- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- eA-1190-143/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03301-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“
- Trečiasis asmuo
- L. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas EMSI
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ ir trečiojo suinteresuoto asmens L. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. S. dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Emsi“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Emsi“) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus rajono policijos komisariatas) viršininko 2014 m. gegužės 29 d. nutarimą Nr. 10-57-PR5-2630 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus ir nutraukti bylą.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus rajono policijos komisariatas ginčijamu nutarimu paskyrė 10 000 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą. Teigė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų bylų teisena prasideda nuo to momento, kai pareigūnai, turintys įgaliojimus surašyti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo protokolą, gauna informaciją apie galbūt padarytą pažeidimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010, kuria buvo pakeista iki tol buvusi praktika ir konstatuota, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena prasideda ne nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, o nuo to momento, kai pareigūnai, turintys įgaliojimus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, gauna informaciją apie galbūt padarytą pažeidimą. Nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymas yra specialusis įstatymas ir jame termino ekonominei sankcijai už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus skirti atžvilgiu nei pratęsimas, nei praleisto termino atnaujinimas nenustatytas. Specialaus reguliavimo atveju byloje dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagal analogiją netaikytinas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnis dėl terminų administracinei nuobaudai skirti pratęsimo, todėl nebuvo teisinio pagrindo pratęsti terminą. 2014 m. gegužės 14 d. pasirašytas neįregistruotas nutarimas „Dėl termino pratęsimo byloje dėl ekonominės sankcijos taikymo už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriuo siūloma: „Sprendimo dėl ekonominės sankcijos taikymo pagal Alkoholio kontrolės įstatymą priėmimą pratęsti iki, protingai trumpus terminus suderinus su UAB „Emsi“ atstovu, bus pasirengta bylos nagrinėjimui“. Pareiškėjas teigė, kad jokio procesinio sprendimo dėl bylos nagrinėjimo termino pratęsimo ar jo pratęsimo trukmės derinimo iki 2014 m. gegužės 29 d. nebuvo gavęs. Nutarimas siūlyti pratęsti terminą gali būti dokumentas, kurio galbūt reikia pagal policijos vidines raštvedybos ar subordinacijos procedūras, tačiau tai nėra procesinis sprendimas byloje, priimtas pagal Alkoholio kontrolės įstatymą ar ATPK. Pažymėjo, kad nutarime siūlyti pratęsti terminą tėra suformuluotas pasiūlymas nustatyti sutartinį sankcijos skyrimo terminą, nėra nutariamosios imperatyviai suformuluotos dalies terminą pratęsti iki apibrėžtai nustatytos konkrečios datos. Nutarime siūlyti pratęsti terminą taip pat teigiama, kad dėl pažeidimo ne kartą žodžiu buvo kreiptasi į operatorę A. A. prašant pateikti paaiškinimą. Nurodė, kad Vilniaus rajono policijos komisariate A. A. ir E. A. lankėsi 2014 m. balandžio 17 d., o E. A. lankėsi dar 2014 m. balandžio 22 d., kai pateikė A. A. paaiškinimą. A. A. 2014 m. balandžio 22 d. paaiškinimas, kaip ir daugelis kitų dokumentų, yra neįregistruotas gaunamų raštų knygoje. Pareiškėjas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas grindžiamas dviem faktais, todėl bylos išnagrinėjimo terminas, nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, prasidėjo, kai Vilniaus rajono policijos komisariatui ne vėliau kaip 2014 m. balandžio 15 d. tapo žinomi faktai apie padarytą pažeidimą, ir baigėsi 2014 m. gegužės 15 d. 2014 m. gegužės 22 d. buvo surašytas ne Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodyto turinio, bet administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R480731 su nuorodomis ne į Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytas įmonės teises, bet į ATPK 272 straipsnyje nurodytas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises. Taigi buvo pažeistos atsakomybėn pagal Alkoholio kontrolės įstatymą traukiamo juridinio asmens UAB „Emsi“ procesinės garantijos nustatyta tvarka būti informuotam apie jam teisės normų suteiktas subjektines teises ir pareigas (ATPK 260 str. 5 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiu, o tai reiškia ne tik jo teisę verstis licencijoje nurodyta veikla, bet ir įsipareigojimą laikytis Alkoholio kontrolės įstatyme suformuluotų apribojimų ir draudimų. Pareiškėjas, kaip juridinis asmuo ir licencijos turėtojas, yra atsakingas už teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje vykdo savo ekonominę veiklą. Jo atsakomybė nėra atskiriama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami bendrovės, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tokie pareiškėjo darbuotojų veiksmai laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Tuo metu degalinėje dirbusios A. A. veiksmai, leidimas visiškai nesusijusiam su pareiškėjo įmone trečiajam suinteresuotam asmeniui L. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nekliudomam vaikščioti degalinės pagalbinėse patalpose (vieną kartą į vedėjos E. A. kabinetą, o vėliau už prekystalio) ir pritarimas L. S. veiksmams, kai jis padėjo 1 litro talpos butelį „Vana Tallinn“ už prekystalio prie šiukšlių dėžės, vertintini kaip darbuotojo veiksmai darbo metu darbdavio interesais. Taigi policijos pareigūnų surinkti įrodymai neabejotinai patvirtino UAB „Emsi“, kaip juridinio asmens, padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą degalinėje, kur neteisėtai buvo laikomi du buteliai alkoholinių gėrimų, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2014 m. gegužės 29 d. priimto nutarimo Nr. 10-57-PR5-2630 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Būtina pažymėti, jog priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, nagrinėjant administracines bylas, inter alia dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo, taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų. Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1270/2014).
Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 34 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 2 dalimi (2007 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-1198 redakcija). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia daryti išvadą, kad naikinamąjį pobūdį turi šioje teisės normoje nurodytas 3 metų, o ne vieno mėnesio terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas vieno mėnesio terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlygiška išvada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Antra vertus, Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalis yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą, aptariamas vieno mėnesio terminas yra pradedamas skaičiuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-19/2014). Teismų praktikoje pažymėta, kad 1 mėnesio termino praleidimas savaime nepašalina galimybių taikyti ekonomines sankcijas pažeidėjams ir tais atvejais, kai, elgdamasi aktyviai ir šio termino ribose, institucija padarė klaidą, kuri vėliau buvo ištaisyta teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-964/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnyje nors ir nėra nustatyta galimybė nutraukti bylą pasibaigus bylos nagrinėjimo terminui, tačiau tokiu atveju galima remtis analogija, taikant ATPK 250 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagal kurį administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje nustatyti terminai. Todėl, pasibaigus vieno mėnesio terminui, per kurį turėjo būti išnagrinėta byla dėl ekonominės sankcijos taikymo, pratęsti bylos nagrinėjimo termino nėra teisinio pagrindo, kadangi tokios galimybės Alkoholio kontrolės įstatymas nenustato, ir atsakovas taikyti analogijos negalėjo, nes taip būtų pabloginta asmens, įtariamo pažeidusio Alkoholio kontrolės įstatymą, padėtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-344/2014).
Teismas pažymėjo, jog, nustatant Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimą, taip pat turi būti užtikrinamos ir Alkoholio kontrolės įstatymo 36–38 straipsniuose įtvirtintos proceso dalyvių teisės, inter alia asmeniškai arba per atstovą dalyvauti nagrinėjant bylą, susipažinti su bylos medžiaga, raštu pateikti paaiškinimus ir kt. Vadinasi, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimas negali būti laikomas nustatytu nesuteikus proceso šalims įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų teisių.
Teismas nurodė, kad aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentu (pažeidimo nustatymo diena) yra laikoma protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-581-822/2015, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2209/2013, 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1565/2013, 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1727/2013). Nustatė, kad nagrinėjamu atveju tyrimo pradžia yra 2014 m. balandžio 15 d., kai buvo surašytas patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo degalinėje buvo rastas be banderolės 1 litro talpos butelis likerio „Vana Tallinn“, o pagalbinėse patalpose – be banderolės 0,5 litro talpos butelis degtinės „Staroslavianskaja“. Šios aplinkybės taip pat buvo nurodytos 2014 m. balandžio 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-57-PR5-1951. Kitame tarnybiniame pranešime, pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) pateikiamus duomenis, pranešama, kad rastų alkoholinių gėrimų vertė yra 48,51 Lt.
Teismo nuomone, tolesni atsakovo procesiniai veiksmai yra su trūkumais. Pirmiausia išskirtinas 2014 m. gegužės 14 d. nutarimas pratęsti bylos nagrinėjimo terminą. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, tokio pobūdžio procesinio veiksmo Alkoholio kontrolės įstatymas nenustato, tai yra nurodyta ir paminėtoje teismų praktikoje, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti tokio pobūdžio procesinį sprendimą. Nutarime nurodyta, kad negautas A. A. paaiškinimas, nors pareiškėjas teigė, kad paaiškinimas buvo pateiktas 2014 m. balandžio 22 d. Atsakovo A. A. paaiškinime neįrašyta gavimo institucijoje data. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ginčijamame nutarime nurodyta, jog terminas nagrinėti buvo pratęstas dar ir dėl to, jog nebuvo įmonės atstovo, dalyvausiančio nagrinėjant bylą, nors atsakovas nutarimo pratęsti nagrinėjimą dieną (2014 m. gegužės 14 d.) raštu Nr. 10-57-S-12981 pranešė pareiškėjo direktoriui apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką. Bylos duomenys nepatvirtina, o įstatymas nereikalauja, kad institucija atlikdama tyrimą turėtų laukti, kol bylos šalis nurodys konkretų atstovą. Pažymėjo ir tai, kad paminėtu raštu pareiškėjas nebuvo informuotas, jog nuspręsta pratęsti terminą. Kaip patvirtina pareiškėjo pateikta garso medžiaga, apie nutarimą pratęsti nagrinėjimo terminą jis sužinojo tik 2014 m. gegužės 22 d.
Teismo vertinimu, nurodyti procedūriniai trūkumai nelaikytini esminiais, kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad šių procedūrinių trūkumų pasekmė būtų nulėmusi neobjektyvų tyrimą. Pareiškėjo pateikti motyvai yra daugiau susiję su Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintu vieno mėnesio terminu, tačiau, kaip išaiškinta pirmiau, vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti nuo protokolo surašymo dienos, šiuo atveju tai būtų 2014 m. gegužės 22 d., o nutarimas taikyti ekonominę sankciją priimtas 2014 m. gegužės 29 d., t. y. nepraleidus nustatyto vieno mėnesio termino. Įvertinus tyrimo eigą, nors ir pripažintina, kad atsakovas šiuo atveju padarė procesinių klaidų, tačiau šių klaidų pasekmė nėra tokia, kuri rodytų, jog atsakovas tyrimą vykdė neoperatyviai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nustatė reikalingas faktines aplinkybes, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti paaiškinimus ir dalyvauti nagrinėjant bylą, todėl nėra besąlygiško pagrindo priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje tam tikros tyrimo objektyvumui įtakos neturinčios institucijos klaidos nelaikytinos pagrindu naikinti sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1344/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. jam priklausančiose patalpose buvo palikti alkoholiniai gėrimai be banderolių, pareiškėjo darbuotoja, kaip matyti iš paaiškinimo, apie tai žinojo ir toleravo, nors turėjo (galėjo) žinoti, kad alkoholiniai gėrimai be banderolių negali būti laikomi juridinio asmens patalpose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo praktikoje yra nurodęs, kad juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ir jo interesais, kalte (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Todėl juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama ar kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).
Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikyta ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis atsižvelgiant į sprendimo prigimtį ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Nyderlandai, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Suomija, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Ispanija).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nebuvo nešališkas arbitras, nesiekė realiai apginti galbūt pažeistas pareiškėjo teises, veikė už atsakovą, pats ne tik tyrė, bet ir rinko įrodymus (priėmė neįgaliotų asmenų paaiškinimus ir teikiamus dokumentus). Teismas pareiškėjo kaltę grindė teisiškai nedraudžiamu trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų „toleravimu“. Teismas pažeidė proceso šalių dispozityvumo principą ir pareiškėjo teisę į veiksmingą, konstituciniu teisminės gynybos principu grindžiamą teisminę gynybą nepriklausomame ir nešališkame teisme (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 7 str. 1 d., 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.).
2. Teismas, kuris skundo argumentus dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos nagrinėjimo ir baudos skyrimo terminų pažeidimo grindė protokolo surašymo diena, turėjo svarstyti, ar protokolo surašymas nėra nepagrįstai uždelstas, ar policija buvo aktyvi (jeigu buvo, tai ar aktyvumas pagrįstas ir protingas) ir ar protokolas atitinka jam Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje keliamus reikalavimus ir yra tas dokumentas, kurio pagrindu nustatomas pažeidimo padarymas. Skundžiamame sprendime nepagrįstai remiamasi teismų praktika, kuri yra suformuota bylose, kuriose, priešingai negu šioje byloje, buvo konstatuota, kad pažeidimą tirianti institucija veikė tinkamai ir aktyviai. Šioje byloje teismas kelis kartus pažymėjo, kad policijos procesiniai veiksmai po 2014 m. balandžio 15 d. patikrinimo akto surašymo yra su trūkumais.
3. Yra nubaustas už tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atliko įstatymo leidžiamus veiksmus, kurie tikrintojams (įpratusiems dirbti specialaus režimo sąlygomis) gali pasirodyti įtartinais, kad pareiškėjo darbuotoja nesuvokė gresiančio pavojaus ir nesiėmė priemonių buteliams pašalinti iš degalinės. Kitokios aplinkybės byloje neįrodinėjamos nei policijos, nei teismo. Nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neatliko pareigų, kurias turėjo atlikti kaip įmonė, besiverčianti licencijuojama veikla.
4. Teismas sutiko su skundo argumentais, kad bylos medžiaga yra su skunde nurodytais trūkumais, todėl turėjo daryti išvadą, jog medžiaga yra prieštaringa, kad negalima nustatyti ar patikrinti dokumentų sudarymo, gavimo, pasirašymo datų, autorių, kad yra pagrįstų abejonių dėl medžiagos klastojimo, kad protokolas yra atvirai suklastotas, todėl medžiaga negali būti panaudota prieš atsakomybėn traukiamą pareiškėją.
5. Skundu taip pat įrodinėjo, kad nutarimas siūlyti pratęsti terminą yra suklastotas, nes pasirašytas, labiausiai tikėtina, 2014 m. gegužės 29 d. tarp 9 val. 30 min. 10 val. 30 min. Teismas dėl dokumentų klastojimo nepasisakė. Teismas nesuprato argumentų, nes skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad apie nutarimą siūlyti pratęsti terminą pareiškėjas „sužinojo tik 2014 m. gegužės 22 d.“. Apie šį nutarimą pareiškėjas sužinojo bylos nagrinėjimo iš esmės metu 2014 m. gegužės 29 d. apie 10 val. 40 min.
6. Teismas nepadarė išvados, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, kuri draudžia įmonėms laikyti alkoholinius gėrimus, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis. Teismas sutiko, kad pareiškėjas nėra atsakingas už butelių atsiradimą degalinės patalpoje (buteliai „buvo palikti“ L. S.). Teismas nepagrindė išvados, kodėl teigė, kad „alkoholiniai gėrimai be banderolių negali būti laikomi juridinio asmens patalpose“, jeigu juos savo rizika pasidėjo (laikė) fizinis asmuo, kuriam Alkoholio kontrolės įstatymo draudimai šiuo atveju netaikomi. Alkoholio kontrolės įstatymas nenumato įmonei atsakomybės už trečiųjų fizinių asmenų (L. S.) veiksmus ar juo labiau atsakomybės už nesiėmimą priemonių įtarimams dėl butelių laikymo pašalinti. Teismas abejojo, tačiau abejonių nepašalino, nesiekė surinkti neabejotinų pareiškėjo kaltės įrodymų ir pažeidė pareiškėjui taikomą nekaltumo prezumpciją. Nutarimas taikyti ekonomines sankcijas ir skundžiamas teismo sprendimas nėra grindžiami tuo, jog UAB „Emsi“ butelius laikė. Jeigu nėra laikymo fakto, tai nėra ir Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimo. Vien faktinio butelių buvimo degalinėje šiam faktui konstatuoti nepakanka. Nenustačius neteisėto nuo UAB „Emsi“ priklausančio butelių laikymo fakto, nėra pagrindo konfiskuoti butelius.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1344/2012, neatsižvelgė, kad šis teismas išaiškino, jog vieno mėnesio terminas gali nelemti bylos nutraukimo, jeigu pažeidimą nagrinėjanti institucija veikė aktyviai ir sąžiningai suklydo. Šioje byloje įrodinėjo ne policijos klaidas, bet grubų pareigų neatlikimą dėl aplaidumo ir net nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jam nuosavybės teise priklausančių 2014 m. balandžio 15 d. Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnų UAB „Emsi“ degalinėje paimtų ir konfiskuotų alkoholinių gėrimų. Konfiskavimo motyvai ir pagrindas nenurodyti ir atsakovo nutarime. Atsakovas ir teismas neatsižvelgė, kad jam taikytina Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta išimtis, leidžianti laikyti alkoholinius gėrimus be banderolių, kurių kiekis neviršija 20 litrų. Likerio „Vana Tallinn“ įsigijimą patvirtina UAB „Globus Trade LT“ 2014 m. balandžio 13 d. kasos kvitas, esantis byloje. Degtinės įsigijimo dokumento neturi, tačiau ginčo dėl jos priklausymo jam nuosavybės teise nėra. Pažymi, kad turto konfiskavimas yra teisės pažeidimą padariusio asmens turto paėmimas valstybės naudai. Teisės pažeidimo nėra padaręs, administracinė ar kitokia atsakomybė jam netaikoma, todėl nėra pagrindo taikyti ir Alkoholio kontrolės įstatymo 33 straipsnį, nukreipiantį į ATPK, kuris reglamentuoja alkoholinių gėrimų konfiskavimą.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjo darbuotoja A. A., kaip matyti iš jos paaiškinimo, žinojo, kad juridinio asmens patalpose negali būti laikomi alkoholiniai gėrimai be banderolių, tačiau tai toleravo ir nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalintų draudžiamus laikyti alkoholinių gėrimų butelius be banderolių, nors tam turėjo 2 valandas. Priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi. Nagrinėjant administracines bylas, inter alia dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo, taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų.
2. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nustatyti bylų terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia daryti išvadą, kad naikinamąjį pobūdį šioje teisės normoje turi 3 metų, o ne vieno mėnesio terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas vieno mėnesio terminas būtų praleistas, tai nebūtų besąlygiška išvada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalis yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai, ir tai reiškia, kad tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą aptariamas vieno mėnesio terminas yra pradedamas skaičiuoti. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentu (pažeidimo nustatymo diena) yra laikoma protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena.
3. Atsakovui šioje byloje atstovavo ir atstovauja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotus įgaliojimus turintys pareigūnai, todėl pareiškėjo argumentas, kad byloje nedalyvavo atsakovo atstovai, yra nepagrįstas ir niekinis.
4. Nors trečiajam suinteresuotam asmeniui, kaip fiziniam asmeniui, taikytinos Taisyklės, tačiau šiuo atveju jo elgesys lėmė, kad jo į Lietuvos Respubliką atgabentos akcizinės prekės tapo UAB „Emsi“ padaryto administracinio teisės pažeidimo tiesioginiu objektu ir todėl yra konfiskuotinos (ATPK 21 str. 1 d. 3 p., Alkoholio kontrolės įstatymo 33 str.).
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo patenkinti apeliacinį skundą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nutarimu negalėjo už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą konfiskuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančius 1 litro talpos butelį likerio „Vana Tallinn“ ir 0,5 litro talpos butelį degtinės „Staroslavianskaja“, nes L. S. jokių pažeidimų nepadarė, šie buteliai nebuvo nei pažeidimo padarymo įrankis, nei objektas. Nepagrįstai nebuvo tiriami ir vertinami nei L. S. veiksmai degalinėje 2014 m. balandžio 15 d. ryte, nei jų sukelti teisiniai padariniai UAB „Emsi“ atžvilgiu. Taip pat nepagrįstai buvo nepasisakyta dėl butelių nuosavybės, valdymo ar kitos teisės, kuri taikytina L. S. paliktų, bet UAB „Emsi“ saugojimui („laikymui“ pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasmę) nepriimtų butelių atžvilgiu. Nutarimas trečiajam suinteresuotam asmeniui neturi sukelti jokių pasekmių. Nutarimas pastarajam net nebuvo įteiktas. Pažymi, kad teismas turėjo spręsti, kad L. S. veiksmai su buteliais nuo UAB „Emsi“ nepriklausė, kad jie jokių teisių, pareigų ir atsakomybės UAB „Emsi“ nesukėlė, kad L. S. veiksmuose, kurie detaliai aptarti byloje, nėra jokio pažeidimo sudėties, todėl jam priklausantys buteliai tikrinimo metu buvo paimti nepagrįstai ir turėjo būti grąžinti savininkui ne vėliau kaip gavus jo 2014 m. balandžio 24 d. pranešimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pareiškėjas skundžia atsakovo 2014 m. gegužės 29 d. nutarimą, kuriuo jam buvo pritaikyta ekonominė sankcija (paskirta 10 000 Lt dydžio bauda) už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) nurodyto draudimo laikyti alkoholinius gėrimus, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis, nesilaikymą. Pagal atsakovą, šis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėjui priklausančioje degalinėje 2014 m. balandžio 15 d. atlikto patikrinimo metu buvo rastas be banderolės 1 litro talpos butelis likerio „Vana Tallinn“, o pagalbinėse patalpose – be banderolės 0,5 litro talpos butelis degtinės „Staroslavianskaja“. Nurodytų neturinčių paminėtų banderolių alkoholinių gėrimų radimo pareiškėjui priklausančioje degalinėje faktas nagrinėjamoje byloje iš esmės nekvestionuojamas. Jį patvirtina byloje esantys įrodymai (2014-04-15 patikrinimo aktas, policijos pareigūno 2014-04-16 surašytas tarnybinis pranešimas bei paminėtą aktą pasirašiusios pareiškėjo darbuotojos – operatorės A. A. - paaiškinimai). Todėl šis faktas pripažintinas nustatytu šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 34 straipsnio 2 dalies (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) taikymo požiūriu tokio fakto konstatavimas yra pakankamas pagrindas taikyti pažeidimą padariusiam asmeniui tam tikrą ekonominę sankciją.
Kolegija pažymi, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nurodytas nesutikimas su jam paskirta bauda yra grindžiamas iš esmės tik tuo, kad, jo teigimu, atsakovas paskyrė skundžiamą baudą, praleidęs Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas šios teisės normos taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nutarimas priimtas nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Šioje dalyje (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nurodyta, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju atsakovas) bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos.
Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia daryti išvadą, kad naikinamąjį pobūdį turi šioje teisės normoje nurodytas 3 metų, o ne vieno mėnesio terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas vieno mėnesio terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlyginė vada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Antra vertus, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad, tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (šiai institucijai gavus patikimą ir teisės aktų nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą), aptariamas vieno mėnesio terminas yra pradedamas skaičiuoti.
Kalbant apie šioje administracinėje byloje nagrinėjamą situaciją, pažymėtina, kad paminėtas pareiškėjo darbuotojos A. A. paaiškinimas jos tiesiogiai nebuvo pateiktas atsakovui. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš bylos, ant šio paaiškinimo nėra nurodyta tiksli jo surašymo data (nėra nurodyta jo surašymo diena). Šiame paaiškinime, be kita ko, yra kalbama apie trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų reikšmę. Trečiojo suinteresuoto asmens pareiškimas atsakovui buvo pateiktas 2014 m. balandžio 24 d. Todėl tikėtina, kad paminėtas A. A. paaiškinimas, kurį ji surašė ne atsakovui, o savo vadovybei, atsakovo buvo gautas vėliau. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo atliekamas pareiškėjo galbūt padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo tyrimas laiko požiūriu buvo apsunkintas dėl paties pareiškėjo (jo darbuotojos) veiksmų. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad atsakovo paskirtas pažeidimo nagrinėjimas 2014 m. gegužės 22 d. buvo atidėtas pareiškėjo prašymu, kolegija daro išvadą, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankamo pagrindo pripažinti pareiškėjo skundžiamą atsakovo 2014 m. gegužės 29 d. nutarimą neteisėtu ir jį panaikinti. Todėl šiuo klausimu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kolegijos nepripažintini reikšmingais nagrinėjamai bylai.
Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodytų argumentų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje taikytino Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto dispozicija (tuo atveju, kai ją atitinka tam tikra faktinė situacija) eliminuoja galimybę atsižvelgti į kitų asmenų interesus, sprendžiant juridinio asmens atsakomybės už šio punkto pažeidimą klausimą. Antra vertus, aplinkybė, kad pareiškėjo degalinėje surasti alkoholiniai gėrimai nebuvo paženklinti paminėtomis banderolėmis, Alkoholio kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalies (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) taikymo požiūriu savaime suponuoja tokių gėrimų konfiskavimą ATPK nustatyta tvarka. Todėl šio apelianto argumentai dėl jo tariamai pažeistų teisių gynimo šioje administracinėje byloje kolegijos taip pat nepripažintini pagrįstais.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ ir trečiojo suinteresuoto asmens L. S. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.