Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-6208-171/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00839-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.36; 3.21(S)

2016 m. spalio 6 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjai N. M., pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Zeleckiui, atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovei J. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme gautas pareiškėjos N. M. skundas, kuriame prašo panaikinti 2016 m. sausio 27 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo Nr. (SK-167) SPR-12 dalį, kuria nebuvo patenkintas jos skundas dėl garbės ir orumo pažeidimo, ir įpareigoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą šiuo klausimu priimti naują sprendimą.

Paaiškino, kad žurnalistų etikos inspektorius 2016 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (SK-167) SPR-12 „Dėl publikacijoje „Sektantė peša pinigus ir kaltina katalikus“ („Lietuvos rytas“, 2015 m. rugpjūčio 18 d., Nr. 158/7372) paskelbtos informacijos“ pripažinti iš dalies pagrįstu pareiškėjos skundą dėl publikacijoje „Sektantė peša pinigus ir kaltina katalikus“ („Lietuvos rytas“, 2015 m. rugpjūčio 18 d., Nr. 158/7372) paskelbtos informacijos. Žurnalistų etikos inspektorius pripažino skundą pagrįstu dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo, visuomenės informavimo principų pažeidimo ir pareigos pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių pažeidimo (nustatė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 1 dalies pažeidimus) ir įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Lietuvos rytas“ dėl šių pažeidimų, tačiau nepripažino, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsniu buvo pažeisti pareiškėjos garbė ir orumas (Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja nurodo, kad žurnalistų etikos inspektorius, remdamasis 2015 m. gruodžio 16 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštu Nr. S1-501 (1.7), nustatė, kad žodžiu „sektantė“ yra išreikšta apie ją neigiamo pobūdžio nuomonė. Be to, nurodė, kad asmens garbės ir orumo pažeidimas priklauso nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti. Sprendime nurodyta, kad Meditacijos centras „Ojas“ atitinka žodžio „sekta“ reikšmę, ir padaryta išvada, kad „vertinimas, jog pareiškėja laikytina sektantė religinės sektos narės prasme, turi nuomonei reikalaujamą faktinį pagrindą“, dėl to pareiškėjos garbė ir orumas bei Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Nesutikdama su šiais žurnalistų etikos inspektoriaus argumentais, pareiškėja nurodo, kad sprendime teisingai nurodyta, kad žodis „sekta“ reiškia religinę bendruomenę, grupę, atskilusią nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos, tačiau neteisingai konstatuoja, kad Meditacijos centras „Ojas“ atitinka religinės bendruomenės, atskilusios nuo viešpataujančios bažnyčios (Romos katalikų bažnyčios), požymius. Meditacijos centras „Ojas“ yra religinė bendruomenė, bet ji nėra atskilusi nuo Romos katalikų bažnyčios. Jis turi visai nepriklausomas ir gerokai senesnes nei katalikybė ištakas. Meditacijos centre „Ojas“ praktikuojama meditacinė religija. Meditacija ar natūralus vidinis kūno, proto ir sąmonės judėjimas ir augimas bei jų technikos buvo žinomi iki katalikybės Gautama Budos laikais 500 m. pr. m. e. ir netgi dar anksčiau. Vėliau keitėsi ir evoliucionavo tik meditacijos technikos ir metodai, o ne jos esmė. Meditacijos centras „Ojas“ nėra susijęs su Romos katalikų bažnyčia ir su ja neturi jokių bendrų šaknų. Neturėdamas bendrų šaknų ir šaltinių su katalikybe, jis negalėjo nuo jos atskilti. Taigi Meditacijos centras „Ojas“ neatitinka žodžio „sekta“ reikšmės.

Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog Meditacijos centras „Ojas“ neatitinka žodžio „sekta“ reikšmės. Įvertinus „Tarptautinių žodžių žodyne“ teikiamą žodžio „sekta“ reikšmę, kad tai „religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos“, darytina išvada, kad pareiškėjos lankoma bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“ atitinka šį kriterijų. Atskilimą reikėtų suprasti ne žiūrint iš istorinės ar evoliucinės paralelės, bet nesutikimo su vyraujančios religijos postulatais prasme. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo suinteresuoto asmens publikacija nėra mokslinis traktatas teologijos tema, todėl nuomonė apie pareiškėją ir jos lankomą bendruomenę išreikšta tokia prasme, kaip „sektos“ ar „sektantės“ sąvoką supranta visuomenė.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimą ir juo vadovaudamasi prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietuvos rytas“ atstovė sutiko su atsakovo išdėstytais argumentais ir taip pat prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad žodis „sekta“ yra kilęs iš lotynų kalbos – tas, kuris turi kryptis, doktriną, mokyklą. Taigi šis žodis nėra amoralus ar įžeidžiantis, todėl netikslinga būtų uždrausti jį vartoti žurnalistams. Be to, žurnalistas turi teisę reikšti savo nuomonę, tai yra pagrindinis žurnalistikos laisvės principas. Ta nuomonė gali būti tiek teigiama, tiek neigiama. Tai yra žurnalisto pozicija ir jis ją gali išreikšti, svarbu, kad nebūtų peržengtos ribos. Šiuo atveju buvo išreikšta neigiama nuomonė, tai nebuvo dezinformacija, tai tiesiog buvo publikacija, kuria žurnalistas neperžengdamas ribų išreiškė savo poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl 2016 m. sausio 27 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo Nr. (SK-167) SPR-12 teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti, skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise nevaržomai skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiknaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių (LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-507/2006).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) saviraiškos laisvę laiko vienu esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr., pvz., EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).

EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad žurnalistai, rašydami įvairius straipsnius apie tam tikrus įvykius ar asmenis, gali naudoti tam tikras meninės raiškos priemones (hiperbolizavimą, metaforas, alegorijas ir kt.), tačiau paskleista informacija turi būti teisinga ir nepažeisti EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją). EŽTT taip pat yra ne kartą pripažinęs, kad saviraiškos laisvė gali būti labai įvairi, kartais net perdėto ar provokacinio pobūdžio (žr., pvz., EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena ir Ozoliņš prieš Latviją, pareiškimo Nr. 16657/03).

Visuomenės informavimo įstatyme nuomonė pateikiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais.

LAT yra nurodęs, kad nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2007). Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir estetiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreikiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažinti žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą.

Nagrinėjamame sprendime pagrindinis ginčas yra kilęs dėl to, ar publikacijoje „Sektantė peša pinigus ir kaltina katalikus“ („Lietuvos rytas“, 2015 m. rugpjūčio 18 d., Nr. 158/7372) pareiškėjos pavadinimas „sektante“ pažeidžia jos garbę ir orumą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Meditacijos centras „Ojas“ yra religinė bendruomenė, neturinti bendrų šaknų su katalikybe, todėl nėra pagrindo ją vadinti „sekta“, o pareiškėją „sektante“.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė pripažįsta Lietuvoje tradicines bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas tik tuomet, jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai (Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis). Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis konkretizuoja, kad valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: 1) lotynų apeigų katalikų, 2) graikų apeigų katalikų, 3) evangelikų liuteronų, 4) evangelikų reformatų, 5) ortodoksų (stačiatikių), 6) sentikių, 7) judėjų, 8) musulmonų sunitų ir 9) karaimų. Taigi pagal tai religines bendruomenes ar bendrijas galima skirstyti į 1) tradicines, 2) netradicines, bet valstybės pripažintas ir 3) netradicines, t. y. įregistruotas ir turinčias juridinio asmens statusą.

Meditacijos centras „Ojas“ 2005 m. balandžio 12 d. įregistruotas kaip religinė bendruomenė ar bendrija, o tai reiškia, kad jis yra priskiriamas trečiajai religinių bendruomenių ar bendrijų grupei, t. y. netradicinėms. Taigi negalima teigti, kad žurnalistas neturėjo jokio pagrindo reikšdamas savo nuomonę pavartoti žodžius „sekta“ ir „sektantė“. Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, kad žodis „sektantė“ žemina jos garbę ir orumą. „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateikiamos tokios sąvokų „sekta“ ir „sektantas / sektantė“ reikšmės: „sekta [lot. secta – kryptis, doktrina, mokykla]: 1. religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos; 2. žmonių grupė atsiskyrusi nuo kitų, turinti savo įsitikinimus, interesus.“; „Sektantas: 1. religinės sektos narys; 2. dogmatikas, įsitraukęs tik į bendraminčių grupės interesus.“

Tarp šalių ginčo nekilo dėl to, kad ginčo publikacijos teiginys „sektantė“ yra vertinamojo pobūdžio, todėl nagrinėjamu atveju galimas saviraiškos laisvės apribojimo proporcingumas priklauso nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė vertinamajam teiginiui pagrįsti, nes teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti saviraiškos laisvės ribas (žr., pvz., anksčiau minėtą EŽTT sprendimą byloje Diena ir Ozoliņš prieš Latviją, par. 82).

Kadangi pareiškėjos išpažįstamas tikėjimas yra susijęs su religinės bendruomenės „Ojas“ mokymu, o ši religinė bendruomenė yra nei tradicinė, nei turinti valstybės pripažinimą, teismas sutinka su atsakovės vertinimu, jog jos pavadinimas „sekta“ turi faktinį pagrindą, o jos nariai, taip pat ir pareiškėja, laikytini sektantais religinės sektos narių prasme ir ši žurnalisto nuomonė turi reikalaujamą faktinį pagrindą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (SK-167) SPR-12 yra teisėtais ir pagrįstas.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos N. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant prašymą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.