- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-486-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05465-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- E. A., R. V.
- Atsakovas
- A. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. A. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11736-752/2014 pagal ieškovų E. A. ir R. V. ieškinį atsakovei A. M. dėl baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 3–5), kuriame prašė priteisti jiems iš atsakovės 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 30 d. ieškovai ir atsakovė sudarė preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo–pardavimo, pagal kurią ieškovai įsipareigojo parduoti atsakovei žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo nupirkti nurodytą turtą pagal sutarties sąlygas. Šalys susitarė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovė pagal šalių sudarytą preliminariąją sutartį sumokėjo ieškovams 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansą, apsigyveno ketinamame įsigyti name, kas ieškovams pagrįstai leido manyti, kad turto pirkimo–pardavimo sandoris bus sudarytas. Tačiau iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovė neinformavo ieškovų apie atsisakymą sudaryti sutartį, nenurodė jokių sutarties nesudarymą pateisinančių priežasčių, o nieko nepranešusi išsikėlė iš ieškovams priklausančio gyvenamojo namo. Atsakovė vengė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ji pagal preliminariosios sutarties sąlygas papildomai turi sumokėti ieškovams 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 26 d. preliminariu sprendimu (b.l. 20–21) ieškinį patenkino, priteisė ieškovams iš atsakovės 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5 792,40 Eur (20 000 Lt) sumos nuo 2014 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 156,62 Eur (540 79 Lt) bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė pareiškė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo (b.l. 27–29), kuriuose prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 26 d. preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netesybų pareikšti, o be to, teismas, priimdamas preliminarų sprendimą ir atsakovės atžvilgiu taikydamas civilinę atsakomybę, nevertino, ar atsakovė pagrįstai ar nepagrįstai atsisakė sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė nesudarė pirkimo–pardavimo sutarties todėl, kad gyvenamasis namas neatitiko kokybės reikalavimų. Atsakovė taip pat nurodė, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes netesyboms esant neprotingai didelėms ir baudinėms jų nesumažino. Be to, atsakovės sumokėtas 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansas padengia visus ieškovų nuostolius.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prieštaravimus (b.l. 36–39) ieškovas su jais nesutiko, prašė priimti galutinį sprendimą ir 2014 m. balandžio 26 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 27 d. galutiniu sprendimu (b.l. 90–101) preliminarų sprendimą panaikino, ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų valstybei po 5,22 Eur (18,04 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. balandžio 30 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo, kurioje susitarė iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, dėl minėto turto pardavimo kainos – 65 164,50 Eur (225 000 Lt), taip pat dėl 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avanso, kurį pirkėja sumokėjo sutarties pasirašymo dieną. Preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu ar kada nors vėliau nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovė dėl to jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, tuo tarpu ieškovas 2013 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į UAB „Skolų valdymo centras“ prašydamas tarpininkauti susigrąžinant iš atsakovės 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą pagal preliminariąją sutartį. Teismas nustatė, kad UAB „Skolų valdymo centras“, siekdama iš atsakovės išieškoti 5 792,40 Eur (20 000 Lt) skolą, kreipėsi į Jungtinės Karalystės skolų išieškojimo bendrovę dėl atsakovės suradimo ir skolos išieškojimo, tačiau užsienio bendrovės vykdytas ikiteisminis skolos išieškojimas buvo nerezultatyvus. Su atsakove buvo susisiekta tik telefonu ir išsiaiškinta, kad atsakovė apmokėti skolą atsisako. Nors konkrečių duomenų apie tai, kada su atsakove buvo susisiekta telefonu teismas nenustatė, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis skolos išieškojimas buvo nutrauktas 2014 m. sausio 15 d., sprendė, kad šis pokalbis įvyko iki šios datos ir ieškovui iki 2014 m. sausio 15 d. buvo žinoma, kad atsakovė atsisako sumokėti baudą. Nutraukus ikiteisminį skolos išieškojimą, 2014 m. kovo 24 d. buvo kreiptasi su ieškiniu į teismą.
Teismas, įvertinęs šalių elgesį ir aplinkybes, dėl kurių pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, pripažino, kad būtent atsakovė be svarbių priežasčių vienašališkai nutraukė preliminariąją sutartį apie sutarties nutraukimą nustatyta tvarka nepranešusi ieškovams. Nustatęs, kad būtent dėl atsakovės kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, teismas, spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo priteisti jiems iš atsakovės baudą, nurodė, kad preliminariosios sutarties šalių susitarimu nustatytas netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus turėtus ir galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, todėl preliminariosios sutarties nevykdymo atveju neabejotinai turi būti atlyginama tiesioginė žala (nuostoliai). Ieškovams nepateikus įrodymų, kad dėl nesudarytos pagrindinės sutarties per nustatytą terminą jie patyrė kokių nors nuostolių, teismas pripažino, kad ieškovai tiesioginių nuostolių nepatyrė. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovų turtas liko neparduotas, nereiškia, kad ieškovai iš viso prarado galimybę jį parduoti, o byloje įrodymų, patvirtinančių, kad per preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpį įvyko esminių pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje ir dėl to ieškovai prarado galimybę parduoti turtą už atsakovei pasiūlytą kainą, nepateikta. Teismas sprendė, kad vien pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo faktas dar nereiškia, kad ieškovai dėl to patyrė nuostolių. Tačiau teismas pripažino, kad atsakovė, sudarydama preliminariąją sutartį, sumokėdama avansą ir apsigyvendama name, neabejotinai sukūrė ieškovams pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad turto pirkimo–pardavimo sutartis tikrai bus sudaryta, todėl atsakovė, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti ieškovams nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą. Teismas, spręsdamas dėl šių nuostolių atlyginimo, vertino, kad šalys preliminariojoje sutartyje pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, be to, ieškovai, kurie parengė preliminariąją sutartį, joje nurodė didesnę pirkėjo nei kad pardavėjo atsakomybę. Teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, pripažino, kad šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje nustatytas atsakomybės reglamentavimas prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, nepagrįstai suteikia ieškovams perdėtą pranašumą prieš atsakovę ir pažeidžia lygiateisiškumo principą, ir sprendė, kad iš atsakovės priteistinos baudos dydis mažintinas iki 1 448,10 Eur (5 000 Lt). Tačiau net ir sumažinęs netesybų dydį iki nurodytos sumos, teismas baudos nepriteisė, nes nustatė, kad ieškovai ieškinį dėl netesybų priteisimo pareiškė praleidę sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Teismas nepagrįstu laikė ieškovų argumentą, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 27 d., kai ieškovai kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę UAB „Skolų valdymo centras“ ir buvo pasirašyta sutartis dėl ikiteisminio skolos išieškojimo, kadangi pripažino, kad ieškovai apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau kaip 2013 m. rugpjūčio 1 d., kai turėjo būti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad per sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Teismas netenkino ieškovų prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nurodęs, kad nei viena iš ieškovų nurodytų priežasčių, t. y. kad atsakovės sutuoktinis ketinamame pirkti name ir toliau gyveno pasibaigus terminui, per kurį turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, kas leido suprasti, jog atsakovė nori sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kad ieškovai dėl sutarties sudarymo stengėsi susisiekti su atsakove net ir po to, kai atsakovės sutuoktinis išsikraustė iš namo, kad net ir išsikrausčius atsakovės sutuoktiniui iš gyvenamojo namo ieškovai nebuvo informuoti apie atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, dėl ko tik išbandę visas galimybes susisiekti su atsakove ieškovai suprato, kad atsakovė neketina sudaryti pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties ir susidariusią situaciją siekė išspręsti derybų būdu, netrukdė ieškovams laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Teismas nurodė, kad ieškovai, žinodami, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., suėjus šiam terminui nesiėmė jokių veiksmų pradėti netesybų išieškojimą, nors pagal savo amžių, patirtį ir išsilavinimą turėjo suprasti, jog pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui atsakovė neturi jokios prievolės pirkti jų turtą. Teismas pripažino, kad nebuvo jokio pagrindo ieškovams skambinti atsakovei ar bandyti kitais būdais su ja susisiekti, taip pat kad nebuvo objektyvių priežasčių delsti ieškovams kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netesybų priteisimo, kadangi dar iki 2014 m. sausio 15 d. buvo nustatytas ir ieškovams tapo žinomas atsakovės gyvenamosios vietos adresas Anglijoje, jos telefono numeris. Teismas sprendė, kad viešame registre 2013 m. gruodžio 4 d. išviešintas įrašas apie tai, kad atsakovė 2013 m. lapkričio 21 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą Kauno rajone, taip pat kitos nustatytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas dar iki ieškinio senaties termino pabaigos turėjo visas galimybes kreiptis į teismą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai apeliaciniame skunde (b.l. 106–112) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti ieškinio senatį, ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovams iš atsakovės 5 792,40 Eur (20 000 Lt) netesybas, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai sumažino šalių sutartyje nustatytų netesybų dydį, kadangi tam nėra įstatyme numatytų sąlygų. Atsakovė nėra iš dalies įvykdžiusi prievolės, o šalių sutarto netesybų dydžio nėra pagrindo laikyti neprotingai dideliu. Šalių sutarta turto pardavimo kaina sudarė 65 164,50 Eur (225 000 Lt), o baudos dydis – 5 792,40 Eur (20 000 Lt), todėl šalių sutarta bauda atitinka 8,8 procentų nuo turto pardavimo kainos. Teismų praktikoje proporcingai su sutarties kaina net ir didesnio dydžio baudos nėra laikomos neprotingo dydžio netesybomis. Byloje nepripažinta, kad ieškovai santykiuose su atsakove būtų elgęsi aplaidžiai ir nesąžiningai, todėl nėra jokio pagrindo mažinti sutartyje nustatytas netesybas. Teismas netesybų sumažinimą grindė ir tuo, kad sutartyje nustatytas atsakomybės reglamentavimas neva tai nepagrįstai suteikia ieškovams perdėtą pranašumą prieš atsakovę ir pažeidžia lygiateisiškumo principą, tačiau sutartyje tiek pirkėjui, tiek ir pardavėjams buvo nustatytas vienodas netesybų (baudos) dydis – 5 792,40 Eur (20 000 Lt), dėl ko nustatytos netesybos nepažeidžia lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir nesukuria nei vienai iš šalių pranašumo prieš kitą šalį. Šalys laisva valia susitarė dėl atsakomybės ribų sutarties nevykdymo atveju, todėl teismo sprendimas prieštarauja sutarties laisvės principui.Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos reikalauti atlyginti kreditorius turi teisę neįrodinėdamas jų dydžio, todėl ieškovai, priešingai nei kad nurodė teismas, neprivalėjo įrodyti nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės neįvykdytos sutarties.Teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Sprendžiant šį klausimą nagrinėjamu atveju itin didelę reikšmę turi faktinės aplinkybės, kurios ir lėmė ieškinio senaties termino praleidimą. Pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui atsakovės sutuoktinis iš gyvenamojo namo neišsikraustė ir toliau juo iki 2013 m. rugsėjo 2 d. naudojosi, kas rodo, kad nei atsakovė, nei jos sutuoktinis nesiekė išsikelti iš ieškovams priklausančio turto ir savo konkliudentiniais veiksmais leido suprasti, kad atsakovė, nors ir vėliau, nori sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Būtent dėl to ieškovai, suėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, nesiėmė jokių veiksmų iškeldinti atsakovės sutuoktinį iš namo, o taip pat pradėti netesybų išieškojimą. Dėl pagrindinės sutarties sudarymo ieškovai stengėsi susisiekti su atsakove, tačiau atsakovė niekaip į tai nereagavo ir į ieškovo skambučius neatsakinėjo. Atsakovės sutuoktiniui 2013 m. rugsėjo 2 d. išsikrausčius iš namo, ieškovai vis dar nebuvo informuoti apie atsakovės atsisakymą sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl tik išbandę visas galimybes susisiekti su atsakove, bet to taip ir nepavykus padaryti, ieškovai suprato, jog atsakovė neketina sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai dar 2013 m. gruodžio 4 d. galėjo sužinoti apie tai, kad atsakovė yra įsigijusi kitą nekilnojamąjį turtą ir kreiptis dėl netesybų priteisimo. Nors registro duomenys yra vieši, tačiau nėra įprasta, kad preliminariąją sutartį sudaręs asmuo kiekvieną dieną tikrintų viešo registro duomenis siekdamas išsiaiškinti, ar kita šalis nėra įsigijusi kito turto.Ieškovai nuo pat pradžių nuosekliai siekė ir siekia apginti savo pažeistas teises, todėl nežymiai praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nes, priešingu atveju, būtų sudarytos sąlygos atsakovei išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą (b.l. 115–121) prašė apeliacinį skundą atmesti ir 2014 m. spalio 27 d. Kauno apylinkės teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, kad šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje nustatant atsakomybės sąlygas ieškovų padėtis yra geresnė nei kad atsakovės, kad toks reglamentavimas suteikia ieškovams perdėtą pranašumą ir pažeidžia lygiateisiškumo principą, o šalių numatytas netesybų dydis yra nepagrįstai didelis ir neprotingas. Teismas pagrįstai netesybų dydį sumažino iki 1 448,10 Eur (5 000 Lt) sumos, kurią kaip avansą atsakovė jau yra sumokėjusi ieškovams. Nurodytas avansas laikytinas netesybomis baudos forma, todėl ieškovams neįrodžius, kad jų nuostoliai yra didesni nei nurodyta suma, teismas pagrįstai sumažino sutartimi susitartą netesybų dydį. Apeliantai netinkamai skaičiuoja sutartos baudos dydį nuo turto pardavimo kainos, kadangi tuo atveju, jei teismas patenkintų ieškinį, baudos dydis būtų 11,11 procento, o ne 8,8 procento, nes iš viso bauda būtų ne 5 792,40 Eur (20 000 Lt), o 7 240,50 Eur (25 000 Lt). Ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakovė nepranešė jiems apie ketinimą nepirkti turto, kadangi pasibaigus terminui, iki kada šalys turėjo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovams turėjo būti aišku, kad atsakovė turto nepirks. Apeliantų nurodytos kasacinio teismo nutartys, kuriomis apeliantai grindžia savo argumentus dėl netesybų dydžio, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes jų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismo teisė mažinti netesybas yra ribojama susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia, kadangi, tokiu atveju, būtų paneigiama teismo teisė spręsti netesybų mažinimo klausimą. Teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas pagrįstai neatnaujino apeliantams ieškinio senaties termino, kadangi apeliantai nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių sutrumpintas šešių mėnesių terminas turėtų būti atnaujintas. Apeliantų argumentai, kad atsakovė savo veiksmais sudarė pagrįstą pagrindą tikėti realiu turto pirkimu net ir po sutartyje nustatyto termino pasibaigimo, nesudaro pagrindo šias aplinkybes laikyti svarbiomis ir ieškinio senaties terminą atnaujinti. Priešingai, apeliantų paaiškinimai, kad atsakovė vengė bendrauti, neatsiliepė į skambučius kaip tik rodo, kad apeliantai negalėjo tikėtis, jog atsakovė įvykdys prievolę. Ieškovui žinant, kad atsakovė atsisakė sumokėti baudą, jis turėjo visas galimybes savo teises ginti teismine tvarka, o ne siekti susidariusią padėtį išspręsti derybų būdu. Ieškovai netesybų išieškojimui buvo pasitelkę profesionalų skolų išieškotoją UAB „Skolų valdymo centras“, kuris turėjo informaciją apie atsakovės įsigytą nekilnojamąjį turtą, todėl ją gavę ieškovai galėjo pasinaudoti teismine savo teisių gynyba. Be to, tuo pat metu jau buvo žinoma ir atsakovės gyvenamoji vieta, tačiau ieškinys taip ir nebuvo pareikštas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. galutinio sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo panaikinus preliminarų sprendimą yra atmestas ieškovų ieškinys dėl baudos pagal preliminariąją sutartį priteisimo. Teismas apeliantų pareikštą ieškinį atmetė nustatęs, kad apeliantai į teismą su ieškiniu kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą. Teismas netenkino apeliantų pareikšto prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pripažinęs, kad apeliantų nurodytos priežastys negali būti laikomos pakankamomis pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą. Apeliaciniame skunde ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, o taip pat ir teismo sprendimas sumažinti šalių preliminariojoje sutartyje nustatytą netesybų dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.
Faktinės aplinkybės
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. balandžio 30 d. apeliantai ir atsakovė sudarė preliminarią sutartį dėl turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (b.l. 7–8), pagal kurią apeliantai įsipareigojo parduoti, o atsakovė įsipareigojo nupirkti pagal šios sutarties sąlygas nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė dėl nurodyto nekilnojamojo turto kainos – 65 164,50 Eur (225 000 Lt), 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avanso, kurį atsakovė sumokėjo sutarties pasirašymo dieną ir kuris turėjo būti įskaičiuotas į turto pardavimo kainą, bei pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino. Šalys susitarė, kad turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ir notarine forma patvirtinta iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Byloje nustatyta, kad nei iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino, nei vėliau šalys pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė. Šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje buvo numatytos ir sąlygos dėl šalių atsakomybės nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, t. y. šalys buvo susitarę dėl netesybų sutarties neįvykdymo atveju. Šalims iki nustatyto termino nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, apeliantas E. A. 2013 m. rugsėjo 27 d. su UAB „Skolų valdymo centras“ sudarė skolos išieškojimo sutartį Nr. 13-U-196 (b.l. 9–10) dėl 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudos pagal 2013 m. balandžio 30 d. preliminariąją sutartį iš atsakovės išieškojimo. Skolos iš atsakovės neišieškojus, apeliantai 2014 m. kovo 24 d. teismui pateikė ieškinį dėl baudos pagal preliminariąją sutartį iš atsakovės priteisimo.
Dėl preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sutarties laisvės principas lemia, kad šalys sudarytoje sutartyje savo nuožiūra gali susitarti ir dėl atsakomybės taikymo sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atvejais. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl netesybų taikymo sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atvejais ir jų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos ar akivaizdžiai per didelės. Esant tokiems atvejams įstatymų leidėjas suteikė teisę teismui mažinti netesybas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.) ir tokiu būdu kontroliuoti, kad nebūtų sudaryta galimybių šaliai piktnaudžiauti teise ar nepagrįstai praturtėti. Tačiau teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes teismas netesybas gali sumažinti tik įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos yra aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Įstatyme nėra apibrėžta, kokios netesybos yra laikomos aiškiai per didelėmis ar neprotingai didelėmis, todėl kriterijus, pagal kurios vertinamos šalių sutartyje nustatytos netesybos, nagrinėdamas konkrečią bylą nustato teismas.
Nagrinėjamu atveju preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl netesybų (baudos) taikymo nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas, tuo atveju, jei pardavėjai iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. nesudaro pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties arba paaiškėja, kad turtas yra įkeistas, areštuotas, turtui taikomi kiti apribojimai, dėl kurių neįmanoma įvykdyti šios sutarties, tai pardavėjai įsipareigoja ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų grąžinti pirkėjui gautą 1 448,10 Eur (5 000 Lt) sumą ir sumokėti 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą (sutarties 3.1. punktas), o tuo atveju, jei pirkėjas nepagrįstai vengia arba atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, pardavėjams lieka pirkėjo sumokėtas 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansas ir pirkėjas papildomai sumoka pardavėjams 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą (sutarties 3.3. punktas). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės, t. y. pirkėjos kaltės, todėl pagal preliminariosios sutarties sąlygas apeliantams (pardavėjams) ne tik kad turėtų likti atsakovės sumokėtas 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansas, bet ji jiems turėtų sumokėti papildomai ir 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą. Atsakovei atsisakius sumokėti preliminariojoje sutartyje nustatytą 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą ir apeliantams kreipusis į teismą su ieškiniu dėl nurodyto dydžio baudos iš atsakovės priteisimo, atsakovė nurodė, kad preliminariojoje sutartyje nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės, neprotingos ir prašė jas sumažinti. Bylą nagrinėjęs teismas, sutikdamas su atsakovės argumentais dėl netesybų dydžio, netesybas sumažino iki 1 448,10 Eur (5 000 Lt) sumos. Apeliaciniame skunde ginčijamas šis pirmosios instancijos teismo sprendimas teigiant, kad teismas netesybas sumažino nesant tam pagrindo. Apeliantų teigimu, sutartyje nustatytos netesybos nėra aiškiai per didelės (nėra neprotingai didelės), o jie neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų sąlygas sumažinti netesybas. Teisėjų kolegijos manymu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad šalių preliminariojoje sutartyje nustatytas netesybų dydis negali būti laikomas protingu, todėl jas, kaip akivaizdžiai per dideles, pagrįstai sumažino.
Apeliaciniame skunde ginčijamas teismo sprendimas sumažinti sutarties šalių laisva valia nustatytą netesybų dydį teigiant, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas sutarties laisvės principas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti sutarties šalių valia nustatytą netesybų dydį yra įtvirtinta įstatyme, todėl įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui galimybę esant įstatyme numatytiems pagrindams sumažinti sutarties šalių valia nustatytą netesybų dydį, prioritetą suteikė ne sutarties laisvės principui, bet teisingumo vykdymui tais atvejais, kai sutarties šalių susitarimas pažeidžia vienos iš sutarties šalių teises, sudaro galimybes vienai iš šalių nepagrįstai piktnaudžiauti teise ar nepagrįstai praturtėti. Apeliantai pagrįstai teigia, kad teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, neturi iš esmės paneigti sutarties šalių susitarimo dėl netesybų, tačiau sutarties šalių valia ir sutarties laisvės principas negali būti suabsoliutinami. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad visais atvejais, kai šalys yra susitarusios dėl netesybų dydžio, teismas neturėtų galimybės jo sumažinti, nors tokia teismo teisė įtvirtinta įstatyme.
Apeliaciniame skunde ginčijama ir teismo išvada, jog šalių sutartyje nustatytas netesybų dydis yra aiškiai per didelis. Apeliantų teigimu, lyginant šalių sutartyje nustatytos baudos dydį su prievolės verte, t. y. planuojama turto pardavimo kaina, ji sudaro tik 8,8 procento, kai tuo tarpu teismų praktikoje ir didesnio dydžio baudos nepripažįstamos akivaizdžiai per didelėmis. Visų pirma paminėtina, kad apeliantai netiksliai skaičiuoja baudos dydį, numatytą preliminariojoje sutartyje, kadangi, priešingai nei jie nurodo, atsakovės atsakomybė dėl pagrindinės sutarties neįvykdymo nėra apibrėžta tik 5 792,40 Eur (20 000 Lt) bauda (priešingai, nei kad apeliantų kaip pardavėjų atveju), bet papildomai ir 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansu, kuris, pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011) taip pat laikytinas netesybomis baudos forma. Taigi pagal šalių sudarytą preliminariąją sutartį dėl atsakovės kaltės nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovės mokėtinų netesybų dydis iš viso yra 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kas sudaro 11,11 procentų nuo turto pardavimo kainos. Nors preliminarioje sutartyje nustatytas baudos dydis nei absoliučiu dydžiu, nei procentine išraiška, lyginant su turto pardavimo kaina, teisėjų kolegijos manymu, per se negali būti laikomas neprotingai dideliu, tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliantai nepateikė duomenų apie dėl pagrindinės sutarties nesudarymo jų patirtus nuostolius, sutartyje nustatytą atsakovei nepalankesnį nei kad apeliantams atsakomybės reglamentavimą, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrįstai sprendė, kad šalių nustatytas netesybų dydis negali būti laikomas protingu. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad sutarties šalys yra fiziniai asmenys, sutartį ketinę sudaryti dėl gyvenamojo būsto, dėl ko sutartyje nustatytas netesybų dydis absoliučia suma laikytinas pakankamai dideliu, kad apeliantai nepateikė jokių įrodymų apie jų patirtus nuostolius dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, o dalis pagal sutartį numatytų netesybų apeliantams jau yra sumokėta (1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansas), dėl ko negalima pripažinti, kad apeliantų patirti nuostoliai yra didesni nei kad jiems jau atlyginta suma. Nesant duomenų apie apeliantų patirtus didesnius nuostolius, apeliantų reikalavimas priteisti jiems iš atsakovės 5 792,40 Eur (20 000 Lt) baudą gali būti pripažįstamas siekiu nepagrįstai pasipelnyti piktnaudžiaujant savo teise. Nors, apeliantų teigimu, jie neatliko jokių nesąžiningų veiksmų ar nesielgė aplaidžiai, kas nesudaro pagrindo mažinti netesybas, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, sprendžiant dėl netesybų sumažinimo būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantai taip pat buvo išreikę abejones dėl noro sudaryti su atsakove nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kas atsakovei buvo žinoma ir kas galimai taip pat turėjo įtakos jos apsisprendimui nesudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.
Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kompensuojamosios netesybų funkcijos įstatyme yra įtvirtinta žemiausia jų mažinimo riba, t. y. teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Nors šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai vyksta ginčas dėl netesybų mažinimo ir kreditorius neprašo nuostolių atlyginimo, kreditorius, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012). Nagrinėjamos bylos atveju apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų patirtų dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nuostolių dydį. Ir nors apeliantai neturi pareigos įrodyti jų patirtų nuostolių dydį, tačiau siekdami pagrįsti, jog sutartyje nustatytas netesybų dydis nėra neprotingai didelis, nesudarantis pagrindo jiems piktnaudžiauti ar nepagrįstai praturtėti, nesiėmė tam jokių priemonių ir nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, jog bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad šalių preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų dydis yra akivaizdžiai per didelis ir jį pagrįstai sumažino. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., 2 d.). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neįtvirtintas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių buvimo. Kasacinio teisimo praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.).
Apeliantai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl netesybų iš atsakovės priteisimo, o tokiems ieškiniams taikomas sutrumpintas šešių mėnesių terminas (CK 1.125 str. 2 d. 1 p.). Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad apeliantai į teismą su ieškiniu dėl netesybų priteisimo kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą ir esant atsakovės prašymui taikė ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo nėra ginčijama, tačiau apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti jų prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, ar bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantų prašymo ir jų nurodytas termino praleidimo priežastis pagrįstai laikė nesvarbiomis.
Apeliantai, prašydami atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nurodė, kad ieškinio senaties terminą jie praleido tik dėl atsakovės veiksmų, kurie leido apeliantams pagrįstai tikėtis, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ir pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantai, net ir pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, galėjo pagrįstai tikėtis pagrindę sutartį sudaryti vėliau. Apeliantų nurodytos aplinkybės, kad atsakovės sutuoktinis ketinamame įsigyti name gyveno ir po 2013 m. rugpjūčio 1 d., bet iš jo išsikraustė 2013 m. rugsėjo 2 d., kad atsakovė neinformavo apeliantų apie atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir su apeliantais nebendravo, priešingai nei kad teigia apeliantai, jokiu būdu nesudaro pagrindo spręsti galėjus susiformuoti apeliantų pagrįstam įsitikinimui apie atsakovės ketinimą pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ir pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam sutarties sudarymo terminui. Teisėjų kolegijos manymu, būtent nurodytos aplinkybės kaip tik leidžia spręsti, kad atsakovė, laiku nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, jos ir neketino sudaryti. CK 6.165 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jei šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė po 2013 m. rugpjūčio 1 d. ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų pagrindinei sutarčiai sudaryti (bendravusi su apeliantais, pateikusi pagrindinės sutarties projektą, suderinusi laiką notarų biure sutarties tvirtinimui ir pan.), todėl apeliantų argumentai, kad atsakovės veiksmai jiems pagrįstai leido tikėtis dėl vėlesnio pagrindinės sutarties sudarymo, laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantų nurodytos priežastys neatitinka ir faktinio apeliantų elgesio, kadangi, nors, apeliantų teigimu, jie siekė taikiai išspręsti pagrindinės sutarties sudarymo klausimą ir dėl to ieškojo atsakovės, tačiau apeliantų 2013 m. rugsėjo 27 d. sudaryta sutartis dėl baudos pagal preliminariąją sutartį iš atsakovės išieškojimo leidžia manyti, kad dar iki šios sutarties sudarymo apeliantams jau tapo žinoma, kad atsakovė pagrindinės sutarties neketina sudaryti, o taip pat nesutinka mokėti ir sutartyje nustatytų netesybų. Todėl bet kokie apeliantų argumentai, jog jie, siekdami taikiai išspręsti pagrindinės sutarties sudarymo klausimą nesikreipiant į teismą dėl netesybų priteisimo praleido ieškinio senaties terminą, negali būti laikomi reikšmingais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo apeliantų valios nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių apeliantai, žinodami, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, nebūtų galėję laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių teisminės gynybos, todėl pagrįstai netenkino prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos ar jai nebus nustatyta tam tikra prievolė. Nagrinėjamu atveju apeliantai, žinodami apie savo teisės pažeidimą, tinkamai ir operatyviai į jį nereagavo, nesiėmė adekvačių priemonių jam pašalinti, o siekė ir toliau spręsti pagrindinės sutarties sudarymo klausimą. Sutiktina su apeliantų argumentais, jog jie ieškinio senaties terminą yra praleidę nežymiai, tačiau vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos manymu, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, paminėtina, kad atsakovės atžvilgiu tam tikra apimtimi civilinė atsakomybė yra pritaikyta (apeliantams liko atsakovės sumokėtas 1 448,10 Eur (5 000 Lt) avansas), todėl nesutiktina su apeliantų argumentu, kad neatnaujinus ieškinio senaties termino atsakovei būtų sudarytos sąlygos išvengti atsakomybės dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgdama pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantų nurodytas ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančias priežastis, pagrįstai jų nelaikė svarbiomis, todėl pagrįstai netenkino apeliantų prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų išsamiai nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantams nepriteistinas jų už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 96 str.).
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti jai iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų dydį ir jų pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.