- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- 2-1969/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos radijo ir televizijos centras“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „TEO LT“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-3534-258/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „TEO LT“ dėl įsakymo panaikinimo ir sutarties nutraukimo, trečiasis asmuo byloje Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lietuvos rajono ir televizijos centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „TEO LT“ ir prašė panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2010-01-21 įsakymą Nr. 1V-104 ,,Dėl ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; nutraukti AB „TEO LT“ teikiamą prieigos paslaugą pagal 2007-08-01 sutartį Nr. 14-492/2007/LTP-22 dėl AB „TEO LT“ priklausančių DVT-T siųstuvų talpinimo ir eksploatavimo sąlygų ieškovo objektuose ir šią sutartį nutraukti pagal sutarties 7.1 punktą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas 2013-06-21 informavo atsakovą apie savo sprendimą nuo 2013-08-01 nutraukti minėtą sutartį vadovaujantis jos 7.1 punktu, suteikiančiu šaliai tokią teisę nepriklausomai nuo priežasčių, nurodydamas, kad išjungus analoginę antžeminę televiziją, išaugo paslaugų teikimo sąnaudos, todėl nebeturi galimybės paslaugų teikti sutartyje nustatyta kaina. Atsakovas pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatas kreipėsi į Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisiją (toliau – Komisija), prašydamas įpareigoti ieškovą sutarties nenutraukti ir toliau teikti jam DVB-T siųstuvų talpinimo paslaugas sutartyse nurodytomis sąlygomis. Komisija 2014-01-20 sprendimu Nr. (53.28) GPS-2 iš dalies patenkino AB „TEO LT“ prašymą ir įpareigojo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nenutraukti ginčo sutarties ir toliau teikti šiam talpinimo paslaugas joje numatytomis sąlygomis. Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1V-104 patvirtino minėtą sprendimą, kuris, ieškovo nuomone, yra nepagrįstas.
Atsakovas AB „TEO LT“ pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti ieškovą AB „Lietuvos rajono ir televizijos centras“ nenutraukti 2007-08-01 sutarties Nr. 14-492/2007/LTP-22 dėl AB „TEO LT“ priklausančių DVB-T siųstuvų talpinimo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ objektuose ir eksploatavimo paslaugų, toliau teikti AB „TEO LT“ talpinimo paslaugas iki ginčo išnagrinėjimo teisme dienos. Nurodė, kad Ryšių reguliavimo tarnyba 2013-07-31 taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovui ir uždraudė nutraukti ginčo sutartį, tačiau šis, nepaisydamas draudimo, 2014-07-21 pateikė atsakovui raštą, kad nuo 2014-08-30 nutraukia ginčo sutarties vykdymą. Teigė, kad nutraukus ginčo sutarties vykdymą atsakovas nebeturėtų galimybės teikti televizijos transliacijų perdavimo paslaugų tiek sau pačiam, tiek tretiesiems asmenims, taip pat retransliuoti 19 televizijos programų vartotojams tiekiant skaitmeninės televizijos paslaugas, savo veiklą turėtų nutraukti UAB ,,Lietuvos ryto“ televizija. Nurodė, kad ieškovas užima 94,4 procentus televizijos transliacijų perdavimo priemonių rinkoje, o alternatyvaus tinklo sukūrimui reikėtų daugiau nei 20 000 000 Lt investicijų ir mažiausiai 10-18 mėnesių laiko sąnaudų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi šį atsakovo prašymą patenkino ir įpareigojo ieškovą AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nenutraukti 2007-08-01 sutarties Nr. 14-492/2007/LTP-22 dėl AB „TEO LT“ priklausančių DVB-T siųstuvų talpinimo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ objektuose ir eksploatavimo paslaugų, toliau AB „TEO LT“ teikti talpinimo paslaugas joje numatytomis sąlygomis iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.
Nurodė, kad nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Sprendė, kad šiuo atveju nepritaikius minėtų priemonių ir neįpareigojus ieškovo nenutraukti 2007-08-01 sutarties, atsakovas neturėtų galimybės talpinti savo siųstuvų AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ infrastruktūros objektuose, teikti televizijos transliacijų perdavimo paslaugų, retransliuoti 19 televizijos programų vartotojams, savo veiklą turėtų nutraukti UAB „Lietuvos ryto“ televizija, kuri naudojasi atsakovo teikiamomis televizijos transliacijų perdavimo paslaugomis. Konstatavo, kad toks veiklos nutraukimas galėtų sąlygoti negrįžtamą vartotojų perėjimą prie kitų paslaugų teikėjų, o tuo pačiu ir didelius finansinius nuostolius atsakovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas AB „Lietuvos rajono ir televizijos centras“ atskiruoju skundu prašo panaikinti šią Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir prašymą atmesti. Skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė minėtas priemones, nes nėra būtinų sąlygų jų taikymui. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo nutartis yra nemotyvuota, todėl naikintina CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, nes joje išdėstyti tik deklaratyvūs atsakovo teiginiai, jų vertinimas bei tokių priemonių taikymo motyvai nenurodyti.
2. Priešingai nei sprendė teismas, neegzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui net ir tuo atveju, jei jis galimai būtų palankus atsakovui. Pagrindinis ieškovo ieškininis reikalavimas – panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos priimtą įsakymą, taigi taikytos priemonės ir galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimas nėra tarpusavyje susiję. Šios priemonės nėra būtinos, nes jos realiai neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad netaikius minėtų priemonių ir ieškovui nutraukus sutartį, atsakovas netektų galimybės tiekti paslaugų televizijos transliacijų paslaugų vartotojams, patirtų nuostolių, nes šiems teiginiams pagrįsti atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, o pateikta informacija yra klaidinga. Atsakovas minėtą prašymą pateikė tarp šalių pradėjus derybas dėl naujų teikiamų paslaugų sąlygų sudarymo, šalys susitarė dėl ekonomiškai pagrįstų sąlygų bei tinkamo užmokesčio, tačiau atsakovas sutarties pakeitimų nepasirašė nurodęs, kad teismas taikė minėtas priemones ir įpareigojo ieškovą teikti paslaugas pagal joje nustatytas sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad derybos tarp šalių vyksta metus laiko. Taigi atsakovas nesąžiningai siekia gauti paslaugas už nepagrįstai mažą mokestį. Nepriklausomų ekspertų UAB Ernst & Young Baltic parengta išvada patvirtina faktą, kad ieškovas, teikdamas paslaugas ginčo sutartyje nustatyta kaina, jau yra patyręs 1 478 998,06 Lt nuostolių. Be to, atsakovas turi galimybę pasinaudoti ne tik ieškovo, bet ir kitų ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis, tai patvirtina atsakovo vykdytas paslaugų teikėjų konkursas.
4. Teismas pažeidė CPK normas, nesilaikė teismų praktikos šiuo klausimu, nes pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką pritaikius tokias priemones, kurios savo esme sutampa su ieškinio reikalavimu, yra išsprendžiamas ginčas iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888/2009). Nagrinėjamu atveju, pritaikius minėtas priemones, buvo patenkintas atsakovo reikalavimas, pareikštas ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje – ieškovas įpareigotas ir toliau teikti paslaugas atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas skundžiama nutartimi pažeidė teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principus, nes pagal teismų praktiką taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios teisės pažeidimui, neturi varžyti asmens teisių akivaizdžiai labiau negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti, be to, teisingumas turi būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą; priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra taikomos tokios ir tiek priemonių, kurios yra būtinos ir pakankamos būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2663/2011). Nagrinėjamu atveju teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo interesus, jo patiriamus nuostolius, kurie dar labiau išaugs dėl ilgos bylos nagrinėjimo trukmės, į tai, kad šalims yra užkertamas kelias vykdyti derybas dėl sutarties sąlygų. Minėti principai yra pažeisti ir dėl to, kad Ryšių reguliavimo tarnyba ieškovo atžvilgiu jau yra pritaikiusi analogiškas laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja ir šios bylos nagrinėjimo metu.
6. Teismas pažeidė viešąjį interesą, nes ieškovas, kuris strategiškai valdomas valstybės, kuriai priklauso 100 proc. akcijų, yra priverstas nuostolingai teikti paslaugas juridiniam asmeniui, kuris yra valdomas užsienio investuotojų. Dėl to nukenčia ieškovo ūkinė-komercinė veikla, yra ribojamos galimybės investuoti į valdomos infrastruktūros modernizavimą, kyla grėsmė kokybiškų paslaugų teikimui šių gavėjams.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą nurodo, kad pagal Elektroninių ryšių įstatymo 28 straipsnio 10 dalį tarnyba bet kurios ginčo šalies prašymu ar savo iniciatyva gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus tarnybos sprendimą dėl ginčo esmės gali tapti sunkiau įgyvendinti ar nebeįmanoma įgyvendinti apskritai, taikant tokias priemones mutatis mutandis taikomos CPK normos, reglamentuojančios tokių priemonių taikymą. Teigia, kad tarnyba 2013 m. liepos 31 d. procedūriniu sprendimu Nr. (53.28) GPS-23 taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl prieš skundžiamos nutarties priėmimą pirmiausiai turėjo būti išspręstas tarnybos taikytų šių priemonių galiojimo / jų pakeitimo / panaikinimo klausimas.
Atsakovas AB „TEO LT“ atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsileipime nurodo šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pagrindinis ieškininis reikalavimas – panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos priimtą įsakymą, todėl sutarties tolimesnio galiojo klausimas nėra aktualus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ieškovas pareiškė du lygiaverčius reikalavimus, tai yra – panaikinti minėtą įsakymą ir pripažinti ginčo sutartį pasibaigusia. Be to, minėtas įsakymas yra susijęs su sutarties vykdymu, todėl, priešingai nei nurodoma skunde, šios priemonės yra susijusios su galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.
2. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ginčas išspręstas iš esmės. Pagal teismų praktiką tokios priemonės gali būti skirtos ne tik būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo užtikrinimui, bet ir laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tik pritaikius šias priemones yra užtikrinama galimybė įgyvendinti atsakovui galimai palankų būsimą teismo sprendimą. Priešingai nei teigia apeliantas, šių priemonių taikymas objektyviai nesutampa su atsakovo reikalavimu šioje byloje, nes jos yra ribotos laike ir įpareigoja ieškovą nenutraukti sutarties tik bylos nagrinėjimo metu.
3. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius minėtų priemonių taikymo būtinumą: 2014 m. Ryšių reguliavimo tarnybos Transliacijų perdavimo paslaugų, skirtų turinio paslaugoms galutiniams vartotojams teikti, rinkos tyrimo ataskaitos patvirtina tai, kad atsakovas teikia paslaugas ne tik sau, bet ir UAB ,,Lietuvos ryto televizijai“, netekus galimybės naudotis ieškovo infrastruktūros objektais, atsakovas negalėtų pasinaudoti alternatyvių infrastruktūros savininkų paslaugomis, nes ieškovas valdo 94,4 procentus visų tokių infrastruktūrų objektų, o alternatyvių priemonių sukūrimas pareikalautų itin didelių laiko, lėšų sąnaudų ir kt.
4. Apelianto argumentai, kad minėtos priemonės turi įtakos tarp šalių vykdomoms deryboms, yra nepagrįsti. Šis siekia teikti paslaugas 250 procentų didesne kaina nei buvo susitarta, iš esmės grasindamas nutraukti paslaugų teikimą. Taigi taikius minėtas priemones yra sudaryta prielaida atsakovui išvengti nuostolių kilimo tuo atveju, jei teismas atmestų ieškovo ieškinį.
5. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad atsakovas turi galimybę rinktis kitus analogiškų paslaugų teikėjus, nes byloje nėra įrodymų, kad UAB ,,Bite Lietuva“, UAB ,,Omnitel“ ir UAB ,,Tele2“ turi pakankamai resursų atsakovo poreikiams patenkinti. Priešingai, šios įmonės turi galimybę patalpinti mažos galios siųstuvus, kurių pagalba paslaugos galėtų būti teikiamos ne visos Lietuvos mastu, o tik pvz. Švenčionių ar Vilkaviškio raj.
6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad paskirtos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, teisingumo, ekonomiškumo principus ir yra neproporcingos. Teiginys, kad minėtos priemonės yra naudingos užsienio kapitalo bendrovei, o ne valstybinei įmonei, yra diskriminacinio pobūdžio ir neturi nieko bendro su viešuoju interesu, be to, Ryšių reguliavimo tarnyba konstatavo, kad ieškovas neteisėtai nutraukė sutartį. Nepatogumus dėl kilusio ginčo gali patirti tiek ieškovo, tiek atsakovo teikiamomis paslaugomis besinaudojantys vartotojai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad taikius minėtas priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas.
7. Apeliantas be pagrindo nurodo, kad Ryšių reguliavimo tarnyba jau yra taikiusi minėtas priemones, nes vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad ekonomiškumo principas yra pažeistas. Pats ieškovas, nepaisydamas tarnybos taikytų priemonių, informavo atsakovą apie sutarties nutraukimą. Be to, Elektroninių ryšių įstatymas aiškiai nenustato pasekmių, kurios kyla pažeidus tarnybos taikytas priemones.
8. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis paslaugas atsakovui teikia nuostolingai. Jo pateikta eksperto išvada nėra patikima, nes ji nėra parengta nepriklausomo eksperto, grindžiama subjektyviais paties ieškovo pateiktais duomenimis. Be to, analoginės televizijos signalo išjungimo poreikis nuo 2013 m. buvo žinomas dar 2003 metais, todėl ieškovas turėjo ir galėjo pasiruošti galimiems nuostoliams ir jų optimizavimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirtajame skunde nustatytų ribų (CPK 329 str., 338 str.).
Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ įpareigojimo nenutraukti su atsakovu AB „TEO LT“ 2007-08-01 sudarytos sutarties Nr. 14-492/2007/LTP-22 dėl AB „TEO LT“ priklausančių DVB-T siųstuvų talpinimo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ objektuose ir eksploatavimo paslaugų, toliau teikti AB „TEO LT“ talpinimo paslaugas joje numatytomis sąlygomis iki teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo, – pagrįstumo.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi teigia, kad teismas nenustatė sąlygų, kurioms esant yra pagrindas taikyti tokias priemones (atsakovas neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui, nepagrindė savo reikalavimų), nesilaikė teismų praktikos šiuo klausimu išaiškinimų, pažeidė teisingumo, protingumo ir kitus principus bei viešąjį interesą ir kt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodomais argumentais (CPK 185 str.).
Visų pirma pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas, nutartis (nesvarbu – pirmosios ar apeliacinės instancijos) yra tinkamai motyvuota. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo, nutarties pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).
Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nurodė, kad nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo, tačiau preliminariai įvertina ieškininių reikalavimų pagrįstumą bei tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Ryšių reguliavimo tarnyba 2010-01-21 ginčijamu direktoriaus įsakymu Nr. 1V-104 sprendė, jog ieškovas neturi teisės nutraukti siųstuvų talpinimo paslaugų, nes pagal teisės aktų nuostatas privalo suteikti prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo. Teismas taip pat nustatė esmines bylos aplinkybes ir sprendė, kad netaikius šių priemonių, atsakovas neteks galimybės talpinti savo siųstuvų ieškovo infrastruktūros objektuose, o tai sąlygotų jo veiklos nutraukimą, o vartotojai netektų galimybės naudotis atsakovo teikiamomis paslaugomis. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teismas nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir nurodė motyvus (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad taikant tokias priemones, teismas nebūtinai turi turėti įrodymų, jog teismo sprendimas bus neįvykdytas, užtenka vien įsitikinti, kad įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįvykdomas (CPK 145 str.).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad teismas nesilaikė teismų praktikos ir pritaikęs priemones, kurios savo esme sutampa su atsakovo reikalavimu, išsprendė ginčą iš esmės. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai yra formuojama nuostata, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, suabsoliutinti, kad esminę reikšmę turi tai, ar sutampa bylų ratio decidendi, kad būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009 ir kt.). Tuo tarpu apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888/2009 priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl prekių ženklo naudojimo teisėtumo, taigi faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (CPK 4 str.). Antra, teismo nuomone, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad nagrinėjamu atveju, pritaikius minėtas priemones, iš esmės buvo patenkintas atsakovo reikalavimas, pareikštas ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje – ieškovas įpareigotas ir toliau teikti paslaugas atsakovui. Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, teismas šias priemones taikė tik iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Tuo tarpu kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3534-258/2014 skelbiamas 2014 m. gruodžio 17 d. 15.00 val.
Pažymėtina, kad apeliantas teisingai nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į ekonomiškumo principą, nepažeisti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų ir viešojo intereso (CPK 145 str. 2 d.). Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su jo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas juos pažeidė, nes Ryšių reguliavimo tarnyba jau yra taikiusi analogiškas priemones, paslaugų teikimas atsakovui sutartyje nustatyta kaina yra nuostolingas, be to, atsakovas vengia derėtis ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokių priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, svarbu, jog tokios priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina.
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl teisės aktais reglamentuojamų specifinių paslaugų teikimo – tai yra tiek ieškovas, tiek atsakovas naudojasi ieškovo infrastruktūra, taigi iš esmės viešasis interesas, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovas, yra susijęs su abiejų ginčo šalių kaip paslaugų teikėjų ir tuo pačiu jų vartotojų interesų užtikrinimu. Kaip teisingai nurodė Ryšių reguliavimo tarnyba, ieškovas turi teisę inicijuoti ginčo sutarties sąlygų pakeitimą, o šalims nesusitariant dėl tokių paslaugų kainos, kreiptis dėl tokio užmokesčio už elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimą, kuris atitiktų protingumo ir kitus kriterijus, nustatytus Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose.
Kaip nurodė pats apeliantas, Ryšių reguliavimo tarnyba buvo taikiusi laikinąsias apsaugos priemones nagrinėdama tarp šalių kilusį ginčą. Tačiau pagal bylos medžiagą pats apeliantas, nepaisydamas jam nustatyto įpareigojimo nenutraukti ginčo sutarties, 2014-07-21 raštu informavo atsakovą, kad nuo 2014-08-30 ją nutraukia ir paslaugų nebeteiks. Todėl teismas, atsižvelgdamas į paminėtus argumentus, sprendžia, jog apelianto teiginiai, susiję su ekonomiškumo ir kitų principų pažeidimu, yra nepagrįsti (CPK 185 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.