Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuketėjusiosios D. S. ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. K. priteista 2 763,95 Lt (800 EUR) Valstybinei ligonių kasai už N. S. gydymą

Iš nuteistojo R. K. priteista 10 000 Lt (2 896,20 EUR) neturtinės žalos nukentėjusiajai D. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo žmogų, o būtent 2014 m. rugsėjo 20 d., apie 24 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrojo aukšto bendrame koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nukentėjusiajai N. S. jį sudrausminus, kad jis koridoriuje netriukšmautų ir nedaužytų kaimynų durų, neturėdamas jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų pasivijo nukentėjusiąją iš už nugaros, griebė jai už plaukų bei tyčia kumščiu sudavė jai vieną kartą į dešinę veido pusę, po šio veiksmo N. S. nugriuvus ant žemės, gulinčiai, tyčia kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau 14 smūgių į galvą, šonus, krūtinę, padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kūne, odos nubrozdinimą dešinėje smilkininėje srityje, kairiųjų I-VII-o šonkaulių lūžius su krūtinplėvės ir (kliniškai) plaučio pažeidimu, kraujosruvas galvos ir veido minkštuose audiniuose, taip dėl chuliganiškų paskatų padarė N. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. S. ir nuteistojo R. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo R. K. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio viešoje vietoje – gyvenamojo namo bendrame koridoriuje, vidurnaktį, gyventojams būnant namuose ir ilsintis, nukentėjusiajai N. S. bandant jį triukšmaujantį ir daužantį duris žodžiu nuraminti. Dėl šios priežasties jis sudavė smūgius nukentėjusiajai, tame tarpe ir peiliu. Tokiais savo veiksmais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, tvarką. Pirmosios instancijos teismas teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų.

Už kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą numatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų. Nuteistajam R. K. paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija įvertina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas šią bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad R. K. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), nusikaltimas baigtas (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas), įvertino jo atsakomybę lengvinančią – nuoširdų gailėjimąsi ir sunkinančią – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, aplinkybes, ankstesnį teistumą. Nors teistumas išnykęs, tačiau tai jį charakterizuoja kaip asmenį linkusį nusikalsti. Įvertinęs visas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant artimesnį minimaliam. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Bausmės vykdymo atidėjimo negalimas, nes padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 75 straipsnis). BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų taikymui pagrindų nėra. Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Todėl teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-376/2008 ir kt.). Iš pirmiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių. To nėra minima ir apeliaciniame skunde. Esant tokiai padėčiai, nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Taip pat nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio, nes teismas gali taikyti šį straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis, jog paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų. Baudžiamojoje byloje nenustatyta BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų visumos.

Nukentėjusioji D. S. apeliaciniame skunde prašo padidinti priteistos neturtinės žalos sumą, nes dėl to, kad į įvairias gyvybiškai svarbias vietas (galvą, krūtinę, nugarą) tyčia buvo stipriai sumušta jos motina N. S., ji patyrė didelius išgyvenimus bei stresą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, tame tarpe asmens sveikatai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl prieš nukentėjusiosios motiną įvykdyto nusikaltimo ji patyrė skausmą, dvasines kančias. Nusikaltimu buvo sunkiai sužalota jos mama, kuri po kelių dienų, nors ir ne nuo R. K. padarytų sužalojimų, tačiau dar nepagijusi nuo jų, ligoninėje mirė. LAT yra ne kartą pažymėjęs, kad tais atvejais, kai neteisėtais kito asmens veiksmais yra padaroma žalos asmens sveikatai, yra pakankamas pagrindas priteisti santykinai didesnes pinigų sumas nukentėjusiems, lyginant su kompensacijų dydžiais kitų kategorijų bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes to objektyviai reikalauja pažeistos vertybės pobūdis bei jos vieta vertybių hierarchijoje. Tačiau šiuo atveju apygardos teismas taip pat įvertino ir tai, kad sužalojimai buvo padaryti ne tiesiogiai nukentėjusiajai D. S., o jos mamai. Ir nors jos kartu nuolat gyveno ir buvo emociškai susijusios, tačiau neturtinė žala tiesiogiai buvo padaryta N. S., kuri bylos nagrinėjimo metu jau buvo mirusi, todėl negalėjo atstovauti savęs. Be to, apygardos teismas motyvuotai ir pagrįstai atsižvelgė tiek į nukentėjusiosios patirtą emocinę būklę, tiek į nuteistojo R. K. galimybes, padėtį. Teismas tuo pačiu įvertino priteisiamos kompensacijos dydžio realaus gavimo, išieškojimo iš atsakovo tikimybę ir nustatė tokią piniginę kompensaciją už neturtinę žalą, kuri pasiektų nukentėjusiąją per protingą terminą ir būtų jai aktuali, suteiktų realią galimybę ja pasinaudoti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-167/2010).

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo LAT kasacines nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuose priteistos didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos. Tačiau šiuose procesiniuose sprendimuose kalbama apie neturtinės žalos atlyginimą asmenims, tiesiogiai nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų arba tokios žalos priteisimą iš pelno siekiančių juridinių asmenų.

Taigi, toks teismo sprendimas priimtas laikantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šios neturtinės žalos atlyginimo sumą didinti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. kovo 13 d. buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) prašymas priteisti valstybės naudai turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 200,08 EUR iš nuteistojo R. K. už advokatės R. Vasiliauskienės teikiamą antrinę teisinę pagalbą – R. K. gynybą baudžiamojoje byloje. Taip pat gauta šios tarnybos 2015 m. kovo 19 d. pažyma apie antrinės teisinė pagalbos išlaidas – 147,74 EUR, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai D. S..

Iš Vilniaus VGTPT prašymo priteisti išlaidas, turėtas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. K., matyti, jog prašoma priteisti už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 25 d., t. y. nuo ikiteisminio tyrimo stadijos iki 2015 m. kovo 19 d., t. y. proceso apeliacinės instancijos teisme ir nurodoma bendra suma – 200,08 EUR, neišskirstant šių išlaidų pagal proceso stadijas, t. y. nenurodant, kokią išlaidų dalį sudaro apmokėjimas advokatei už jos dalyvavimą ikiteisminiame tyrime, kokią – pirmosios instancijos teisme, o kokią – apeliacinės instancijos teisme.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galioja galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios. Teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Vilniaus VGTPT prašymo priteisti turėtas išlaidas pirmosios instancijos teismui nepateikė. Šiuo metu šis klausimas gali būti sprendžiamas BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka ir tik žinant konkrečią išlaidų sumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas turi teisę priimti sprendimus dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai liko neišspręsti teismo nuosprendyje.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl turėtų išlaidų priteisimo už teiktą advokato antrinę teisinę pagalbą ankstesnėse proceso stadijose.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Tuo labiau, kad šiuo atveju yra ir nukentėjusiosios apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pasunkinti nuteistojo padėtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus VGTPT prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo už gynėjo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme, net jei ir būtų žinoma išlaidų suma, netenkintinas.

Iš Vilniaus VGTPT 2015 m. kovo 19 d. pažymos apie antrinės teisinės pagalbos išlaidas matyti, jog teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai D. S., šios išlaidos sudaro 147,74 EUR sumą. Nukentėjusiosios D. S. apeliacinis skundas atmetamas, todėl ir šios išlaidos nepriteisiamos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios D. S. ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.