Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovas VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui AB bankas „Snoras“ dėl pripažinimo negaliojančiais: 1) 2007 m. sausio 25 d. Kredito sutarties Nr.031-30233, 2007 m. kovo 26 d. Papildomo susitarimo Nr.1 prie Kredito sutarties, 2007 m. rugsėjo 25 d. Papildomo susitarimo Nr.3 prie Kredito sutarties, 2008 m. sausio 25 d. Papildomo susitarimo Nr. 5 prie Kredito sutarties, 2008 m. kovo 31 d. Papildomo susitarimo Nr.6 prie Kredito sutarties, 2008 m. liepos 16 d. Papildomo susitarimo Nr.7 prie Kredito sutarties, 2008 m. gruodžio 29 d. Papildomo susitarimo Nr.8 prie Kredito sutarties, 2007 m. sausio 30 d. Įkeitimo lakšto, kurio indentifikavimo Nr.02/2/2007/0001576, su priedais, 2007 m. sausio 30 d. hipotekos lakšto, kurio indentifikavimo Nr.02/1/2007/0001578 su priedais, 2007 m. balandžio 2 d. Įkeitimo lakšto, kurio indentifikavimo Nr.02/2/2007/0008845 su priedais, 2007 m. rugsėjo 18 d. Įkeitimo lakšto, kurio indentifikavimo Nr. 02/2/2007/0015665 su priedais; 2) 2007 m. rugpjūčio 17 d. Papildomo susitarimo Nr.2 prie Kredito sutarties Nr.031-30233 bei 2008 m. sausio 17 d. Papildomo susitarimo Nr.4 prie Kredito sutarties Nr.031-30233, taip pat prašo jų pagrindu ieškovui suteiktas lėšas –3 000 000 Lt pripažinti ieškovui atsakovo suteikta parama (t. 1, b.l. 1-22). Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas iš UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcininko A. R. S. įsigijo 2419 vnt. (14 procentų) UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijų už 1 Lt. Ieškovas su atsakovu tą pačią dieną, t.y. 2006 m. rugsėjo 11 d. sudarė paramos sutartį (toliau – Paramos sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo 2006/2007, 2007/2008, 2008/2009 metų krepšinio sezonais teikti ieškovui finansinę paramą Kauno „Žalgirio“ vyrų ir jaunimo krepšinio komandų reikmėms tenkinti ir kitoms išlaidoms, susijusioms su pagrindiniu tikslu, o ieškovas įsipareigojo šiais krepšinio sezonais reklamuoti atsakovą, suteikiant jam generalinio rėmėjo statusą. Derybose dėl minėtų sutarčių žodžiu buvo susitarta, kad 14 proc. UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijų parduodama už 1 Lt kainą, o atsakovas įsipareigoja tris metus iš eilės ieškovą remti ne mažiau nei po 3 000 000 Lt. Pasirašant Paramos sutartį, kuri buvo ruošta atsakovo, paaiškėjo, kad konkretus paramos dydis 3 000 000 Lt nustatytas tik 2006/2007 metų sezonui (3.1 p.) bei atsirado nuostata, kad 2007/2008 ir 2008/2009 sezonams teikiamos paramos dydis bus nustatytas atskirais papildomais susitarimais (3.3 p.). Ieškovas nurodo, kad 2007/2008 metų sezonui atsakovas suteikė ieškovui mažesnę nei žadėta, t.y. 2 800 000 Lt paramą, o 2008/2009 metų sezonui atsakovas paramos nesuteikė. Todėl vietoje 2006/2007, 2007/2008 ir 2008/2009 krepšinio sezonams sutartos 9 000 000 Lt paramos, atsakovas ieškovui suteikė tik 5 800 000 Lt paramą.

Atsakovas, tapęs ieškovo savininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcininku, sužinojo, kad ieškovas yra gavęs kreditą iš AB DnB/NORD banko, kurio likutis 570‘000 Lt, o grąžinimo terminas 2007 m. sausio 20 d. Ieškovas kredito grąžinimui lėšų neturėjo, todėl atsakovas pasiūlė perfinansuoti šią paskolą tam, kad ieškovas išvengtų finansinių sunkumų. Ieškovas dėl sunkios finansinės padėties papildomai paprašė 500 000 Lt kredito apyvartinėms lėšoms, kurias planavo grąžinti atsakovui iš 2007/2008 m. sezonui atsakovo suteiktos paramos. Ieškovo teigimu, šalys susitarė, kad atsakovas suteiks ieškovui paskolą, o paskui paramą, iš kurios ir bus grąžinta suteikta paskola. Atsakovas neturėjo ir negalėjo tikėtis realaus paskolos grąžinimo iš kitų šaltinių, o tik iš jo paties suteiktos paramos. 2007 m. sausio 25 d. šalys sudarė kredito sutartį Nr. 031-30233 (toliau- Kredito sutartis), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 1 070 000 Lt kreditą (500 000 Lt apyvartinėms lėšoms, 570 000 Lt AB DnB/NORD banko paskolos perfinansavimui). 2006/2007 m. sezono pabaigoje ieškovas negavo planuotų paramos pajamų iš kitų rėmėjų, todėl šalys 2007 m. kovo 26 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie Kredito sutarties, kuriuo ieškovui suteiktas kreditas buvo padidintas iki 2 070 000 Lt (1 500 000 Lt apyvartinėms lėšoms, 570 000 Lt AB DnB/NORD banko paskolos perfinansavimui). Užtikrinant paskolos grąžinimą atsakovui, buvo įkeista reikalavimo teisė į gautinas pajamas pagal 2007 m. vasario 21 d. sutartį Nr. 03, sudaryta su Lietuvos krepšinio federacija, - 500 000 Lt vertės. Planuojant 2007/2008 m. sezono biudžetą, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl konkrečios paramos sumos nustatymo ir paramos sutarties įforminimo 2007/2008 m. Atsakovas patikino, kad yra priėmęs sprendimą suteikti 3 000 000 Lt paramą, tačiau dėl vidinių banko taisyklių sezono pradžioje to negali įforminti. Todėl pasiūlė padidinti kredito limitą 1 500 000 Lt suma, kuri bus dengiama iš atsakovo gautos paramos. Šalys 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 2 prie Kredito sutarties, kuriuo konstatavo, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui 1 955 000 Lt (be palūkanų) bei susitarė padidinti kreditinės linijos limitą 1 500 000 Lt suma iki 3 455 000 Lt limito (2 885 000 Lt apyvartinėms lėšoms, 570 000 Lt AB DnB/NORD banko paskolos perfinansavimui). Šios papildomo kredito linijos suteikimo laikas (2007/2008 krepšinio sezono pradžia) ir tikslai - atlyginimų žaidėjams, treneriams, jų asistentams, agentų mokesčiams bei mokesčiams nuo sportininkų atlyginimų sumokėti, atsiskaityti su kreditoriais, sutampa su Paramos sutarties tikslais. Todėl atsakovas, būdamas rūpestingas ir sąžiningas, galėjo ir turėjo žinoti, kad, skirdamas papildomą 1 500 000 Lt kredito liniją, o ne paramą, sudaro apsimestinį sandorį, kuris dar labiau sunkina ieškovo padėtį. Be to, už suteiktą papildomą 1 500 000 Lt kredito liniją atsakovui buvo mokamos palūkanos, atsakovas reikalavo, užtikrinant 1 500 000 Lt kredito linijos grąžinimą, įkeisti reikalavimo teises į gautinas pajamas pagal 2006 m. lapkričio 24 d. reklamos sutartį, sudarytą su UAB „Bitė Lietuva“ bei 2007 m. balandžio 19 d. paramos sutartį, sudarytą su AB „Kalnapilio-Tauro grupė“. 2007 m. rugsėjo 25 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 3 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 455 000 Lt (be palūkanų) bei susitarė pakeisti Kredito sutartį dėl kredito linijos limito galutinio atsiskaitymo. Tais pačiais argumentais ir tikslais 2008 m. sausio 17 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 4 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 455 000 Lt (be palūkanų) bei susitarė dar kartą padidinti kredito linijos limitą 1 500 000 Lt suma, skirta atlyginimų žaidėjams, treneriams, jų asistentams, agentų mokesčiams bei mokesčiams nuo sportininkų atlyginimų sumokėti, atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu būdu atsakovo ieškovui suteiktas kredito linijos limitas pasiekė 4 955 000 Lt. 2008 m. sausio 25 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 5 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 4 955 000 Lt (be palūkanų) bei pakeitė kredito grąžinimo grafiką. Neskubėdamas 2007/2008 krepšinio sezono pradžioje pasirašyti Paramos sutarties papildymo, o teikdamas ieškovui kreditus, atsakovas sąmoningai kenkė ieškovo interesams. Nors ir negavęs paramos, o tik kreditus, ieškovas atliko Paramos sutartyje nurodytus veiksmus, t.y. reklamavo atsakovą kaip generalinį rėmėją, taip pat reklamavo atsakovą net 2008/2009 m. krepšinio sezone, kai paramos apskritai negavo. 2008 m. kovo 31 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 6 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 4 955 000 Lt (be palūkanų), o taip pat susitarė sumažinti kredito linijos limitą iki 4 083 400 Lt bei nustatė naują kredito linijos mažinimo ir galutinio atsiskaitymo tvarką. Po paramos gavimo ir jos grąžinimo kredito linijos dengimui šalys 2008 m. liepos 16 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 7 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui 3 298 139,16 Lt, o taip pat susitarė pakeisti kreditavimo formą iš kredito linijos į kreditą, padidinti kredito sumą 279 000 Lt suma, skirta atsakovo ieškovui suteiktam kreditui pagal 2006 m. vasario 8 d. kredito sutartį grąžinti, pakeisti kredito grąžinimo tvarką ir terminą, taip pat susitarė dėl įkeisto materialaus turto naujos vertinimo ataskaitos pateikimo. Prieš pasirašant 2008 m. liepos 16 d. susitarimą ieškovas gavo iš atsakovo pasiūlymą dėl 400 000 Lt paramos 2008/2009 m. krepšinio sezonui, paliekant atsakovui generalinio rėmėjo statusą. Tačiau toks pasiūlymas, atsižvelgiant į daugiau kaip 7 kartus siūlomą sumažinti paramos sumą, kitų rėmėjų, neturinčių generalinio rėmėjo statuso, suteiktą ženklesnę paramą, buvo netikėtas ir akivaizdžiai neprotingas. Todėl tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip siekis nutraukti Paramos sutartį. Ieškovas derybose dėl paramos dydžio sutiko su siūloma suma, jeigu atsakovas atsisakytų generalinio rėmėjo statuso, o būtų įvardintas kaip pagrindinis rėmėjas, bei atitinkamai būtų sumažinti jo reklamos stendai, laikas ir pan. Šalims nesusitarus raštu dėl paramos 2008/2009 m. sezonui, ieškovas vis tikėjosi, kad susitarimas bus pasiektas, nes tokia pati situacija buvo ir 2007/2008 m. sezono pradžioje, todėl vykdė Paramos sutarties sąlygas tiek, kiek leido finansinės galimybės. 2008 m. gruodžio 29 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 8 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieškovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 297 239,16 Lt (be palūkanų) ir nustatė naują kredito grąžinimo tvarką. Ieškovas taip pat įsipareigojo suteiktos mokėjimo garantijos pagal sutartį Nr. 270/IG/061120033 užtikrinimui įkeisti reikalavimo teises į gautinas pajamas pagal rėmimo sutartis su UAB „Birštono mineraliniai vandenys“, UAB „Eurotopas“, AB „Kraft Foods Lietuva“, UAB „Husqsvarna“ (bendra sutarčių vertė 565 000 Lt). Tokiais veiksmais atsakovas dar labiau sustiprino savo, kaip kreditoriaus, pozicijas. Pagal ginčijamą Kredito sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais atsakovo ieškovui suteikto kredito suma sudaro 5 349 100 Lt. Ieškovas grąžino 2 471 860,84 Lt sumą. Pagal ginčijamą sutartį negrąžinto kredito suma sudaro 2 877 239,16 Lt, kurios ieškovas nebuvo ir nėra pajėgus grąžinti, atsakovui nusprendus 2008/2009 m. sezonui nesuteikti paramos ir dar labiau pabloginus ieškovo finansinę padėtį apgaulės būdu pasinaudojant ieškovui sunkiai susidėjusiomis aplinkybėmis.

Kredito sutartis su jos papildymais taip pat sudaryti dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, todėl pripažintini negaliojančiais ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Nurodo, kad sandoriai buvo sudaryti itin nenaudingomis ieškovui sąlygomis (vietoje pažadėtos paramos, ieškovas gavo paskolą, už kurią privalėjo mokėti palūkanas bei netesybas). Apgaulė pasireiškė atsakovui atliekant aktyvius veiksmus, piktnaudžiaujant ieškovo pasitikėjimu, nuslepiant savo piktavališkus ketinimus ateityje pažadėtos paramos nesuteikti, dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti. Kredito sutartis su jos papildymais ir įkeitimo bei hipotekos sandoriai pripažintini sudarytais dėl suklydimo (CK 1.90 str.), nes ieškovas, sudarydamas šiuos sandorius, neteisingai suvokė jų aplinkybes ir padarinius dėl atsakovo veiksmų (pažado suteikti paramą, kreditų sutiekimo neviršijant pažadėtos paramos sumos). Sudarydamas ginčijamus sandorius, ieškovas turėjo pagrindo pasitikėti atsakovu, nes pastarasis buvo ieškovo vienintelio dalininko akcininku. Be to, Kredito sutartis su jos papildymais, įkeitimo bei hipotekos sandoriai pripažintini prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), nes šiais sandoriais galimai buvo siekiama pažeisti ieškovo kreditorių teises, viešąją tvarką ir gerą moralę.

2006 m. rugsėjo 11 d. atsakovas iš UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcininko A. R. S. įsigijo 14 proc. UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijų už 1 Lt su sąlyga, kad atsakovas ženkliai parems apeliantą, kad šis galėtų išlaikyti Kauno „Žalgirio“ vyrų ir jaunimo krepšinio komandas. Apelianto teigimu, paramos dydis buvo suderintas ne mažesnis kaip 3 000 000 Lt per metus tris metus (sezonus) iš eilės, t.y. ne mažiau kaip 9 000 000 Lt. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų A. R. S., G. R., G. N. parodymai. Pasirašant Paramos sutartį, paaiškėjo, jog konkretus paramos dydis, t.y. ne mažiau kaip 3 000 000 Lt, numatytas tik 2006/2007 metų sezonui. Nepaisant to, ši Paramos sutartis buvo pasirašyta, atsakovo atstovams žodžiu patikinus apeliantą, kad 2007/2008, 2008/2009 metų krepšinio sezonais parama bus teikiama sutarto dydžio, t.y. ne mažiau kaip po 3 000 000 Lt. Tačiau 2007/2008 metų sezonui atsakovas suteikė apeliantui mažesnę nei žadėtą paramą, t.y. 2 800 000 Lt, o 2008/2009 metų sezonui atsakovas savo įsipareigojimų nebevykdė. Apelianto teigimu, šios aplinkybės patvirtina atsakovo nesąžiningus veiksmus jau tik prasidėjus šalių santykiams, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Šalys buvo susitarusios, kad atsakovas suteiks apeliantui paskolą, vėliau – paramą, iš kurios ir bus grąžinta suteikta paskola. Atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis kredito grąžinimo iš kitų šaltinių, ypač žinant apelianto turtinę padėtį. Kredito linijos suteikimo tikslai visiškai sutampa su Paramos sutarties tikslais. Atsakovas, 2007 m. rugpjūčio 17 d. papildomu susitarimu Nr. 2 prie Kredito sutarties skirdamas 1 500 000 Lt kaip kredito liniją, o ne kaip paramą, žinojo ar privalėjo žinoti sudarąs apsimestinį sandorį, nes tikrasis šalių tikslas buvo ieškovo išlaidų padengimas. Tokiu būdu atsakovas suprato, kad tik dar labiau „skandino“ apelianto į skolas vietoje paramos suteikdamas kreditą ir už tai dar gaudamas palūkanas ir delspinigius. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, kad jis, teikdamas kreditus, neskubėjo pasirašyti Paramos sutarties papildymo, nustatančio konkrečią pinigų sumą, nors 2007/2008 metų krepšinio sezonas jau buvo įpusėjęs. Apelianto pasitikėjimą atsakovu dar labiau paskatino atsakovo valdybos nario Ž. Š. patikinimai valdybos 2007 m. spalio 22 d. posėdyje, jog atsakovas yra numatęs skirti 3 000 000 Lt paramą. Dėl šių aplinkybių teismas sprendime nepasisakė, nors apeliantas šias aplinkybes, kaip esmines sprendžiant sudarytų sandorių nuginčijimo klausimą buvo nurodęs ieškinyje. Atsakovas, suteikęs paramą 2008 m. kovo 18 d. susitarime dėl paramos 2007/2008 m. sezonui nustatytu grafiku, suteikė ne žadėtą 3 000 000 Lt paramą, o tik 2 800 000 Lt, nors apeliantas tinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Paramos sutartį, ir tas pačias lėšas per kelis kartus, neskaitant palūkanų, panaudojo kreditų dengimui. Tai patvirtina apelianto teiginį, kad visos Kredito sutarties pagrindu suteikiamos kredito lėšos turėjo būti grąžinamos iš atsakovo suteiktos paramos lėšų. Ši aplinkybė reikšminga ne tik aiškinantis atsakovo (ne)sąžiningumą, bet ir teisingai kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Todėl, apelianto nuomone, atskleidžiant ginčo esmę, teismas šią ypač svarbią faktinę aplinkybę turėjo analizuoti ir dėl jos sprendime pasisakyti, ko nepadarius priimtas neteisėtas sprendimas. Apelianto direktorius, prieš pasirašant 2008 m. gegužės 16 d. papildomą susitarimą Nr. 7 prie Kredito sutarties, gavo atsakovo pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl 400 000 Lt paramos, paliekant atsakovui generalinio rėmėjo statusą. Tokios mažos paramos sumos siūlymu atsakovas parodė valią nutraukti Paramos sutartį. Tuomet kredito linijos likutį sudarė apie 3 200 000 Lt ir jį būtų buvę galima padengti iš 2008/2009 metams skiriamos 3 000 000 Lt paramos. Po to šalys pasirašė dar vieną papildomą susitarimą Nr. 8 prie Kredito sutarties su papildomais užtikrinimais, kuo atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, dar labiau suvaržė apeliantą. Ieškinio teismui parengimo dienai bendra pagal Kredito sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais atsakovo suteikta kredito suma 5 349 100 Lt. Apeliantas 2 471 860,84 Lt sumą grąžino, todėl pagal ginčijamą sutartį suteikto bei negrąžinto kredito suma sudaro 2 877 239,16 Lt, kurios apeliantas nebuvo ir nėra pajėgus grąžinti atsakovui nusprendus 2008/2009 metų sezonui nesuteikti paramos. Dėl to atsakovas yra dar labiau pabloginęs apelianto finansinę padėtį apgaulės būdu pasinaudojant šiam sunkiai susidėjusiomis aplinkybėmis. Pagal ginčijamą Kredito sutartį bei jos pakeitimus atsakovo suteikiamas kreditas neviršijo kitiems sezonams numatyto paramos dydžio, t.y. 6 000 000 Lt. Apelianto teigimu, jo finansinė padėtis pablogėjo po to, kai atsakovas nesuteikė žadėtos paramos, todėl jis buvo priverstas sutikti su tokia atsakovo siūloma tvarka: pradžioje atsakovas, elgdamasis sąžiningai, suteikdavo paskolą, vėliau – paramą, kuri būdavo nukreipiama paskolos grąžinimui. Tačiau vėliau atsakovas pradėjo elgtis nesąžiningai – suteikęs paskolą, paramos nebesuteikė. Kadangi iš pažadėtos paramos turėjo būti atsakovui grąžintos paskolos, o paramos apeliantas nebesulaukė, todėl liko skolingas 2 877 239,16 Lt. Nurodytos faktinės aplinkybės, apelianto manymu, suponuoja išvadą, jog buvo objektyvus pagrindas tenkinti reikalavimą dėl Kredito sutarties ir jos papildymų pripažinimo negaliojančia, o ieškovo pagal Kredito sutarties papildymus gautas lėšas pripažinti suteikta parama. Pirmosios instancijos teismui nusprendus priešingai, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.Ginčijama Kredito sutartis bei vėlesni sutarties papildymai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms - Bankų įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 53 straipsnio 4 daliai, nes Kredito sutarčiai bei jos papildymams sudaryti buvo reikalingas atsakovo valdybos sprendimas, priimtas ne mažesne nei 2/3 banko valdybos narių balsų dauguma, o tokio sprendimo nesant ginčijamas sandoris objektyviai yra prieštaraujantis aukščiau minėtoms teisės normoms. Teismas netinkamai aiškino apelianto ir atsakovo sąsajas vertinant sąvoką „kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis“ Bankų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Apelianto manymu, šių asmenų sąsajumas objektyviai buvo, atsakovas atitiko minėtą sąvoką, o apeliantas turėjo būti laikomas atitinkančiu sąvokos „su banku susiję asmenys“ apibrėžimą. Todėl Kredito sutarties sudarymui buvo būtinas atsakovo valdybos sprendimas (Bankų įstatymo 51 str. 4 d.), o tokio nesant sandoris prieštarauja minėtoms Bankų įstatymo nuostatoms, todėl pripažintinas negaliojančiu. Taip pat Kredito sutartis bei vėlesni jos papildymai prieštarauja Finansinių įstaigų įstatymų 31 straipsnio 1 ir 3 dalims. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios normos yra išimtinai procedūrinio pobūdžio taisyklės ir nesietinos su sandorių negaliojimu. Nurodo, kad šių normų pažeidimas egzistuoja, nes atsakovas, žinodamas apie sunkią apelianto finansinę padėtį, tai, kad šis yra ne pelno siekiantis asmuo, kurio pagrindinis jo pajamų šaltinis – parama, ir kad jis ateityje nesugebės įvykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, sprendimą skolinti priėmė neįsitikinęs, jog apelianto finansinė ir ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad jis sugebės įvykdyti savo įsipareigojimus. Atsakovas žinojo, kad apeliantas gali padengti kreditą ne iš savo tiesioginės veiklos, bet iš jo paties gaunamos paramos. Todėl jis privalėjo įvertinti savo galimybes dėl paramos suteikimo prieš suteikdamas apeliantui paskolą. Norėdamas paneigti minėtų teisės normų pažeidimą, atsakovas turėjo įrodyti iš kokių pajamų jis planavo gauti apeliantui suteiktos paskolos grąžinimą. Todėl Kredito sutarčiai ir jos papildymams panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu egzistavo objektyvūs pagrindai, nes tiek pati Kredito sutartis, taip pat ir jos papildymai prieštarauja tiek Bankų įstatymo, tiek Finansų įstaigų įstatymo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas, konstatavęs priešingai, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nevisapusiškai įsigilino į ginčo esmę, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Ginčijami sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), nes sandoriais galimai buvo siekiama pažeisti apelianto kreditorių teises ir teisėtus interesus bei netiesiogiai buvo pažeistas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame numatytas draudimas bendrovei skolinantis iš akcininkų įkeisti savo turtą. Apelianto teigimu, jam skolinantis iš atsakovo, savo savininko akcininko, taikytinas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas draudimas įkeisti turtą, todėl teismas, konstatavęs priešingai netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Aplinkybė, jog ginčijamais sandoriais yra pažeidžiami kitų apelianto kreditorių interesai, sudaro pagrindą ginčijamus sandorius panaikinti remiantis CK 1.81 straipsniu. Teismas, atmesdamas apelianto argumentus, jog tiek Kredito sutartis, tiek ir papildymai buvo sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 str.), vadovavosi neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ginčijami sandoriai apeliantui buvo pasiūlyti būtent iš atsakovo pusės, atsakovas nurodydavo, kokie dokumentai turi būti paruošti paskolų gavimui ir kaip jie turi būti užpildyti. Iš elektroninių laiškų matyti, kad apelianto vienintelio dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai buvo rengiami atsakovo nurodymu, be to, dalį dokumentų atsakovas reikalaudavo paruošti atgalinėmis datomis. Apelianto manymu, teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta, jog ginčijami sandoriai neprieštarauja CK 1.90 straipsnyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui, negali būti laikomas teisėtu. Teismas, atmesdamas argumentus dėl sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu, t.y. kaip sudarytų dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo, padarė nepagrįstą išvadą, nes atsakovas atliko aibę tyčinių veiksmų, turėjusių įtakos apelianto valios susiformavimui, pradedant Paramos sutarties sąlygų pakeitimu prieš ją pasirašant, neinformavimu, jog 3 000 000 Lt parama nebus teikiama kitiems dviem sezonams, suformavus praktiką, jog pirmiausia yra teikiama paskola, o paskui parama, kuriomis grąžinama paskola ir pan. Kredito sutartis ir jos papildymai sudaryti atsakovo iniciatyva, atsakovas naudojosi apelianto prasta finansine padėtimi, tokiu būdu priversdamas apeliantą sudaryti kreditavimo sutartis, nors apelianto valia visuomet buvo tik gauti paramą. Apeliantas pažymi, kad jis kitos išeities neturėjo, kaip tik besąlygiškai paklusti atsakovo diktuojamoms sąlygoms. Todėl teismo išvada, kad apelianto valia atsakovo veiksmais niekaip nebuvo įtakota ar iškreipta, yra nepagrįsta. Tai, kad atsakovas sudarydamas 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir 2008 m. sausio 17 d. papildomus susitarimus Nr. 2 ir Nr. 4 prie Kredito sutarties, siekė sudaryti paramos sutartį, patvirtina aplinkybė, jog tikroji šalių valia ir siekis buvo Paramos sutarties sudarymas, o ne paskolinių santykių suformavimas. Šią aplinkybę patvirtina, faktas, jog kreditai pagal šiuos papildomus susitarimus Nr. 2 ir Nr. 4 buvo grąžinti iš lėšų 2008 m. kovo 17 d. pasirašius papildomą susitarimą prie Paramos sutarties, be to, ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai. Teismas sprendimą priėmė visiškai jo nemotyvuodamas (motyvuojamoji dalis visiškai sutampa su atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir argumentais), bylos aplinkybių netyrė, į ginčo esmę nesigilino. Sprendime nėra išdėstytų jokių argumentų, kodėl buvo atmesti apelianto įrodymai, kuriais buvo vadovaujamasi pagrindžiant ieškinį, nėra teismo motyvų ir argumentų, kodėl buvo atmesti liudytojų G. N., G. R., D. D., A. R. S. bei G. S. parodymai, kuriais buvo įrodinėta Kredito sutarties, jos papildymų, įkeitimo bei hipotekos lakštų sudarymo aplinkybės bei atsakovo nesąžiningi veiksmai apelianto atžvilgiu sudarant ginčijamus sandorius. Taip pat sprendime nepasisakyta, kodėl buvo atmesta ir nebuvo vadovautasi ir kitais apelianto pateiktais rašytiniais dokumentais. Šie procesinės teisės normų pažeidimai sudaro pagrindus teismo sprendimą panaikinti, nes dėl jų byla buvo išspręsta neteisingai.

Tai, kad atsakovas nebuvo pažadėjęs apeliantui tris krepšinio sezonus teikti po 3 000 000 Lt paramos, patvirtina Paramos sutarties nuostatos, kuriose apie 9 000 000 Lt paramą nekalbama; 2007 m. birželio 7 d. apelianto raštas, kuriuo apeliantas, vadovaudamasis Paramos sutarties 3.3 punktu, prašo nurodyti, kokia parama bus skirta 2007/2008 krepšinio sezone; byloje liudiję atsakovo valdybos nariai A. I. bei Ž. Š.. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijos atsakovui buvo perleistos su sąlyga, kad atsakovas ženkliai parems apeliantą, nelaikytina įrodyta, nes jokio pažado suteikti 9 000 000 Lt paramą, išskyrus įtvirtintąjį Paramos sutartimi, nebuvo. Tokio pažado nepatvirtino ir liudytojas A.R. S., o liudytojų G. R. ir G. N. parodymai vertinti kritiškai, nes pastarasis liudytojas kreipėsi į atsakovą dėl paramos 2007 m. birželio 7 d. raštu, kuriame prašė nurodyti paramos dydį. Taip pat liudytojai G. N. ir A. R. S. patvirtino, kad nurodytos Paramos sutarties nuostatos jiems buvo žinomos iki šios sutarties pasirašymo ir jie, tarpusavyje pasitarę, aiškiai išreiškė valią būti saistomi tokios sutarties. Teismas nepažeidė jokių įrodymų ir/ar įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių taisyklių, nes sprendime vertino ir nustatinėjo tik tokias aplinkybes, kurios turi teisinės reikšmės bylai.Mokėjimų pagal Paramos ir Kredito sutartis chronologija paneigia, kad pirmiausia buvo skolinama, o tik tada suteikiama parama. Apeliantas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad prasidėjus 2007/2008 metų sezonui atsakovas patikino, jog yra priėmęs sprendimą suteikti 3 000 000 Lt paramą, tačiau negali to įforminti dėl banko vidaus tvarkos taisyklių, todėl neva pasiūlė padidinti kredito limitą. Tokį apelianto įrodymais nepagrįstą aiškinimą paneigė liudytoja A. I.. Tai, kad apeliantas atliko visus Paramos sutartyje nurodytus veiksmus, paneigia byloje esantys įrodymai, t.y. 2008 m. spalio 15 d. raštas apeliantui dėl Paramos sutarties pažeidimų. Į šį raštą apeliantas atsakė, kad nevykdo Paramos sutarties sąlygų, nes nesusitarta dėl paramos dydžio. Taip pat byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad Kredito sutartis buvo sudaryta būtent apelianto iniciatyva (o ne priešingai, kaip teigia apeliantas), t.y. UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcininkams priėmus sprendimą. Apelianto dalininko visuotinių akcininkų susirinkimo protokolai patvirtina, jog visais atvejais siekiant gauti papildomų lėšų būtent apelianto direktorius G. N. nurodydavo, kad „Kauno „Žalgirio“ komandos išlaikymui reikia papildomų apyvartinių lėšų, dėl ko būtų tikslinga gauti iš AB banko Snoras kreditą“. Atsakovas nurodo, kad byloje esantys elektroniniai laiškai nerodo, kad atsakovas būtų vertęs apeliantą atlikti kokius nors veiksmus, be to, atsakovas buvo tik vienas iš apelianto vienintelio dalininko akcininkų. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina fakto, kad suteiktos 5 349 100 Lt paskolos grąžinimas (2 331 860,84 Lt) buvo vykdomas būtent paramos būdu iš atsakovo gautomis lėšomis. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kreditas buvo dengiamas iš kitų lėšų. Tai, kad tiek kreditas, tiek parama buvo naudojama tam pačiam tikslui teisinės reikšmės neturi. Apeliantas nepagrįstai ir nesąžiningai nurodo, kad apelianto finansinė padėtis pablogėjo po to, kai atsakovas nesuteikė žadėtos paramos, todėl jis neva buvo priverstas sutikti su atsakovo siūloma kredito suteikimo tvarka. Atsakovas pažymi, kad bendra Paramos sutartimi ir papildomu susitarimu prie Paramos sutarties suteikta parama sudarė 5 800 000 Lt, o Kredito sutartimi ir jos papildymais suteiktas kreditas - 5 349 100 Lt. Todėl negalima paaiškinti, kodėl apeliantas, gavęs didesnę paramos sumą nei kredito suma, jo iki šiol negalėjo grąžinti. Ieškinyje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai vienas kitam prieštarauja, o tai liudija, kad pats apeliantas nėra ir nebuvo įsitikinęs reiškiamo ieškinio (apeliacinio skundo) pagrįstumu. Apelianto argumentai, kuriais jis grindžia išvadą, kad teismas neva nepagrįstai nenustatė įstatymo nuostatų pažeidimo yra arba nepagrįsti, arba neatitinkantys tikrovės, arba neturintys teisinės reikšmės bylai. Atsakovas pažymi, kad apeliantas neturi teisės ginčyti Kredito sutarties ir jos papildymų tuo pagrindu, kad minėtiems sandoriams sudaryti nebuvo gautas atsakovo valdybos sutikimas (Bankų įstatymo 53 str. 4 d.), nes ieškinį dėl sandorio negaliojimo gali pateikti tik pats juridinis asmuo, kurio organas sudarė sandorį, peržengdamas kompetenciją, jo steigėjas (steigėjai) arba dalyvis (CK 1. 82 str. 1 d.). Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas nelaikytinas kontroliuojančiu apelianto dalininką, taigi, pagal faktines aplinkybes jis negali būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai laikomas turinčiu apelianto kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. Teismo išvada dėl sandorio negaliojimo Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo pagrindu yra paremta ne tuo, kad yra konstatuota, jog atsakovas įrodė iš kokių pajamų jis planavo paskolos padengimą, bet tuo, kad minėtos normos pažeidimas, net jeigu ir nustatytas, apskritai negali būti pripažįstamas sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Kredito sutartis ir jos papildymai neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.). Apeliantas neįrodė, kad sudarant Kredito sutartį ir jos papildymus buvo siekiama pažeisti kreditorių teises ir interesus bei buvo pažeistas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, taip pat neįrodė, kad tokios aplinkybės yra viešosios tvarkos ir geros moralės dalykas. Be to, Akcinių bendrovių įstatymas negali būti taikomas vien dėl to, kad apelianto teisinė forma yra viešoji įstaiga. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad apeliantas, sudarydamas Kredito sutartį, jos pakeitimus bei šios sutarties užtikrinimo sandorius, nesuklydo (CK 1.90 str.). Atsakovo teigimu, apeliantas nurodo visiškai teisinės reikšmės CK 1.90 straipsnio taikymui neturinčias aplinkybes, t.y. kad Kredito sutartis ir jos papildymai buvo sudaromi neva atsakovo siūlymu ir iniciatyva. Teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad apeliantas negali būti laikomas suklydusiu dėl sandorio esmės, nes aplinkybė, dėl kurios apeliantas neva suklydo (tikėjimas, kad bus suteikta parama), gali būti laikoma nebent tik sandorio sudarymo motyvu. Kredito sutartis ir jos papildymai sudaryti nenaudojant apgaulės, ekonominio spaudimo bei nebuvo sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių apeliantui nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str.). Apelianto elgesys prieš ir po ginčijamų sandorių sudarymo liudijo, kad jis išreiškė valią sudaryti kreditavimo bei prievolių užtikrinimo sandorius. Kadangi šios aplinkybės yra nustatytos byloje ir apeliaciniame skunde nėra įrodymais paneigtos, vien dėl šios priežasties bet kokie apelianto nurodomi argumentai dėl atsakovo tyčinių veiksmų, neturi teisinės reikšmės. Be to, apelianto nurodomos aplinkybės dėl atsakovo tyčinių veiksmų yra neatitinkančios tikrovės, o byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog kreditavimo sandoriai buvo sudaryti paties apelianto iniciatyva. Apeliantas nenurodo iš esmės jokių aplinkybių bei nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovas naudojo ekonominį spaudimą sudarant ginčijamus sandorius. Apeliantas taip pat nepateikė jokių argumentų, galinčių patvirtinti, kad Kredito sutartis ir jos papildymai nepagrįstai buvo nepripažinti negaliojančiais ir kaip sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių itin nenaudingomis sąlygomis. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Kredito sutarties papildymas Nr. 2 ir Nr. 4 nelaikytini apsimestiniais sandoriais (CK 1.87 str.). Atsakovas nurodo, kad tai, iš kokių lėšų buvo grąžinamas kreditas pagal ginčijamą sandorį, visiškai neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl to, ar sandoris buvo apsimestinis. Pats apeliantas, pripažindamas, kad Kredito sutartis bei likę jos priedai nėra apsimestiniai, paneigia Kredito sutarties papildymų Nr. 2 ir Nr. 4 apsimestinumą. Šalys ginčijamus sandorius visuomet vykdė kaip kredito sandorius, o ne paramos sandorius. Paramos sutartis, kurią neva šalys siekė pridengti ginčijamais sandoriais, faktiškai buvo sudaryta. Apeliantas, reikšdamas reikalavimus pripažinti Kredito sutartį bei jos papildymus negaliojančiais kitais nei CK 1.87 straipsnio pagrindais, iš esmės pripažįsta faktą, kad tiek Kredito sutartis, tiek jos papildymai yra kreditavimo sandoriai. Iš sprendimo matyti, kad visos teisiškai reikšmingos aplinkybės byloje buvo nustatytos, pateikti išsamūs kiekvieno iš ieškovo reikalavimų nepagrįstumą patvirtinantys argumentai. Taigi, net jeigu ir būtų nustatyta, kad teismas neatsakė į kelis ieškovo argumentus ar konkrečiai nenurodė, kodėl atmeta vieno ar kito liudytojo parodymus, pagrindo teigti, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą buvo įvykdyta netinkamai, nėra.

Apeliantas pareiškė ieškinį atsakovui dėl Kredito sutarties ir jos papildymų, įkeitimo bei hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80, 1.81, 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais ir Kredito sutarties papildomų susitarimų Nr. 2 ir Nr. 4 pripažinimo apsimestiniais sandoriais CK 1.87 straipsnio pagrindu bei pagal juos suteiktų lėšų (3 mln. litų) pripažinimo apeliantui atsakovo suteikta parama. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Gautas apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Sutiktina su apeliantu, kad byla yra pakankamai didelė savo apimtimi, sudėtinga faktiniu ir teisiniu aspektais. Tačiau paminėtos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Apeliantas yra pateikęs plačios apimties apeliacinį skundą, išsamiai dėl jo argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliantas pagrįstai nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai. Šiuo atveju apeliantas savo apeliaciniame skunde inter alia nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir faktines aplinkybes. Tačiau jis iš esmės nenurodo, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes jis konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių apeliantas nenurodo, tik įrodinėja, kad buvusios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu apelianto argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Šiame kontekste paminėtina, kad prieš pat apeliacinės instancijos teismo posėdį apeliantas dar pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuos, kaip jis pats nurodo, buvo numatęs baigiamosioms kalboms žodiniame procese, tačiau ir čia pasisako ne dėl vienokių ar kitokių faktų (ne)buvimo, o tik dėl to, kad teismas, darydamas atitinkamas išvadas, netinkamai juos įvertino arba apskritai neatsižvelgė į tam tikras apelianto nurodytas faktines aplinkybes bei netinkamai kvalifikavo teisinius santykius. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

Pagal Paramos sutarties 3.1 punktą apeliantui 2006/2007 metų krepšinio sezonui buvo numatyta suteikti 3 mln. litų paramą. Didžioji dalis šios paramos – 2,1 mln. litų buvo suteikta dar iki Kredito sutarties sudarymo (t. 2, b.l. 11). Paramos sutarties 3.3 punktas nustatė, kad sekantiems dviem sezonams paramos dydis bus nustatytas atskirais susitarimais. Apelianto teigimu, faktiškai šalys buvo susitarusios dėl 9 mln. litų paramos (tris sezonus po 3 mln. litų), tokį susitarimą patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti apelianto liudytojai, o atsakovo elgesys nesuteikiant visos 9 mln. paramos buvo nesąžiningas. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Apeliantas savo poziciją grindžia iš esmės vien jo liudytojų parodymais. Tačiau, visų pirma, šių liudytojų parodymai nėra vieninteliai vertintini įrodymai (o iš esmės kitokių įrodymų apeliantas ir nenurodo), antra, ir jie nėra neabejotinai vienareikšmiški. Neatmestina ir netgi tikėtina, kad apeliantas prieš sudarant Paramos sutartį derybose iš tikrųjų siekė užsitikrinti jo nurodomą 9 mln. litų paramą, tai patvirtina 2010 m. spalio 18 d. teismo posėdyje apklausti apelianto liudytojai A. R. S., G. R., G. N.. Tačiau tai dar nereiškia, kad tokius ketinimus iš tikrųjų turėjo ir būtent taip pažadėjo atsakovas, tokių pažadų egzistavimą kituose teismo posėdžiuose paneigė atsakovo liudytojai A. I., Ž. Š., R. B. (t. 5, b.l. 119-141, t. 6, b.l. 71-73), kurių parodymus apeliantas ignoruoja. Be to, tik apie tokius siekius, bet ne apie pažadus ar, juo labiau, susitarimus buvo nurodęs ir A. R. S. – „nepažadėjo, ėjo kalba apie tai“ (t. 5, b.l. 102). Galima daryti prielaidą, kad tiek vienos, tiek kitos šalies liudytojai gali būti šališki, tačiau bet kuriuo atveju akivaizdu, kad apeliantas, nuolat sudarantis paramos sutartis su įvairiais paramos teikėjais, suprato Paramos sutarties sąlygas, taigi, ir tai, kad pagal jas gauna tikrai nustatytą konkretų paramos dydį tik vienam sezonui, ir su tuo sutiko, nes būtent tokią išvadą patvirtina ir tolesni paties apelianto veiksmai: 2007 m. birželio 6 d. raštu Nr. 88 jis, neminėdamas jokių atsakovo pažadų ar buvusių susitarimų, prašė nurodyti atsakovo planuojamos skirti antrajam sezonui paramos dydį (t. 5, b.l. 45); gavęs antrąjį sezoną 2,8 mln. litų (o ne 3 mln. litų) paramą nekėlė klausimo dėl paramos neatitikimo nei sutarties sąlygoms, nei pažadams; iš 2008 m. liepos 14 d. rašto Nr. 105 matyti, kad ir į atsakovo pasiūlymą suteikti trečiajam sezonui tik 400 000 Lt paramą apeliantas dėl sumos dydžio pretenzijų dėl neva pažeistų buvusių susitarimų ar bent pažadų taip pat nereiškė, tik pageidavo pakeisti savo įsipareigojimų pagal Paramos sutartį apimtį (t. 2, b.l. 57). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, savo argumentais aptariamu klausimu iš esmės apeliantas derybose turėtus jo ketinimus/pageidavimus siekia paversti faktiniais sutartiniais atsakovo įsipareigojimais, nors nei Paramos sutarties nuostatos, nei kiti bylos įrodymai tokių įsipareigojimų prisiėmimo iš atsakovo pusės nepatvirtina, o pasirašydamas Paramos sutartį joje numatytomis sąlygomis apeliantas suprato, jog 9 mln. paramos dydis ja negarantuojamas. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas ir nėra byloje pareiškęs reikalavimų dėl Paramos sutarties ar atskirų jos sąlygų negaliojimo, pakeitimo ar nustatymo pagal tikruosius (jo manymu) šalių ketinimus. Nepagrįstais pripažintini apelianto argumentai, kad UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ dalies akcijų už bendrą tik 1 Lt kainą pardavimas atsakovui buvo siejamas būtent tik su konkrečiu paramos dydžiu (o ne su parama apskritai): tokia sąlyga jokiame dokumente nebuvo įtvirtinta; akcijų pirkimo pardavimo sutartis ne tik niekada jokiais aspektais nebuvo ginčijama, bet byloje nėra duomenų ir apie kitaip išreikštas pretenzijas siejant akcijų pardavimo kainą su konkrečiu paramos dydžiu; Paramos sutartis, nepaisant nenustatymo joje 9 mln. litų paramos, buvo pasirašyta; akcijos už tą pačią kainą yra ir sugrąžintos. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, kad jis suteikė atsakovui reklamos už 9 mln. litų ir dėl to turėjo teisėtus lūkesčius gauti adekvačią paramą: visų pirma, jau vien iš minėto 2008 m. liepos 14 d. rašto Nr. 105 turinio matyti, kad apeliantas trečiajam sezonui ir neplanavo teikti reklamą tokiomis pat sąlygomis kaip pirmąjį sezoną, antra, nėra įrodymų, kad būtent tokios apimties reklamos paslaugas trečiąjį sezoną ir teikė. Pažymėtina, kad tokie apelianto teiginiai prieštarauja jo paties 2008/2009 metų sezono pradžioje pareikštai pozicijai nurodant, kad apeliantas neturi pareigos vykdyti Paramos sutarties sąlygas nesusitarus dėl paramos dydžio trečiajam sezonui (2008 m. spalio 24 d. raštas – t. 1, b.l. 132).

Apeliantas nurodo, kad atsakovas, tapęs apelianto dalininko akcininku ir įvertinęs sunkią apelianto finansinę padėtį, pasisiūlė refinansuoti apelianto paskolą AB DnB/Nord bankui. Buvo susitarta, kad atsakovas suteiks apeliantui paskolą, vėliau – paramą, iš kurios bus grąžinta paskola, o kitokio paskolos grąžinimo būdo atsakovas ir negalėjo tikėtis dėl prastos apelianto finansinės padėties. Tačiau toks apelianto faktinių aplinkybių apie neva buvusius tokio pobūdžio susitarimus bei Kredito ir Paramos sutarčių santykio aiškinimas iš esmės ne tik niekuo nepatvirtinamas, bet ir prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams.

Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas dar iki jo dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties ir Paramos sutarties sudarymo iš atsakovo jau buvo ėmęs paskolas (pastebėtina, kad inter alia ir tiems patiems, kaip ir Paramos sutartyje nurodytiems, tikslams) (t. 3, b.l. 129-130, 131-132, 196-199). Taigi, visų pirma dėl to negalima būtų daryti vienareikšmės išvados, kad ir paskolos suteikimas pagal Kredito sutartį buvo susijęs būtent (ir tik) su minėtų sutarčių sudarymu. Antra, apelianto teiginiai apie susitarimus dėl paskolos pagal Kredito sutartį dengimo tik iš gautos pagal Paramos sutartį paramos yra daugiau negu abejotini dėl jų prieštaravimo faktinėms aplinkybėms – kaip matyti iš sutarčių sudarymo datų, apskritai pirmiau buvo sudaryta Paramos sutartis, o Kredito sutartis sudaryta tik po daugiau kaip keturių mėnesių. Tuo tarpu, kaip jau minėta, dar iki Kredito sutarties sudarymo pagal Paramos sutartį apeliantui jau buvo pervesta 2,1 mln. litų, taigi, realiai Kredito sutarties sudarymo dienai ši paramos dalis jau galėjo būti panaudota kitur, bet ne „įšaldyta“ paskolos, kurios dar nebuvo ir apskritai nebuvo žinoma ar bus, grąžinimui. Be to, lyginant kredito ir paramos sumų mokėjimus matyti, kad 2007 m. vasario 15 d. datai apeliantui jau buvo suteikta 3 mln. parama, nors paskola tuomet buvo suteikta dar tik 1,07 mln. sumai, tuo tarpu dėl kitų būsimų paskolų jokių susitarimų nebuvo, o ir apskritai parama buvo suteikta didesnė negu bendra paskolų suma (t. 1, b.l. 68-70, t. 2, b.l. 11). Apelianto nurodomo susitarimo niekaip nepatvirtina ir kiti bylos duomenys inter alia visa eilė neeilinių UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų, kuriuose fiksuoti nutarimai leisti apeliantui sudaryti kredito linijos ir jos papildymo sutartis – juose nėra jokių sąsajų su Paramos sutartimi (t. 3, b.l. 147-170). Tuo tarpu aplinkybę, kad kreditas (ar bent jo dalis) buvo grąžinamas iš kitų lėšų iš esmės patvirtina paties apelianto liudytojų G. N., D. D. parodymai (t. 5, b.l. 77-88). Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde apelianto nurodomas sąskaitos išrašas (t. 1, b.l. 68-70) niekaip nepatvirtina, iš kokių lėšų buvo grąžinamas kreditas, t. y. nepatvirtina, kad jis buvo grąžinamas tik iš atsakovo suteiktos paramos lėšų.

Apeliantas ieškiniu ginčijo Kredito sutartį su jos papildymais visa eile sandorių negaliojimo pagrindų, o jos papildymus Nr. 2 ir Nr. 4 prašė pripažinti apsimestiniais ir šių papildymų pagrindu gautas lėšas (3 mln. litų) pripažinti apelianto gauta parama. Pažymėtina, kad Kredito sutarties su jos papildymais pripažinimas negaliojančiais per se nereikštų, kad apeliantas neprivalėtų grąžinti jų pagrindu gautų lėšų atsakovui (CK 6.145 str. 1 d.), nebent Kredito sutartimi su jos papildymais visos gautos lėšos būtų pripažintos parama, ko apeliantas ir neteigė ir neprašė – ieškiniu buvo prašoma pripažinti parama tik lėšas pagal Kredito sutarties papildymus Nr. 2 ir Nr. 4. Šiame kontekste paminėtina, kad pateiktuose apeliacinės instancijos teismui rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visa apimtimi – tiek Kredito sutartį, tiek visus jos papildymus – turėjo pripažinti apsimestiniu sandoriu. Tačiau toks reikalavimas pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, dėl ko jis apskritai negali būti nagrinėjimo dalyku apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Pastebėtina, kad tokia apelianto pozicija nėra nurodyta net ir apeliaciniame skunde, ji išdėstyta tik papildomai pateiktuose paaiškinimuose. Kita vertus, ir šiuose paaiškinimuose apeliantas vėlgi nurodo, kad parama, kaip jis teigė ir anksčiau, laikytina tik lėšos pagal Kredito sutarties papildymus Nr. 2 ir Nr. 4.

Šiuo pagrindu apeliantas ginčija sandorius dėl jų neatitikimo Bankų įstatymo, Finansų įstaigų įstatymo imperatyvioms įstatymo normoms - Bankų įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 53 straipsnio 4 dalis, Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 3 dalys.

Pagal Bankų įstatymo 53 straipsnio 4 dalį skolinimo su banku susijusiems asmenims sąlygas ir tvarką turi patvirtinti banko stebėtojų taryba. Sprendimą skolinti su banku susijusiam asmeniui turi priimti banko valdyba ne mažiau kaip 2/3 banko valdybos narių, dalyvaujančių valdybos posėdyje, balsų. Su banku susijusiais asmenimis laikomi inter alia juridiniai asmenys, kurių kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį turi bankas (Bankų įstatymo 53 str. 1 d. 2 p.). Iš esmės yra kilęs ginčas, ar apeliantas laikytinas susijusiu su atsakovu asmeniu, ką įrodinėja apeliantas, t.y. ar atsakovas turi kvalifikuotąją apelianto įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu pripažinti pagrįstais ir daryti kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo.

Kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį apibrėžia Finansų įstaigų įstatymas, kurio 2 straipsnio 24 dalyje numatyta, kad kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis – tai tiesiogiai ar netiesiogiai valdoma įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis, kuri sudaro 10 procentų ar daugiau įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių arba kuri suteikia galimybę daryti reikšmingą įtaką tos įmonės valdymui. Paminėtina, kad tokia Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 24 dalies redakcija galiojo Kredito sutarties papildymų sudarymo metu. Tuo tarpu Kredito sutarties sudarymo metu (iki 2007 m. sausio 30 d.) galiojo redakcija, nustatanti, jog kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis - vieno asmens tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai valdoma įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis arba tokie santykiai tarp asmens ir įmonės, dėl kurių šis asmuo: 1) valdo 10 procentų ar daugiau įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių; 2) gali išrinkti (paskirti), atšaukti (atleisti) daugiau kaip 1/3 įmonės valdymo organų narių; 3) pagal įmonės steigimo dokumentus ar sudarytus sandorius gali turėti lemiamos įtakos įmonės veiklai ir valdymo organų priimamiems sprendimams.

Šioje dalyje apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ginčijami sandoriai galimai pažeidė kreditorių interesus, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, draudžiančių bendrovei skolinantis iš akcininkų įkeisti savo turtą, kurios nagrinėjamu atveju buvo pažeistos, nors ir netiesiogiai.

Pagal šio straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 str. 4 d.).

Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas, kaip minėta, sandorį ginčijo ir tuo pagrindu, kad jis sudarytas dėl suklydimo. Atsakovas atsiliepime pagrįstai pažymi, kad apeliantas, reikšdamas reikalavimą dėl sandorio negaliojimo tiek suklydimo pagrindu (CK 1.90 str.), tiek CK 1.91 straipsnio pagrindu, iš esmės reiškia reikalavimą pagrindais, paneigiančiais vienas kitą, nes sandoris negali būti tuo pačiu metu negaliojantis ir dėl vienos sandorio šalies suklydimo, ir dėl priešingos šalies apgaulės.