Kauno apygardos teismo sprendimas

Palaikydami atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes jos atstovai paaiškino, kad įvykus avarijai ėmėsi visų reikiamų veiksmų kuo skubesniam vandens lygio atstatymui. Vanduo iš tvenkinio tekėjo ne tik per avariją patyrusius vartus, bet ir per kitus vartus, kurie buvo pakelti dar prieš avariją. Avarijos atveju vandens lygis gali būti žeminamas. Atlikus remontinius darbus, vandens lygis tvenkinyje visiškai atsistatė 2016 m. balandžio 25 d. 21 val. Nėra būtinųjų sąlygų kilti atsakovės atsakomybei dėl žalos aplinkai atlyginimo. Atsakovė atliko visus veiksmus, siekiant tinkamai eksploatuoti užtvankos statinį. Ieškovė pateikia duomenimis nepagrįstus samprotavimus, klaidingai nurodo, kad atsakovės veiksmai/ neveikimas dėsningai lėmė avariją, neteisingai interpretuoja ASU ekspertų išvadas. Avarija įvyko dėl netinkamo daikto suprojektavimo ir statybos metu atliktų darbų trūkumo, t. y. dėl statinio savininko netinkamai atliktų veiksmų. ASU ekspertai „Hidromazgo SBU uždorio būklės įvertinimo papildyme“ nustatė, kad avarijos priežastis yra projektavimo ir hidromazgo pirminės statybos klaidos. Perimant valdyti užtvanką, atsakovė nebuvo informuota apie netinkamai suprojektuotą, pastatytą ir neprižiūrėtą užtvanką, buvusias avarijas. Iš vietinių gyventojų sužinojo, kad ne pirmą kartą įvyksta analogiška užtvankos avarija. Atsakovė, turėdama duomenų apie buvusias avarijas, būtų galėjusi imtis papildomų veiksmų prižiūrint užtvanką. Ji laikėsi visų teisės aktuose numatytų reikalavimų eksploatuojant tokios paskirties statinį, paskyrė hidrotechnikos statinių techninį prižiūrėtoją. Kasmetinių apžiūrų metu užtvanką vertinusi komisija statinio būklę vertino gerai. 2014, 2015, 2016 metais atliktų apžiūrų metu nenustatyta jokių esminių statinio trūkumų. Statinio techninės priežiūros žurnalas patvirtina atsakovės reguliarią užtvankos priežiūrą. Specializuotas apžiūras atliko tris kartus 2009 m., 2011 m. ir 2016 m. (jau po avarijos). 2009 m. liepos 2 d. specializuotoje apžiūroje dalyvavo Šiaulių RAAD atstovas S. R., kuris pasirašė išvadą, kad hidrotechnikos statinio būklė yra vidutinė, o defektus galima pašalinti atliekant priežiūros darbus. Ieškovė periodiškai tikrino užtvanką, tačiau iki 2016 m. nė vieno patikrinimo metu pažeidimų ar akivaizdžių trūkumų nenustatė. Ieškovė klausimą dėl skydų sinchroninio pakėlimo įrenginių iškėlė tik po avarijos. Korozija siūles veikė dar iki perimant statinį 2000 m. Nekokybiškos ir netvirtos suvirinimo siūlės, atliktos atraminiuose mazguose, lėmė mažesnę nei būtina konstrukcijos laikomąją galią. Ekspertai metalo koroziją įvardino tik kaip vieną iš galimų avarijos priežasčių, bet ne kaip pagrindinę priežastį. Uždorių pakėlimo mechanizmas nesusijęs su įvykusia avarija. Darbai korozijai pašalinti buvo atlikti 2001 m., 2005 m., 2015 m. Metalines konstrukcijas valė, gruntavo ir dažė specialistai, todėl pagrįstai tikėjosi, kad darbai bus atlikti tinkamai. Vizualių darbų trūkumų nenustatė. Kad būtų atlikti darbai, susiję su uždoriais, turėjo būti pagaminti remontiniai šandorai, kurie kartu su statinio perdavimu naudojimui atsakovei neperduoti. Siekė tinkamai perdažyti metalines konstrukcijas, todėl po apžiūros iš karto nesiėmė veiksmų, samdė srities specialistus UAB „Kauno energetikos remontas“. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovė privalėjo įrengti sinchroniniam pakėlimui skirtą veleną. 1981 m. pirminiame užtvankos projekte velenas nebuvo numatytas ir nebuvo įrengtas. Užtvankoje įrengtas mechaninis pakėlėjas. Perėmus užtvanką, atliko hidroįtvaro remonto darbus, nes uždorio pakėlimo mechanizmai buvo netvarkingi. Neturėjo pagrindo abejoti techninio projekto sprendimais. Tvenkinio pažemėjimo faktas fiksuotas abejotinu būdu, ieškovo atstovui matuojant rulete, o ne asmenims, turintiems matavimo patikrą atitinkančius įrankius (matininkams). Ieškovė neįrodinėja atsakovės konkrečių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos atsiradimo pagrindo, todėl negalimas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Ieškovė nemotyvavo, kokia žala padaryta aplinkai, t.y. neįrodinėjo žalos fakto. Jos nurodoma metodika skirta tik žalos dydžiui apskaičiuoti. Atsakovė ėmėsi visų įmanomų veiksmų ir vandens lygis tvenkinyje stabilizavo per įmanomai trumpiausią laiką. Ieškovė neįvardino, koks neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas įvyko dėl avarijos. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė siekė performuoti tvenkinio krantus, kad vykdė darbus, dėl kurių pasikeitė vandens lygmuo. Ieškovės naudota metodika žalai apskaičiuoti netaikytina. Formulėje neteisingai taikoma ta pati nuostolių atlyginimo suma, neatsižvelgiama į laiko faktorių, t. y. ar tvenkinys visiškai būtų išleistas, ar pažemėjimas įvyktų sąlyginai trumpą laiką. Formule skaičiuojama ne konkretaus tvenkinio duomenys, atsižvelgiant į krantų nužemėjimą, o taip, lyg tvenkinys būtų kubas. Teismui nusprendus, kad yra pagrindas atsakovei atlyginti žalą, prašo atsižvelgti į aplinkybes, sąlygojančias kompensacijos sumažinimą – avarijos priežastis dėl korozijos mažiausiai tikėtina, atsakovė operatyviai (per dvi paras) pašalino avarijos pasekmes ir vandens lygis atsistatė; atsakovė pripažino lydekų dėčių žūtį ir po avarijos 2016 m. papildomai įžuvino Dvariukų tvenkinį.

Palaikydamas trečiojo asmens ir atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes jo atstovas paaiškino, kad ieškovė nenurodė žalos aplinkai pobūdžio, jos pasireiškimo formos, neigiamo poveikio aplinkai. Vandens lygio Mūšos upėje pakilimas ir vandens lygio sumažėjimas Dvariukų užtvankoje, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas ir metų laiką, vyksta visuomet. Ieškovė nepagrįstai apsiribojo tik formaliu žalos dydžio apskaičiavimu. Mokslininkų grupė atliko tyrimą ir pateikė „Neigiamo poveikio dėl avarijos pažemėjus vandens lygiui Dvariukų hidroelektrinės patvankoje (ant Mūšos upės, Pakruojo r.) mokslinį įvertinimą“. Tyrimo ataskaitos išvadose nurodyta, kad žalos aplinkai nebuvo. Neigiamas poveikis nustatytas tik lydekų ikrų dėtims, mokslininkai rekomendavo lydekų nerštui padarytos žalos kompensavimą, per 3 metus atliekant įžuvinimą. Ši įžuvinimo programa vykdoma. Ją įvykdžius, reali žala lydekų nerštui bus kompensuota visiškai. Nuostolių dydis grindžiamas subjektyviai nustatytu vandens lygio pažemėjimu, naudojant liniuotę. Žalos dydį nepagrįstai nustatė vadovaujantis Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodika. Metodikoje numatytos jos taikymo sąlygos, kurių šiuo atveju nėra. Metodikos taikymas yra tiesiogiai siejamas su gamtinių kraštovaizdžio objektu ir/ ar kompleksų sunaikinimu ar sužalojimu (1 p.). Vandens lygio kaita nėra aktyvios atsakovės veiklos pasekmė, su kuriuo tiesiogiai siejamas padarytos aplinkai žalos atlyginimo mechanizmas ir metodikos nuostatų taikymas. Nukritęs vandens lygis nesukėlė neigiamų padarinių gamtiniams kraštovaizdžio objektams ir/ ar kompleksams, kurie būtų pasireiškę minėtų objektų ir/ ar kompleksų sužalojimu ar sunaikinimu. Neturi reikšmės ieškovės teiginiai apie atsakovės kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojos pareigas. Sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės, vadovaujamasi viršenybę prieš bendrąjį CK 6.270 straipsnį turinčios specialios Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Iš rašytinių įrodymų ir šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad 2000 m. birželio 1 d. sutartimi Nr. 2, sudaryta tarp Šiaulių apskrities viršininko ir UAB „Kėdainių hidroenergija“, kurios teises ir pareigas perėmė atsakovė, nuomotojas išnuomojo, o nuomininkė išsinuomojo Pakruojo rajone esantį Dvariukų žemės ūkio paskirties hidrotechnikos kompleksą, unikalus statinio Nr. 65/982-0093-01-5. Pagal šios sutarties 5 p. nuomininkė nuo sutarties pasirašymo dienos perėmė iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų departamento Pakruojo rajono žemės ūkio skyriaus hidrotechnikos komplekso priežiūros, remonto ir rekonstrukcijos funkcijas, o už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įsipareigojo atsakyti LR įstatymų nustatyta tvarka.

2016 m. balandžio 23 d. apie 16.30 val. atsakovės eksploatuojamoje Dvariukų užtvankoje įvyko avarija – vienoje (trečiojoje) iš keturių vandens pertekliaus pralaidos angų sulinkus skydo atramoms ir susikreipus skydui, pro skydo apačią ir šonus į žemutinį bjefą pradėjo veržtis vanduo. Normaliai patvenktas vandens lygis yra 48,35 m., dėl avarijos, ieškovės duomenimis, jis pažemėjo 2,20 m. (matavimas atliktas rulete). 2016 m. rugpjūčio 31 d. avarijos tyrimo akte nurodyta avarijos priežastis yra nekokybiškai atlikti statybos darbai ir didelis korozijos poveikis (t. 1 b. l. 66-69). Atsakovė avarijos pasekmes likvidavo per dvi paras, vandens lygis pilnai atsistatė 2016 m. balandžio 25 d. apie 21 val. Vandens lygio pažeminimu buvo pažeisti Aplinkos ministro 1997 m. patvirtintų Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių (LAND 2-95) patvirtinimo“ 29 punkto reikalavimai ir Tvenkinio taisyklių 25 punkto reikalavimai, pažeistas hidrologinis režimas.

Po avarijos ASU ekspertai atliko Dvariukų hidrotechnikos statinių specializuotos apžiūros ir techninės būklės įvertinimą, parengė aktą „Hidromazgo SBU uždorio būklės įvertinimo papildymas“. Akto išvadose nurodyta, jog Dvariukų hidromazgo slenkstinės betono gravitacinės užtvankos segmentinio uždorio kojų suvirinimo darbai įrengimo (statybos) metu buvo atlikti nekokybiškai; uždorio kojų santvaros elementai nėra tinkamai suvirinti kertinėmis siūlėmis prie santvaros juostų, neleistinai panaudotos įdėtinės detalės, ne pagal projektą, suvirinimo siūlės nekokybiškos, netaisyklingos formos, su šlako intarpais, ištrupėjusios, kai kurie elementai jungčių mazguose nepilnai suvirinti arba visiškai nesujungti suvirinant. Uždorio kojų juostos yra pagamintos iš dviejų atskirų detalių, o tai neatitinka projekto, ir tai sumažino konstrukcijos stabilumą. Akivaizdžiai matosi segmentinio uždorio kojų didelis korozijos poveikis, turintis įtakos konstrukcijos stabilumui. Dėl korozijos poveikio sumažėjo elementų skerspjūvio matmenys (korozijos židinių gylis 1-5 mm), ko pasekoje susilpnėjo jų laikomoji galia ir galėjo būti viena iš avarijos priežasčių. Dauguma suvirintų jungčių siūlės defektuotos. Suvirinimo siūlių kokybė turi įtakos visos konstrukcijos mechaniniam atsparumui ir pastovumui. Nepakankamas suvirinimo siūlių tvirtumas pačioje konstrukcijoje statybos metu, o ypač atraminiame mazge, yra viena ir pirminių ir pagrindinių avarijos priežasčių. Akte taip pat nurodyta, jog deformuotos uždorio kojos santvaros apatinės ir viršutinės juostų suklupdymo vietose akivaizdžiai matosi metalo korozija (rūdys), o vienoje vietoje net per dvitėjinio profilio sienelės storį matosi prarūdijusi kiaurymė. Tikėtina, kad remonto metu uždorio konstrukcijos buvo padengtos dažais tinkamai neįvertinus metalo būklės, nesustabdžius korozijos proceso, pilnai pašalinant ir surišant rūdis. Korozija pažeidusi metalą ir kitose uždorio kojų konstrukcijos vietose. Iš to padaryta išvada, kad jog užtvankos avarija įvyko dėl uždorio kojos santvarinių metalo konstrukcijų susilpnėjimo šalia šarnyro. Metalas buvo pastoviai veikiamas drėgmės, kuri sudarė sąlygas metalo korozijai, dėl ko susilpnėjo uždorio kovos apatinės ir viršutinės juostų skerspjūvio laikomoji galia. Vėjo sukeltos bangų dinaminės apkrovos taip pat turėjo įtakos uždorio avarijai įvykti. Tikėtina, kad uždorio kojoms panaudoti profiliai projektavimo metu nebuvo įvertinti dėl mechaninio stabilumo, kadangi projektas parengtas pagal tipinį to meto projektų katalogą (t. 1 b.l. 16-59).

Tokiu būdu šis įvertinimas pagrindžia, jog užtvankos avarijos priežastis buvo jos projektavimo, statybos ir eksploatavimo trūkumai (CPK 185 straipsnis).

Ieškinys pareikštas dėl užtvankos avarijos sukelto Dvariukų vandens lygio pažemėjimo padarytos žalos aplinkai. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos; žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1, 21 punktai). Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, jį grindžiančių rašytinių įrodymų bei ieškovės atstovų paaiškinimų 2017 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje nustatyta, kad šios bylos ieškinio dalykas yra kraštovaizdžiui padaryta žala.

Pagal nagrinėjamos kategorijos bylose suformuotą kasacinio teismo praktiką, kai žala padaroma aplinkai per se (kaip visuomeninės reikšmės turtui, visuotinai saugomai vertybei, kai žala padaroma valstybės interesams), reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Kaltė yra preziumuojama. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014 pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovams A.K. ir L.K. dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo).

Teismas sprendžia, kad ieškovė, teigdama, jog atsakovė dėl užtvankos avarijos padarė žalą aplinkai sunaikindama lydekų ikrų dėtis kaip gamtinį kraštovaizdžio objektą, įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245–6.249 straipsniai).

Nesutiktina su atsakove, jog žala aplinkai nebuvo padaryta, t.y. kad ieškovė neįrodė žalos fakto, nes dėl dvi paras trukusio vandens lygio pažemėjimo kraštovaizdis nenukentėjo.

Ieškovės atstovai nurodė, jog dėl vandens lygio pažemėjimo neršto metu žuvo žuvys; dumble žuvo tuo metu neršusių ešerių, lydekų ikrų dėtys, ten gyvenę moliuskai, t.y. žemės paviršiaus, paviršinių vandenų gyvieji organizmai; tvenkinio krantai išplauti nebuvo; reikalavimo dėl žuvusių žuvų nereiškia atsižvelgdama į atsakovės, kuri dėjo visas pastangas greitai likviduoti avarijos pasekmes, elgesį (pagal vidaus vandenyse padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašu patvirtintą metodiką žala būtų labai didelė) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Žalą, padarytą neleistinai pažeminus vandens telkinio lygį, dydį apskaičiavo vadovaujantis LR aplinkos ministro 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtinta Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus skaičiavimo metodika.

Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi, kraštovaizdis yra žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

Atsakovė iš esmės neginčijo vandens lygio pažemėjimu padarytos žalos tuo metu neršusių lydekų ikrų dėtims. Jos pusėje esantis trečiasis asmuo pateikė mokslinių tyrimų, atliktų pagal „If&Insurance AS“ filialo ir Lietuvos hidrobiologų draugijos 2016 m. gegužės 24 d. sutartį Nr. 2016-05-24 parengtą 2016 m. „Neigiamo poveikio, dėl avarijos pažemėjus vandens lygiui Dvariukų hidroelektrinės patvankoje (ant Mūšos upės, Pakruojo raj.) mokslinį įvertinimą“, kuriame, be kita ko, jo rengėjai mokslininkai konstatavo avarijos neigiamą poveikį lydekų nerštui. Išvados 3 punkte nurodyta, kad iš žuvusių lydekų ikrų dėčių galėjo išsivystyti apie 5300 vnt. lydekų reproduktorių (t. 3 b.l. 16-57). Lydekų ikrai kaip žemės paviršinių vandenų gyvieji organizmai yra įstatyme apibrėžto kraštovaizdžio dalis.