Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų;Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų;Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų;Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. S., tačiau jo atžvilgiu teismo nuosprendis nėra skundžiamas.

Iš nuteistųjų M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nukentėjusiųjų-civilinių ieškovių L. R. ir I. S. naudai solidariai priteista 5 783,29 EUR turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. R. naudai solidariai priteista 28 962 EUR neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios-civilinės ieškovės I. S. naudai priteista 23 169,60 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nukentėjusiųjų-civilinių ieškovių L. R. ir I. S. naudai priteista po 724,05 EUR išlaidų už advokato paslaugas, po 8,23 EUR proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2013 m. spalio 12 d. apie 3.30 val. nakties, viešoje vietoje – Radviliškyje, (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 3, dėl mažareikšmės dingsties, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, panaudojo fizinį smurtą prieš J. K.: E. Š. automobilyje „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. S. susiginčijus su J. K., M. S. sudavė J. K. automobilyje apie 2 smūgius alkūne ir ranka į veidą; A. Z. sudavė J. K. kelis smūgius ranka į įvairias kūno vietas; M. S. spyrė ant galinės automobilio sėdinės sėdinčiam J. K. kelis smūgius į įvairias kūno vietas, rankomis įsikibęs į automobilio stogą, pro atidarytas dešiniąsias galines automobilio keleivio dureles; po to E. L. apėjo aplink automobilį, sugriebė J. K. už kojų ir tempė jį iš automobilio iš kairės pusės, tuo metu tempiamam iš automobilio J. K. M. S. spyrė apie 2 smūgius į įvairias kūno vietas; nukentėjusiajam J. K. iškritus iš automobilio ant asfalto ir ten gulint, M. S., E. L., M. S. ir A. Z. kiekvienas spyrė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių smūgių į galvą, sprandą ir kitas kūno vietas. Tokiais bendrais smurtiniais veiksmais M. S., E. L., M. S. ir A. Z. padarė kūno sužalojimus ne mažiau kaip penkiolika trauminių poveikių; dėl stuburo kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimo su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu (kvalifikuojamu sunkiu sveikatos sutrikdymu) J. K. mirė 2013 m. spalio 12 d., apie 4.25 val. Šiais veiksmais M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nužudė J. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų bei padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyto nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. veiksmų apimties, priežastinio ryšio tarp apeliantų veiksmų ir pasekmių nustatymo ir kvalifikavimo, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teisingumas.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Lietuvos Respublikos BK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai.

Bylos duomenimis, įvykio naktį konflikto, kilusio E. Š. priklausančiame automobilyje „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų M. S. ir A. Z., liudininkais (be pačių nuteistųjų) buvo šio automobilio vairuotojas E. Š. bei jo keleivis A. D.. Minėtam konfliktui persikėlus į viešą vietą – (duomenys neskelbtini) – tiesioginiai jo liudininkai, be išvardytų asmenų, buvo ir kaltinamieji E. L. bei M. S. (kurie taip pat buvo ir šio konflikto dalyviai) bei liudytojas N. G.. Iš specialisto išvados Nr. M 537/13(04) matyti, kad po padarytos mirtinos kaklo traumos J. K. negalėjo atlikti savarankiškų veiksmų, galėjo gyventi trumpą laiko tarpą, skaičiuojamą minutėmis, mirusiojo J. K. kūne nėra kovos ir savigynos žymių (I b. t., 55-57 l.). Teisiamojo posėdžio metu ekspertas, surašęs minėtą specialisto išvadą, paaiškino, kad po išvadoje nustatyto mirtino smūgio J. K. negalėjo priešintis, laikytis, įsikibęs į automobilio sėdinę ar kur kitur. Šie specialisto išvados duomenys, specialisto H. D. paaiškinimai bei E. Š., A. Z., A. D., M. S., E. L. bei M. S. parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis nustojo priešintis kaltinamųjų smurtiniams veiksmams tuo metu, kai buvo ištemptas iš automobilio ant asfalto, todėl ypač reikšmingi yra kaltinamųjų bei liudytojų parodymai apie J. K. sumušimo aplinkybės, pastarajam gulint gatvėje. Būtina įvertinti byloje esančius kaltinamųjų ir liudytojų parodymus apie kiekvieno apelianto veiksmų, mušant nukentėjusįjį, apimtį.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas N. G. parodė, kad neatsimena, ką darė M. S. tuo metu, kai J. K. buvo ištrauktas ant šaligatvio, tačiau nurodė, jog tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas perskaitė N. G. parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y.: kai J. K. atsidūrė ant asfalto, prie gulinčio nukentėjusiojo pribėgo žemesnio ūgio „šviesus“ vaikinas ir stipriai spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į galvą, „šviesų“ vaikiną kažkas atitraukė nuo nukentėjusiojo, tačiau jis („šviesus“ vaikinas) išsilaisvino ir dar kartą pribėgęs įspyrė stiprų smūgį nukentėjusiajam į galvą (I b. t., 192-203 l., VI b. t., 132-133 l.). Teisiamojo posėdžio metu N. G. parodė, kad parodymų patikrinimo metu jo minėtas „šviesus“ vaikinas yra M. S.. Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas perskaitė A. D. parodymus apie tai, kad liudytojas matė, kaip tuo metu, kai J. K. buvo ištrauktas ant asfalto iš automobilio, nukentėjusįjį spardė M. S., A. Z. ir aukštas vaikinas panašus į nepilnametį (I b. t., 168-170 l., VI b. t., 190-192 l.). Šie liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad M. S. atliko smurtinius veiksmus (tarp jų – mušė į nukentėjusiojo galvą) nukentėjusiojo J. K. atžvilgiu ne tik E. Š. priklausančiame automobilyje, bet ir tuo metu, kai nukentėjusysis buvo ištrauktas iš automobilio ant šaligatvio.

Nurodytos išvados nepaneigia nei liudytojo E. Š., nei kitų kaltinamųjų parodymai. Liudytojas E. Š. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad tuo metu, kai E. L. pradėjo traukti J. K. iš automobilio, M. S. stovėjo ant šaligatvio; E. Š. teigimu, jis nematė, ar M. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam (VI b. t., 130-132 l.). Tačiau liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad, jis (E. Š.) matė, kaip A. Z. spyrė koja vieną kartą J. K., o M. S. atitraukė A. Z. nuo nukentėjusiojo, liudytojas parodė, kad nematė, jog M. S. ar E. L. spirtų gulinčiam gatvėje nukentėjusiajam (I b. t., 149-167 l., VI b. t., 130-132 l.). Tai, kad E. Š. nuosekliai tvirtino, jog nematė, kaip M. S. spyrė nukentėjusiajam, gulinčiam ant šaligatvio, nepaneigia, jog M. S. spardė nukentėjusįjį, ištemptą iš automobilio, nes, įvertinus muštynių spontaniškumą, dinamiškumą, tai, kad įvykio vietoje buvo 7 žmonės, veiksmas vyko tamsiu paros metu, E. Š., kaip ir kiti įvykio dalyviai galėjo nematyti visų J. K. sumušimo aplinkybių, nes vienu metu jis buvo savo automobilyje, vėliau – prie jo, dar vėliau atsidūrė paties konflikto epicentre, atitraukdamas vieną iš kaltinamųjų nuo nukentėjusiojo. Todėl tai, kad liudytojas E. Š. teigia, jog jis nematė, kaip M. S. spardė nukentėjusįjį, nepaneigia, kad M. S. iš tikrųjų sudavė smūgius J. K.. Juolab kad byloje yra dviejų nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų (N. G. ir A. D.) parodymai, jog M. S. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir tuo metu, kai pastarasis buvo ištemptas ant šaligatvio. N. G. bei A. D. parodymus, kad M. S. smurtavo prieš gulintį ant asfalto nukentėjusįjį, patvirtina ir nuteistųjų E. L. bei M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui bei parodymų patikrinimo vietoje metu (Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 4 d.). E. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tempiamam iš automobilio nukentėjusiajam J. K. M. S. spyrė vieną kartą į pilvą, o paskui – vieną kartą į galvą; J. K. gulėjo be sąmonės, o A. Z. bei M. S. spardė kojomis į nukentėjusiojo galvą (III b. t., 56-58 l., VI b. t., 152-153 l.). M. S. parodė tyrėjui, kad tuo metu, kai nukentėjusysis buvo ištrauktas iš automobilio ant gatvės, šalia stovėjo ir M. S., kad pastarasis spyrė nukentėjusiajam ties nugara, kad J. K. mušė jis (M. S.), M. S., E. L. ir A. Z. (IV b. t., 40-42 l., VI b. t., 153-155 l.).

Aukščiau paminėti liudytojų N. G. ir A. D. parodymai apie tai, kad M. S. sudavė smūgius J. K., gulinčiam ant asfalto, iš dalies patvirtinti ir nuteistųjų E. L. bei M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, įrodo, kad nuteistasis M. S. smurtavo prieš nukentėjusįjį ne tik E. Š. automobilyje, tačiau ir E. L. ištempus J. K. ant asfalto, kad tuo metu M. S. sudavė nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbų žmogaus organą – galvą.

Apelianto A. Z. nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalino prieštaravimų, esančių tarp A. D., N. G., E. Š., M. S., E. L. bei M. S. parodymų.

Apeliantas E. L. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta išvada, kad jo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Apeliantas neginčija to fakto, kad jis ištempė J. K. ant šaligatvio iš E. Š. automobilio, tačiau neigia sudavęs nukentėjusiojo gyvybei pavojingus smūgius. Šiuos nuteistojo teiginius paneigia liudytojo N. G. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu: N. G. parodė, kad E. L., tempdamas nukentėjusįjį iš automobilio, spyrė nukentėjusiajam į veidą (VI b. t., 192-203 l.). Be to, teisiamojo posėdžio metu perskaityti nuteistojo M. S. parodymai, duoti tyrėjui apie tai, kad J. K. mušė jis (M. S.), M. S., A. Z. ir E. L. (IV b. t.,40-42 l., VI b. t., 153-155 l.), nuteistasis pakartojo šiuos parodymus papildomos apklausos metu, patikslindamas, kad E. L. įspyrė nukentėjusiajam, gulinčiam ant šaligatvio, vieną kartą į galvą (IV b. t., 44-46 l., VI b. t., 153-155 l.).

Aukščiau paminėti liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymai patvirtina, kad E. L., traukdamas nukentėjusįjį iš automobilio, tokiu būdu apsunkino nukentėjusiajam galimybę priešintis pavojingiems kaltinamųjų veiksmams, kad visi apeliantai (M. S., E. L. ir A. Z.) smurtavo prieš nukentėjusįjį, spardydami jį kojomis į įvairias kūno vietas – tarp jų į gyvybiškai svarbius organus – galvą, pilvą.

Liudytojų A. D., N. G. bei E. Š., o taip pat nuteistųjų parodymai apie tai, kad visi nuteistieji sudavė nukentėjusiajam tam tikrą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas (tarp jų – į gyvybiškai svarbų nukentėjusiojo organą galvą); specialisto išvados duomenys apie tai, kad nukentėjusysis mirė dėl stuburo kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimo su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu, kurį galėjo sukelti vienas trauminis poveikis, kad nukentėjusiajam taip pat buvo padarytos kraujosruvos abiejų smilkinių, kairės pakaušio pusės, sprando srities minkštuosiuose audiniuose, poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, poodinės kraujosruvos viršugalvyje, abiejose kaklo pusėse, patvirtina, jog visi nuteistieji panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvos, veido, kaklo sritį, konstatuoti nukentėjusiojo kūno sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip penkiolikos trauminių poveikių. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų smurto, panaudoto nukentėjusiojo atžvilgiu, pobūdis (nuteistųjų, liudytojų parodymų duomenimis, smūgiuota iš esmės tik kojomis), intensyvumas (ne mažiau kaip penkiolika trauminių poveikių), lokalizacija (galvos, kaklo, veido, pilvo sritis) įrodo nuteistųjų tyčią nužudyti J. K.. Apeliantai sudavė nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškais svarbius žmogaus organus – galvą, pilvą, sprandą, matė vienas kito veiksmus, tokiu būdu sutiko su nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto pobūdžiu, jo padariniais, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes, todėl visi nuteistieji atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Apeliantai, suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas, suvokė, kad kelia pavojų J. K. gyvybei, numatė, kad gali atimti jo gyvybę ir norėjo taip veikti. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo visus apeliantus pripažinti kaltais dėl J. K. nužudymo.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad iki byloje nagrinėjamo konflikto nukentėjusysis ir nuteistieji pažinojo vieni kitus tik iš matymo, M. S. iš viso nepažinojo nukentėjusiojo, tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų nebuvo jokių asmeninių santykių, todėl savo smurtiniais veiksmais kaltinamieji pademonstravo aiškų žmonių negerbimą, atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistieji nužudė J. K. iš chuliganiškų paskatų (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p.).

Apeliantai M. S. ir E. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo jų veiksmų motyvus, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad nuteistieji veikė iš chuliganiškų paskatų. Anot apeliantų, konfliktas tarp jų ir nukentėjusiojo kilo dėl asmeninių priežasčių, pastarajam išvadinus M. S. „malalietka“, bei liepus nuteistiesiems čiulpti lytinį organą, dėl ko nuteistieji supyko ant nukentėjusiojo, norėjo jį pamokyti, tačiau apeliantai nesiekė savo veiksmais demonstruoti aiškų žmonių negerbimą bei niekinantį požiūrį į juos, nesiekė nužudyti nukentėjusįjį, pasinaudodami mažareikšme dingstimi.

Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

Apeliantai neginčija byloje nustatytos aplinkybės, kad iki įvykio tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų (tarp jų – M. S. ir E. L.) nebuvo jokių asmeninių santykių. Nukentėjusysis buvo užpultas M. S. dėl to, kad pastarajam nepatiko, kaip J. K. jį pavadino „malalietka“, kiti nuteistieji (tarp jų ir M. S.) užpuolė nukentėjusįjį dėl to, kad, pagal nuteistųjų parodymus, J. K. jau prasidėjus konfliktui su M. S. liepė jiems čiulpti lytinį organą. Nors tokie galimi nukentėjusiojo žodžiai ir galėtų įžeisti asmens orumą, tačiau nuteistųjų atlikti atsakomieji smurtiniai veiksmai į paminėtus nukentėjusiojo žodžius buvo akivaizdžiai neadekvati reakcija į nukentėjusiojo frazes. Todėl, įvertinus tai, kad iki konflikto nukentėjusysis nebuvo pažįstamas su nuteistaisiais, apeliantai atliko neadekvačius veiksmus (panaudojo fizinį smurtą, nukreiptą į nukentėjusiojo gyvybiškai svarbius organus), pasinaudodami mažareikšme dingstimi (nukentėjusiojo frazės apie tam tikras nuteistųjų savybes ir veiksmus), galima daryti išvada, kad apeliantai nužudė nukentėjusįjį be priežasties, tokiu būdu ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, ir pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo kvalifikuoti nuteistųjų veiksmus kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p.).

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistieji taip pat pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad kaltinamieji panaudojo fizinį smurtą prieš J. K. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 3, Radviliškyje, nors buvo naktis, tačiau ši vieta buvo gerai apšviesta ir gerai matoma, nuteistųjų elgesys buvo įžūlus, juo jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Apelianto E. L. teigimu, kaltinamieji negalėjo būti nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą dėl to, kad nukentėjusysis buvo nužudytas naktį, kai gatvėje nebuvo žmonių, todėl kaltinamieji nepažeidė viešosios tvarkos.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje tokių asmenų buvo, ar ne. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai. Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, smūgį nukentėjusiajam į veidą suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje.

Byloje nustatyta, kad kaltinamieji mušė nukentėjusįjį ne tik liudytojo E. Š. automobilyje, bet ir jėga ištempę nukentėjusįjį iš automobilio – gatvėje (kur buvo intensyviausiai naudojamas smurtas J. K. atžvilgiu), pakankamai apšviestoje vietoje, prie parduotuvės miesto centre. Nuteistųjų konfliktą su nukentėjusiuoju galėjo stebėti aplinkinių namų gyventojai, be to, šį konfliktą stebėjo liudytojas A. D. (liudytojo E. Š. pažįstamas), kuris įvykio naktį paprašė E. Š. nuvežti jį namo, bei liudytojas N. G. (nuteistojo E. L. draugas). Bylos duomenimis, nei A. D., nei N. G. konflikte nedalyvavo, nuteistųjų ir nukentėjusiojo konflikto metu neatliko jokių smurtinio pobūdžio veiksmų. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas N. G. parodė, kad jis nepažinojo asmenų, sėdinčių E. Š. automobilyje, jis pats neatliko jokių veiksmų, nieko negynė, nes nieko nepažinojo, kad nematė, kaip J. K. buvo velkamas važiuojančios mašinos, kadangi nežiūrėjo, jam ši situacija pasirodė per žiauri (VI b. t., 132-133 l.). Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tuo metu, kai buvo mušamas J. K. jis (A. D.) rėkė „baikit, ką jūs darote“, kažkas jį paėmė už rankovės, galbūt norėjo panaudoti smurtą ir prieš jį (VI b. t., 190-191 l.). Šie liudytojų N. G. ir A. D. parodymai patvirtina tai, kad jie šiame konflikte iš esmės buvo pašaliniai asmenys, kuriems muštynės sukėlė baimę bei tam tikrą šoką. Remiantis šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, jog nuteistieji viešoje vietoje įžūliais veiksmais – dėl mažareikšmės dingsties panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. K. – demonstravo nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.).

Apeliantas A. Z. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas kaltinamuosius pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas iš chuliganiškų paskatų) ir 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas) nubaudė juos du kartus už tą patį. Kvalifikuojant kaltininkų veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, vienas iš būtinų nusikaltimo (nužudymo) subjektyviosios pusės elementų yra nusikaltimo motyvas – chuliganiškos paskatos, t. y. nagrinėjamu atveju baudžiama ir už paskatas, kaip požymį, liudijantį didesnį nužudymo (nusikaltimo prieš konkretaus nukentėjusiojo gyvybę) pavojingumą. Viešosios tvarkos pažeidimas (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.) inkriminuojamas nepriklausomai nuo nusikalstamų veikų motyvo, nustačius visus šiame straipsnyje numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius, tarp jų nusikalstamus padarinius – viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą (šio nusikaltimo objektas, saugoma vertybė – vieša tvarka ir rimtis, kuria saugomi ne konkretaus nukentėjusiojo interesai, bet visos visuomenės teisės į saugią aplinką). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nubausdamas kaltinamuosius pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK nustatyto principo non bis in idem, kadangi nuteisdamas juos pagal byloje inkriminuotus straipsnius, iš esmės gynė ir konkretaus nukentėjusiojo teisę į gyvybę, ir visos visuomenės teisę į saugumą ir viešą tvarką.

Dėl bausmių individualizavimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, pripažindamas apeliantus kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, M. S., E. L. ir A. Z. paskyrė bausmes, lygias sankcijos vidurkiui – laisvės atėmimą 14 metų, M. S. – laisvės atėmimą 8 metams.

Nuteistojo A. Z. nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmes, formaliai paskirdamas nuteistiesiems vienodas bausmes; pasak apelianto, jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė, nei M. S., kadangi jis (A. Z.) nebuvo muštynių iniciatoriumi, M. S. pradėjo konfliktą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Lietuvos Respublikos BK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažindamas nuteistuosius E. L., A. Z. ir M. S. kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskyrė šiems nuteistiesiems vienodą bausmę – laisvės atėmimą 14 metų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems vienodas bausmes, nepažeidė bausmių individualizavimo principo, bei Lietuvos Respublikos BK 58 straipsnio 1 dalies. Nagrinėjamu atveju E. L., M. S. ir A. Z. kartu su M. S., kurio atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis nėra skundžiamas, buvo J. K. nužudymo bendravykdytojai, nes byloje nustatyta, kad jie nužudė nukentėjusįjį bendrais veiksmais. Visi trys nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, nevedę, nebausti administracine tvarka, nustatytos dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veika padaryta bendrininkų grupėje, apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors pirminis konfliktas automobilyje kilo tarp M. S. ir J. K., tačiau pastarasis buvo nužudytas ne automobilyje, sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, padaryti ištempus J. K. iš automobilio į gatvę, kur tiek M. S., tiek kiti nuteistieji nužudė J. K., esant mažareikšmei dingsčiai, dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistasis A. Z. (kaip ir kiti nuteistieji) turėjo galimybę nesikišti į M. S. bei J. K. konfliktą, tačiau aktyviai dalyvavo, atimant gyvybę nukentėjusiajam. Didelį padaryto nusikaltimo bei nuteistųjų pavojingumą ir ciniškumą rodo tai, kad nukentėjusįjį J. K., ištrauktą iš E. Š. automobilio ant asfalto, mušė keturi asmenys, nukentėjusysis jo mirtino sumušimo metu nesipriešino, tačiau tai nesustabdė nuteistųjų ir jie smurtavo prieš nukentėjusįjį, kol atėmė pastarajam gyvybę. Ta aplinkybė, jog muštynes pradėjo M. S., įvertinus tai, kad A. Z. savanoriškai aktyviai įsitraukė į J. K. sumušimą, individualizuojant bausmes nuteistiesiems, nėra pagrindas paskirti A. Z. švelnesnę bausmę, nei M. S..

Nuteistojo E. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nediferencijavo bausmių nuteistiesiems, nes nepilnamečiam M. S., kuris atliko pagrindinius veiksmus, nužudant nukentėjusįjį, paskyrė žymiai mažesnę bausmę, nei kitiems nuteistiesiems.

Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus normomis. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d.). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (Lietuvos Respublikos BK 90 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 20 metų. Remiantis nurodytomis Lietuvos Respublikos BK normomis, nepilnamečiui pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 4 metų iki 10 metų.

Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai diferencijavo nuteistiesiems skiriamas bausmes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 91 straipsnio 3 dalimi, tinkamai atsižvelgęs į tą aplinkybę, kad M. S. padarė nusikalstamą veiką, būdamas nepilnamečiu. Be to, paskirtos M. S. bausmės teisingumo klausimas šioje byloje negali būti svarstomas, kadangi nei prokuroras, nei nukentėjusiosios neskundžia teismo nuosprendžio dalies dėl M. S. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos nuteistiesiems bausmės nėra per griežtos apeliacinių skundų ribose. Įvertinus nusikaltimo pavojingumo laipsnį (nuteistieji bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio padariniai yra negrįžtami), kaltinamųjų asmenybes (neteisti, administracine tvarka nebausti, nevedę, jauno amžiaus), galima daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, bei neproporcingos padaryto nusikaltimo pavojingumui. Todėl apeliacinių skundų prašymai švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes atmetami.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų nukentėjusiosios-civilinės ieškovės L. R. naudai priteisė 28 962 EUR neturtinės žalos atlyginimą (100 000 Lt), nukentėjusiosios I. S. naudai – 23 169,60 EUR neturtinės žalos atlyginimą (80 000 Lt).

Nuteistasis A. Z. nurodo, kad šios neturtinės žalos atlyginimo sumos yra per didelės, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų dideles dvasines kančias, be to, nebuvo atsižvelgta ir į nuteistųjų turtinę padėtį.

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto). Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiųjų naudai priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžius, atsižvelgė į tai, kad abiejų nukentėjusiųjų santykiai su žuvusiu J. K. buvo artimi, glaudūs ir šilti, nukentėjusioji L. R. buvo J. K. motina, I. S. – sesuo. Teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog dėl sūnaus/brolio staigios ir netikėtos netekties L. R. ir I. S. patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas bei stresą, kuriuos patirs ir ateityje. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų turtinę padėtį (kad jie neturi turto, išlaikytinių, šiuo metu nedirba, jauni, darbingo amžiaus) bei padaryto nusikaltimo pavojingumą (tai, kad J. K. nužudytas nuteistiesiems veikiant tyčia, padaryto nusikaltimo padariniai negrįžtami, nukentėjusysis nužudytas bendrais keturių asmenų veiksmais).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiesiems, kompensavimu. Byloje nepaneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusiojo santykiai su motina ir seserimi buvo artimi bei šilti. Akivaizdu, kad sūnaus/brolio, su kuriuo nukentėjusiąsias siejo artimas ryšis, netektis tiek motinai, tiek seseriai sukelia neigiamas emocijas, psichologinius išgyvenimus bei depresiją, tokiems išgyvenimams pagrįsti nebūtina pateikti į bylą įrodymus, liudijančius, kad nukentėjusieji dėl patirtų išgyvenimų kreipėsi į psichologus, pradėjo vartoti vaistus ir pan. Teismų praktikoje laikoma, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tai, kad šiuo metu nuteistieji neturi turto, darbo, kitų teisėtų pajamų šaltinio, nesudaro pagrindo priteisti nukentėjusiųjų naudai mažesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Visi nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi, todėl turės galimybę atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą ateityje. Be to, 28 962 EUR (100 000 Lt) nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose, kuriose nukentėjusiesiems (tėvams, vaikams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama tokio dydžio neturtinė žala. Todėl A. Z. apeliacinio skundo prašymas sumažinti nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutaria:

Nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti.