Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-787-252-2016

Gediminas Karpavičius eisminio proceso Nr. 2-50-3-02041-2015-5

2016 m. spalio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-85-839/2016 pagal ieškovo BUAB „MY Trade Co“ atstovaujamo bankroto administratoriaus MB „Liversa“ atstovo Lygaudo Petronio ieškinį atsakovams M. A. Ž. ir D. J., tretiesiems asmenims BUAB „Adsum“, BUAB „Išvarta“, VĮ Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, draudimo bendrovei AAS BTA Baltic Insurace Company, veikiančiai per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „MY Trade Co“, atstovaujama bankroto administratoriaus MB „Liversa“ atstovo Lygaudo Petronio prašė priteisti BUAB „MY Trade Co“ solidariai iš atsakovų D. J. ir M. A. Ž. 9847,08 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi iškelta bankroto byla BUAB „MY Trade Co“. Bankroto administratoriumi paskirta UAB „Adsum“, kurios direktoriumi nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2015 m. vasario 20 d. buvo M. A. Ž.. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos ir BUAB „MY Trade Co“, atstovaujama UAB „Adsum“ įgalioto asmens D. J., 2014 m. balandžio 22 d. sudarė Garantinio fondo lėšų pervedimo sutartį. Pagal šią sutartį į BUAB „MY Trade Co“ sąskaitą buvo pervesta 35253,8 Lt išmokoms pagal Garantinio fondo įstatymo nuostatas. Tačiau MB „Liversa“ 2015 m. rugpjūčio 28 d. perėmus įmonės bankroto administravimą paaiškėjo, kad dalis lėšų, kurios buvo skirtos atsiskaitymui su kreditoriais, buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Iš minėtos 35253,8 Lt sumos 2014 m. gegužės 12 d. į UAB „Adsum“ sąskaitą buvo pervesta 32 000 Lt, o 2014 m. gegužės 14 d. atliktas pavedimas 2000 Lt sumai į UAB „Išvarta“ sąskaitą. Tokiu būdu, pažeidžiant Garantinio fondo lėšų pervedimo sutartį buvo padaryta 34 000 Lt žala BUAB „MY Trade Co“ ir jos kreditoriams – darbuotojams. Atsakovė D. J. buvo administratoriaus įgaliotinė, ji pasirašė Garantinio fondo lėšų pervedimo sutartį, realiai įvykdė mokėjimo pavedimus į UAB „Adsum“ ir UAB „Išvarta“ sąskaitas. M. A. Ž. gavo pinigus į jo vadovaujamos bendrovės UAB „Adsum“ sąskaitą, kas rodo, jog šie asmenys veikė susitarę ir yra atsakingi už žalos padarymą bei turi pareigą solidariai atlyginti padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovo BUAB „MY Trade Co“ atstovaujamo bankroto administratoriaus MB „Liversa“ ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė, kad UAB „Adsum“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 15 iki 2015 m. vasario 20 d. bei vieninteliu akcininku buvo atsakovas M. A. Ž.. Atsakovo teigimu dėl turimų sveikatos problemų, jis 2012 m. birželio 23 d. įgaliojo atsakovę D. J. atstovauti UAB „Adsum“ bei jos administruojamas bankrutuojančias įmones visose valstybinėse ir privačiose įstaigose bei organizacijose, atstovauti interesams teismo bylose, teikti raštus, prašymus ir pareiškimus, gauti pažymas ir pažymėjimus, pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonių atstovavimu. Šis įgaliojimas galiojo nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.. Tokio paties turinio įgaliojimus atsakovas išdavė D. J. ir 2012 m. gruodžio 12 d. (įgaliojimas galiojo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), 2013 m. gruodžio 13 d. (įgaliojimas galiojo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ), 2015 m. sausio 23 d. (įgaliojimas galiojo nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. 2012 m. vasario 14 M. A. Ž. įsakymu D. J. buvo skirta administratoriaus padėjėja ir jo pavedimu jai pavesta organizuoti ir atlikti UAB „Adsum“ administruojamų įmonių bankroto procedūras. Apylinkės teismas pasisakė, kad minėti įgaliojimai ir jų apimtys leidžia konstatuoti, kad D. J. praktiškai atliko įmonės vadovo funkcijas. Jos neteisėtų veiksmų atlikimas konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. baudžiamuoju įsakymu.Spręsdamas dėl M. A. Ž., kaip įmonės vienintelio akcininko, atsakomybės, teismas atsižvelgė į tai, kad jis, būdamas ir vienintelis bendrovės akcininkas, ir vadovas, iš esmės buvo vienasmenis bendrovės valios reiškėjas ir įgyvendintojas, visiškai nevaržomai kontroliuojantis ir valdantis įmonę. Teismas, M. A. Ž. argumentus, dėl sveikatos būklės ir negalėjimo tinkamai kontroliuoti ir pasirūpinti UAB „Adsum“ veikla, vertino kaip nepakankamai pagrįstus. Pripažino, kad duomenų, jog atsakovas būtų sirgęs psichine liga dėl kurios nebūtų galėjęs priimti tinkamų pagal įstatymus patvarkymų, laikotarpiais tarp ligų paūmėjimų, pareikalauti D. J. ataskaitų, nėra pateikta. Kitą vertus iš bylos duomenų matyti, kad nors M. M. Ž., jo teigimu buvo nedarbingas, tačiau tai nesutrukdė jam išduoti įgaliojimų D. J.. Teismas pabrėžė, kad atsakovas turi ilgametę patirtį įmonių bankroto administravime. Todėl jam turėjo būti žinomi teisės aktų reikalavimai dėl bankroto administratoriaus padėjėjo paskyrimo. Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 7 d. imperatyviai nurodo, kad nutartį dėl administratoriaus laikino pavadavimo turi priimti teismas, be to, pavaduoti dėl ligos negalintį dirbti administratorių galėjo pavaduoti tik kitas administratorius. Tačiau, nors D. J. neatitiko reikalavimų būti bankroto administratoriaus padėjėja, atsakovas ją vis vien paskyrė į šias pareigas ir praktiškai neribotam laikui. Tokius atsakovo M. A. Ž. veiksmus teismas vertino kaip akivaizdų aplaidumą bei pripažino, kad jis nevykdė ir netinkamai vykdė pareigas ir sudarė sąlygas žalai atsirasti.Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos atsakovo M. A. Ž. atsakomybei kilti. Teismas įvertinęs, kad UAB „Adsum“ pripažinta bankrutavusia pripažino, kad esant tokiai situacijai, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ši bendrovė gali įvykdyti prievolę kreditoriui BUAB „MY Trade Co“, todėl nėra pakankamai pagrindo teigti, jog atsakove byloje turi būti ir BUAB „Adsum“. Apylinkės teismas sumažino ieškinyje nurodytos žalos dydį, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė D. J. 2014 m. gegužės 26 d. – 2014 m rugsėjo 18 d. įmokėjo 12650 Lt (kas atitinka 3663,69 Eur) į ieškovo atidarytą sąskaitą Garantinio fondo lėšoms pervesti ir šios lėšos buvo panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti. Taip pat kreditoriui P. M. 2014 m. birželio 4 d. (nors ir nesilaikant Garantinio fondo nuostatų) pagal kasos išlaidų orderį buvo išmokėta 7464,16 Lt ( 2161,77 Eur), tokiu būdu sumažintas šio kreditoriaus finansinis reikalavimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas M. A. Ž. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo M. A. Ž. atžvilgiu pareikštą ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog BUAB „Adsum“ byloje turėjo būti atsakove. Pagal viešai prieinamus Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenis ši bendrovė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pripažinta likviduojama įmone. Net ir bankrutavęs ir dėl to likviduojamas juridinis asmuo įstatymo nustatyta tvarka turi visas galimybes įvykdyti prievoles kreditoriams, jei tai leidžia jo turtinė padėtis. Byloje ieškovas neteikė įrodymų apie UAB „Adsum“ negalėjimą įvykdyti prievolės, nenurodė ar atskirai pareiškė reikalavimą šiai bendrovei, ar kreipėsi į jo bankroto administratorių su prašymu patvirtinti kreditorinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ar bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino tokį ieškovo kreditorinį reikalavimą, o jeigu šių prašymų neteikė, tai dėl kokių priežasčių. Atsakovo nuomone, visų pirma, atsakomybė kyla juridiniam asmeniui ir tik tada jei yra visos CK 2.50 str. 3 d. sąlygos, civilinė atsakomybę galima juridinio asmens dalyviui. Teismas neįvertino kodėl ieškovas šioje byloje ieškinį pareiškęs 2015 m. lapkričio 5 d., UAB „Adsum“ bankroto administratoriui, neteikė prašymo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo iki Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties. Atsakovo nuomone, tai reikšminga svarstant ar juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės kreditoriui ir dėl kokių priežasčių negali jos įvykdyti, ir ar tai nėra galimai susiję su kreditoriaus kalte. Sprendžiant klausimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas neįvertino, kad atsakovas iki UAB „Adsum“ paskiriant ieškovo bankroto administratoriumi sunkiai sirgo, nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. sausio 14 d. buvo hospitalizuotas, 2013 m. gruodžio 2 d. jo būklei dar pablogėjus, jis buvo paguldytas į intensyvios terapijos skyrių. Šiuo ligos metu UAB „Adsum“ buvo paskirtas ieškovo bankroto administratoriumi, atsakovui apie tai nežinant. VšĮ „Vilniaus rajono centrinė poliklinika“ 2015 m. gruodžio 2 d. rašte aiškiai nurodyta, kad atsakovas dėl ligų laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2015 m. buvo nedarbingas. Todėl nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad medicininiai duomenys prieštaringi. Teismas, konstatuodamas atsakovo neteisėtus veiksmus, turėjo atsižvelgti į jo ligos pobūdį ir sunkumą. Atsakovas dėl ūmių širdies ir plaučių ligų, ginčo laikotarpiu, ne kartą buvo ligoninės reanimacijos skyriuje, kas rodo staigų (ūmų) sveikatos pablogėjimą, sudėtingą ligos eigą. Tačiau nors ir būdamas sunkios sveikatos būklės, pasirūpino tinkamu įmonės atstovavimu, suteikdamas įgaliojimą, kaip jam tuo metu atrodė, patikimam įmonės darbuotojui - atsakovei D. J.. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai įvertino D. J. suteiktų įgaliojimų turinį. Pabrėžia, kad jis niekada nedavė pavedimo atsakovei D. J. pradėti administruoti ieškovo įmonę UAB „MY Trade Co“ ir kitas įmones. Atsakovės D. J. 2015 m. vasario 9 d. raštas patvirtina, kad atsakovė nuo 2012 m. kovo 6 d. iki rašto datos, būdama bankroto administratoriaus padėjėja, turėjo UAB „Adsum“ administruojamų įmonių, elektroninės bankininkystės prietaisus (generatorius) ir per visą šį periodą kaip vyr. finansininkė ir bankroto administratoriaus padėjėja, finansines operacijas vykdė savarankiškai, su niekuo nederindama. 2015 m. vasario 17 d. raštu atsakovė D. J. prisiėmė visą administracinę, juridinę ir bet kokią kitą atsakomybę už jos vykdytus finansinius veiksmus nuo jai patikėtų elektroninės bankininkystės rekvizitų ir banko generatorių visose bylose, kurių bankroto procedūras įmonių vykdė kaip UAB „Adsum“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neatliko jokių veiksmų ieškovo bankroto byloje. Apie tai, kad UAB „Adsum“ yra paskirtas ieškovo bankroto administratoriumi, jis nežinojo ir atsakovės D. J. nebuvo informuotas, o gulėdamas ligoninėje dėl sunkios ligos, negalėjo išduoti tinkamo įgaliojimo. Atsakovė D. J. peržengė jai duoto įgaliojimo ribas, kas turi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės.Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės - komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 str. pagrindu. Skundžiamame sprendime atsakovo kaltės rūšis ir jos pobūdis apibūdintas kaip aplaidumas, kuris pasireiškė tinkamo įgaliojimo neįforminimu. Teismas nenustatė didelės atsakovo kaltės, tyčios ar didelio neatsargumo. Iš atsakovo veiksmų sunkios ligos metu negalima daryti išvados, kad atsakovas veikė aplaidžiai ar tyčia siekė tokių neigiamų pasekmių BUAB „MY Trade Co“, pats atsakovas neteikė Panevėžio apygardos teismui prašymo skirti bankroto administratoriumi, nepasirašė Garantinio fondo lėšų pervedimo sutarties, piniginių operacijų neatliko, pagal paskirtį nepanaudotų piniginių lėšų nepasisavino, o tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Taigi, laikytina, kad nenustačius didelės atsakovo kaltės, nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės D. J. neteisėti veiksmai ir jos kaltė konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-981-1016/2016, nenustačius, kad prie neteisėtų veiksmų atlikimo prisidėjo atsakovas. D. J. viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Atsakovo veiksmų ir žalos kilimo nesieja priežastinis ryšys arba tas priežastinis ryšys yra išvestinis ir toks nutolęs, kad teisinės atsakomybės taikymui yra nereikšmingas. Vien įgaliojimo išdavimas ir 2012 m. vasario 14 d. UAB „Adsum“ įsakymo Nr. 2012/001 priėmimas dėl bankroto procedūrų administravimo esant administratoriaus pavedimui, nesukėlė 9847,08 Eur žalos. Tinkamo įgaliojimo neišdavimas ar nepasirūpinimas tinkamu atstovavimu šioje situacijoje taip pat tiesiogiai nesukėlė 9847,08 Eur žalos, nes žala buvo padaryta nusikalstamais atsakovės D. J., kaip finansininkės veiksmais, kuriuos ji būtų galėjusi atlikti ir esant tinkamam įgaliojimui. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta mažinti priteistos žalos dydį iš BUAB „Vilgira“ pervesta suma. Ieškovo banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad UAB „Vilgira“ 2014 m. gegužės 22 d. ir 27 d. pervedė į ieškovo sąskaitą 2027,34 Eur (7000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodydama „skolinamos lėšos“. Šios gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymui su kreditoriais. Teismas nepagrįstai vertino, kad žalos negalima mažinti UAB „Vilgira“ sumokėtomis lėšomis, nes jų paskirtis - lėšų paskolinimas, kurios iš esmės turėtų būti grąžintos BUAB „Vilgira“. Šioje byloje nepateikta paskolos sutartis, o ieškovą atstovaujantis bankroto administratorius teismui negalėjo atsakyti, ar ieškovas sudarė paskolos sutartį su UAB „Vilgira“. Nepagrįstas teismo argumentas, kad 2027,34 Eur (7000 Lt) sumą UAB „Vilgirai“ reikėtų grąžinti. Byloje yra žinoma, kad UAB „Vilgira“ yra bankrutavusi įmonė (tai patvirtina ir vieši Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenys). Ieškovo įmonė taip pat yra bankrutuojanti įmonė. Piniginių lėšų grąžinimas iš bankrutuojančios įmonės kitai bankrutuojančiai įmonei yra galimas tik Įmonių bankroto įstatymo numatyta tvarka, teisme patvirtinus kreditorinį reikalavimą (Įmonių bankroto įstatymo 26, 31 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad UAB „Vilgira“ reiškė reikalavimą ieškovui grąžinti 2027,34 Eur (7000 Lt). Šios aplinkybės patvirtina, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog 2027,34 Eur (7000 Lt) suma turi būti grąžinta BUAB „Vilgira“. Priteisus 2027,34 Eur sumą iš atsakovų, šiuo metu yra susiklosčiusi tokia situacija, kad nėra teisinio pagrindo šią sumą grąžinti BUAB „Vilgira“, kas reiškia, jog ieškovas nepagrįstai praturtėtų gavęs 2027,34 Eur (7000 Lt) sumą. Atsakovas įrodinėjo, jog UAB „Vilgira“ 2027,34 Eur (7000 Lt) sumą sumokėjo atsakovės D. J. prašymu, taip iš dalies įvykdydamas prievolę už D. J.. Tokias išvadas apeliantas grindžia tuo, kad iš ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovė D. J. į ieškovo sąskaitą grąžino 2161,77 Eur grynais pinigais. Taip atlygindama dalį savo padarytos žalos. Tik atsakovei buvo žinoma apie jos padarytą žalą, todėl UAB „Vilgira“ atsakovės prašymu sumokėjo 2027,34 Eur (7000 Lt) į ieškovo sąskaitą, kuriuos atsakovė paskirstė sumokėdama I-os eilės kreditoriams. Be to, byloje yra pateiktas D. J. 2016 m. sausio 4 d. pareiškimas, adresuotas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, kuriame atsakovė prašo baudžiamąją bylą užbaigti baudžiamuoju įsakymu, kadangi pasižada ir įsipareigoja dengti ieškinius BUA „Vilgira“ ir BUAB „MY Trade Co“. Atsakovo nuomone, šis raštas patvirtina, kad BUAB „Vilgira“ ir UAB „MY Trade Co“ jei egzistuoja paskoliniai santykiai, tai jie galimi tarp UAB „Vilgira“ ir atsakovės D. J., todėl D. J. turi grąžinti UAB „Vilgirai“ paskolintą sumą, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teismas, sprendimu, nepagrįstai atsisakė sumažinti žalos dydį UAB „Vilgira“ sumokėta 2027,34 Eur suma. Ieškovė BUAB „MY Trade Co“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo M. A. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas nepateikia jokių naujų įrodymų. Dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų apylinkės teismas yra pasisakęs ir ieškovas šioms teismo išvadoms pritaria. Garantinio fondo lėšų pervedimo sutartis, kurią Įmonių bankroto valdymo departamentas sudarė su BUAB „MY Trade Co“, atstovaujama administratoriaus UAB „Adsum“, paskirto įgalioto asmens D. J. buvo netinkamai įvykdyta ir dėl to ginčo nėra. Dėl netinkamo sutarties vykdymo padaryta žala kreditoriams. UAB „Adsum“ yra bankrutuojanti įmonė, turto neturi, su kreditoriais, įskaitant ir ieškovę, atsiskaityti negalės. Abu atsakovai buvo UAB „Adsum“ vadovais. Apeliantas netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko dalį ieškovės darbuotojams skirtų pinigų D. J. pasisavino. Atsiliepimu į skundą trečiasis asmuo BUAB „Adsum“ atsakovo M. A. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo dalies panaikinimo prašo nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

23. Pagal CPK 320 str. 1 ir 2 d. nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

24. CPK 320 str. 1 d. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, ex officio patikrinti, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2 d. Įstatymu draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 str.). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą.

25. CPK 329 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykis sieja tik su viena iš šalių, tai jis dalyvauja procese su ta šalimi. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti įvairiausių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010). Tai, ar atitinkami asmenys turi pakankamą materialinį ir procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turi dalyvauti byloje, spręstina pagal konkrečias toje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

26. Byloje atsakovas nuo pat pradžių nurodė, kad dalis lėšų ieškovei yra grąžinta ir jas grąžino UAB „Vilgira“. Pirmos instancijos teismas dėl šios sumos pervedimo pasisakė BUAB „Vilgira“ atžvilgiu, kai tuo tarpu ji byloje trečiuoju asmeniu neįtraukta. Pagrįstai apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų ir teismas šios aplinkybės nesiaiškino, ar BUAB „Vilgira“ dengė skolą ieškovei už atsakovę D. J. ar skolino lėšas ieškovei. Taigi sprendžiant bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės klausimą, būtinas BUAB „Vilgira“ įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu, kas yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog liko neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Preziumuojama, jog teismas priimdamas ginčijamą sprendimą privalo žinoti įstatymus, tačiau be pagrindo nesivadovavo ĮBĮ 11 str. 8 d. ir CK 6.264 str., kuriuose numatyta darbdavio atsakomybė už darbuotojo padarytą žalą. Kaip matyti, apeliantas skundą būtent ir grindžia, kad kai buvo pasirašyta sutartis su Garantiniu fondu ir kai gautos lėšos D. J. patvarklymu buvo pervestos į UAB „Adsum“ sąskaitą ir BUAB „Išvarta“ sąskaitą, jis buvo UAB „Adsum“ vadovas; tuo tarpu teismas be teisinio pagrindo teigė, kad vien dėl to, jog įmonė šiuo metu yra bankrutuojanti, ką laikyti atsakovu byloje nėra pagrindo. Įmonei bankrutuojančios įmonės statuso buvimas nekeičia CK 6.264 str. nuostatų. Tokiu būdu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes ir nevertino dėl tinkamo atsakovo byloje ir pan.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių teisės normų kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė faktinių aplinkybių, susijusių su apelianto M. A. Ž., kaip bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ darbuotojo atsakomybės, netyrė ir nesiaiškino, kokią įtaką civilinei apelianto atsakomybei turi kito atsakovo atžvilgiu D. J. priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriame nėra konstatuota, kad abu atsakovai veikė kartu. Teismas nesiaiškino šiuo pagrindu apie solidarios atsakomybės buvimą.

29. Pagrįstas apelianto teiginys, kad teismas nesiaiškino ir nepareikalavo iš ieškovo duomenų ar jis yra pareiškęs kreditorinius reikalavimus BUAB „Adsum“, kurios darbuotojų veiksmai yra padaryta žala ieškovei.

30. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).

31. Kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į procesą BUAB „Vilgira“, be to, atliko tik formalų įrodymų, susijusių su neteisėtų administratoriaus veiksmų, vertinimą, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės, nes tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 2 d. 2 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.