- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-246-739/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05264-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- Panevėžio teritorinės ligonių kasos
- Atsakovas
- J. V.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.3Kaltė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-337-1137/2022 pagal ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei J. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės J. V. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui padarytą 225,41 Eur žalą. Paaiškino, kad atsakovė, neįvykdydama Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas, ir SDĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos laiku sumokėti sveikatos draudimo įmoką ir vėliau neatlygindama PSDF biudžeto išlaidų dėl jai 2018 m. lapkričio 5 d. – 2018 m. lapkričio 22 d. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo (Sveikatos draudimo įstatymo 8 str. 5 d. numatyta pareiga), atliko neteisėtus veiksmus. PSDF biudžetui buvo padaryta žala, nes atsakovei, neturinčiai apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu asmens statuso, buvo suteiktos iš PSDF biudžeto kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsakovei suteiktų ir iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtų gydymo paslaugų kaina – 225,41 Eur – sudaro žalą PSDF biudžetui. Teigė, kad atsakovės naudos (kompensuojamųjų sveikatos priežiūros paslaugų) gavimas yra tiesiogiai susijęs su jo pareigų pagal įstatymą neįvykdymu – neteisėtais veiksmais. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad yra visos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė J. V. pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad atsakovė visą laiką tinkamai vykdė savo prievoles, susijusias su privalomuoju sveikatos draudimu ir tik vieną kartą dėl suklydimo dešimčia dienų pavėlavo sumokėti įmoką už 2018 m. lapkričio mėnesį. Atsakovė teigė, kad ieškinyje nurodytų medicinos paslaugų gavimo metu buvo įsitikinusi, kad ji yra drausta atitinkamu draudimu, šio draudimo galiojimas nėra pasibaigęs ir nėra jokio privalomos sveikatos įmokų įsiskolinimo. Apie tai, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokų surinkėjas negavo atitinkamos įmokos už 2018 m. lapkričio mėn., jai pasakė gydytoja, po ko iš karto atsakovė organizavo atitinkamos įmokos (įsiskolinimo) sumokėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad vieną mėnesį po to, kai nustoja galioti privalomasis sveikatos draudimas (toliau – ir PSD) pagal SDĮ 8 straipsnio 1 ir 3 dalis, iš PSDF lėšų paslaugos yra apmokamos nepriklausomai nuo to, ar minėta PSD įmoka yra (laiku) sumokama. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, už per SDĮ 8 straipsnio 4 dalies nustatytą vieną mėnesį už SDĮ 9–12 straipsniuose nurodytas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones iš PSDF sumokėtos sumos negali būti laikomos teisiškai reikšminga ir ieškovei atlygintina žala. Tarp ieškovės nurodomų neteisėtų veiksmų (ne laiku sumokėtos įmokos) ir reikalaujamos žalos (sumų, apmokėtų iš PSDF) nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, nes, kaip minėta, už per aptariamą laikotarpį suteiktas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones visais atvejais turi būti apmokama iš PSDF. Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys šiuo atveju egzistuoja tik su pačios įmokos suma, nes dėl nesumokėtos įmokos PSDF negauna numatytų lėšų. Todėl atlygintina žala šiuo atveju gali būti tik pati laiku nesumokėtos PSD įmokos suma. Tačiau šią sumą atsakovė sumokėjo 2018 m. gruodžio 10 d.
5. Teismas konstatavo, kad asmenų turtinės pareigos viešosios teisės srityje turėtų būti nustatomos aiškiai ir nedviprasmiškai, o SDĮ nėra konkrečiai nustatyta, kad nesumokėjus įmokos už SDĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 sakinyje nurodytą vieną mėnesį, asmeniui atsiranda pareiga atlyginti visas PSDF išlaidas dėl už tą mėnesį asmens gautų paslaugų, kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių.
6. SDĮ 8 straipsnio 4 dalies paskutinis sakinys šiuo aspektu yra abstraktus ir kalba tik apie žalos atlyginimą, nesukonkretindamas, kokia tai žala. Teismo nuomone, ši nuostata kalba apie civilinės atsakomybės taikymą, be kita ko, reikalaujantį priežastinio ryšio tarp nurodytų neteisėtų veiksmų (įmokos nesumokėjimo) ir reikalaujamos priteisti žalos (iš PSDF apmokėtų sumų), kurio šioje byloje teismas nenustatė.
7. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju už 2018 m. lapkričio mėnesį suteiktas medicinines paslaugas atsakovei vienintelė pareiga ir kartu žala PSDF biudžetui buvo laiku nesumokėta PSD įmoka, nes ieškovės reikalaujama 225,14 Eur suma pagal SDĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 punktą bet kuriuo atveju turėjo būti apmokėta iš PSDF. Atsakovei 2018 m. gruodžio 10 d. sumokėjus PSD įmoką, padaryta žala buvo atlyginta, daugiau žalos pagal esamus byloje duomenis teismas nenustatė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
8.1. Pasak apeliantės, įstatymų leidėjas, nustatydamas atsakomybę už PSD įmokų mokėjimą ir aiškiai nurodydamas PSD įsigaliojimo sąlygas, nenumato galimybių atkurti PSD galiojimo atgaline data. Kitaip tariant, turintis PSD skolų draudžiamasis, kai jis apmoka mokestinę nepriemoką (skolą), netampa apdraustu už tą praeities laikotarpį, kai jis buvo laikomas nedraustu dėl laiku nesumokėtų PSD įmokų. Todėl PSDF biudžeto 225,41 Eur išlaidos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu atsakovei, yra teisiškai reikšmingos ir sudaro ieškovei atlygintiną žalos PSDF biudžetui dydį.
8.2. Teigia, kad LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 647) patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 52 punktu yra nustatyta, kad asmenų, nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 ir 11 dalyse, privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Todėl jei asmeniui, kuriam per vieną mėnesį po to, kai už jį nustota mokėti arba kai jis pats nustojo mokėti PSD įmokas, buvo suteiktos ir iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtos sveikatos priežiūros paslaugos, tai toks asmuo iki šio mėnesio pabaigos neįgyja apdraustojo PSD teisinio statuso, bei turi pareigą sumokėti už jam per šį laikotarpį suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
8.3. Mano, kad teismas, vertindamas civilinės atsakomybės sąlygas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė, kaip savarankiškai besidraudžiantis asmuo, žinodama apie prievolę laiku mokėti PSD įmokas, neįvykdydama Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio 11 dalies ir LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 52 punkte nustatytos pareigos laiku sumokėti PSD įmoką ir vėliau neatlygindama PSDF biudžeto išlaidų dėl jai 2018 m. lapkričio 5 d. – 2018 m. lapkričio 22 d. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo (Sveikatos draudimo įstatymo 8 str. 5 d. numatyta pareiga), atliko neteisėtus veiksmus. Pasak apeliantės, naudos (kompensuojamųjų sveikatos priežiūros paslaugų) gavimas yra tiesiogiai susijęs su jo pareigų pagal įstatymą neįvykdymu – neteisėtais veiksmais, nes už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas PSD neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš PSDF biudžeto lėšų negali būti apmokama.
8.4. Taip pat mano, kad teismas, pasisakydamas, kad Sveikatos draudimo įstatyme nėra konkrečiai nustatyta, kad nesumokėjus įmokos už Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 sakinyje nurodytą vieną mėnesį, asmeniui atsiranda pareiga atlyginti visas PSDF biudžeto išlaidas dėl už tą mėnesį asmens gautų paslaugų, kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, neįvertino Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio, kuris apibrėžia PSD įmokas, jų mokėjimo tvarką. Be to, LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 52 punktu yra nustatyta, kad asmenų, nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 ir 11 dalyse, privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos.
8.5. Ieškovės teigimu, sprendimas priimtas aiškinant Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatą tik lingvistiniu metodu, ignoravus kitas šio bei kitų teisės aktų nuostatas (t. y. Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnis 2 dalies 5 punktas, Sveikatos draudimo įstatymo 5, 17, straipsniai, LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 52 punktą) bei sisteminį teisės normų aiškinimo metodą, klaidingai atskleidė nagrinėjamam ginčui aktualių teisės normų turinį ir dėl to nepagrįstai atmetė Panevėžio TLK ieškinį.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė J. V. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9.1. Atsakovės teigimu, ji ieškinyje nurodytų medicininių paslaugų gavimo metu buvo įsitikinusi, kad ji yra drausta atitinkamu draudimu, šio draudimo galiojimas nėra pasibaigęs ir nėra jokio privalomų sveikatos įmokų įsiskolinimo. Apie tai, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokų surinkėjas negavo atitinkamos įmokos už 2018 m. lapkričio mėn., jai pasakė gydytoja, po ko iš karto atsakovė organizavo atitinkamos įmokos (įsiskolinimo) sumokėjimą. Ieškovė, VSDF valdyba, medicinines paslaugas jai teikusių įstaigų darbuotojai nebuvo informavę atsakovės, kad 2018 m. spalio 31 d. jai pasibaigė privalomas sveikatos draudimas ir 2018 m. lapkričio mėnesį jai teikiamų med. paslaugų teikimo metu ji laikoma nebedrausta, dėl ko jai reikės už šias paslaugas susimokėti.
9.2. Taip pat teigia, kad tarp atsakovės pavėlavimo 10-čia dienų sumokėti privalomą sveikatos draudimo įmoką (kai visą kitą laiką atsakovė šias įmokas mokėjo laiku) ir ieškovės nurodytų išlaidų nėra priežastinio ryšio, nes šias išlaidas ieškovė būtų patyrusi nepriklausomai nuo to, ar nurodyta sveikatos draudimo įmoka būtų sumokėta 10-čia dienų anksčiau, ar ji buvo sumokėta 2018 m. gruodžio 10 d., be to, ieškovės patirtos ieškinyje nurodytos išlaidos yra pernelyg nutolę nuo atsakovės veiksmo (eilinės kas mėnesį mokėtinos įmokos sumokėjimo pavėlavus 10 d.), t. y. neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys, atitinkantis priežastinio ryšio sampratą ir kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, kai byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
Dėl ginčo esmės – Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo
11. Apeliaciniu skundu yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad asmenų turtinės pareigos viešosios teisės srityje turėtų būti nustatomos aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismas konstatavo, kad Sveikatos draudimo įstatyme nėra konkrečiai nustatyta, kad nesumokėjus įmokos už SDĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 sakinyje nurodytą vieną mėnesį, asmeniui atsiranda pareiga atlyginti visas PSDF išlaidas dėl už tą mėnesį asmens gautų paslaugų, kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių.
12. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad PSD įmokas pavėlavęs sumokėti asmuo netampa draustu atgaline data po pavėluoto įmokų sumokėjimo, mano, kad teismas neteisingai aiškino Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatą taikydamas tik lingvistinį metodą, ignoruodamas kitas šio ir kitų teisės aktų nuostatas bei sisteminį teisės normų aiškinimo metodą, klaidingai atskleidė nagrinėjamam ginčui aktualių teisės normų turinį.
13. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d.), kuriame numatyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami: 1) šio įstatymo 17 straipsnio 2–11 dalyse nurodyti asmenys (išskyrus draudėjus), kurių privalomasis sveikatos draudimas galioja šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka; 2) šio straipsnio 4 dalyje nurodyti valstybės lėšomis draudžiami asmenys, kurių privalomasis sveikatos draudimas galioja šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
14. Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 2, 3 ir 9 dalyse (išskyrus draudėjus), privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią atsirado pagrindas mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas (nuo šio Įstatymo 17 straipsnio 2, 3 ir 9 dalyse nurodyto statuso įgijimo dienos), ir galioja iki šio Įstatymo 17 straipsnio 2, 3 ir 9 dalyse nurodyto statuso netekimo dienos. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 4, 5, 6, 8 ir 11 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos, ir galioja iki mėnesio, buvusio prieš tą mėnesį, kurį privalomojo sveikatos draudimo įmokos nebuvo sumokėtos, paskutinės dienos.
15. Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, dėl kurios taikymo ir aiškinimo šioje byloje kilo ginčas, nustatyta, kad asmenys, be kita ko, nurodyti šio įstatymo 17 straipsnio 2–11 dalyse (išskyrus draudėjus), šio Įstatymo 9–12 straipsniuose nurodytas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gauna dar vieną mėnesį po to, kai nustoja galioti privalomasis sveikatos draudimas pagal šio Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalis. Ši garantija neatleidžia nuo prievolės mokėti šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas. Jeigu įmokos nesumokamos, asmenys, kuriems tą mėnesį Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlygina Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.
16. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalis numato (ginčui aktualiu metu galiojusi redakcija), kad asmenys, nepriskiriami šio straipsnio 2–10 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardytiems asmenims, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
17. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovė, patenkanti į asmenų, draudžiamų pagal SDĮ 17 straipsnio 11 dalies nuostatas, grupę, 2018 m. lapkričio mėnesį nesumokėjo privalomos PSD įmokos, tačiau jai 2018 m. lapkričio 5 d. – 2018 m. lapkričio 22 d. laikotarpiu buvo suteiktos ir PSDF biudžeto lėšomis apmokėtos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suma – 225,41 Eur. Atsakovė PSD įmoką sumokėjo 2018 m. gruodžio 10 d., nurodydama, kad moka už 2018 m. lapkričio mėn. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenimis, privalomuoju sveikatos draudimu atsakovė nebuvo drausta nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Būtent dėl šios aplinkybės ieškovė teisme pareiškė ieškinį dėl žalos PSDF atlyginimo, kadangi, pasak ieškovės, tuo metu, kai atsakovė buvo laikoma nedrausta pagal SDĮ, atsakovei buvo suteiktos SDĮ numatytos paslaugos, dėl to, ieškovės teigimu, PSDF patyrė žalą, lygią atsakovei suteiktų paslaugų kainai.
18. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai aiškino Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, ieškovės teigimu, atsakovė ginčo laikotarpiu buvo laikoma neturinčiu apdrausto PSD asmens statuso asmeniu, o už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas PSD neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš PSDF biudžeto lėšų negali būti apmokama.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑143-469/2022 ginčui aktualioje byloje pateikė išaiškinimą, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nėra nuostatos, pagal kurią asmuo, pavėlavęs sumokėti draudimo įmoką, privalėtų atlyginti jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kainą. Be kita ko, teisėjų kolegija nurodė, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias, jeigu įmokos nesumokamos, asmenys, kuriems tą mėnesį Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlygina Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, aiškinimas kaip nustatančios teisę susigrąžinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išmokėtas asmens naudai lėšas ir tuo atveju, kai asmuo Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje reglamentuojamą privalomojo sveikatos draudimo įmoką sumoką pavėlavęs, neatitinka šioje teisės normoje įtvirtinto reglamentavimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad viešosios teisės aktai turi būti aiškūs ir konkrečiai apibrėžiantys asmens ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas, kad viešoji teisė grindžiama principu „galima tai, kas tiesiogiai nustatyta“.
20. Atsižvelgus į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, atsakovė, pavėlavusi susimokėti PSD įmoką 10 dienų, t. y. galiojant mėnesio laiko garantijai dėl toliau teikiamų sveikatos paslaugų, ir ją susimokėjusi, privalo atlyginti ieškovei žalą, lygią jai suteiktų sveikatos paslaugų kainai.
21. Lietuvos Aukščiausias Teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualus ir kaltės, kaip vienos civilinės atsakomybės sąlygų viseto, klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-469/2022).
22. Svarbu tai, kad šioje byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl to, jog 2018 m. lapkričio mėn. prieš suteikiant atsakovei medicinos paslaugas nebuvo nustatyta, kad atsakovė yra nedrausta, todėl ji galėjo pagrįstai manyti, kad yra laikoma apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu ir pagrįstai tikėtis gauti valstybės kompensuojamas sveikatos paslaugas bei kompensuojamuosius vaistus. Teismo vertinimu, tokia situacija susiklostė tiek dėl Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro, kurio tvarkymas yra viena iš teritorinės ligonių kasos funkcijų, spragų, tiek dėl įstatyminio privalomojo sveikatos draudimo reglamentavimo, kai asmuo, po draudimo laikotarpio pabaigos (šiuo konkrečiu atveju 2018 m. spalio 31 d.) mėnesį laiko registre nurodomas kaip apdraustas ir informacija apie draudimo pabaigą registre neatsispindi, dėl ko asmuo apie tai, kad dar nėra sumokėta įmoka ir kokios gali kilti pasekmės įmokos laiku jos nesumokėjus, prieš jam suteikiant paslaugas, nėra informuojamas. Ieškovė neįrodinėjo ir tokių duomenų byloje nėra, kad ieškovė ar kitos atsakingos institucijos iki 2018 m. gruodžio 10 d. įmokos sumokėjimo būtų kokiu nors įmanomu ir leistinu būdu informavusi ar įspėjusi atsakovę apie draudimo įmokos sumokėjimo termino pabaigą bei galimas dėl įmokos nesumokėjimo kilti pasekmes. Juo labiau kad ir ieškinys dėl sveikatos paslaugų išlaidų išieškojimo atsakovei pareikštas praėjus beveik trejiems metams po paslaugų suteikimo ir pavėluotos įmokos sumokėjimo. Ginčui aktualioje jau minėtoje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad atsižvelgiant į nagrinėjamų santykių specifiką, jiems taikytino teisinio reglamentavimo sudėtingumą, toks ieškovės ir kitų už sveikatos draudimo sistemą atsakingų valstybės institucijų elgesys vertintinas kaip neatitinkantis taikytinų principų ir suponuojantis kreditoriaus – valstybės kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-469/2022).
Dėl bylos procesinės baigties
23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo įrodytos atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, todėl nebuvo teisėto pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo. Įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvus, tiek apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai taikė Sveikatos draudimo įstatymo normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti priešingą nėra teisinio pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
24. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, dėl to patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nors šios atsakovės išlaidos yra pagrįstos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgus į atsiliepimo apimtį ir turinį, t. y. į tai, kad atsiliepime iš esmės atkartoti atsiliepimo į ieškinį bei skundžiamo teismo sprendimo motyvai, į tai, kad byla nebuvo labai sudėtinga, į ginčo sumos dydį bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis mažinamas iki 300 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos, juridinio asmens kodas 188784179, 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.