- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-29
- Bylos Nr.
- I-1075-171/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02948-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- Z. P., I. B.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Marius Barisevičius
- Kategorijos
- 18.4.2Miesto žemė
- 18.4.3Kiti su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę susiję klausimai
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjai Z. P., jos atstovams J. P. (J. P.), advokatui Mariui Barisevičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. P. ir I. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos Z. P. ir I. B. kreipėsi į teismą su skundu (1 tomas, b. l. 1–5), jį 2016 m. kovo 8 d. patikslino (2 tomas, b. l. 75–80) ir prašo:
1) Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5).
2) Panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2).
3) Panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2).
Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. (S. K.) iki 1940 m. nacionalizacijos Gudelių kaime, Vilniaus mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalies pagal L. K. (L. K.) vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256.
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) nuspręsta pakeisti NŽT 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtiną 1 priedą ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.
Pareiškėjos NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymus apskundė NŽT, tačiau NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1T-13-(7.5.) jų skundą atmetė.
Nurodo, kad klausimas dėl L. K. atkurtinos žemės dalies jau buvo išspręstas prieš daugiau nei 10 metų, tačiau NŽT pakeitė poziciją ir priėmė ginčijamus įsakymus.
NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimu (toliau – Nutarimas), kuriuo NŽT pareikalauta imtis teisinių priemonių nustatytiems pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. K. žemę, pašalinti. Pareiškėjos su minėtu nutarimu nebuvo supažindintos, todėl neturėjo galimybės jį ginčyti.
Mano, kad prokurorė netinkamai atliko tyrimą ir netinkamai vertino surinktus įrodymus, kodėl buvo pažeistos tyrimo procedūros.
Nutarime nurodyta, kad S. K. Vilniaus rajone turėjo tik 1,8551 ha žemės plotą (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1), tačiau visiškai neįvertinta, kad tai yra tik Vilniaus rajone nuosavybės teise valdytas žemės sklypas, o S. K., kaip J. K. (J. K.) paveldėtojui, taip pat priklausė ir Vilniaus rajone esanti žemė, valdyta rėžiais (skirtinė), rėžių ribos nebuvo fiksuojamos, todėl ji nebuvo nurodyta sklypais planuose. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014. Priimdama Nutarimą, prokurorė minėta teismo nutartimi nesivadovavo ir padarė klaidingas išvadas, ignoruodama, kad S. K. priklauso ir 0,80 ha skirtinės žemės, kuri nėra nurodyta 1932 m. plane, nes yra skirtinė (rėžinė), o ne valdoma sklypais.
Pažymi, kad Vilniaus rajone S. K. valdė 1,8551 ha žemės plotą (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1) ir 0,80 ha skirtinės žemės Gudelių kaime, iš viso – sklypais valdytos ir rėžinės žemės – 2,6551 ha. Taip pat pažymi, kad iš 1,8551 ha žemės ploto (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1) tik 1,64 ha ploto dalis yra Vilniaus rajone, o 0,2151 ha yra Vilniaus miestui priklausančioje dalyje. S. K. į valdytą Vilniaus rajone žemės sklypą nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į per didelį žemės sklypo plotą, o 1932 m. žemės naudojimo plane S. K. nurodytas kaip žemės sklypo Nr. 7 savininkas (ne naudotojas, nuomotojas ar pan.).
Mano, kad, Nutarime nurodant, kad S. K. buvo žemės sklypo, 1932 m. plane pažymėto Nr. 7, naudotojas, o ne savininkas, interpretuojama 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartis, kuria J. K. išnuomojo S. K. dviejų dešimtinių (2,19 ha) žemės sklypą 36 metams.
Šalies argumentai
Viešojo intereso gynimo byloje šią nuomos sutartį yra pateikęs Č. K. (Č. K.) su 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymu, ir nurodė, kad turi šio dokumento originalą, tačiau prokurorė nuomos sutarties originalo neišreikalavo, o vertino tik nepatvirtiną kopiją. Be to, iš šios sutarties kopijos yra iškirptos teisiškai reikšmingos vietos, o tai liudija jos ydingumą.
Paaiškina, kad civilinėje byloje buvo pateiktas ir 1920 m. išskiriamasis žemės sklypo planas, kuriame užfiksuota, kad šis 35,46 dešimtinių ploto žemės sklypas buvo A. ir S. P. parduotas J. K.. Sulyginus šį planą su 1932 metų privačios žemės padalijimo tarp giminės planu matyti, kad šis žemės sklypas (tiek forma, tiek plotu) yra tas pats, kurį J. K. įsigijo iš A. ir S. P.. Tai patvirtina, kad šį žemės sklypą sudarė tik pirktinė žemė, o J. K. valdyta skirtinė žemė buvo atskira ir į šį plotą nepateko, todėl J. K. įpėdinių paveldėtas skirtinės žemės plotas privalo būti skaičiuojamas atskirai, kaip papildomas žemės plotas.
Civilinėje byloje buvo pateiktas ir 1941 m. spalio 20 d. Riešės valsčiaus viršaičio pieno gamintojų sąrašas, kuriame nurodyta, kad S. K. iš Gudelių valdo 7,5 ha žemės. Taip pat pateiktas ir S. K. 1951 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimas, kuriame jis nurodo, kad 1950 metų pavasarį jam priklausančios 7,50 ha žemės buvo paimta į kolūkio masyvą, bei 1951 m. gruodžio 5 d. aktas, kuriame nurodyta, kad S. K. iki 1949 metų turėjo 7,5 ha, visa ši žemė buvo nacionalizuota ir atiteko Viršuliškių apylinkės „Gegužės 1-osios“ kolūkiui. Tai patvirtina, kad iki nacionalizacijos S. K. turėjo 7,5 ha žemės ir toks žemės kiekis buvo nacionalizuotas paskiriant jį Viršuliškių apylinkės „Gegužės 1-osios“ kolūkiui, taigi tai patvirtina, kad S. K. turėjo žemės daugiau nei 4,61 ha, t. y. 7,5 ha.
Nurodo, kad įstatymais ir įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais yra nustatytas subjektų, priimančių sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo, sąrašas, tačiau tarp šių subjektų nėra nurodyti prokurorai. Taigi, Nutarimu prokuroras, savarankiškai vertindamas dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisių atkūrimą, ir nurodydamas konkrečius atkuriamos žemės ploto dydžius, iš esmės pažeidė viešojo gynimo procedūrą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jo įgyvendinimo tvarką bei sąlygas, kartu viršijo ir savo įgaliojimus.
Pažymi, kad atkurtos nuosavybės į žemę dydis nustatytas remiantis galiojančiais ir nenuginčytais įrodymais: 1996 m. gegužės 6 d. Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pažyma, kurioje konstatuota, kad S. K. valdė 7,036 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. balandžio 16 d. raštu Nr. S16-144, kuriame patvirtinama, kad buvęs savininkas S. K. turėjo 7 ha žemės, iš kurių 5,3600 ha patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Šios išvados buvo padarytos remiantis daliniu išrašu iš šeimyninio padalijimo plano, archyvine pažyma ir brėžiniais. Be to, įsiteisėjusiais ir galiojančiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-219-04/2005 ir LVAT 2005 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-666-05 buvo konstatuota, kad L. K. atkurtinam 7 ha dydžio žemės plotui nuosavybės teise nustatyti pakanka plano, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. rugpjūčio 9 d. pažymėjimo Nr. 21-833-K ir kt. anksčiau išvardytų dokumentų, todėl pareiškėjos NŽT atsisakymą atkurti L. K. (jo paveldėtojų) nuosavybės teises dėl to, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, laiko nepagrįstu.
Atkreipia dėmesį, kad prokuratūros nutarime buvo tik siūlymai NŽT imtis priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti, nenurodant jokių konkrečiai atliktinų veiksmų, todėl NŽT turėjo spręsti, kokių priemonių reikėjo imtis įvertinti, ar ji turi teisę ir kompetenciją ištaisyti tariamus pažeidimus (po daugiau nei 10 metų pakeisti individualius administracinius aktus, kurių teisėtumas sprendžiamas išimtinai tik teismine tvarka).
Mano, kad ginčijami įsakymai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįsti objektyviais duomenimis ir faktais, todėl nemotyvuoti, o priimti tik įgyvendinant nepagrįstas Nutarimo išvadas ir nurodymus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovai palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime, kurį prašo laikyti ir trečiojo suinteresuoto asmens NŽT atsiliepimu į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 tomas, b. l. 63–68).
Nurodo, kad L. K. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo, buvusio savininko, S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Vilniaus vaivadijos Vilniaus–Trakų apskrities Riešės valsčiuje Gudelių kaime. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad pretendentas L. K. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko J. K. nuosavybė teise valdytą 5,3600 ha ploto žemę, į kurią jam turi būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 L. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,39 ha ploto žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro Nutarimu buvo pareikalauta, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti. Vadovaujantis tik šiuo nutarimu buvo priimti skundžiami įsakymai.
Nurodo, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų reikalavimą laiko nepagrįstu ir nurodo, kad NŽT išnaudojo visas procesines priemones apskųsti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus Nutarimą ikiteismine ir teismine tvarka. Kadangi teisės aktai nustato pareigą privalomai vykdyti prokuroro reikalavimus spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo, NŽT pagrįstai vykdė prokuroro nutarimą ir atitinkamai pasirinko efektyvų teisės aktų pažeidimų pašalinimo būdą – priėmė skundžiamus įsakymus.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-219-04/2005 Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis su prašymu į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės sklypo ribų ir naudojimo sąlygų nustatymo, bet ne dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ar S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės ploto, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjos nepagrįstai skunde remiasi šiuo teismo sprendimu.
Pažymi, kad prokuroras įvertino ne tik pareiškėjų nurodytus teismo sprendimus, bet ir kitus teismo sprendimus, archyvinius dokumentus dėl buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytos žemės ploto ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį, kad nėra teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kokį žemės plotą S. K. nuosavybės teise valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas. Tai pakartota ir 2007 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 bei 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012. Pastarojoje byloje nuspręsta, kad 1932 m. testamente buvo aiškiai nurodyta testatoriaus J. K. valia remtis lygybės principu ir atkurti nuosavybės teises turto paveldėtojams lygiomis dalimis (kiekvienam įpėdiniui tenka po 4,61 ha žemės). Mano, kad 1932 m. nuosavybės padalijimo tarp giminės planas, kurį sudarė matininkas J. L. (J. L.), kaip ir kiti pareiškėjų šioje byloje nurodyti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, neprivalo būti aiškinamas kartu su 1932 m. testamentu.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos teismui pateiktame skunde ir patikslintame skunde iš esmės kvestionuoja Nutarimą, tačiau jų argumentai dėl prokuroro veiksmų buvo išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-31288-987/2015, todėl tų pačių aplinkybių nagrinėjimą šioje administracinėje byloje laiko netikslingu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į skundą argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas kilo dėl NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 1T-13-(7.5) bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymų Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 256 nurodyta, kad pagal piliečio L. K. nuosavybės teisės dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą Gudelių k., Vilniuje, 5,3600 ha žemės plotą L. K. turto paveldėtojai Z. P. ir O. B. (O. B.) turi teisę į 5,3600 ha žemės plotą (1 tomas, b. l. 26).
Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19311 atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajam L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,64 ha žemės, grąžinant ją natūra (1 tomas, b. l. 114–155).
Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,3900 ha žemės, grąžinant ją natūra prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 tomas, b. l. 116–117).
Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 2.1.5-46 pareikalauta, kad NŽT imtųsi priemonių teisės aktų pažeidimams, padarytiems atkuriant nuosavybės teises į S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti ir informuotų apie priimtus sprendimus (1 tomas, b. l. 41–50).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 13.12-82 minėtas Nutarimas paliktas galioti (1 tomas, b. l. 21–24).
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas NŽT direktoriaus 2014 m. lapkričio 20 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-670 Vilniaus miesto skyriaus vedėjui „Dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“ (toliau – Pavedimas) (1 tomas, b. l. 70–71), ginčijamu 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos Gudelių km., Vilniaus mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalies pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 (1 tomas, b. l. 6). Taip pat, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas Pavedimą, ginčijamu 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 paskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą 1 priedą ir išbraukė pil. L. K. pavardę iš eilės Nr. 182 (1 tomas, b. l. 7).
Pareiškėjos, nesutikdamos su minėtais NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymais ir Pavedimu, su 2015 m. kovo 26 d. skundu kreipėsi į NŽT, prašydamos panaikinti minėtus įsakymus ir Pavedimą (1 tomas, b. l. 8–12).
NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1T-13-(7.5) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (1 tomas, b. l. 13–20). Nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui, bet ne NŽT direktoriui, o reikalavimas panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2). Pavedimą laikė tarpiniu procedūriniu dokumentu, bet ne individualiu administraciniu aktu.
Taigi, matyti, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT pareiškėjų atžvilgiu priėmė individualius administracinius aktus.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
LVAT, aiškindamas minėto straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011).
Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus teisinis tų visuomeninių santykių kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįstų abejonių dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinančių teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A556-1898/2008, Nr. A756-2036/2008).
Vertinant individualaus administracinio akto atitiktį motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu. Visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).
Iš ginčijamo NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2), kuriuo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256, matyti, kad jame kaip teisinis pagrindas priimti tokį sprendimą nurodytas Nutarimas, Pavedimas bei NŽT direktoriaus 2015 m. vasario 17 d. įgaliojimas Nr. 1Į-64-(1.9) „Dėl sprendimų disponuojant valstybine žeme priėmimo, bendraturčio teisių įgyvendinimo ir kitų funkcijų vykdymo“.
Nutarimu (1 tomas, b. l. 41–50) buvo pareikalauta, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių nustatytiems ir nurodytiems nutarimo aprašomojoje dalyje teisės aktų pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. K. žemę, pašalinti. Taip pat nutarta įpareigoti NŽT per 20 darbo dienų nuo šio nutarimo gavimo informuoti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorą apie pagal savo kompetenciją priimtus sprendimus teisės aktų pažeidimams pašalinti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.
LVAT yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) priimtas aprašomojoje dalyje nurodant tik prokuroro Nutarimo datą ir numerį, bei vidinius administraciniais aktus: Pavedimą ir įgaliojimą taip pat nurodant jų datas ir numerius.
Rezoliucinėje dalyje atsakovė nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos Gudelių kaime, Vilniaus mieste, valdytą ir iki šiol neatkurtą 2,9700 ha žemės dalį.
Atsakovė sprendimo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo visiškai nemotyvavo, sprendime tik pateikė nuorodą vadovautis prokuroro nutarimu. Taigi, nagrinėjant ginčijamą sprendimą reikėtų nagrinėti prokuroro procesinį dokumentą ir vertinti jo teisėtumą bei pagrįstumą.
Kaip matyti iš Nutarimo turinio, prokurorė pareikalavo NŽT imtis teisinių priemonių Nutarimo aprašomojoje dalyje nustatytiems ir nurodytiems teisės aktų pažeidimams pašalinti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-206-450/2016, kurioje buvo sprendžiamas Nutarimo teisėtumo klausimas, pažymėjo, kad prokuroro nutarime nurodyti pažeidimai nuosavybės teisės atkūrimo procese pareiškėjoms tiesioginių materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir, kaip byloje nurodė suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, tai yra tik prielaida NŽT priimti galutinį sprendimą, kuris turės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms (civilinės b. l. 129).
Taigi, teismas daro išvadą, kad NŽT, atsižvelgdama į Nutarime nurodytus pažeidimus, turėjo priimti motyvuotą sprendimą ir jame nurodyti sprendimo priėmimo motyvus ir teisės aktus, bet ne Nutarimo datą ir numerį, kuris, kaip matyti iš prokuratūros pozicijos, yra tik prielaida institucijai priimti sprendimą.
Teismas pažymi, kad iš Pavedimo taip pat nėra aišku, kokiais motyvais ir kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių į 2,9700 ha buvusio savininko S. K. turėtos žemės dalį.
Atsižvelgiant į tai, kad administracinio teismo kompetencijai nepriskirta nagrinėti prokurorų, procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, o ginčijamame NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nenurodomos faktinės aplinkybės, argumentai ir įrodymai bei teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, darytina išvada, kad šis įsakymas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, o įsakymo pagrindimas Nutarimu ir Pavedimu nelaikytinas tinkamu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, todėl įsakymas naikintinas.
Ginčijamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) dėl L. K. pavardės išbraukimo iš eilės priimtas vadovaujantis Nutarimu bei vykdant Pavedimą, t. y. iš esmės tuo pačiu pagrindu, kaip jau analizuotas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2). Teismas, nekartodamas tų pačių motyvų, daro išvadą, kad nurodytas įsakymas taip pat naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų.
Dėl NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 1T-13-(7.5.) (1 tomas, b. l. 13–20)
Šiuo sprendimu NŽT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“ patvirtintų NŽT nuostatų (toliau – Nuostatai) 2 punktu, NŽT direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 „Dėl išankstinio nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo NŽT ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 30.1, 30.4 papunkčiais, atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Nuostatų 2 punkte nustatyta, kad NŽT savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais.
Atsižvelgiant į skundo turinį ir keliamus reikalavimus, NŽT direktorius priima vieną (ar kelis, jei skunde keliami du ar daugiau reikalavimų) iš sprendimų: skundą (ar dalį jame iškeltų reikalavimų) atmesti kaip nepagrįstą (Taisyklių 30.1 papunktis), pakeisti teritorinio padalinio priimtą sprendimą (30.4 papunktis).
Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo ir per 20 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo dienos informuoti prokuratūrą apie priimtą sprendimą.
Nustatyta, kad pareiškėjos, nesutikdamos su minėtais NŽT Vilniaus miesto skyriaus įsakymais ir Pavedimu, su skundu kreipėsi į NŽT. Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja NŽT. Pagal 19 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.
Ginčijamais įsakymais iš esmės buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises, todėl, nesutikdamos su šiais įsakymais, pareiškėjos turėjo teikti skundą tiesiogiai teismui, bet ne NŽT direktoriui, tai, be kita ko, nurodyta ir ginčijamame NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 1T-13-(7.5.).
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).
Kaip minėta, Pavedimu pavesta NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui išbraukti L. K. pavardę iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės, patvirtintos NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-795, ir priimti sprendimą neatkurti nuosavybės teisės pretendentui L. K. į Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 256 nurodytą buvusio savininko nuosavybės teise valdytą žemės, į kurią nuosavybės teisės šiam pretendentui iki šiol nėra atkurtos, plotą.
Teismas, įvertinęs Pavedimo turinį, laiko jį tarpiniu procedūriniu dokumentu, o ne individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjoms teisines pasekmes. Pažymėtina, kad teisines pasekmes pareiškėjoms sukelia sprendimas atkurti (neatkurti) nuosavybės teises, o teismas, nagrinėdamas tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vertina ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje priimtus tarpinius dokumentus.
Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamiems įsakymams nenustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o Pavedimas laikytinas tarpiniu dokumentu nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl darytina išvada, kad NŽT nepagrįstai išnagrinėjo ir priėmė sprendimą pareiškėjų skundą atmesti. Vadinasi, 2015 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 1T-13-(7.5.) yra neteisėtas, nes jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, todėl naikintinas.
Pareiškėjos prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Kadangi pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų nedetalizavo ir nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, todėl šis prašymas teismo sprendimu nesprendžiamas, o bus išspręstas rašytinio proceso tvarka, ABTĮ nustatyta tvarka pateikus prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjų Z. P. ir I. B. skundą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2).
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2).
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.