Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti ir R. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymosi įstaigose, bei uždraudžiant bendrauti su A. K.; likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

2.1. Prokurorė skunde teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad R. A. veiksmai buvo spontaniški, kilus konfliktinei situacijai ir nebuvo pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), ir taip teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Prokurorės nuomone, teismas neišsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis). Teismas neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, todėl atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės R. A. dėl veikos mažareikšmiškumo ir nutraukdamas jo atžvilgiu bylą, padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

2.3. Prokurorė skunde pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. būtų padarytas žymus sveikatos sutrikdymas, be to, R. A. veiksmas – vienas smūgis į veidą buvo labai momentinis ir truko itin trumpą laiko tarpą. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis iš karto nurodė, kad patyrė fizinį skausmą. Be abejo, ši žala – nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodine kraujosruva veido kairėje pusėje ir odos nubrozdinimu apatinės lūpos kairėje, yra reikšminga, tačiau įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, bei aptartas aplinkybes darytina išvada, jog R. A. veiksmais sukeliamų padarinių (nežymaus sveikatos sutrikdymo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltinamajam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Su šia išvada negalima sutikti, kadangi R. A. veiksmai A. K. atžvilgiu padarė realios žalos BK saugomoms vertybėms, o būtent: padarė žalą A. K. sveikatai, ką patvirtino ir 2022 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog A. K. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Tai reiškia, kad R. A. veiksmai sukėlė tokį padarinių pavojingumą, dėl kurio negalima taikyti R. A. atžvilgiu BK 37 straipsnio.

2.4. Prokurorė skunde pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).

2.5. Prokurorė skunde teigia, kad byloje konstatuota, jog R. A. mušdamas nežymiai sutrikdė A. K. sveikatą: tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė A. K. į veidą, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą veido kairėje, odos nubrozdinimus apatinės lūpos kairėje. R. A. smurto protrūkis nebuvo išprovokuotas nukentėjusiojo, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad kai vyko konfliktas tarp R. A. ir jo sutuoktinės A. A. K. (A), A. K. tuo metu įvykio vietoje nebuvo, jis A. A. K. (A.) laukė pas kaimynę L. N.. A. K. su automobiliu atvažiavo ant kelio prie įvažiavimo į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, tik tada, kai atėjo liudytojas A. A. ir paprašė jo pasiimti draugę A. A. K. (A) iš jos vyro (R. A.) namų, kuriuose vyko konfliktas. Kai A. K. privažiavo prie R. A. namo ir išlipo iš automobilio norėdamas į automobilį įsodinti A. A. K. (A) ir jos mažametę dukrą, tuo metu R. A. priėjo prie jo ir sudavė jam smūgį kumščiu į veidą. R. A. nukentėjusiajam smūgiavo į galvos sritį – į gyvybiškai svarbų žmogaus organą. Maža to, R. A. A. K. sudavė smūgį mažametės R. A. dukros bei šalia buvusių liudytojų akivaizdoje. Svarbu pažymėti, kad kilęs konfliktas ir R. A. suduotas smūgis A. K., savo mažametės dukros akivaizdoje, jai sukėlė didelį stresą. Iš byloje surinktų įrodymų matoma, kad R. A. veiksmai nebuvo spontaniški – jie buvo kryptingi, kadangi būtent pats R. A. priėjo prie A. K.. Svarbu paminėti ir tai, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kai kaltinamasis jam trenkė į veidą, jis atsistūmė toliau nuo jo, nes kaltinamasis norėjo toliau muštis. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas A. A., kuris nurodė, kad netrukus pamatė, jog jie abu susistumdė. Tada jis prie jų priėjo ir juos išskyrė. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. A. suduotas smūgis A. K. nebuvo spontaniškas, jis kryptingai siekė padaryti fizinę žalą A. K. atžvilgiu.

2.6. Prokurorės skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje taip pat pasisakė, jog iš bylos duomenų – kaltinamojo pasisakymų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų matyti, kad nors kaltinamojo ir nukentėjusiojo giminystės ryšys nesieja, tačiau nukentėjusysis yra kaltinamojo sutuoktinės sugyventinis. Šiuo metu tarp kaltinamojo ir jo sutuoktinės vyksta skyrybų procesas. Tarp kaltinamojo ir jo sutuoktinės, tame tarpe ir nukentėjusiojo, kyla konfliktai dėl bendravimo su vaiku tvarkos, nekilnojamojo turto. Šias aplinkybės nurodė pats kaltinamasis, pasisakydamas baigiamojoje kalboje, taip pat šių aplinkybių neginčijo nei nukentėjusysis, nei kaltinamojo sutuoktinė bei kiti apklausti liudytojai, kurie nurodė, kad kaltinamojo ir jo sutuoktinės santykiai yra konfliktiški. Kaip nurodė pats kaltinamasis – jis yra provokuojamas sutuoktinės, kuri siekia palankių sprendimų santuokos nutraukimo byloje. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.

2.7. Prokurorė skunde nesutinka su teismo išsakyta pozicija, kad nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą yra svarbi aplinkybė tai, kad tarp R. A. ir jo sutuoktinės A. A. K. (A.) vyksta skyrybų procesas, o nukentėjusysis yra R. A. sutuoktinės sugyventinis. Minima aplinkybė šioje baudžiamojoje byloje neturi visiškai jokios reikšmės vertinant R. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Konfliktai vyksta tarp R. A. ir jo sutuoktinės, nukentėjusysis jų konfliktuose nedalyvauja ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad nors A. A. K. (A.) dukros atvažiavo pasiimti kartu su nukentėjusiuoju A. K., tačiau į R. A. namus nukentėjusysis kartu su A. A. K. (A) nėjo, o nusprendė savo sugyventinės laukti pas kaimynę L. N., tam, kad neišprovokuotų konflikto su R. A.. Ši aplinkybė paneigia R. A. duotus parodymus, jog jis yra provokuojamas sutuoktinės, kuri siekia palankių sprendimų santuokos nutraukimo byloje. Priešingai nei teigia R. A., tiek jo sutuoktinė, tiek nukentėjusysis stengėsi išvengti situacijų, kurių metu būtų provokuojamas R. A..

2.8. Apibendrindama išdėstytus faktinius argumentus ir teisines aplinkybes, prokurorė teigia, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. A. pripažintinas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirtina bausmė.

3. Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo R. A. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo A. K. naudai; baudžiamąją bylą nutraukti visiškai; už melagingų parodymų davimą baudžiamojon atsakomybėn patraukti A. K., L. N. ir A. A. (K).

3.1. Apeliantas skunde teigia, kad teisėja būdama šališka, turėdama išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu, bei pažeisdama nekaltumo prezumpcijos principą, rėmėsi tik prokuratūros pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, teisėja savo neskundžiamomis nutartimis nepriėmė nė vieno apelianto prašymo, pateiktų įrodymų, prokuroro nušalinimų.

3.2. Apelianto teigimu, teisėja meluoja teigdama apie nusikaltimo vietą, teikiant įrodymus ir apklausiant teismo posėdžio metu liudytojus, kurie tiksliai nurodė užpuolimo vietą (duomenys neskelbtini), kiemą. Teisėja neleido liudytojams plane nurodyti tikslią įvykio vietą bei atsisakė priimti apelianto pateiktus įrodymus. Įvykio vietos apžiūrą atlikęs policijos pareigūnas pateikė kiemo teritorijos fotografiją, o ne kelio, kaip teigia iškreipdama faktus teisėja.

3.3. Apeliantas nurodo, kad teisėja meluoja, jog baigus tirti tik prokurorės pateiktus įrodymus apeliantas posėdžio metu atsisakė duoti parodymus. Priešingai, teismui atsisakius pagarsinti dalį įrodymų ir priimti apelianto pateiktus jo kaltę paneigiančius įrodymus, jis neatsisakė teikti parodymų. Teisėja parodė šališkumą ir pažeidė apelianto teisę į gynybą. Teisėja meluoja, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas atsisakė duoti parodymus. Tyrėjai buvo nurodyta, kad prokurorei neleidus susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, apeliantas neturi pagrindo teikti parodymų nežinodamas kuo yra kaltinamas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas buvo informuotas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir ten yra pateikti visi apelianto parodymai. Prokurorė specialiai į kaltinamąjį aktą įtraukė tik A. A. pareiškimą, kuris nesusijęs su šiuo ikiteisminiu tyrimu, o apelianto pareiškimo (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-33230-22) nei prokurorė, nei teisėja tyčia neįtraukė, nors teismo buvo prašoma. Prokurorė grasindama liudytojai N. D. baudomis, vertė dalyvauti teismo posėdžiuose, nors jos įvykio metu net nebuvo. Teisėja taip pat šios liudytojos neatleido nuo dalyvavimo apklausose, uždavinėjo klausimus, nesusijusius su šia byla. Prokurorės ir teisėjos tikslas – surinkti kuo daugiau neigiamos medžiagos apie apeliantą, kuri galėtų pakenkti jo gynybai.

3.4. Apelianto skunde teigiama, kad teismas, pasakodamas apie A. K. duodamus parodymus, nors nedalyvavo konflikto metu tarp apelianto ir A. A., visas aplinkybes perpasakojo, kurias nurodė apelianto sutuoktinė. Užpuolikas A. K. po konflikto ir galimai patirto 1 smūgio į veidą, pasišalino iš įvykio vietos, kas ir nustebino 112 operatorių. Tokie veiksmai įrodo, kad užpuolikas A. K. ir A. A. veikė tikslingai suplanuotai, o atvykus policijai nieko įrodyti negalės, nes jokių sužalojimų ant A. K. nebuvo, tai ir paliudijo visi nešališki liudytojai. Pasišalinti iš įvykio vietos reikėjo tam, kad galėtų suderinti bendrus parodymus su užpuolime nedalyvavusia liudytoja L. N., kuri teikė melagingus parodymus procese. Tiek prokurorei, tiek teisėjai nekilo abejonių, kad šis asmuo teikė melagingus parodymus, už tai nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn. Teismas atvykimo motyvų nesiaiškino, tik abu organizatoriai visose apklausose aiškino, kad atvažiavo pasiimti dukros A. A.. Pagal nustatytą laikiną bendravimo tvarką skyrybų byloje teismas tikslingai apibrėžė ją, kad išvengti būtent tokių konfliktų. Apelianto sutuoktinė šios tvarkos visiškai nesilaikė, dukros neduodavo pagal nustatytą grafiką, pati nustatinėjo, kada apeliantas gali su ja susitikti, o kada ne. Dar 2019 m. 2020 m. po tokių pat išpuolių apelianto sutuoktinė iš karto bandydavo apkaltinti apeliantą pareiškimais policijai apie patirtus galimus sužalojimus, duomenis apie pradėtus tyrimus teikdavo teismui, dar griežčiau apriboti apelianto teisę į vaikus. Būtent 2020 m. rugpjūčio 25 d. turėjo vykti dukrų apklausa, su kuo dukros norėtų gyventi po skyrybų. Sutuoktinei reikėjo paruošti dukrą apklausai ir sukurti dar vieną parirto smurto aferą. Kas ir pavyko, dėl ko su dukra apeliantas jau nesimatė nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d.

3.5. Apeliantas skunde pažymi, kad teisėja teigia, jog A. K. parodymai yra nuoseklūs. Daugybėje epizodų šis asmuo neatsimena, ar lankėsi keletą kartų dienos metu (apie pietus, ką ir patvirtino liudytoja S. M. ir S. P.) apelianto kieme, tuo pačiu pasakoja kad apelianto sutuoktinę palydėjo iki vartelių, esančių prie namo. Negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu nuvyko tokiu paros metu į nedirbančią polikliniką, kokia diagnozė jam buvo nustatyta. Iš pranešimo įrašo girdėti, kad A. K. atsisakė medikų pagalbos ir išvyko į RVUL. Medikai apie atsisakymą patvirtino, apie bet kokius galimus sužalojimus neužsimena. Kodėl tyrimo metu prokurorė jų neapklausė? Savaime suprantama, taip būtų paneigta patirtų traumų versija. A. K. taip pat nesugebėjo atsiminti įvykio adreso, nors ten lankosi ne pirmą kartą. Taip pat šis asmuo neatsimena, kad jam būtų atliktas toksikologinis tyrimas, nors iš BODY kamerų matosi, kad yra apsvaigęs ir kalba nerišliai. Pareigūnai atvykę pas galimai nukentėjusįjį neatliko blaivumo testo.

3.6. Skunde teigiama, kad teisėja nekalba apie A. K. užpuolant apeliantą kieme buvusią apelianto dukrą A. A.. Vaikas nebuvo apklaustas. Nors prieš 2 metus prokurorė pažeisdama apklausos protokolą apklausė abi nepilnametes dukras Ameliją ir D. A.. Kyla klausimas, kodėl tai nebuvo atlikta ir šį kartą? A. K., A. A. ir L. N. meluoja, kad A. A. laikė apeliantą, kad neužpultų jo. Būtent A. A. parodė, kad jis neleido A. K. toliau smurtauti apelianto atžvilgiu. A. K., meluoja, kad apeliantas buvo išgėręs, nors ką tik grįžo po darbo su dukra automobiliu. A. K. meluoja ir nepateikia jokių medicininių išrašų apie tai, kad buvo išleistas gydytis ambulatoriškai, nėra nedarbingumo ir įrašų iš šeimos gydytojų apie menamas pasekmes.

3.7. Apelianto teigimu, teisėja atsisakė neskundžiamomis nutartimis priimti jo teiktus įrodymųus, atsisakė leisti liudyti S. M., nepateikė prašomų dokumentų dėl medicininės ekspertizės, neatsakė į užduotus klausimus dėl iš bylos dingusių dokumentų, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokurorės suklastoto parašo, neteisėtai reikalavo teikti papildomus prašymus atlikti bylos kopijas, priėmus bylą teisminiam svarstymui net jos netikrino. Teismas neabejojo dėl to, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, neatnaujino įrodymų tyrimo, neleido liudyti liudytojui, nepriėmė teikiamų įrodymų ir neišreikalavo pateikti prašomų dokumentų, kurie akivaizdžiai išteisina apeliantą bei įrodo A. K. kaltę užpuolant apeliantą.

3.8. Apelianto skunde teigiama, kad teismas nustatė ir teikia melagingas išvadas, jog A. A. apklausiama su byla nesusijusiais klausimais, užduodami klausimai iš kito tyrimo, kuris yra nutrauktas pačios prokurorės. Prokurorės tikslas – kuo daugiau apjuodinti apeliantą prieš teismą. Teismas meluoja, kad A. A. parodymai teisingi, priešingai, jie skiriasi nuo duotų parodymų tyrimo metu. Teikdama parodymus tyrimo metu A. A. teigia, kad apeliantas sudavė A. K. į veidą tik jam privažiavus ant kelio jai neįlipus į automobilį, kitu liudijimu – jau jai lipant į automobilį, trečiu atveju – jau jai sėdint automobilyje; keičia savo ir dukros sėdėjimo vietą ir kalba apie automobilyje išskleistą skėtį, kurio nė vienas liudytojas nematė. A. A. meluoja apie nustatytą laikiną bendravimo su vaiku tvarką, apie menamus žodinius ir SMS susitarimus su apeliantu ar vaiku dėl atostogų bendravimo. Prokurorei net nekilo klausimų apie tai, ar buvo teisėtas apsilankymas motinos pasiimant dukrą. Taip pat liudytoja kalba apie kokius atkeliamus vartus prie važiuojamosios dalies, prie kurių privažiavo užpuolikas A. K.. Kur tie vartai yra prie apelianto sklypo? Pareigūnas apžiūrėjęs įvykio vietą nustatė, kad teritorija yra neaptverta. Kyla klausimas apie šio asmens objektyvumą, kodėl meluoja, arba kalba apie visai kitą vietą, tame tarpe kol išsikvietė pagalba Grigiškėse. Taip pat liudytoja meluoja, kad dienos metu nebuvo atvykusi į sklypą (duomenys neskelbtini), tai paliudijo S. M. ir S. P., kad būtent ji ir A. K. atskirai lankėsi dienos metu. Taip pat dienos metu lankėsi ir pas A. ir K. A. (duomenys neskelbtini)ieškodama dukros, atėjo pėsčiomis nuo (duomenys neskelbtini), kad nematytų, su kuo atvažiavo.

3.9. Apeliantas pažymi, kad A. A. meluoja, jog matė kraują, nors nė vienas liudytojas buvęs įvykio vietoje nematė. Taip pat ši liudytoja meluoja apie automobilio buvimo vietą. Ant gatvės. Taip pat parodymai kartojasi, kad sėdant į automobilį, o paskui jau sėdint automobilyje pamatė smūgį. Policijos pareigūnas A. B. patvirtino, kad akivaizdžių sužalojimų, kraujo ar nubrėžimų nematė ant A. K.. Teisme apie jokius sužalojimus nepatvirtino, taip pat užpuolikas nesiskundė, kad jam svaigsta galva ir jis krenta, tik įvardino, kad jį sudaužė. Pareigūnas, nematydamas jokių sužalojimų, nefiksavo menamo sužalojimo ant veido, o A. K. jų ir nenurodė. Pareigūnas įvykio vietą išsamiai užfiksavo nuotraukomis, tyrė kiemo teritoriją, o ne kaip teigia teismas ir užpuolikas A. K., kad nusikaltimas vyko viešoje vietoje ant gatvės.

3.10. Skunde teigiama, kad dėl įvykio vietoje nedalyvavusio asmens L. N. teiktų melagingų parodymų teisėja pasisako išsamiai ir juos vertina kaip įrodymus, nors nešališki liudytojai patvirtino, jog jos įvykio metu nebuvo. Prokurorė nepatikrinusi šio asmens parodymų, jais remdamasi iškėlė apeliantui baudžiamąją bylą. Po nešališkų liudytojų patvirtinimo, kad šio asmens įvykio metu nebuvo, teismas galiausia jos parodymais, kaip ir A. A. nesiremia. Bet vadovaujantis BK 235 straipsniu netraukia baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus. L. N. meluoja, kad neturi verslo santykių su užpuoliku A. K., abu priklauso tai pačiai UAB „Z“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), yra piramidinio verslo partneriai, pagal verslo hierarchija eina aukščiausiai A. K. - L. N. - A. A.. K. A. patvirtino kad apeliantas nesudavė nė vieno smūgio A. K., o tik gynėsi, bei menamų sužalojimų nematė ant A. K. veido. Nematė L. N.. Taip pat patvirtino, kad A. A. užpuolimo metu buvo automobilyje su dukra.

3.11. Apeliantas skunde pažymi, kad liudytojas A. A. patvirtino, jog A. K. melavo pareigūnams neva jam kažkas paskambino ir paprašė privažiuoti prie įvykio vietos. Liudytojas pats nuėjo ir pakvietė šį asmenį, kuris buvo terasoje su L. N. ir gėrė kavą, liepė jam privažiuoti ir įspėjo, kad neliptų iš automobilio, kad nevyktų konfliktas. Ko jis nepaklausė, priešingai, privažiavęs prie sklypo išlipo ir eidamas link apelianto pasakė: „vieną kartą išsiaiškinam viską“, ko pasekoje ir pradėjo puolimą. Taip pat A. A. patvirtina, kad jis išskyrė konflikte dalyvavusius asmenis. Apie suduotą smūgį A. K. atsakė, kad tokio nematė. Teisėja jam uždavinėjo provokuojančius klausimus su tikslu, kad jis patvirtintų jos užduodamus klausimus taip kaip teisėjai reikia. A. A. posėdžio metu skundėsi jam daromu spaudimu, ir kad atsisakys liudyti, tada teisėja jam pradėjo grasinti. Tai yra užfiksuota posėdžio garso įrašu. Liudytojas patvirtino, kad veiksmas vyko ant kiemo, kraujo ant A. K. nematė, išskleisto skėčio taip pat nematė ir nematė nei įvykio metu nei anksčiau prie sklypo L. N..

3.12. Apelianto teigimu, teismas priverstinai apklausė prokurorės įtrauktą liudytoją N. D., nors ji prašė prokurorės ir teisėjos ją atleisti nuo liudijimo, niekas to nepadarė. Buvo siunčiami šaukimai į teismą, skambučiais grasinta baudomis ir priverstiniu atvesdinimu. Liudytoja patvirtino, kad konflikto metu jos nebuvo, nuo gatvės kiemo teritorija nesimato. Teisme apklaustas liudytojas S. P. patvirtino, kad A. K. išprovokavo konfliktą, būtent jis pradėjo užpuolimą, nes A. K. prieš užpuldamas pareiškė „davai išsiaiškinam“. Taip pat patvirtino, kad iš apelianto pusės smūgių nebuvo, kaip norėjo įteigti teisėja savo provokuojančiais klausimais. Kilo konfliktas tarp liudytojo ir teisėjos, dėl daromo jam spaudimo. Liudytojas pareiškė, kad visai neteiks parodymų be savo advokato, jei teisėja uždavinės klausimus su numatytais atsakymais. Teisėja ir šiuo atveju pradėjo grasinti liudytojui. Visas konfliktas taip pat yra užfiksuotas garso įraše. Taip pat liudytojas nurodė asmenis buvusius šalia nusikaltimo vietos, paklaustas, ar matė dienos metu ir vykusių konfliktų metu L. N., atsakė, kad jos nematė. Patvirtino tai, kad konflikto metu A. A. taip pat sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės, išskleisto skėčio nematė. Automobilis stovėjo dalimi sklypo teritorijoje.

3.13. Skunde teigiama, kad teisėja nutyli, jog neskundžiama nutartimi atsisakė leisti liudyti S. M., apie tai apelianto neinformavus. Atvykus liudytojai į teismo posėdį taip pat ir prieštaraujant prokurorei nesutiko leisti liudytojai liudyti. Tik apeliantui pareikalavus, nurodžius įstatymo viršenybę prieš teisėjos ir prokurorės savavaldžiavimą, liudytojai buvo leista liudyti. Liudytoja patvirtino mačiusi įvykį ir kad A. K. užpuolė apeliantą. Taip pat patvirtino, kad A. A. jau buvo suplanavus nusikalstamą veiką prieš apeliantą kartu su A. K.. Jos žodžiai jai išsakyti „už tai jis pasigailės“, kad negali pasiimti dukros. Liudytoja patvirtina, kad A. A. buvo agresyviai nusiteikusi ir kad dienos metu ji ir A. K. lankėsi atskirai. Įvykio aplinkybes, kurias ji matė pakankamai iš arti, suprato, kad apeliantą specialiai provokavo, veiksmas vyko kieme, bandė A. K. išstumti į gatvę. Liudytoja nematė, kad apeliantas būtų sudavęs kokį smūgį A. K., ant jo veido kraujo ar sužalojimų nematė, kaip teigia pats užpuolikas, apelianto sutuoktinė ir įvykyje nedalyvavusi L. N., A. A. ir dukra A. viso įvyko metu sėdėjo ant galinės sėdynės ir jokio išskleisto skėčio nematė. Liudytoja patvirtino kad automobilis stovėjo ant įvažiavimo į kiemą, nes ant gatvės stovėdamas būtų trukdęs eismui.

3.14. Skunde pažymima, kad 2022 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai padaryti mažiausiai 2 trauminiais poveikiais. A. K. pareiškime ir parodymuose užfiksuota, kad jis patyrė tik 1 smūgį. Siekiant kaip nors pateisinti jo melagingus parodymus, prokurorė papildomai kreipėsi į tą patį teismo medicinos specialistą, kad pakeistų savo išvadą, jog tai galėjo atsitikti po vieno smūgio - tikėtina, kad A. K. nustatyti sužalojimai galėjo susidaryti vieno smūgio pasėkoje. Teisėja remiasi specialisto išvada ir daro subjektyvią išvadą, su tikslu pagrįsti prokurorės kaltinimus. Įvykio vietą apžiūrėjęs pareigūnas taip pat patvirtino, kad teritorija neaptverta, kaip teigė A. A., nurodė, kad jokių kraujo pėdsakų nenustatyta. Pateiktame vaizdo įraše A. K. meluoja, kad jam paskambino ir paprašė privažiuoti. Taip pat A. K. nenurodė, kur jam sudaužė veidą, apie tai teisėja nutyli. Teisėja peržiūrėjusi vaizdo įrašą „2022-0822-215627-001 (1)“ dvejose sekundėse įrašo 21:57:47 ir 21:58:47 atranda vos galimą veido įbrėžimą, nors pareigūnai būdami vietoje nenustatė jokio sužalojimo ir A. K. nenurodė jiems, kur būtų buvęs sužalotas. Skambindamas A. K. į bendrąjį pagalbos centrą, teigė, kad patyrė šoką ir gausius veido sumušimus, iš įvykio vietos pasišalino. Susitikime su pareigūnais RVUL teigia, kad jam jau trenkta tik 1 kartą į veidą dešine ranka.

3.15. Apeliantas skunde teigia, kad teismas jo teisę gintis įvertino kritiškai. Teismas kaltę grindžia ir įrodinėja tik remdamasis prokurorės byloje pateiktais įrodymais, visi apelianto teikti įrodymai ir prašymai papildyti bylą buvo atmesti, taip buvo pažeista konstitucinė teisė į teisingą teismą.

3.16. Skunde pažymima, kad A. K. parodymai skiriasi nuo tiek tyrime, tiek teisme, yra nenuoseklūs. Teisėja vardina tik tai, kas gali pagrįsti nuoseklumą. Tiek iš posėdžių garso įrašų, tiek iš paties proceso vedimo apeliantas daro išvadą, kad teisėja nuo pat pradžių yra šališka ir priklausoma nuo prokuratūrų nuomonės. Bet kokie sprendimai nebuvo priimti be prokurorų pritarimo. Prokurorė sau gali leisti nurodinėti, ar jie gali pasilikti salėje po apklausos ar ne, pareiškus, kad ji teisme dirba. Tai parodo teisėjos bejėgiškumą ir kompetencijos trūkumą sprendžiant tokio pobūdžio bylas. Nė vienas ir nešališkų liudytojų nepatvirtino, jog užpuolikui buvo suduotas nors vienas smūgis į veidą ar kokią kitą kūno dalį. Teismui vis tiek atsiranda pagrindas tikėti tik A. K. pateikta melaginga versija, kadangi, pasak teisėjos, ji nevertina A. A. ir L. N. parodymų.

3.17. Apeliantas teigia, kad teismas gretina visus nenuoseklius A. K. parodymus ir A. A. ir L. N. melagingus liudijimus. Nevertino Artūro ir K. A., S. P. ir S. M. liudijimo, kad joks smūgis užpuolikui A. K. nebuvo suduotas. Konstatuoja kad A. K. buvo padaryta nežymus sveikatos sutrikimas. Teismui nekilo klausimų, kodėl A. K. po išpuolio pasišalino iš įvykio vietos, nekilo klausimų kad sužalojimai atsiranda po 23:46 val. Teismo nuoseklumui pagrįsti nekilo klausimų skambučio 112 metu A. K. pareiškė, kad patyrė daugybę sumušimų, o po susitikimo su pareigūnais jau teigia gavęs 1 smūgį į veidą nežinia kuria ranka, o vėliau jau teigia kad smūgis buvo dešine ranka. Teismas A. A. ir L. N. liudijimais ir parodymais nesiremia. Nes A. A. yra šališka, o L. N. teikė melagingus parodymus teismui ir tyrimo metu. Iš nutarties nesimato, kad būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn vadovaujantis BK 235 straipsniu. Pažymėtina tai, kad teismui buvo pateikta vaizdo medžiaga įrodanti A. A. teikiamus melagingus parodymus ir liudijimus teisme.

3.18. Apeliantas skunde pažymi, kad pirminės apklausos metu A. K. nesugebėjo nurodyti, kuria ranka jam buvo suduota, o jau apklausos protokole tiksliai nurodė, kuria ranka buvo suduota. Teismo „darytina išvada“, kad dėl apelianto galimai suduoto smūgio atsirado sužalojimai, nors pats užpuolikas pasišalino iš įvykio vietos. Specialisto išvadoje nenurodo laiko, kada galėjo atsirasti šis sužalojimas, prieš dieną ar po 23 valandos. Jis išvadą pateikė RVUL ir Žalgirio klinikos pateiktais išrašais. Pažymėtina tai, kad pats A. K. yra medikas, tai neatmestina galimybė palankiai pateikti jo atžvilgiu išrašus ir medicinos specialisto išvadą.

3.19. Skunde teigiama, kad teismas įvardina, kad BPK 20 straipsnio pagrindu pripažįsta tik prokuroro pateiktus įrodymus, kurie atitinka tarpusavyje, vieni kitus papildo, bet tuo pačiu gynybai užkerta kelią gintis. Tai akivaizdus teisėjos šališkumo įrodymas. Teismas eilinį kartą meluoja ir teigia, kad apeliantas tyčia sudavė 1 smūgį A. K., nors užpuolikas pats telefoninio pranešimo metu teigė, kad patyrė šoką ir gausius veido sužalojimus. Tuo pačiu teismas patvirtina, kad apelianto situacija su sutuoktine yra konfliktiška, atvykimas pasiimti vaiko pažeidžiant laikiną bendravimo tvarką su vaiku.

3.20. Apelianto teigimu, teismas meluoja, kad apelianto veiksmai buvo spontaniški. Teismas ir prokurorė tyčia neįtraukė apelianto pareiškimu pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-33230-22, kuriame apeliantas pripažintas nukentėjusiu dėl A. K. nusikalstamos veikos. Tokiu būdu teismas nevertino apelianto duotų parodymų, o prokurorė tyčia šio tyrimo neįtraukė. Teismas tyčia niekur neužsimena apie šį tyrimą, ir tai kad apelianto užpuolimas vyko privačioje teritorijoje, o apelianto kieme, tai ką ir paliudijo nešališki liudytojai. Teismas neužsimena, kad A. K. ir A. A. lankėsi dienos metu atskirai apeliantui nežinant. Juolab, kad A. A. buvo pranešta SMS žinute, kad apeliantas su dukra atostogauja. Koks buvo motyvas šių asmenų lankytis apelianto teritorijoje, teismas nesiaiškino, darytina išvada pasirinkti saugią aplinką be vaizdo kamerų ir pasitelkus fiktyvius liudytojus įvykdyti suplanuotą nusikalstamą veiką, ant ko ir užkibo prokurorė.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinį skundą atmesti. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo R. A. ir jo gynėja prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.