana agresyviai, provokuojančiai, mosavo rankomis. Teigia, jog konflikto metu jų sūnus M. G. buvo savo kambaryje. Teismo posėdžio metu (b.l. 50-52, 71-72) D. G. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, t.y., kad išlydėjęs draugą lauke pavedžiojo šunį, o jam grįžus namo, jo žmona ėmė ant jo šaukti, priekaištauti, kad jis į namus vedžiojasi draugus. Nurodė, jog jis su draugu triukšmo nekėlė, vaikas tuo metu buvo namuose, žaidė kompiuteriu. D. G., duodamas parodymus, taip pat pripažino, jog įvykio metu abu su žmona kalbėjo pakeltu tonu, nurodė, jog jis necenzūrinių žodžių nevartojo, ar juos vartojo G. G., nepamena, jis jos nemušė, tarp jų buvo tik žodinis barnis. Jis su žmona šūkavo ir aiškinosi hole, tarpe tarp koridoriaus. Kai vyko konfliktas, vaikas buvo hole, tačiau jis neverkė. Jis paprašė sūnaus eiti į savo kambarį, kol jie išsiaiškins. Taip pat nurodė, jog konfliktą iniciavo jo žmona, jokio fizinio kontakto tarp jų nebuvo. Liudytoja G. G. teismo posėdžio metu (b.l. 52-53) parodė, jog 2011-12-11 apie 16.30 val. grįžusi iš darbo, namuose rado savo vyrą su draugu, jie kartu trise pasėdėjo, pajuokavo. Po to jos vyras su draugu išėjo, grįžo apie 18 val. ir buvo daugiau išgėręs. Tuo metu vaikas buvo namuose, prie kompiuterio. D. G. ėmė vaiką varyti miegoti, todėl ji jam liepė ramintis. Jai su vaiku nuėjus į holą, vyras pradėjo ją vadinti įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais. Po to, jai su vaiku nuėjus į saloną, vėl atėjo jos vyras ir toliau vadino ją įžeidžiančiais bei necenzūriniais žodžiais, pripuolęs trenkė jai delnu į užpakalinę sprando dalį. Kadangi ji buvo atsirėmusi į sieną, nuo smūgio jos galva atsitrenkė į sieną. Visa tai jų vaikas matė ir girdėjo.
Kaip matyti, nei apeliantas D. G., nei liudytoja G. G. neneigia fakto, jog tarp jų 2011-12-11 apie 19 val. namuose įvyko konfliktas, tačiau tiek apeliantas, tiek jo sutuoktinė G. G. neigia buvę kilusio barnio iniciatoriumi, kaltina vienas kitą iniciavus konfliktą. Teismo posėdžio metu apklausiami liudytojai policijos pareigūnai R. S. (b.l. 65) bei A. K. (b.l. 71) parodė, jog, jiems nuvykus į įvykio vietą, jų akivaizdoje tiek D. G., tiek G. G. kalbėjo pakeltu tonu, vienas su kitu barėsi. Taigi, kaip matyti, tarp D. G. ir G. G. įvykio metu vyko abipusis barnis, tiek vienas, tiek ir kitas kalbėjo pakeltu tonu, barėsi vienas kito atžvilgiu. Vienareikšmiai patvirtinti, kad konflikto iniciatoriumi buvo būtent D. G., apeliacinio teismo vertinimu, negalima, tai neginčijamai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Vien tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas tik D. G., šio fakto taip pat nepatvirtina. Nepaisant to, apeliacinis teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kas inicijavo konfliktą – D. G. ar jo sutuoktinė G. G., atsakomybės taikymui svarbu išsiaiškinti konkretaus konflikto dalyvio veiksmus viso barnio metu ir jų įtaką mažamečiui vaikui (LVAT nutartis Nr. N62-2227/2011). Pabrėžtina ir tai, jog administracinėn atsakomybėn skundžiamu nutarimu patrauktas D. G., todėl šioje byloje nagrinėjamas ir vertinamas ne G. G., o D. G. veiksmų teisėtumo klausimas.
Nors apeliantas skunde nurodė, jog konflikto metu jų sūnus buvo savo kambaryje, iš aukščiau aptartų teismo posėdžio metu jo duotų parodymų matyti, jog teismo posėdžio metu D. G. pripažino, kad jo ir G. G. konfliktą girdėjo ir matė jų mažametis sūnus. Jis nurodė, kad jam su draugu būnant namie, vaikas buvo prie kompiuterio, o įvykus konfliktui tarp jo ir G. G., sūnus buvo hole. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja G. G., nurodydama, jog vaikas iš pradžių buvo kambaryje prie kompiuterio, o po to, vykstant konfliktui, hole bei salone. Pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu apklausiami liudytojai policijos pareigūnai R. S. (b.l. 65) bei A. K. (b.l. 71) parodė, kad jiems būnant įvykio vietoje, vaikas buvo kitame kambaryje, jie, būdami koridoriuje bei hole matė, kad kambario durys buvo atidarytos, todėl mano, kad vaikas konfliktą turėjo girdėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog vaiko akivaizdoje atlikti veiksmai, pasireiškiantys amoraliu tėvų elgesiu (fiziniu smurtu, agresyviais barniais šeimoje, keliančiais vaikui baimę), traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams ir kad už tokius veiksmus tėvams gali būti taikoma ATPK 181 str. numatyta administracinė atsakomybė (LVAT nutartys Nr. N16-359/2007, N2-818/2005). Tėvų valdžios turinys, ką pažymėjo ir apylinkės teismas, apibrėžtas CK 3.155 str., kuriame įtvirtinta nuostata, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. To paties Kodekso 3.159 str. 4 d. numato, kad už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose. Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tarp jų ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Pastarieji veiksmai, kurie gali pasireikšti ir tėvų piktnaudžiavimu savo valdžia, jų amoraliu elgesiu (muštynės, necenzūriniai žodžiai, keliantys vaikui baimę), taip pat laikytini priešingais vaiko interesams. Tokiu būdu, tėvų konfliktai, darantys žalą vaiko psichikai, patenka į ATPK 181 str. aprašyto teisės pažeidimo sudėtį (LVAT nutartis Nr. N62-485/2011). Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, jog D. G. veika pasireiškė pastarojo agresyviu elgesiu. Agresyvus elgesys, kuris gali būti tiek ?zinis, tiek žodinis, – tai tyčinis veiksmas, nukreiptas į objektą, kitą asmenį arba save patį. D. G. pripažino, jog jis su sutuoktine įvykio metu barėsi pakeltu tonu, abu šūkavo, aiškinosi tarpusavio santykius. Apeliacinis teismas laiko, jog tokie veiksmai, kai garsiai aiškinamasi, baramasi, vertintini kaip agresyvūs. Neginčytinai nustatyta, jog dalis konflikto, įvykusio tarp apelianto ir liudytojos G. G., vyko jų mažamečio vaiko akivaizdoje. Ir nors D. G. teismo posėdžio metu nurodė, jog liepė sūnui eiti į savo kambarį, kad nematytų ir negirdėtų konflikto, apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog faktinis vaiko nebuvimas konflikto patalpoje nėra pagrindas išvadai, kad vaikas tokiu būdu nepatiria neigiamų padarinių. Kadangi apeliantas barėsi, aiškinosi tarpusavio santykius su sutuoktine pakeltu tonu ir tai matė bei girdėjo jų mažametis sūnus, tai patvirtina, jog mažamečio sūnaus interesams kenkė ir paties D. G. konfliktiškas elgesys. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog toks elgesys mažamečio sūnaus akivaizdoje yra netoleruotinas, tai traumuoja vaiko psichiką ir pažeidžia jo interesus, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. G. pripažino kaltu padarius ATPK 181 str. 1 d. numatytą pažeidimą ir skyrė nuobaudą. Būtina pažymėti ir tai, jog D. G. teismo posėdžio metu pripažino (b.l. 51), kad vaiko atžvilgiu jo ir sutuoktinės elgesys buvo neteisingas. Todėl laikytina, jog D. G. supranta savo veiksmų neigiamą poveikį savo mažamečiam vaikui, priešingumą jo interesams.
Apeliacinis teismas sutinka su apelianto argumentu, jog nagrinėjamoje byloje nepaneigta jo versija, kad fizinio smurto G. G. atžvilgiu jis nenaudojo ir fizinio skausmo jai nesukėlė. Pažymėtina, jog D. G. nuo pat pradžių neigė konflikto metu sutuoktinės atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą. Iš pirminio jo paaiškinimo (b.l. 14) matyti, jog apeliantas apie žmonos G. G. atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą nieko neužsimena. Šią aplinkybę jis kategoriškai neigė ir apklausiamas teismo posėdžio metu (b.l. 50-52, 71-72). Kad D. G. G. G. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, nurodė tik pastaroji, teismo posėdžio metu (b.l. 52-53) parodydama, kad D. G. pripuolė prie jos ir trenkė jai delnu į užpakalinę sprando dalį, o kadangi ji buvo atsirėmusi į sieną, nuo smūgio jos galva atsitrenkė į sieną. Apeliacinis teismas kritiškai vertina šiuos liudytojos G. G. parodymus, kadangi abejonių kelia tai, kaip buvo įmanoma G. G. stovint atsirėmus į sieną suduoti jai į sprando užpakalinę dalį, juolab, po smūgio jai galva trenktis į sieną, kadangi, sudavus smūgį, galva turėjo judėti priešinga nuo sienos kryptimi. G. G. versija būtų įtikinama tuo atveju, jei ji būtų stovėjusi atsisukusi veidu į sieną, tačiau ji tokių aplinkybių teismo posėdžio metu nenurodė, parodydama, jog į sieną buvo atsirėmusi. Liudytojos G. G. parodymų nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog liudytojai policijos pareigūnai R. S. (b.l. 65) ir A. K. (b.l. 71) parodė, kad smurto žymių ant moters išoriškai nesimatė, nepamena, jog G. G. D. G. būtų grasinęs fiziniu susidorojimu. Nors liudytoja G. G. teigia (b.l. 53), jog po įvykio praėjus porai dienų kreipėsi į gydytoją dėl galvos svaigimo ir galvos skausmo, iš VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro rašto (b.l. 59) matyti, jog matomų sumušimų objektyvių požymių nematyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog liudytoja G. G. teismo posėdžio metu (b.l. 53) nurodė pas gydytoją lankiusis ir dėl „moteriškų dalykų“, todėl nepaneigta versija, kad galvos skausmas ar svaigimas nebuvo pagrindinė G. G. apsilankymo pas gydytoją priežastis. Apeliacinio teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad G. G. po konflikto praėjus dviem dienom kreipėsi į gydytoją, nepatvirtina fakto, jog įvykio metu D. G. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (LVAT nutartis Nr. N9-990/2006). Apeliacinio teismo vertinimu, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog konflikto metu D. G. sutuoktinės atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Apygardos teismas nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog liudytojos G. G. parodymai apie jai sukeltą fizinį smurtą objektyvūs ir nėra pagrindo jais abejoti. Tiek D. G., tiek G. G. teismo posėdžio metu (b.l. 51-53, 71-72) nurodė, jog galimai bus inicijuojamos jų skyrybos. D. G. taip pat pažymėjo, jog skyrybų atveju sieks, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo. Neabejotina, jog G. G., kaip vaiko motina, skyrybų atveju sieks priešingo sprendimo. Todėl akivaizdu, jog šioje byloje priimtas sprendimas turės įtakos vertinant D. G., kaip tėvo, asmenybę, jo elgesį su sūnumi, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, ir G. G. yra suinteresuota šios bylos baigtimi, todėl G. G. parodymai dėl smurto naudojimo jos atžvilgiu negali būti vertinami kaip nekeliantys abejonių dėl jų objektyvumo. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LVAT nutartys Nr. N444-216/2011, N444-619/2011). Šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog byloje nėra pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių, kad D. G. G. G. sukėlė fizinį skausmą, todėl byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir šis kaltinimas iš protokolo šalintinas, kadangi neįrodyta, jog D. G. 2011-12-11 apie 19 val. namuose konflikto metu G. G. sukėlė fizinį skausmą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes laikytina, jog D. G. yra nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 181 str. 1 d. už tai, kad jis 2011 m. gruodžio 11 d. apie 19 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus elgėsi agresyviai savo mažamečio vaiko M. G., gimusio (duomenys neskelbtini), akivaizdoje ir tokiais savo veiksmais panaudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams. Įvertinus tai, kad kaltinimo „sukėlė fizinį skausmą G. G. savo mažamečio vaiko akivaizdoje“ pašalinimas veikos kvalifikavimui įtakos neturi, pirmosios instancijos teismo nutarimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
D. G. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.