Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, M. V. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2015-05-04 iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-06-03.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad 2014-12-04, apie 1 val., (duomenys neskelbtini) išdauždamas lango stiklą, įsibrovė į S. K. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš kambario pagrobė svetimą, nukentėjusiajai S. K. priklausantį turtą – 500 litų (144,81 Eur) vertės benzininį pjūklą „Stihl“.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas bei nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kvalifikacijos, prašo tik sušvelninti bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam M. V. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

M. V. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nuteistasis pavogtą benzininį pjūklą grąžino, tačiau tai padarė tik tuomet, kai pas jį atvyko policijos pareigūnai ir jiems apeliantas savo noru perdavė pjūklą. Dėl to nėra pagrindo nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru pašalino padarytą žalą.

Nuteistasis vedęs, tačiau pats nurodė, jog jis ruošia dokumentus skyryboms (129 b. l.), su žmona bendrų vaikų neturi. Duomenų, jog jis vienintelis materialiai išlaiko savo žmoną ir jos vaikus, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog apelianto sutuoktinė turi sveikatos problemų bei du jos vaikai yra neįgalūs. Nuteistasis nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Nors nuteistasis nurodo, jog jis iki suėmimo dirbo, tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių šią jo nurodytą aplinkybę, bei pats pripažino, kad darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Iš bylos taip pat matyti, kad nuteistasis nuo 2014-10-03 yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (39 b. l.), buvo baustas administracine tvarka bei teistas 3 kartus už nusikaltimus nuosavybei. Naują nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos 2 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikus bausmę pagal ankstesnį nuosprendį. Kadangi naują tyčinę nusikalstamą veiką M. V. padarė neišnykus teistumui taip pat už tyčines nusikalstamas veikas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad apeliantas yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015-03-24)). Kadangi anksčiau nuteistajam paskirtomis bausmėmis bei taikytu bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam parinko pačią griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Dėl to skirti nuteistajam kitą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, areštą ar laisvės apribojimą nėra pagrindo.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, į tai, kad nukentėjusioji pretenzijų nuteistajam neturi, prašė neskirti griežtos bausmės, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo dydžiu nėra per griežta, atitinka jo asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Taigi, paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė nėra per aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. V. bausmę, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl to nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, mažinti jos nėra pagrindo.

Nuteistasis teigia, kad jo žmona serga ir jis išlaiko šeimą. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti (BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą apsprendžia kelių lengvinančių aplinkybių buvimas. M. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tik viena aplinkybė, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl, nesant kelių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo žmonos ligą ir kad jis vienintelis išlaiko žmoną bei jos vaikus. Taigi, nuteistojo M. V. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra pagrindo.

Nuteistasis prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors M. V. nuteistas už apysunkį nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, baustas administracine tvarka, kad jis nedirba, jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, kad jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, bet jis padarė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius pateikė apygardos teismui prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi priteisti iš M. V. valstybės naudai 46,32 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Pažymima, kad pagal 106 straipsnio 2 dalies nuostatas pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-371-197/2015). Dėl to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo už gynėjo dalyvavimą teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio.