Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiosios L. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį, 281 straipsnio 4 dalį (BK redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) ir nubaustas:

- pagal BK 144 straipsnį - terminuotu laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 281 straipsnio 4 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, paskirta galutinė subendrinta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. 23.00 val. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. (15 parų), vieną sulaikymo, suėmimo parą prilyginus vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 67, 68 straipsniais K. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. Š., 2018 m. rugpjūčio 7 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Toyota Corolla“, (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 114 punkto reikalavimus - neįsitikinęs važiuodamas daromo manevro automobiliu saugumu, dideliu greičiu važiuodamas atbuline eiga iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini), kliudė jam iš galo stovėjusią pėsčiąją L. Š., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu L. Š. buvo padaryti odos nubrozdinimai krūtinėje, abiejuose žastuose, pilve, odos nubrozdinimai su poodinėmis kraujosruvomis dešinio klubo sąnario srityje, poodinės kraujosruvos akių vokuose, kairėje plaštakoje, sėdmenyse, muštinės - plėštinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kaktoje, dešinės ausies kaušelyje, dešinės plaštakos nykščio srityje, daugybiniai veido kaulų lūžiai, kairio raktikaulio lūžis, krūtinkaulio lūžis, krūtininio 12 slankstelio lūžis, juosmeninių 3 ir 5 slankstelių lūžiai, abipusiai daugybiniai I - IX šonkaulių lūžiai, kas komplikavosi oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, plaučių ir krūtinplėvės uždegimu, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, tai yra sunkiai sutrikdymas L. Š. sveikatą.

1.1. Be to, jis 2018 m. rugpjūčio 7 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Toyota Corolla.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta L. Š. sveikata, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, tačiau turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, jai nepagelbėjo, kai grėsė pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis K. Š. ir nukentėjusioji L. Š., jų ginčijamos aplinkybės iš dalies sutampa: tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji nesutinka su nuteistojo veikos kvalifikavimu, numatytu BK 281 straipsnio 4 dalyje; nesutinkama dėl nuteisimo pagal BK 144 straipsnį; ginčijamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius netaikymas; taip pat nesutinkama dėl paskirto automobilio dalies vertės konfiskacijos pagal BK 72 straipsnio 5 dalį; nuteistasis K. Š. taip pat ginčija teismo paskirtą BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones; taip pat nuteistasis K. Š. nesutinka su bausmių bendrinimo būdu, jas iš dalies sudedant. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų apeliacinių skundų esmės.

Dėl K. Š. veikos, numatytos BK 281 straipsnio 4 dalyje (BK redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.)

7. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis ir nukentėjusioji pripažįsta, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo jam inkriminuota BK 281 straipsnio 4 dalis. BK 281 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis, kartu atribojantis nuo BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, yra asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Skunduose tvirtinama, jog teismas neteisingai įvertino specialisto išvadą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo neblaivumo faktą nustatė ne specialiomis tam skirtomis techninėmis priemonėmis, o liudytojų parodymais, todėl nuteistojo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, o ne pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija šių apeliantų argumentų nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja tiek byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, tiek BK taikymo taisyklėms, suformuluotoms panašiose baudžiamosiose bylose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis K. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje ir dėl jos nuteistas visiškai pagrįstai.

8. BK 281 straipsnio 4 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiajam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos. Tam, kad asmuo būtų traukiamas atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, be neigiamų padarinių, t. y., sunkaus žmogaus sveikatos sutrikdymo ar padarytos didelės turtinės žalos, turi būti nustatytas ir asmens apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų faktas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog nuteistasis K. Š. transporto priemonę vairavo ir sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus. Tokią išvadą teismas pagrindė papildomu įvykio apžiūros protokolu, specialisto išvada, filmuota vaizdo medžiaga. Taip pat teismas rėmėsi liudytojų, paties kaltinamojo, nukentėjusiosios L. Š., R. S., R. K., S. Š. parodymais, todėl apygardos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokie parodymai nekelia abejonių savo patikimumu, jais netikėti nėra pagrindo, kadangi nėra nustatytas nei nukentėjusiosios, nei liudytojų siekis apkalbėti apeliantą ar jam pakenkti.

9. Teismų praktikoje pripažįstama, kad medicininės apžiūros neatlikimas arba jos atlikimo tvarkos nesilaikymas nėra kliūtis asmens apsvaigimo faktui eismo įvykio metu nustatyti. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad apsvaigimas nuo alkoholio gali būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar po jo, parodymais ir pan. Tokia praktika nepažeidžia įstatymo reikalavimų, nes asmens apsvaigimą siejant tik su biologinės terpės (kraujo, šlapimo) bandinių tyrimo rezultatais, būtų sudaromos prielaidos kaltininkams, pavyzdžiui, pasišalinusiems iš eismo įvykio vietos ir dėl to nesant galimybės atlikti medicininės apžiūros, išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Be to, BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles (kasacinės nutartys Nr. 2K-431/2007, 2K-237/2009).

10. Tačiau pažymėtina, kad tokiu atveju, kai asmens apsvaigimo faktas nustatomas remiantis tik liudytojų parodymais, šiam įrodymų šaltiniui turi būti keliami itin aukšti patikimumo bei objektyvumo reikalavimai. Liudytojų parodymai turi būti nuoseklūs, logiški, neprieštaraujantys tarpusavyje ir neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, taip pat liudytojų parodymai turi būti tokie, kad remiantis jais bylą nagrinėjančiam teismui nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad asmuo transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Šiuo atveju apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino teisingai, nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo principų, dėl to pagrįstai konstatavo, kad K. Š. automobilį vairavo būdamas neblaivus.

12. Bendrosios duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

13. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjant K. Š. bylą pirmosios instancijos teisme aukščiau paminėtų reikalavimų buvo laikomasi. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai aprašė ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų teisinį vertinimą. Spręsdamas dėl K. Š. neblaivumo, teismas rėmėsi ne vien minėta specialisto išvada ir papildomu įvykio vietos apžiūros protokolu, bet taip pat ir liudytojų parodymais, filmuota vaizdo medžiaga. Iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Byloje surinktų įrodymų, tame tarpe ir specialisto išvados, vertinimas yra teismo diskrecija, todėl specialisto išvadoje užfiksuotų faktinių aplinkybių įrodomąją reikšmę nustato bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei šiuo atveju tikėjosi nuteistasis ir nukentėjusioji, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir netikslingai.

14. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios L. Š. parodymai, kurie buvo duoti būnant VšĮ „(duomenys neskelbtini)‘‘ ir, kuriais teismas rėmėsi nuosprendyje, negali būti laikomi įrodymais: tuo metu nukentėjusioji nebuvo tinkamos būklės ir jie nebuvo patvirtinti L. Š. teisme. Tokie apelianto teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini. Pažymėtina, jog įrodymais pagal BPK 20 straipsnį laikomi baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo atveju nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liudytojos L. Š. parodymai, gauti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalimi ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kas leidžia teigti, jog teismas nepažeidė įrodymams keliamų reikalavimų. Taip pat pažymėtina, jog abejoti nukentėjusiosios būkle duodant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui nėra jokių objektyvių duomenų: byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji L. Š. parodymų davimo metu buvo tokioje būsenoje, kuri neleistų objektyviai įvertinti nusikalstamos veikos aplinkybių. Tokių dokumentų aukštesnės instancijos teismui nepateikė ir pats nuteistasis.

16. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosiose nuteistojo K. Š. apklausose, nuteistasis nei karto neužsiminė apie minėtą ligą ir jos sukeltas pasekmes, t. y., netolygią eiseną ar vaikščiojimą svirduliuojant. Tokių duomenų nei vienoje apklausoje nepateikė ir nukentėjusioji L. Š., kuri gyveno kartu su nuteistuoju ir turėjo pastebėti tokias ligos pasekmes. Pabrėžtina, jog minėtose apklausose ne tik nebuvo užsiminta apie tokio pobūdžio ligą, tačiau buvo paminėta tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios, kad K. Š. tą dieną iki įvykio buvo vartojęs alkoholinius gėrimus. Vėlesnėse nuteistojo ir nukentėjusiosios apklausose šis faktas buvo neigiamas, tačiau tai laikytina nuteistojo ir nuteistojo gynėjo pasikeitusia gynybine pozicija. Taip pat pažymėtina, jog nuteistasis medicininę pažymą dėl savo ligos ir sutrikusios eisenos pateikė tik pradėjus bylą nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje, iki to laiko nei karto nepateikus jokių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas, jog tokio pobūdžio eisena, svirduliavimas yra ligos pasekmė. Teisėjų kolegija pažymi, jog atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu buvo peržiūrėti vaizdo įrašai Nr. 151 R - 180807153201, 180807154402, 180807155000, 180807155201 bei įvertinusi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl nuteistojo K. Š. buvimo neblaiviu nusikalstamos veikos metu.

17. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistojo K. Š. veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 4 dalį straipsnį.

Dėl BK 144 straipsnio taikymo

18. Nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiosios L. Š. apeliaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 144 straipsnį ir padarė nepagrįstą išvadą dėl tiesioginės tyčios buvimo nuteistojo veiksmuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nuteistajam inkriminuotos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje.

19. BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Šis nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad nukentėjęs asmuo, kuriuo jis turi pareigą rūpintis ar kuriam jis sukėlė pavojų yra (galbūt yra) pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėja. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šis nusikaltimas gali pasireikšti ir tuo, kad asmuo, sukėlęs eismo įvykį, pasišalina iš įvykio vietos, taip palikdamas nukentėjusįjį be pagalbos. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad eismo įvykį padarė ir iš jo pasišalino palikdamas be pagalbos nukentėjusįjį kaltininkas, apsvaigęs nuo alkoholio, savaime nepaneigia jo tyčios ir kartu nešalina tokio asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 19 straipsnio 1 dalies principinė nuostata reiškia, jog savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-666/2003, 2K-250/2014).

20. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šioje byloje pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta, kad nuteistasis K. Š., sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, kai grėsė pavojus jos gyvybei, iš įvykio vietos pasišalino. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. Š. veiksmus, atitinkančius BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, konstatavo, kad: 1) nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuteistasis laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nesuprato sukėlęs eismo įvykio ir sužalojęs nukentėjusiąją L. Š., tačiau tokius jo parodymus paneigia nuoseklūs V. V. parodymai, jog jam paskambinus K. Š. ir pasiteiravus apie šalikelėje gulinčias dvi šlepetes bei kraujo klaną, nuteistasis atsakė, jog nutrenkė žmogų; 2) tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja D. V. savo parodymuose teigė, jog nukentėjusioji stovėjo už automobilio galo, įsirėmusi į automobilio galinį dangtį, todėl mašinai pajudėjus ir nukentėjusiajai atsidūrus po automobiliu bei jos vilkimo nuteistasis K. Š. negalėjo nejausti, t. y., veikė tiesiogine tyčia.; 3) byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nuteistasis negalėjo pagelbėti nukentėjusiajai, nes jis pats buvo sveikas, telefoną turėjo ir pranešti apie skubiai reikalingą pagalbą galėjo, tačiau K. Š. matydamas nukentėjusiosios būklę nekvietė greitosios pagalbos, o paskambino sesers vyrui L. V., kuris nėra kvalifikuotas spręsti tokius klausimus minėtoje situacijoje. Tokie nuteistojo veiksmai tik patvirtina, kad K. Š. pirmiausiai rūpinosi ne pagalba nukentėjusiai, o tuo, kaip nuslėpti eismo įvykį; 4) atvykus policijos pareigūnams ir turėdamas galimybę prašyti jų pagalbos dėl sužalotos nukentėjusiosios, K. Š. nurodė, jog jo žmona niekur neis ir uždraudė bet kam įeiti į jo namus.

21. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis K. Š. ir nukentėjusioji L. Š. teigia, kad eismo įvykio metu nuteistasis nepastebėjo nukentėjusiosios. Anot nuteistojo, to nepatvirtina ir liudytojos D. V. parodymai, nes nukentėjusioji buvo velkama, o ne pervažiuota automobilio ratais, tai nustatė ir specialistas R. Žilionis savo išvadoje, todėl nebuvo galima jausti jokio pasipriešinimo vairuojant automobilį. Teisėjų kolegijos manymu, su tokiais apeliacinių skundų argumentais, pagrindo sutikti nėra.

22. Tiek nukentėjusioji savo parodymuose, tiek liudytoja D. V. teigė, jog nukentėjusioji buvo nutrenkta galine automobilio dalimi. Liudytoja D. V. savo parodymuose pabrėžė, jog nukentėjusioji stovėdama už automobilio galo buvo atsirėmusi į mašinos bagažinę. Kritiškai vertintinas nuteistojo parodymuose teiginys, jog jis išvažiuodamas iš kiemo atbuline eiga žiūrėjo tik į kairės pusės veidrodėlį, kad nekliudytų nukentėjusiosios automobilio. Nors specialisto R. Žiliono išvadoje ir teigiama, kad L. Š. nebuvo pervažiuota ratais, tai savaime nereiškia, kad tuo pačiu patvirtinamas apelianto argumentas, jog nebuvo juntamas joks pasipriešinimas įvykus kontaktui su nukentėjusiąja.

23. Atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu K. Š. daro išvadas, kad jeigu būtų norėjęs nuslėpti įvykį, tai būtų nukentėjusiąją parvežęs į namus, o ne palikęs atviroje vietovėje bei pabrėžia, jog kaip tik bandė išspręsti nukentėjusiosios L. Š. sužalojimo klausimus ir tuo pagrindu skambino sesers vyrui L. V.. Teisėjų kolegija dar kartą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nuteistasis nekvietė greitosios pagalbos, nors vizualiai ir matė nukentėjusiosios sužalojimo pobūdį, o paskambino sesers vyrui, kuris nėra kompetentingas medicinos srityje, taip pat neprašė pagalbos atvykusių policijos pareigūnų ir jų neįsileido į vidų.

24. Nuteistasis K. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas klaidingai įvertino jo ir liudytojo V. V. pokalbį bei padarė klaidingas išvadas, kad pokalbio metu nuteistasis jau suvokė apie tai, jog paliko nukentėjusiąją L. Š. be pagalbos, kai grėsė pavojus jos gyvybei. Nuteistasis teigia, jog įvertinus byloje pateiktą filmuotą vaizdo medžiagą ir jos seką, darytina išvada, jog minėtas pokalbis vyko tada, kai nuteistasis dar nebuvo grįžęs namo iš parduotuvės, todėl nematė nei nukentėjusiosios, nei įvykio vietos, nei pasekmių. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai. Kaip matyti iš SIM kortelės įeinančių ir išeinančių skambučių analizės, liudytojas V. V. K. Š. skambino 2018 m. rugpjūčio 7 d. 15.40 val. Nuteistasis to neneigė. Minėtas pokalbis vyko praėjus trumpam laiko tarpui po to, kai nuteistasis K. Š. eismo įvykio metu sužalojo nukentėjusiąją L. Š.. Pagal liudytojo V. V. parodymus, pokalbio metu K. Š. pripažino nutrenkęs žmogų. Iš nuteistojo K. Š. parodymų matyti, kad pokalbio metu jis dar nebuvo grįžęs namo iš parduotuvės. Tą patį nuteistasis nurodo ir apeliaciniame skunde. Taigi teisėjų kolegija įvertinusi šių įrodymų visumą, daro išvadą, jog tuo metu, kitaip nei teigia pats apeliantas, jis jau suvokė, jog nutrenkė nukentėjusiąją L. Š..

25. Atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nusikaltimas padarytas 2018 m. rugpjūčio 7 d., apie 15 val., o pirmosios instancijos teismo minimi įvykiai tos pačios dienos 23 val., nėra nuteistajam inkriminuota kaltinimo dalis ir jų vertinimas negali būti įrodymas byloje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, jog 2018 m. rugpjūčio 7 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir vairuodamas automobilį „Toyota Corolla“, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata nukentėjusiajai L. Š., pasišalino iš eismo įvykio vietos, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, jai nepagelbėjo, kai grėsė pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą. Taigi, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos laiką siejo su 15 val., o ne 23 val. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendį matyti, jog teismas, minėdamas 23 val. įvykius, nagrinėjo nuteistojo veiksmų seką tą dieną ir, priešingai nei teigia apeliantas, neišėjo už kaltinimo ribų.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes, išsamiai ir tinkamai motyvavo išvadą, jog nuteistasis K. Š. nusikalstamą veiką numatytą BK 144 straipsnyje padarė tiesiogine tyčia.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

27. Apeliaciniuose skunduose prašoma taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti K. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardintų sąlygų, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos vertinimu K. Š. neatitinka visų BK straipsnyje nurodytų sąlygų, jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y., dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką.

28. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Visiškas kaltės pripažinimas neatskiriamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi. Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje nuteistasis K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 144 straipsnį ir BK 281 straipsnio 4 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo pozicija dėl jam inkriminuotų veikų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo vieninga: nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės dėl BK 144 straipsnyje numatytos veikos, taip pat nepripažino buvimo apsvaigus nusikalstamos veikos metu, dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 4 dalyje, t. y., nuteistasis pradinėse apklausose teigė, jog nusikalstamos veikos metu buvo neblaivus, tačiau vėlesnėse apklausose ir bylos nagrinėjimo metu pirmojoje instancijoje, neigė šį faktą, tuo pačiu nepripažindamas kaltės dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 4 dalyje. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, teismas neturi pagrindo abejoti dėl K. Š. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 144 straipsnyje ir BK 281 straipsnio 4 dalyje, todėl konstatuotina, jog nėra nustatytos visos įstatymo reikalaujamos sąlygos BK 38 straipsnio nuostatoms taikyti.

Dėl bausmių bendrinimo

29. Nuteistasis K. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra ideali nusikaltimų sudėtis, todėl paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu. Teisėjų kolegija su šiais apelianto teiginiais nesutinka ir pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas bendrindamas paskirtas bausmes sudedant jas iš dalies baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

30. Pagal kasacinio teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose. Taip pat kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, jei, įgyvendinant vieningą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-207/2013).

31. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, nuteistojo K. Š. nusikalstamos veikos neatitinka idealios nusikalstamų veikų sutapties požymių. Pagal BK 281 straipsnio 4 dalį K. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Toyota Corolla.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 114 punkto reikalavimus - neįsitikinęs važiuodamas daromo manevro automobiliu saugumu, dideliu greičiu važiuodamas atbuline eiga iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kliudė jam iš galo stovėjusią pėsčiąją L. Š., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu L. Š. buvo sutrikdyta sveikata. Pagal BK 281 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad apie 15 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai L. Š. sveikata, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, ir turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, jai nepagelbėjo, kai grėsė pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą. Akivaizdu, jog nuteistasis K. Š., neturėdamas vieningo sumanymo, skirtingais veiksmais realizavo dviejų nusikalstamų veikų sudėtis, numatytas skirtinguose BK straipsniuose: pirmu veiksmu buvo sukeltas eismo įvykis, kurio pasekmė buvo sunkus nukentėjusiosios L. Š. sveikatos sutrikdymas. Tik po šio eismo įvykio, nuteistasis K. Š. pasišalino iš įvykio vietos ir paliko be pagalbos nukentėjusiąją L. Š., kai grėsė pavojus jos gyvybei, t. y., atskiru veiksmu įgyvendino nusikalstamos veikos sudėtį, numatytą BK 144 straipsnyje.

32. Padarius išvadą, jog nuteistojo K. Š. nusikalstamos veikos negali būti laikomos idealia nusikalstamų veikų sutaptimi, atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo argumentas, jog teismas subendrindamas paskirtas bausmes turėjo taikyti bausmių apėmimo būdą. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalį bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, kai padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius arba, kai už vieną nusikalstamą veiką paskiriama dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo atveju konstatuota, jog nuteistojo nusikalstamos veikos nėra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, taip pat nuteistajam nėra skirta dvidešimties metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., apysunkis ir nesunkus nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu. BK 10 straipsnis nustato dvejas nusikalstamų veikų rūšis: nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. K. Š. padaryta BK 144 straipsnyje numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalį yra nesunkus nusikaltimas, o BK 281 straipsnio 4 dalyje – neatsargus nusikaltimas, taigi abi veikos yra priskiriamos tai pačiai nusikalstamų veikų rūšiai – nusikaltimams. Pagal BK 11 straipsnio 2 dalį nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (BK 11 straipsnio 3 - 6 dalys). Tuo tarpu neatsargūs nusikaltimai į kategorijas neskirstomi, tačiau jie taip pat skiriasi savo pavojingumu, kurį parodo laisvės atėmimo bausmės dydis, numatytas atitinkamo BK specialios dalies straipsnio sankcijoje ir pagal tai juos galima palyginti su tyčiniais nusikaltimais. BK 281 straipsnio 4 dalies sankcija nustato laisvės atėmimą iki šešerių metų. Taigi BK 281 straipsnio 4 dalyje numatytas neatsargus nusikaltimas pagal sankcijos dydį prilygsta tyčiniam apysunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 5 dalis)( kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2009). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pasirinktu bausmių bendrinimo būdu jas sudedant iš dalies pagal BK 63 straipsnio 1 bei 4 dalis.

Dėl BK 72 ir BK 68 straipsnių taikymo

33. Nuteistasis K. Š. ir nukentėjusioji L. Š. apeliaciniuose skunduose teigia, jog teismas neteisingai paskyrė automobilio „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskuotino automobilio dalies vertę atitinkančią pinigų sumą – 1314 Eur. Anot apeliantų, vienintelis darbingas šeimoje asmuo yra nukentėjusioji, dėl to, ji privalės sumokėti konfiskuotiną sumą ir tai bus neproporcinga bausmė jai. K. Š. pabrėžia, jog teismas neteisingai konstatavo, jog ši transporto priemonė pripažinta nusikalstamos veikos priemone, nes nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo bei naudojant transporto priemonę nuteistasis visiškai neplanavo daryti jokios nusikalstamos veikos. Nuteistasis taip pat nesutinka ir prašo panaikinti arba sutrumpinti paskirtą pirmosios instancijos baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti automobilį 2 metų terminui, nes mano jog tai blogina jo socialinę padėtį, atsižvelgiant į tai, jog tai yra vienintelis susisiekimas su (duomenys neskelbtini) mieste esančiais gydytojais.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto konfiskavimo tvarka ir pagrindai įtvirtinti BK 72 straipsnyje. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą.

35. Lietuvos A. T. formuodamas vieningą BK 72 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikomo praktiką pripažino, kad nuteistam asmeniui turto konfiskavimas yra privalomas. Turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, kaltinamojo asmenybės ar kitų panašių aplinkybių, jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos. Turto konfiskavimas kaip ir visos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingas teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi tik išskirtiniais atvejais, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė, teismas gali jos netaikyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-34-699/2018).

36. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu, be transporto priemonės panaudojimo šios veikos padarymas neįmanomas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. Š. vairuotą automobilį nusikalstamos veikos padarymo priemone, kuri atitinka konfiskuotino turto požymius, numatytus BK 72 straipsnyje.

37. Nagrinėjamu atveju K. Š. pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 4 dalyje numatytą neatsargų nusikaltimą, tačiau tai nereiškia, kad negali būti konfiskuotas jam priklausantis turtas, kurį jis naudojo nusikalstamos veikos padarymui, t. y., nagrinėjamu atveju automobilio dalies vertę atitinkanti suma (1314 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra numatęs, kad turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, todėl daroma išvada, kad neatsargiai padarytos nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas gali būti konfiskuojamas vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis.

38. Šiuo atveju sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą neabejotinai vertinamas ir šios baudžiamojo poveikio proporcingumas, įvertinant visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y., atsižvelgiant tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl automobilio dalies vertės konfiskacijos atsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes: įvertino, jog nuteistasis K. Š. transporto priemonę vairavo dienos metu neblaivus, eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, taip pat atsižvelgė ir į tai, jog automobilis yra svarbus dėl turimų sveikatos problemų tiek nukentėjusiajai, tiek nuteistajam, taip pat įvertino, jog ši transporto priemonė yra nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo bendroji nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas konfiskuotino automobilio dalies vertę taip pat nustatė ilgesnį terminą paskirtai sumai sumokėti, įvertinęs nuteistojo sveikatos būklę bei turtinę padėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje pripažino, jog šiuo metu turi ir kitą automobilį, kurį jai perrašė sūnėnas. Taigi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad nuteistajam K. Š. taikytas jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės dalies vertės konfiskavimas šiuo atveju būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Tai, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės suvaržė nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams.

39. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių teismo taisykles (toliau – KET), BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

40. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis itin atmestinai vykdė teisės aktų, reglamentuojančių eismo dalyvių elgesį, reikalavimus, šią veiką jis padarė šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, transporto priemonę vairavo apsvaigęs nuo alkoholio ir tokia veika sukėlė sunkius padarinius – nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Esant tokioms aplinkybėms, teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir formuojamą teismų praktiką. Nuteistojo pabrėžiama aplinkybė, jog dėl šio apribojimo jis patirs nepatogumus važinėjant pas gydytojus į (duomenys neskelbtini), nėra pagrindas atsisakyti skirti nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos įvertintas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos paskirta baudžiamojo poveikio priemone ar sutrumpinti paskirtą terminą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. Š. ir nukentėjusiosios L. Š. apeliacinius skundus atmesti.