- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-16
- Bylos Nr.
- eI2-11212-631/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07776-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė (pirm.), Egidija Puzinskaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Butrimienės ir Egidijos Puzinskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2023 m. liepos 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S108516 (toliau – ir Sprendimas1) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi; 2) panaikinti 2023 m. liepos 14 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S109103 (toliau – ir Sprendimas2); 3) priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, jog Migracijos departamentas pateikė pareiškėjui užpildyti klausimyną. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2019-2021 m. dirbo Rusijos banke Sberbank programinės įrangos vystytoju. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu priėmė du tarpusavyje neatsiejamai susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Nurodo, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateikta informacija. Vertina, jog iš Sprendimo1 turinio matyti, kad tiek atsakovas, tiek VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į Klausimyne pateiktus klausimus. Anot atsakovo, pareiškėjui nurodžius, kad 2019-2021 m. metais jis dirbo Rusijos Sberbank, yra pagrindas konstatuoti keliamą grėsmę valstybės saugumui, tačiau pareiškėjas nesutinka su nurodytu vertinimu. Pareiškėjas paaiškina, kad dirbo Sberbank nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. vasario 12 d., programinės įrangos vystytoju. Jo komandoje dirbo 7 žmonės, o jis buvo atsakingas už informacinių suvestinių, CMR (Costumer relationship management) sukūrimą, MVP (minimu viable product; minimalios vertės produktą) plėtrą. Laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 18 d. iki 2020 m. birželio 1 d. pareiškėjas faktiškai nedirbo dėl COVID-19 pandemijos ribojimų. Pareiškėjas faktiškai nedirbo ir vėliau, iki išėjimo vos kelias dienas atliko užduotis su anksčiau kurtais produktais. Su jokiais slaptais duomenimis nedirbo, nebendravo ir nebendradarbiavo su jokiomis saugumo institucijomis. Taigi vien tai, kad pareiškėjas dirbo Sberbank, niekaip nepagrindžia jo lojalumo šalies valdžiai ar jos vykdomai politikai.
Pažymi, kad Klausimyne pateikti klausimai apie Rusijos vykdomus karinius veiksmus prieš Ukrainą, dėl kurių pareiškėjas išreiškė nepritarimą. Kartu pažymi ir tai, kad pareiškėjas nuo 2019 m. dalyvaudavo protestuose prieš Rusijos režimą. 2021 m sausio mėn., t. y. dar dirbdamas Sberbank, pareiškėjas dalyvavo mitinge A. Navalnui palaikyti. Pareiškėjo dalyvavimas protestuose matyti iš jo socialiniuose tinkluose publikuotų nuotraukų, tačiau niekas individualios apklausos neatliko, nevertino jo turimų politinių įsitikinimų, t. y. joks tyrimas dėl pareiškėjo tariamo lojalumo Rusijos institucijoms atliktas nebuvo, o išvada dėl grėsmės saugui yra formali ir deklaratyvi. Teigia, jog jokios informacijos apie pareiškėjo praeityje atliktus veiksmus, indikuojančius grėsmę nacionaliniam saugumui nei atsakovas, nei VSD neindikavo. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime nėra jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Nenustačius jokių konkrečių pareiškėjo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.
Nurodo, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi išimtinai VSD rašte pateikta informacija, o tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja išimtinai tik su pareiškėjo darbu Sberbank, o tai niekaip nepagrindžia nei pareiškėjo turimų politinių pažiūrų ar palaikymo Rusijos vykdomai agresyviai politikai, nei jo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės nacionaliniam saugumui, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dar būdamas Rusijoje demonstravo nepasitenkinimą Rusijos režimu. Taip pat Sprendimuose nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas savo kokiais nors veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką, pateisintų vykdomus karo nusikaltimus ar pan. Laiko, jog remiantis Sprendimo1 turiniu, yra akivaizdu, kad pats atsakovas neatliko jokio individualaus pareiškėjo vertinimo, pagrindžiančio jo realią ir akivaizdžią grėsmę, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ar uždraudimo atvykti priėmimo. Į Sprendimus perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimų proporcingumo principo, leidžia tvirtinti, kad Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad yra priimtas studijuoti. Užsienietis, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)) nurodė, kad 2019–2021 m. dirbo Rusijos banke Sberbank.
Laiko, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos –VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kartu pažymi, jog Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Vertina, jog šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Mano, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos banke Sberbank, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijos banko Sberbank kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė, o stebėtojų tarybos pirmininku yra Rusijos finansų ministras. Rusijos bankas Sberbank vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje, Kryme. Dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje Rusijos bankui Sberbank taikomos Europos Sąjungos ir JAV sankcijos. Pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, informacinių technologijų srityje, kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, verbuoja žvalgybos užduotims atlikti šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsieniečio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas savo skunde nurodo, kad dirbo Sberbank nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. vasario 12 d., t. y. iš minėtos darbo vietos išėjo ne taip seniai, todėl visiškai tikėtina, kad pareiškėjas gali būti užverbuotas Rusijos Federacijos žvalgybų, kaip savo išvadoje mini VSD. Be to, pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o turėjo tik Šengeno vizą, kuri galiojo nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir nenustatyti jo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Visos šios aplinkybės tik dar labiau patvirtina, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui, o tai pagrįstai Migracijos departamentas vertino kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pažymi, kad pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Taip pat, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
Pažymi ir tai, kad pareiškėjui buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant ginčijamą sprendimą, priešingai nei teigia pareiškėjas, buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD išvada, kurie leidžia daryti išvadą, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje.
Mano, jog ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodo, kad palaiko Migracijos departamentą ir skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD vertinimu, pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, informacinių technologijų srityje, kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, verbuoja žvalgybos užduotims atlikti šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Sberbank, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Teigia, jog Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog su pareiškėju susisiekė pats Sberbankas ir pasiūlė atvykti į darbo pakalbį. Minėtas pokalbis buvo techninis, jokios valstybinės institucijos bendradarbiavimo nesiūlė. Pareiškėjas vėliau suprato, jog šis darbas jam nepatinka ir pradėjo ieškoti naujos darbovietės, tačiau paieškos buvo nesėkmingos. Akcentavo, jog faktiškai banke dirbo mažiau nei 1 metus ir 3 mėnesius, nes užėjus pandemijai, karantino metu dirbo iš namų ir net neturėjo prieigos prie duomenų. Nurodė, jog dirbo kaip sąsajų kūrėjas, prieigos prie slaptos informacijos neturėjo, dirbo tik su ataskaitomis. Vėliau gyveno Turkijoj, jam nėra svarbu, kur gyventi, nes gali dirbti nuotoliu, tačiau į Rusiją grįžti nenori. Šiuo metu siekia studijuoti Vilniuje esančiame Europos humanitariniame universitete.
Šalies argumentai
Atsakovo Migracijos departamento atstovė su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl 2023 m. liepos 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 23S108516 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui bei 2023 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 23S109103, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra priimtas studijuoti į studijų instituciją pagal studijų programą. Migracijos departamentas pateikė Pareiškėjui užpildyti klausimyną. Pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą, t. y. prašant nurodyti visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbo ar dirba šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)) nurodė, kad 2019 – 2021 m. dirbo Rusijos banke Sberbank.
VSD 2023 m. birželio 28 d. riboto naudojimo išvados Nr. 19-512RN neįslaptintoje dalyje teigiama, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Rusijos banko Sberbank kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė, o stebėtojų tarybos pirmininku yra Rusijos finansų ministras. Rusijos bankas Sberbank vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje, Kryme. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos banke Sberbank, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S108516, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 23S109103 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais Migracijos departamento sprendimais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, jog VSD 2023 m. birželio 28 d. riboto naudojimo išvadoje Nr. 19-512RN Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kadangi pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad dirbo Rusijos Federacijos Sberbank nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. vasario 12 d. programinės įrangos vystytoju. VSD atkreipė Migracijos departamento dėmesį, jog Rusijos banko Sberbank kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė, o stebėtojų tarybos pirmininku yra Rusijos finansų ministras. Rusijos bankas Sberbank vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje, Kryme. Dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje Rusijos bankui Sberbank taikomos Europos Sąjungos ir JAV sankcijos. Atitinkamai, pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, informacinių technologijų srityje, kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybins ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, verbuoja žvalgybos užduotims atlikti šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsieniečio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos banke Sberbank, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks vertinimas darytinas atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir mokytis Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi vien tik VSD išvada, nevertino ir nenagrinėjo jokių aplinkybių, taip pat neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad būtų priimtas argumentuotas sprendimas.
Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (nustatė, kad tokių nėra), kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis.
Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui iki šio ginčo nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o jis turėjo tik Šengeno vizą, kuri galiojo nuo 2022 lapkričio 12 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir nenustatyti jo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Todėl sutiktina, jog visos šios aplinkybės tik dar labiau patvirtina, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui.
Be to, Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. “
Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, jog Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.
Taip pat teisėjų kolegija pritaria ir VSD nurodytiems argumentams, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimai buvo pagrįsti objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 23S108516 bei 2023 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 23S109103 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento
2023 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 23S108516 bei 2023 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 23S109103.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.