Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2S-206-450/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-25
Bylos Nr.: 2S-206-450/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-23852-2015-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Asta Radzevičienė
Pareiškėjas: Z. P., I. B.
Suinteresuotas asmuo: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

3.2.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-206-450/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23852-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1.; 3.3.2.4.; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. sausio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria byla dalyje nutraukta, civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. P. ir I. B. skundą dėl prokuroro veiksmų, suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Z. P. ir I. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamos panaikinti:

1) Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. raštą Nr. 17.2.-7094;

2) Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 2.15-46 dalyje, kurioje konstatuoti pažeidimai atkuriant nuosavybės teises į S. K. turėtą žemę ir šioje dalyje perduoti Vilniaus apygardos prokuratūrai tirti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą, iškeltą pagal pareiškėjų Z. P. ir I. B. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. rašto Nr. 17.2.-7094 panaikinimo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 2.15-46 aprašomosios/motyvuojamosios dalies, kurioje konstatuoti pažeidimai atkuriant nuosavybės teises į S. K. turėtą žemę, panaikinimo, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Dėl teisės skųsti prokuroro nutarimą imtis veiksmų viešajam interesui ginti. Teismas nustatė, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą, ginčydamos prokuroro nutarimą, kuriuo buvo imtasi priemonių viešajam interesui ginti ir atitinkama valstybės institucija įpareigota priimti sprendimus, pašalinant teisės aktų pažeidimus. Prokuratūros įstatymo 19 str. 4 d. įstatymo leidėjas suteikė teisę skųsti asmeniui tik tuos prokuroro nutarimus, priimtus viešojo intereso gynimo srityje, kuriais atsisakyta imtis veiksmų ginti viešąjį interesą. Teisė asmeniui, ginančiam savo privatų interesą, skųsti ir tuos nutarimus, kuriais imtasi veiksmų viešajam interesui ginti, nėra įtvirtinta nei Prokuratūros įstatyme, nei CPK nuostatuose. Pažymėjo, kad prokuroro nutarimo, kuriuo buvo imtasi veiksmų viešajam interesui ginti, priėmimas pats savaime nesukelia privatiems asmenims (pareiškėjams) materialinių teisinių pasekmių bei teisėtų interesų pažeidimo. Tokio pobūdžio nutarimas, kuriame numatomi įpareigojimai konkrečioms institucijoms atlikti veiksmus, tik joms sukelia teisines pasekmes, dėl ko pastarosios institucijos ir turi teisę tokius nutarimus skųsti. Nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba šia teise pasinaudojo, tačiau Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2014 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 13.12-82 paliko galioti ginčijamą Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 2.15-46. Be to, tokio pobūdžio prokuroro nutarimas neužkerta kelio privatiems asmenims (pareiškėjams) skųsti teismui valstybės institucijų atliktus veiksmus (pagal prokuroro nutarimą), viešajam interesui ginti. Būtent šių veiksmų atlikimas bei jų pagrindų priimti valstybės institucijų sprendimai sukelia teisines pasekmes privatiems asmenims (pareiškėjams). Pastarąją išvadą patvirtina ir pačių pareiškėjų elgesys, pateikiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų, kurie buvo priimti vadovaujantis šioje byloje ginčijamu Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 2.15-46 (admin. b. Nr. I-9241-643/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tik prokuroras turi įstatymo jam suteiktą kompetenciją priimti sprendimą dėl viešojo intereso gynimo, taip pat įvertinęs tai, kad įstatymo leidėjas nėra tiesiogiai įtvirtinęs teisės bet kuriam asmeniui, ginančiam savo privatų interesą, skųsti prokuroro nutarimą, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, bei nustatęs, kad toks nutarimas, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, pats savaime sukelia tik procesines pasekmes valstybės institucijoms, kurios įpareigotos imtis konkrečių veiksmų, tačiau nesukelia galutinių materialinių teisinių padarinių asmeniui, ginančiam savo privatų interesą, darė išvadą, kad bet kuris privatus asmuo neturi teisės dėl tokio prokuroro nutarimo panaikinimo kreiptis į aukštesnįjį prokurorą bei atitinkamai su skundu į teismą, todėl pradėtą civilinę bylą nutraukė kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog pareiškėjai gali teikti skundą tik dėl prokuroro atliktų procesinių veiksmų teisėtumo (aplaidaus įrodymų tyrimo, nemotyvuotos išvados ir pan.), bet ne dėl prokuroro padarytos išvados, jog būtina imtis veiksmų ginant viešąjį interesą. Įstatymo suteikta teise ginti viešąjį interesą prokuroras naudojasi vienasmeniškai ir jis pats savarankiškai sprendžia dėl pagrindo kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą egzistavimo. Priešingas aiškinimas pažeistų prokuroro nepriklausomumo principą bei būtų paneigti įstatymo leidėjo tikslai, kurių buvo siekta, suteikiant prokurorui teisę bei tuo pačiu nustatant pareigą ginti viešąjį interesą.

Dėl teisės skųsti prokuroro nutarimo aprašomąją/motyvuojamąją dalį. Teismas pažymėjo, kad prokuroro nutarimo aprašomoji/motyvuojamoji dalis pati savaime nesukuria savarankiškų materialinių teisinių pasekmių bei nenustato prejudicinių faktų. Nutarimo aprašomosios/motyvuojamosios dalies palikimas galioti/pakeitimas/panaikinimas neturės įtakos nutarimo rezoliucinei daliai, kuria nuspręsta imtis priemonių viešajam interesui ginti. Dėl šios priežasties teismas daro išvadą, kad net ir tuo atveju, jei asmuo, ginantis savo privatų interesą, galėtų skųsti prokuroro nutarimą, kuriuo prokuroras ėmėsi veiksmų viešajam interesui ginti, įstatymo leidėjas nenumato galimybės prašyti panaikinti tokio nutarimo tik aprašomosios/ motyvuojamosios dalies konkrečias vietas.

Teismas nustatęs, kad pareiškėjų skundžiamas LR Generalinė prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. raštas Nr. 17.2.-7094, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjų skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 2.15-46 aprašomosios/motyvuojamosios dalies konkrečių vietų paliekamas nenagrinėtas, teismui nustačius, kad pareiškėjos neturi įstatyminės teisės skųsti prokuroro nuarimo, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, aprašomosios/motyvuojamosios dalies konkrečių vietų, atitinkamai darė išvadą, kad pareiškėjos neturi teisės skųsti ir dėl šio nutarimo priimto aukštesniojo prokuroro procesinio sprendimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja Z. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Dėl įstatyminės teisės skųsti nutarimą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjos neturi įstatyminės teisės skųsti nutarimą, nes Prokuratūros įstatymo 19 str. 4 d. nustato nutarimo, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo gynimo priemones, apskundimo tvarką ir terminus. Šioje normoje nėra nurodoma, kad prokuroro nutarimas, kuriuo taikytos viešojo intereso gynimo priemonės negali būti skundžiamas. Prokuratūros įstatymo 4 str. 2 d. yra įtvirtinta bendroji norma, kad prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas, o to paties įstatymo 3 str. 4 d. nurodoma, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. CPK 5 str. 1 d. taip pat nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o Konstitucijos 30 str. 1 d. nurodo, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Generalinio prokuroro rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 43-45 p. yra išdėstyta ne tik prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, bet ir nutarimo, kurio reikalaujama taikyti viešojo intereso gynimo priemones, apskundimo tvarka. Pareiškėjos yra tiesiogiai materialiai suinteresuotos, kad prokuroro nutarimas būtų priimtas išsamiai ir visapusiškai, atlikus tyrimą, kas lemia ir tokio nutarimo teisėtumą, nes nutarime yra sprendžiamas klausimas ar buvo padaryti kokie įstatymo pažeidimai atkuriant nuosavybes teises į S. K. turėtą žemę, kurio paveldėtojos yra pareiškėjos.

2) Dėl nutarimo apskundimo esmės. Pareiškėjos ginčija nutarimą dalyje dėl S. K. žemių atkūrimo, nes jos yra būtent S. K. paveldėtojos ir ginčija būtent tai, kad prokuroras priimdamas nutarimą padarė procedūrinius pažeidimus - nesurinko tyrimui reikšmingus įrodymus bei aplinkybes (įskaitant įsiteisėjusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą), jų neįvertino, tyrimą atliko pagal nuomos sutarties nepatvirtintą kopiją, kurios reikšmingos dalys buvo iškarpytos, išvadų nemotyvavo konkrečių įstatymo nuostatų pažeidimu, kas lėmė, jog priimant nutarimą, buvo pažeistos proceso normos, nustatančios skundo tyrimo procedūras. Toks bylos nagrinėjimo pagrindas ir dalykas yra galimas ir teismas privalo tirti pareiškėjų skundą dėl tyrimo procedūrų pažeidimo. Teismas netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, nes pareiškėjos skundu siekė ne panaikinti konkrečias prokuroro nutarimo motyvuojančias dalis, o nurodė konkrečias prokuroro nutarimo dalis, kurios akivaizdžiai liudija, kad prokuroras netinkamai atliko aplinkybių tyrimą, pažeidė skundo tyrimo procedūras, todėl ir rezoliucinėje dalyje prašė iš naujo pavesti prokurorui atlikti tyrimą, o ne priimti konkretų sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

3) Dėl pareiškėjų teisės skųsti Generalinės prokuratūros raštą. Priešingai nei nurodyta skundžiamojoje nutartyje, įstatyme ir Rekomendacijose yra įtvirtinta skundimo aukštesniajam prokurorui tvarka, tačiau aukštesnysis prokuroras pareiškėjų skundą paliko nenagrinėtą, nors tokio sprendimo priėmimo nenumato net Rekomendacijų 44 p.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

1) Teismas nutartyje nepaneigė teisės skųsti prokuroro nutarimus apskritai, o aiškiai nurodė, kad tokio pobūdžio nutarimai teisines pasekmes sukelia institucijai, kuri įpareigojama atlikti tam tikrus veiksmus. Šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba skundžiamu prokuroro nutarimu buvo įpareigota imtis teisinių priemonių nutarime nurodytiems įstatymų pažeidimams atkuriant nuosavybės teises konkretiems asmenims, pašalinti, todėl tik ši institucija ir turėjo teisę skųsti prokuroro nutarimą ir šia teise pasinaudojo. Prokuroro išdėstyti nustatyti pažeidimai nuosavybės teisių atkūrimo procese nesukelia tiesioginių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjoms, tai yra tik prielaida Nacionalinei žemės tarnybai priimti galutinį sprendimą, kuris galimai lies pareiškėjų interesus. Pareiškėjų nurodyti nesutikimo su prokuroro nutarimu argumentai gali būti pagrindu skundžiant galutinį Nacionalinei žemės tarnybos sprendimą, kuris betarpiškai turės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad prokuroro nutarimas neužkerta kelio pareiškėjoms skųsti teismui valstybės institucijų veiksmus, kurių jos ėmėsi reaguodamos į prokuroro nutarimą. Pareiškėjos šią teisę realizuoja, skųsdamos Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus.

2) Net ir pripažinus, kad pareiškėjos turi teisę skųsti prokuroro nutarimą taikyti viešojo intereso priemones, jų reikalavimas panaikinti skundžiamo nutarimo motyvuojamą dalį dėl teisės aktų pažeidimo atkuriant nuosavybės teises į S. K. turėtą žemę, negali būti tenkinamas. LR Prokuratūros įstatymas suteikia prokurorui teisę ginant viešąjį interesą pasirinkti tinkamą kiekvienai iš situacijų viešojo intereso gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju prokurorui nustačius būtinybę įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atlikti veiksmus teisės pažeidimams pašalinti, laikytina, kad prokuroras įgyvendino vieną iš Prokuratūros įstatymo 19 str. nustatytų teisių, dėl ko savaime toks prokuroro teisės įgyvendinimas negali būti laikomas neteisėtu.

3) Vertinti, ar yra pažeistas viešasis interesas yra prokuroro diskrecija. Tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, , teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą. Todėl pareiškėjų reikalavimas panaikinti skundžiamo prokuroro nutarimo motyvuojančiąją dalį, prieštarauja teisės normoms ir principams.

4) Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. raštas yra aiškinamojo, informacinio pobūdžio dokumentas, raštas pats savaime pareiškėjoms nesukelia kokių nors teisinių pasekmių, todėl teisminis nagrinėjimas dėl tokio dokumento yra teisiškai beprasmis.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

1) Nagrinėjamu atveju tiek pažeistų valstybės interesų gynimas (nes pretendento L. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės Vilniaus rajono teritorijoje į didesnį žemės plotą nei pagal 1932 m. spalio 15 d. testamentą, kuris 1933 m. Vilniaus apygardos teismo VI Civilinių bylų skyriaus buvo patvirtintas notaro vykdymui, jo tėvas buvęs savininkas S. K. valdė nuosavybės teise), tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis yra užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kuri iš šių dviejų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-177/2010).

2) Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras įvertino visus archyvinius dokumentus ir esamą medžiagą susijusią su buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdyto žemės ploto ir padarė pagrįstas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išaiškino, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas.

3) Prokuroras neturi kompetencijos spręsti ir nesprendžia dėl privataus, o tik dėl viešojo intereso pažeidimo, todėl nutarimas priimamas tik dėl viešojo, o ne dėl privataus intereso, nesukelia teisinių padarinių pareiškėjoms ar kitiems asmenims. Todėl teisė skųsti nutarimą teismui negali būti pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų gynimo išraiška. Tokio pobūdžio skundu pareiškėjos kreipiasi ne dėl savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų, ne dėl nutarimu joms sukeltų teisinių padarinių, todėl teisė paduoti skundą kyla ne iš teisės kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių ir interesų pažeidimo, o - Prokuratūros įstatyme ir CPK. Kitaip tariant, viešojo intereso gynimas yra viešosios teisės reglamentuojama sritis, todėl prokuroro sprendimai dėl viešojo intereso gynimo turi būti priimami ir skundžiami pagal viešosios teisės normas, o ne pagal analogiją taikant pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Pareiškėja I. B. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria civilinė byla pagal pareiškėjų Z. P. ir I. B. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. rašto Nr. 17.2.-7094 panaikinimo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 2.15-46 aprašomosios/motyvuojamosios dalies, kurioje konstatuoti pažeidimai atkuriant nuosavybės teises į S. K. turėtą žemę, panaikinimo, nutraukta kaip nenagrinėtina teisme, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).

Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat – ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Šiuo atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. raštą Nr. 17.2.-7094 bei Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 2.15-46 dalyje, kurioje konstatuoti pažeidimai atkuriant nuosavybės teises į S. K. turėtą žemę ir šioje dalyje perduoti Vilniaus apygardos prokuratūrai tirti iš naujo, t. y. pareiškėjos kreipėsi į teismą, iš esmės ginčydamos dalyje prokuroro nutarimą, kuriuo buvo imtasi priemonių viešajam interesui ginti ir Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM įpareigota priimti sprendimus, pašalinant teisės aktų pažeidimus.

Prokuratūros įstatyme įtvirtinta bendroji nuostata, jog prokuroro veiklą kontroliuoja teismas (3 str. 4 d., 4 str. 2 d.), tačiau joje nedetalizuojama, pagal kurių asmenų kreipimąsi ir kokiais atvejais tokia kontrolė vykdoma. Taigi Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d. ir 4 str. 2 d. nuostatose įtvirtinti principai, kurie įgyvendinami specialiosiose atskirų teisės šakų normose. Prokuratūros įstatymo 19 str. 4 d. numato, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones; skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos. Prokuratūros įstatymo 15 str. 6 d. nustatyta, kad proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą ne dėl prokuroro atsisakymo imtis veiksmų ginti viešąjį interesą, o ginčydamos prokuroro nutarimo, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti ir Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM įpareigota priimti sprendimus, pašalinant teisės aktų pažeidimus, dalį.

LR CPK 5 str. 1 d. nustatyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Taigi asmenys, kreipdamiesi į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Tokia asmenų teisė kreiptis į teismą, siekiant apginti savo pažeistą teisę, yra konstitucinė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.), universali ir absoliuti teisė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 str. 1 d. įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Pagal CPK 2 ir 5 str. teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 str., nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2015 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lik 2“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-8-916/2015). Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, prokuroras nutarė imtis priemonių viešajam interesui ginti ir Nacionalinę žemės tarnybą prie LR ŽŪM įpareigojo priimti sprendimus, pašalinant teisės aktų pažeidimus. Pažymėtina, kad prokuroro nutarime nurodyti pažeidimai nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjoms tiesioginių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, todėl pareiškėjos į teismą kreipėsi ne dėl savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų ar prokuroro nutarimu joms sukeltų teisinių padarinių gynimo. Kaip teisingai nurodė suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, tai yra tik prielaida Nacionalinei žemės tarnybai priimti galutinį sprendimą, kuris betarpiškai turės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Pirmos instancijos teismas taip priėjo prie išvados, kad prokuroro nutarimo, kuriuo buvo imtasi veiksmų viešajam interesui ginti, priėmimas pats savaime nesukelia privatiems asmenims (pareiškėjoms) materialinių teisinių pasekmių bei teisėtų interesų pažeidimo, o tokio pobūdžio nutarimas, kuriame numatomi įpareigojimai konkrečioms institucijoms atlikti veiksmus, tik joms sukelia teisines pasekmes, dėl ko pastarosios institucijos ir turi teisę tokius nutarimus skųsti. Teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada. Teismas taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad prokuroro nutarimas, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, neužkerta kelio privatiems asmenims, šiuo atveju pareiškėjoms, skųsti teismui valstybės institucijų atliktus veiksmus (pagal prokuroro nutarimą), viešajam interesui ginti, nes būtent šių veiksmų atlikimas bei jų pagrindų priimti valstybės institucijų sprendimai ir sukelia teisines pasekmes privatiems asmenims (pareiškėjoms). Todėl apeliantės argumentai, kad pareiškėjos yra tiesiogiai materialiai suinteresuotos, nes nutarime yra sprendžiamas klausimas ar buvo padaryti kokie įstatymo pažeidimai atkuriant nuosavybes teises į S. K. turėtą žemę, kurio paveldėtojos yra pareiškėjos, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Vertinti, ar yra pažeistas viešasis interesas yra prokuroro diskrecija. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Pagal įstatymą prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas, sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu (Prokuratūros įstatymo 3 str. 2 d., 11 str. 2 d.). Vadovaujantis paminėto įstatymo nuostatomis, įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Todėl toks įstatyminis reglamentavimas ir paminėta teisminė praktika yra pagrindu nesutikti su apeliantės argumentais, kad pareiškėjos nurodė tik konkrečias prokuroro nutarimo dalis, kurios rodo, jog prokuroras netinkamai atliko aplinkybių tyrimą, pažeidė skundo tyrimo procedūras, todėl rezoliucinėje dalyje prašė iš naujo pavesti prokurorui atlikti tyrimą, o ne priimti konkretų sprendimą. Kaip matyti iš pareiškėjų skundo turinio ir kaip pagrįstai nurodė pirmos instancijos teismas, pareiškėjos skundu prašo panaikinti ne prokuroro nutarimą, o konkrečias nutarimo motyvuojamosios/aprašomosios dalies vietas, kuriose prokuroras vertino aplinkybes, susijusias su žemės sklypo plotu, tačiau parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas nepageidavo tikslinti skundo reikalavimo, prašant panaikinti ir nutarimo rezoliucinę dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka, nes toks pareiškėjų formuluojamas reikalavimas nėra materialinis teisinis reikalavimas, jis nesukuria savarankiškų materialinių teisinių pasekmių bei nenustato prejudicinių faktų. Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nutarimo aprašomosios/motyvuojamosios dalies palikimas galioti/pakeitimas/panaikinimas neturės įtakos nutarimo rezoliucinei daliai, kuria nuspręsta imtis priemonių viešajam interesui ginti.

Atsižvelgiant tiek į pirmos instancijos teismo, tiek ir į apeliacinės instancijos teismo pirmiau padarytą išvadą, kad pareiškėjos neturi įstatyminės teisės skųsti prokuroro nutarimo, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, apeliantės argumentas, kad nors įstatyme ir Rekomendacijose yra įtvirtinta skundimo aukštesniajam prokurorui tvarka, tačiau aukštesnysis prokuroras pareiškėjų skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 11 d. raštu Nr. 17.2.-7094 paliko nenagrinėtą, nors tokio sprendimo priėmimo nenumato Rekomendacijų 44 p., atmestinas aukščiau nurodytais motyvais, t. y. atitinkamai daroma išvada, kad pareiškėjos neturi įstatyminės teisės skųsti nei prokuroro nutarimo, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, nei dėl šio nutarimo priimto aukštesniojo prokuroro procesinio sprendimo.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-219/2009).

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad pareiškėjos neturi įstatyminės teisės dėl prokuroro nutarimo, kuriuo imtasi priemonių viešajam interesui ginti, panaikinimo kreiptis į aukštesnįjį prokurorą ir atitinkamai su skundu į teismą bei teisės skųsti prokuroro nutarimo vien tik aprašomąją/motyvuojamąją dalį, nereikalaujant pakeisti rezoliucinės dalies, kuria imtasi veiksmų, siekiant apginti viešąjį interesą, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ankščiau nurodytas teisės normas bei proceso teisės normas, reglamentuojančių teisę į teisminę gynybą, nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Asta Radzevičienė