Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Regionų administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – Ministerija) 2023 m. kovo 6 d. raštą Nr. SR-862 (toliau – Raštas).

Pareiškėjo vertinimu, Ministerija Rašte nesivadovavo ir pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintus teisėtumo ir objektyvumo principus bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte nustatytą įstatymo viršenybės principą.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime byloje Nr. 23/98 pateiktu išaiškinimu ir teigia, kad stojamųjų egzaminų, kaip priėmimo asmens iki 16 metų mokytis į valstybinę arba savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklą, reikalavimo nustatymas Įsakymo 10.1.1 punkte ir jo taikymas yra neleistinas (draudžiamas) Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Pareiškėjo vertinimu, Įsakymo 10.1. ir 10.1.1 punktų nuostatų taikymas praktikoje nepagrįstai apriboja asmenų mokymosi valstybinėse arba savivaldybės bendrojo lavinimosi mokyklose prieinamumą, nes asmenys neleistinai skirstomi į atskiras grupes: turinčius ir neturinčius nustatytus specialiuosius ugdymosi poreikius dėl išskirtinių gabumų ir šioms grupėms taikomi skirtingi kriterijai priėmimui mokytis.

Pažymi, kad „pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas), o tai reiškia, kad Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių, teisių ir pareigų mokytis iki 16 metų reikalavimai, ribojimai ar kriterijai gali būti nustatyti tik įstatyme, bet negali būti nustatyti žemesnės galios administraciniuose teisės aktuose – kaip šiuo atveju Įsakyme. Cituoja Konstitucinio teismo nutarimus, susijusius su asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų aiškinimu ir reikalavimu teisėkūros subjektams laikytis iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos.

Motyvuojamoji dalis

Vadovaujasi Švietimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintais lygių galimybių ir įtraukties principais bei Švietimo įstatymo 9, 10, 11 ir 29 straipsniuose nustatytu leistinu baigtiniu sąrašu reikalavimų (sąlygų), kuriuos atitinkantis vaikas pradedamas ugdyti pagal pradinio, pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas ir kokie subjektai tokias ugdymo programas turi teisę vykdyti, ir teigia, kad Švietimo įstatyme nesuteikiama teisė ir neleidžiama nustatyti kitų, papildomų priėmimo reikalavimų, sąlygų ar kriterijų, tuo pačiu ir reikalavimo, kad vaikas, priimamas mokytis pagal pradinio, pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas, atskirais atvejais turi būti dar ir išlaikęs stojamąjį egzaminą. Švietimo įstatyme taip pat nėra nustatyta ir leistina, kad mokykla, vykdanti specializuoto ugdymo krypties programas turi teisę priiminėti tik gabius mokyklos vykdomai specializuoto ugdymo krypties programai vaikus, išlaikiusius stojamuosius egzaminus. Teigia, kad Įsakyme šios dvi vaikų grupės yra išskiriamos ir nustatomos nevienodos priėmimo sąlygos, t. y. Įsakyme neužtikrinamas asmenų lygiateisiškumas, kas neatitinka lygių galimybių ir įtraukties principų, prieštarauja Švietimo įstatymo, Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir pažeidžia teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, proporcingumo, konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Pažymi, kad Ministerija Rašte nurodo ir tai, jog iki stojamųjų egzaminų jokie mokinio (vaiko) specialieji ugdymosi poreikiai dėl išskirtinių asmens gabumų nėra vertinami ar nustatomi, o stojamieji egzaminai taikomi visiems be išimties pretendentams: 1) tiek turintiems specialiuosius poreikius, t. y. tiems kuriems tokie poreikiai nustatyti ar įvertinti; 2) tiek tokių specialių poreikių neturintiems. Pareiškėjo vertinimu, tokia Ministerijos nuomonė prieštarauja Įsakymo 10.1 punkto nuostatoms, kuriose imperatyviai nustatyta, kad toliau šio Įsakymo punkto papunkčiuose nustatytos sąlygos, tame tarpe ir 10.1.1 papunktyje nustatyta stojamojo egzamino sąlyga, taikoma tik mokiniams, dėl išskirtinių gabumų turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, t. y. ne visiems mokiniams, o tik jau turintiems nustatytus (įvertintus) specialiuosius poreikius.

Teigia, jog Rašte nurodyta, kad pagal Švietimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį mokinio specialieji ugdymosi poreikiai, atsirandantys dėl išskirtinių gabumų, nevertinami, t. y. sutinka, kad Švietimo įstatyme nėra nustatyta kaip atliekamas mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių dėl išskirtinių asmens gabumų nustatymas ar vertinimas, kad jokiai institucijai ar asmeniui įstatyme nėra suteikta teisė (įgaliojimai) vertinti ar nustatinėti mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius dėl išskirtinių asmens gabumų. Taikant teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galiojantį bendrą principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus), pareiškėjas mano, kad įstatymui neleidžiant (draudžiant) niekam atlikti mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių dėl išskirtinių asmens gabumų nustatymo ar vertinimo, tuo pačiu niekam neatsiranda teisė tokius asmenis išskirti į atskirą grupę ir taikyti jiems priimant į mokyklas išskirtinius (specialius) reikalavimus (kriterijus), tuo pačiu ir reikalavimą išlaikyti stojamąjį egzaminą.

Atsakovė Ministerija atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad LVAT praktikoje išskirti pagrindiniai individualaus administracinio akto požymiai: akte išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui; aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus; aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei. Vadovaujasi VAĮ 2 straipsnio 5 dalimi ir teigia, kad iš Rašto turinio matyti, jog jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei ar tiesiogiai pareiškėjui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Skunde pareiškėjas taip pat nenurodė, kokias jo konkrečias teises ar pareigas nustatė, pakeitė, panaikino ar pažeidžia Ministerijos Raštas. Pažymi, kad Rašte išdėstyta Ministerijos, kaip teisėkūros subjekto, priėmusio Įsakymą, nuomonė, vertinimas dėl jo atitikimo Švietimo įstatymui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ministerijos vertinimu, pareiškėjas turi teisę nesutikti su Ministerijos nuomone, bet tai nėra pagrindas administraciniam ginčui. Teigia, kad Ministerijos Raštas nesukelia pareiškėjui jokių realių materialinių teisinių pasekmių, todėl vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu yra pagrindas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti.

Nurodo, kad pareiškėjas skunde iš esmės atkartoja savo nuomonę dėl Įsakymo teisėtumo, kuri buvo pateikta Seimo kontrolieriui, ir nesutinka su Ministerijos nuomone, tačiau tai nedaro Ministerijos Rašto neteisėtu, nepagrįstu, nemotyvuotu ir neišsamiu.

Pažymi, kad Ministerija Rašte pateikė savo nuomonę ir vertinimą dėl Įsakymo teisėtumo, tačiau Rašte nėra teigiama, kad Ministerija atliko teisėtumo tyrimą ABTĮ prasme, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Ministerija Raštu viršijo nustatytą kompetenciją.

Atsakydama į pareiškėjo skundo argumentus apie ginčijamo Rašto nepagrįstumą, nemotyvuotumą ir neišsamumą, Ministerija nurodo, kad ji pateikė nuomonę dėl visų Seimo kontrolieriaus 2023 m. vasario 9 d. rašto Nr. 4D-2023/1-103/3D-298 3 punkte nurodytų aplinkybių, šią nuomonę pagrindė sisteminiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Švietimo įstatymo bei Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių, Specializuoto ugdymo krypties programų vertinimu, rėmėsi Konstitucinio Teismo praktika.

Mano, kad skunde pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl Įsakymo teisėtumo galėtų būti norminės bylos dalyku, bet šios bylos kontekste jie yra neaktualūs. Vertina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir spręsti klausimą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo, kadangi šioje byloje nesprendžiamas Įsakymo taikymo klausimas, nes vadovaudamasi juo Ministerija nepriėmė pareiškėjo ar jo atstovaujamo vaiko atžvilgiu jokių teisines pasekmes sukeliančių sprendimų.

Ministerija 2024 m. vasario 23 d. papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad 2024 m. sausio 2 d. įsigaliojo Švietimo įstatymo 43 straipsnio 9 dalis, kurioje numatyta, kad specializuoto ugdymo krypties programas gali vykdyti dėl išskirtinių gabumų specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams skirta gimnazija, jeigu atitinka šio straipsnio 8 dalyje nustatytus bendruosius kriterijus ir šiuos specialiuosius kriterijus: 1) atrankos būdu, vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintais priėmimo kriterijais ir mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) nustatyta tvarka, priimami gabūs mokyklos vykdomai specializuoto ugdymo krypties programai vaikai; 2) visų klasių mokiniai mokomi pagal specializuoto ugdymo krypties programas. Ministerijos vertinimu, ši informacija reikšminga sprendžiant pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 10.1.1 papunkčio atitikties teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams bei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nuostatoms.

Teismas konstatuoja:

ginčas byloje kilo dėl Ministerijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 30 d. skundu kreipėsi į Seimo kontrolierių (įstaigoje skundas gautas 2023 m. vasario 2 d., registracijos Nr. P-211), prašydamas kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu, t. y. su individualiąja byla nesusijusiu, pareiškimu ir teismo prašyti ištirti, ar Įsakymo 10.1.1 papunktis, kuris nustato, kad „į konservatoriją, menų mokyklą, muzikos gimnaziją, menų gimnaziją, dailės gimnaziją ar kitą mokyklą, vykdančią specializuoto ugdymo krypties programas, priimami gabūs muzikai, dailei, menui ar kitai mokyklos vykdomai specializuoto ugdymo krypties programai vaikai, išlaikę stojamuosius egzaminus“, atitinka teisėtumo ir įstatymo viršenybės principus bei neprieštarauja Švietimo įstatymo nuostatoms.

Seimo kontrolierius 2023 m. vasario 9 d. rašte Nr. 4D-2023/1-103/3D-298 (toliau – Seimo kontrolieriaus raštas) nurodė pareiškėjui, kad, įvertinusi skundo aplinkybes ir atsižvelgusi į Seimo kontrolierių įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, kadangi skunde keliami klausimai susiję su galimais vaiko teisių pažeidimais, kurių tyrimas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, bei pažymėjo, kad Seimo kontrolieriai neatlieka abstraktaus norminių teisės aktų, šiuo atveju Įsakymo, vertinimo. Be kita ko, Seimo kontrolierius nusprendė tarpininkaudamas kreiptis į Ministeriją ir nurodė pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais pateikti jam motyvuotą atsakymą pagal skundo turinį, taip pat paaiškinti dėl Įsakymo 10.1.1 papunkčio atitikties Švietimo įstatymui, įvertinti dėl Įsakymo 10.1.1 papunkčio reikalavimo nustatymo įstatyminiu lygmeniu tikslingumo, nusprendus, kad nustatyti Įsakymo 10.1.1 papunkčio reikalavimą įstatyminiu lygmeniu būtų netikslinga – motyvuotai pagrįsti, kodėl, bei imtis priemonių pažeidimams šalinti, jeigu tokių būtų nustatyta.

Ministerija, vykdydama Seimo kontrolieriaus prašymą, Raštu išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir pateikė paaiškinimą dėl „Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo“, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Priėmimo kriterijai), 10.1.1 papunkčio nuostatos (į konservatoriją, menų mokyklą, muzikos gimnaziją, menų gimnaziją, dailės gimnaziją ar kitą mokyklą, vykdančią specializuoto ugdymo krypties programas, priimami gabūs muzikai, dailei, menui ar kitai mokyklos vykdomai specializuoto ugdymo krypties programai vaikai, išlaikę stojamuosius egzaminus) atitikties Švietimo įstatymui.

Informacijos gavimo iš valstybės institucijų sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas, Įstatymas) (akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.), kurio 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas Įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką.

Šis įstatymas taikomas viešąsias funkcijas atliekančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar viena iš dalininkių yra valstybė ar savivaldybė ir kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad duomenys – užfiksuota informacija apie institucijos ar valstybės valdomo subjekto veiklą ar jos dalis, neatsižvelgiant į jos pateikimo būdą, formą (raštu arba elektronine forma ar kaip garso, vaizdo ar garso ir vaizdo įrašas) ir laikmeną, įskaitant registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus duomenis ir (arba) jų kopijas, valstybės informacinės sistemos duomenis. Pagal to paties straipsnio 9 punktą, informacija yra žinios, kuriomis disponuoja institucija, atlikdama viešąsias funkcijas.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį informacija apie institucijos veiklą yra vieša ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka skelbiama institucijos interneto svetainėje, taip pat mobiliojoje programoje, jeigu institucija ją turi. Institucijos interneto svetainė ir mobilioji programa turi atitikti Vyriausybės nustatytus prieinamumo reikalavimus, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus, kai nėra automatizuotų arba efektyvių ir lengvai įgyvendinamų būdų užtikrinti prieinamumą prie tam tikros informacijos arba kai institucija faktiškai nekontroliuoja interneto svetainių ir mobiliųjų programų turinio, arba jeigu prieinamumo reikalavimų laikymasis sudarys institucijai neproporcingai didelę naštą.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio nuostatas institucija ir valstybės valdomas subjektas, teikdami duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, vadovaujasi šiais principais: 1) duomenų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys duomenys; 2) duomenų tikslumo – pareiškėjui teikiami duomenys turi atitikti institucijos ar valstybės valdomo subjekto disponuojamus duomenis; 3) teisėtumo – institucijos ir valstybės valdomo subjekto veiksmai teikiant duomenis grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais; 4) objektyvumo – institucijos ir valstybės valdomo subjekto darbuotojai, teikdami duomenis, turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos – pareiškėjams teikiama pagalba įgyvendinant teisę gauti duomenis; 6) duomenų prieinamumo – sudaromos palankios sąlygos pareiškėjams naudoti duomenis neatsižvelgiant į jų veiklos tikslus ir teisinę formą, o prireikus nustatomos tik būtiniausios teisinės, techninės ir (arba) finansinės duomenų teikimo pareiškėjams sąlygos; 7) abipusio naudojimo – institucija ir valstybės valdomas subjektas pareiškėjui pateiktus duomenis prireikus vėliau naudoja patys; 8) nediskriminavimo – duomenų pakartotinio naudojimo sąlygos turi būti tokios, kad būtų nediskriminuojami pareiškėjai, naudojantys duomenis tam pačiam (komerciniam arba nekomerciniam) tikslui.

Pagal Įstatymo 22 straipsnį pareiškėjas turi teisę apskųsti institucijos veiksmą ar neveikimą, susijusį su šiame įstatyme nustatytos informacijos teikimu ir dokumentų teikimu pakartotinai naudoti, Lietuvos administracinių ginčų komisijai Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Ministerija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat VAĮ, kuris nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnio 1 dalis).

LVAT formuojamoje praktikoje akcentuojama, kad VAĮ numato šias kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą ir skundą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (VAĮ 2 straipsnio 10 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir pašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis). Vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi. Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Asmenų skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami VAĮ trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka, o asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (VAĮ 14 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014, 2014 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-450/2014 ir kt.).

Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą Seimo kontrolierius, vykdydamas savo pareigas, turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą.

Seimo kontrolierius, nusprendęs, kad pareiškėjo 2023 m. sausio 30 d. prašymas yra susijęs su galimais vaiko teisių pažeidimais, pareiškėjo prašymą persiuntė Ministerijai, prašydamas išnagrinėti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais pateikti jam motyvuotą atsakymą, pateikiant paaiškinimus pagal skundo turinį, taip pat ir paaiškinti dėl Įsakymo 10.1.1 papunkčio atitikties Švietimo įstatymui, įvertinti dėl Įsakymo 10.1.1 papunkčio reikalavimo nustatymo įstatyminiu lygmeniu tikslingumo, nusprendus, kad nustatyti Įsakymo 10.1.1 papunkčio reikalavimą įstatyminiu lygmeniu būtų netikslinga – motyvuotai pagrįsti, kodėl bei imtis priemonių pažeidimams šalinti, jeigu tokių būtų nustatyta.

Vadovaudamasi Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatomis, Ministerija turi pareigą pateikti informaciją ir duomenis apie savo veiklą ar jos dalį. Tačiau pareiškėjas 2023 m. sausio 30 d. prašyme Seimo kontrolieriui, taip pat Seimo kontrolierius prašė Ministerijos įvertinti Įsakymo teisėtumo aspektą, atsakant į konkrečius Seimo kontrolieriaus suformuluotus klausimus. Atsižvelgiant į tai, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, šiam ginčui netaikytinas Teisės gauti informaciją įstatymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo Seimo kontrolieriui turinį, Seimo kontrolieriaus rašto turinį bei pareiškėjo ginčijamo Ministerijos Rašto turinį, konstatuoja, jog Ministerija pareiškėjui pateikė jo prašymo turinį atitinkančią informaciją, išsamiai ir pagal savo kompetenciją atsakė į Seimo kontrolieriaus rašte suformuluotus klausimus, ginčijamas Raštas yra išsamus ir aiškiai motyvuotas, atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus ir 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Rašto turiniu ir jame pateikiamu vertinimu, nedaro šio Rašto nei neteisėtu, nei nepagrįstu.

ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

LVAT, aiškindamas paminėtą formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pažymėjo, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Tikėtinas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto numanomas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą <...> (LVAT 2023 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-327-815/2023).

Pareiškėjas šioje byloje neginčija konkretaus sprendimo, kuriuo jo vaikas nebuvo priimtas į konkrečią specializuotą mokymo įstaigą, nes neišlaikė stojamojo egzamino. Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Ministerijos Rašto, kuriuo atsakoma į pareiškėjo argumentus, dėl Įsakymo 10.1.1. papunkčio atitikties teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams bei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nuostatoms. Pažymėtina tai, kad šioje byloje nėra tiesiogiai taikomas Įsakymas ar jo dalis, t. y. Įsakymo 10.1.1. papunktis, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į LVAT dėl Įsakymo 10.1.1. papunkčio atitikties teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams bei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nuostatoms, vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 1 punktu netenkintinas, nes nėra susijęs šia konkrečia byla.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo E. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.