- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-27
- Bylos Nr.
- I-3757-422/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00233-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- P. P., E. S.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės ,,Schmitz Cargobull Baltic“
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimanto Giedraičio ir Dainos Kukalienės,
trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei A. R.,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Schmitz Cargobull Baltic“ atstovui advokatui M. N.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. S. ir P. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei ,,Schmitz Cargobull Baltic“ dėl sprendimų panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šioje byloje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi buvo priimti nagrinėti pareiškėjų E. S. ir P. P. skundo reikalavimai dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius, NŽT ) 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 23S-165-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. P.“ ir dėl sprendimo Nr. 23S-166-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ panaikinimo (b.l. 30-32).
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie siekė ir toliau siekia natūra atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. P. nuosavybės teise valdytą 31,4299 ha žemės, patenkančią į Panevėžio miesto ribas. Pareiškėjams nuosavybės teisės į 24,5842 ha buvusio savininko P. P. valdytos žemės atkurtos, o NŽT Panevėžio skyriui priėmus 2015 m. spalio 9 d. sprendimus Nr. 23S-299-(14.23.3) ir Nr. 23S-298-(14.23.3), buvo likę atkurti nuosavybės teises į 6,8457 ha žemės. Pareiškėjai nurodė, kad į šį plotą patenka ir 3,38 ha valstybinės žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2001 m. vasario 14 d. sutartimi iki 2100 m. vasario 14 d. išnuomotas uždarajai akcinei bendrovei ,,Schmitz Cargobull Baltic“ (toliau –ir ,,Schmitz Cargobull Baltic“). Pareiškėjų tvirtinimu, nuosavybės teisės į šį žemės sklypą jiems gali būti atkurtos natūra, o ne už jį atlyginant pinigais. Tokią savo poziciją jie grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Seime yra registruotas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5,12,16 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Pagal siūlomas Atkūrimo įstatymo pataisas miesto teritorijos neužstatyta žemė, kuri išnuomota fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms, grąžinama natūra, nutraukiant valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą, o miesto teritorijoje užstatyta žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais; teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio papildymas 7 dalimi). Pagal siūlomą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimą šio straipsnio 3 punkte būtų įtvirtinta nuostata, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, išskyrus valstybės nuomojamus fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai. Pareiškėjų teigimu, šios Atkūrimo įstatymo pataisos užtikrintų jiems galimybę atkurti natūra nuosavybės teises į 3,38 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). E. S. ir P. P. nuomone, NŽT Panevėžio skyrius nepagrįstai nepaisė pareiškėjų prašymo nepriimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo už Panevėžio mieste esančią negrąžinamą natūra žemę atlyginti pinigais (b.l. 2-5).
Pareiškėjai pažymėjo, jog jie po Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo priėmimo, kai tik atsirado galimybė susigrąžinti turėtą žemę mieste, visą laiką prašė ją grąžinti natūra. Per paskutinius 15 metų dėl Atkūrimo įstatymo tobulinimo, atsirasdavo galimybė vis daugiau turėtos grąžinti natūra turėtoje vietoje. Pareiškėjai tvirtino, jog skundžiami sprendimai yra neteisėti, priimti prieš jų valią, nes dar yra išlikusi galimybė atkurti žemę natūra turėtoje vietoje.
Pareiškėjas P. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjai kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau –ir Administracija), prašydami suformuoti natūra grąžintinus žemės sklypus natūra, tačiau Administracija 2016-08-30 raštu Nr. 019-1973(4.5) informavo, jog tik teismui panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais, nagrinės grąžinamų natūra žemės sklypų galimybes. Taigi, jo nuomone, Administracija neatsisakė suformuoti žemės sklypų atkūrimui natūra, atsakovas nepateikė duomenų, kad nuosavybės teisių atkurti natūra, nebėra galimybių.
Pareiškėjas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad Administracija 2012-02-20 rašte Nr. 19-4.5-401 nurodė, jog dalis žemės patenka į miesto Bendrajame plane numatytas teritorijas infrastruktūros objektų plėtrai ir dalis žemės yra užimta inžinerinėmis komunikacijomis, neįrodo, kad žemės natūra grąžinti nebegalima, nes valstybės išperkamos žemės sąvoką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatos, kuriose nėra įtvirtinta, jog tokia žemė negrąžinama natūra, be to, po minėto rašto Administracija suformavo kelis žemės sklypus nuosavybės teisių grąžinimui natūra. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu ir atsakovo atstovas teismo posėdyje su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog pareiškėjams dėl valstybės išperkamos žemės yra priimti sprendimai. Perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai, atkurtos nuosavybės teisės atlyginant natūra, vertybiniais popieriais į jiems tenkančią žemės sklypo dalį (po 15,71495 ha) Panevėžio mieste, likusi neatkurta žemės dalis E. S. sudaro - 3,1714 ha, P. P. - 3,6743 ha, viso neatkurta į 6,8457 ha. Kadangi Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pareiškėjai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, buvo priimti ginčijami 2016 m. balandžio 20 d. sprendimai Nr. 23S-165-(14.23.3) ir Nr. 23S-166-(14.23.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. S. ir P. P. atlyginant pinigais. Šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Pažymėjo, kad pareiškėjai skunde nenurodė nesutikimo priežasčių dėl atlyginimo pinigais ir būtent skundžia tik 2016 m. balandžio 20 d. sprendimus Nr. 23S-165-(14.23.3), Nr. 23S-166-(14.23.3), tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių neskundžia tuo pačiu pagrindu 2016 m. balandžio 20 d. priimtų sprendimų Nr. 23S-164-( 14.23.3), Nr. 23S-167-(l4.23.3).
Nurodė, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, nuosavybės teisės piliečiams į miesto žemę atkuriamos natūra, išskyrus žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai. Tvirtino, kad 3,38 ha žemės sklypas, kurį pareiškėjai pageidauja susigrąžinti natūra, yra iki 1995-06-01 Panevėžio miestui priskirtoje teritorijoje bei užimtas pastatams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu, kuris, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl natūra negrąžintinas, o pareiškėjams už jį turi būti atlyginama kitais įstatymo numatytais būdais.
Atsakovo atstovas nurodė, jog 2012 metais pareiškėjų prašymas dėl žemės grąžinimo natūra buvo nagrinėjamas savivaldybės administracijos darbo grupės žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams formuoti posėdyje, papildomai svarstomas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdyje, 2012-02-20 Savivaldybės administracija raštu Nr. 19-4.5-401 nurodė, jog pareiškėjų siekiama susigrąžinti natūra žemė patenka į Bendrajame plane numatytas teritorijas, kurios skirtos infrastruktūros objektų plėtrai, dalis teritorijų užimta inžinerinėmis komunikacijomis, taip pat dalis teritorijos užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti, kuriems reikalingi žemės sklypai. Pareiškėjai į Savivaldybės administraciją taip pat kreipėsi 2016 metais, tačiau jų prašymas nebuvo tenkintas. Kadangi toje teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, kuri galėtų būti atkurta pareiškėjams, todėl jų skundas kaip nepagrįstas turi būti atmetamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjai 2011-11-17 pateikė prašymą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorei dėl natūra grąžintinų žemės sklypų suformavimo ir jų planų patvirtinimo. Pareiškėjų prašymas buvo nagrinėjamas darbo grupės žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams formuoti, posėdyje, papildomai buvo svarstomas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdyje. Administracijos direktorius, atsižvelgdamas į darbo grupės siūlymus, 2012-02-20 raštu Nr. 19-4.5-401 „Dėl žemės grąžinimo natūra" pareiškėjų prašymui pritarė iš dalies. Dalį teritorijos siūlė grąžinti natūra, o dėl kitos dalies teritorijos grąžinimui natūra nepritarė. Nepritarimo motyvuose nurodė, kad dalis pareiškėjų prašyme nurodytų prašomų sugrąžinti natūra teritorijų patenka į miesto Bendrajame plane numatytas teritorijas infrastruktūros objektų plėtrai, dalis užimta inžinerinėmis komunikacijomis. Pažymėjo, jog pareiškėjai, 2016-08-09 raštu pakartotinai kreipėsi į Administraciją, prašydami išnagrinėti natūra grąžintinų sklypų suprojektavimo galimybes atitinkamose teritorijose ir suprojektuoti žemės sklypus. Administracijos direktorius 2016-08-30 raštu Nr. 19-1973(4.5.) informavo juos, kad žemės sklypų suplanavimo galimybės bus nagrinėjamos tik teismui priėmus sprendimus ir nustačius, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos priimti sprendimai dėl turėtos žemės grąžinimo atlyginant pinigais yra negaliojantys, tačiau Administracijos nuomone, toje teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės, kuri galėtų būti atkurta natūra pareiškėjams, nėra.
Šalies argumentai
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Schmitz Cargobull Baltic“ atstovas su skundu nesutiko. Nurodė, jog 3,38 ha žemės sklypas, į kurį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra užstatytas trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,, ,,Schmitz Cargobull Baltic“ statiniais, kurie naudojami pagal paskirtį, sklypas suplanuotas detaliuoju planu, todėl nuosavybės teisių į jį atkūrimas natūra pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra negalimas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Šios bylos ginčo dalykas - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau –ir NŽT Panevėžio skyrius, NŽT ) 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 23S-165-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. P.“ ir sprendimo Nr. 23S-166-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ (toliau- ir Sprendimai, Skundžiami sprendimai) ( b.l. 6-7) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.
Minėtais sprendimais pareiškėjams nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusio savininko P. P. žemę atkurtos atlyginant pinigais.
Iš skunde išdėstytų aplinkybių ir išklausius pareiškėjus teismo posėdžio metu, spręstina, jog konkrečiu atveju pareiškėjai siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra į likusią buvusio savininko P. P. žemę Panevėžio mieste. Iki Skundžiamų sprendimų priėmimo neatkurta nuosavybės teisės dalis į buvusio savininko žemę P. P. sudarė 3,6743 ha žemės, o E. S. - 3,1714 ha žemės, t.t. viso buvo neatkurtos nuosavybės teisės į 6,8457 ha žemės. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.
Ginčas iš esmės keliamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Pareiškėjų nuomone, atsakovas neteisėtai atkūrė nuosavybės teise pinigais, nes tokios valios jie neišreiškė. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seime yra registruotas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5,12,16 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Priėmus minėtą įstatymą, nuosavybės teisės natūra galėtų būti atkurtos į buvusio savininko turėtą žemę patenkantį 3,38 ha valstybinės žemės sklypą ( toliau – ir Žemės sklypas), 2001 m. vasario 14 d. sutartimi išnuomotą uždarajai akcinei bendrovei „Schmitz Cargobull Baltic“ (buvusiai UAB „Schmitz Auvyga“), todėl nuosavybės teisių atkūrimas pinigais į visą žemę trukdys pareiškėjams realizuoti teisę į minėtą žemę atkurti nuosavybės teises natūra. Be to, pareiškėjų nuomone, nuosavybės teisės atkurtos pinigais valstybės institucijoms, turinčioms šią teisę ir įgalinimus, neišnaudojus galimybių atkurti jų natūra.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai jau buvo iškėlę teisminį ginčą Panevėžio apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr.I-81-320/2015) dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 3,38 ha valstybinės žemės sklypą nuomos sutarties pagrindu naudojamą uždarosios akcinės bendrovės „Schmitz Cargobull Baltic“ prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 23SD-(14.23.104.)-1032 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-488, kuriais atsisakyta atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra į 3,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į 3,38 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), natūra, perleidžiant pareiškėjams teises ir pareigas pagal 2001 m. vasario 14 d. žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su uždarąja akcine bendrove ,, Schmitz Cargobull Baltic“.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-81-320/2015 pareiškėjų skundą atmetė. Teismas minėtoje byloje, įvertinęs faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, remdamasis Konstitucinio teismo doktrina, konstatavo, jog ginčo Sklypas yra Panevėžio miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, Sklypas yra suplanuotas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu, naudojamas pagal šiuo detaliuoju planu nustatytą žemės sklypo paskirtį, yra būtinas UAB ,, Schmit Cargobull Baltic“ nuosavybės teise priklausantiems pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį naudojamiems pastatams eksploatuoti (ūkinei- komercinei veiklai vykdyti), atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus ir pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės natūra į jį negali būti atkuriamos. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.
Konkrečiu atveju nors pareiškėjų reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo administracinėje byloje Nr. I-81-320/2015 suformuluoto skundo dalyko, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t.y. paneigiant įsiteisėjusio Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-81-320/2015 nurodytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, minėto Konstitucinio teismo nutarimo nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog pareiškėjai minėtoje byloje rėmėsi aplinkybe dėl Seime registruoto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5,12,16 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto, šis įstatymo projektas buvo pateiktas į bylą ( administracinė byla Nr. I-81-320/2015 , b.l. 150-151), tačiau, net ir laikantis pozicijos, kad šios aplinkybės toje byloje nebuvo nagrinėjamos, pareiškėjų nurodytas argumentas neturi pagrindo šioje byloje ginčijamų sprendimų panaikinimui, nes, nagrinėjant ginčus teisme, priimant teismo sprendimus, vadovaujamasi ne įstatymų projektais, o galiojančiais įstatymais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnis), todėl pareiškėjų argumentai dėl nurodytų aplinkybių, siejamų su galimybe atkurti nuosavybės teises į 3,38 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) tuo pagrindu ginčijant šioje byloje skundžiamų sprendimų teisėtumą nepagrįsti ir atmestini.
Kaip jau minėta, pareiškėjai šioje byloje skundžiamus sprendimus ginčija taip pat nurodydami, jog jais nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos parenkant atkūrimo būdą pinigais, neišnaudojus galimybių jų atkurti natūra.
Iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, jog 1991-09-30 pareiškėjai kreipėsi į nuosavybės teises atkuriančią instituciją, prašydami į savo tėvo P. P. turėtus statinius ir žemę atkurti nuosavybės teises natūra ( Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 27, b.l. 22-24).
Iš bylos faktinių aplinkybių ir joje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai, tiek kreipdamiesi į nuosavybės atkuriančias institucijas, tiek į teismą, aktyviai siekė, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę miesto teritorijoje būtų atkurtos natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), įgyvendinimo tvarka detalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ( toliau –ir Tvarka). Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.
Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą miesto žemė turėtoje vietoje (natūra) pretendentui gali būti grąžinta, jei ji nėra užstatyta (išskyrus atvejus, kai užstatyta pretendentui priklausančiais statiniais) ir nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais.
Tas pats Atkūrimo įstatymas reglamentuoja valstybės, savivaldybių institucijų kompetenciją sprendžiant, be kita ko, žemės grąžinimo natūra klausimus: piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d.); nurodyta institucija turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos (Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d.); laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Tvarkos 106 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1275 redakcija (Žin., 2013, Nr. 140-7104).
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.
Tvarkos 106¹ punkte įtvirtinta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis toliau nurodyta tvarka: ,,Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatytąja tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo[Atkūrimo] 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus <...>.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 konstatavo, jog teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 yra nurodęs, jog Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Tvarkos 106¹ punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo).
Kaip matyti iš administracinės bylos ir Nuosavybės teisių bylos duomenų, iki 1940 m. nacionalizacijos Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini)gatvių teritorijoje pareiškėjų tėvui P. P. priklausė 31,3293 ha žemės sklypas. Nuosavybės teisių atkūrimas konkrečiu atveju vyko, pareiškėjams aktyviai dalyvaujant šiame procese, kreipiantis teisminės gynybos.
2002 m. birželio 28 Panevėžio apygardos teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-04-05-2002 teismas įpareigojo Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į 3,2942 ha bendrą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini)gatvių rajone. (17 žemės sklypų).
Iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylų Nr. 27, Nr.30 duomenų matyti, jog 2002m. spalio 1d. raštu Nr. (01-14)-759 Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius (toliau –ir Žemėtvarkos skyrius) kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją prašydamas parengti ir patvirtinti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti juos kartu kitais duomenimis (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 27, b.l. 143, 147; Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 30, b.l. 57).
2003-02-10 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos rašte Nr. (4.16)-20-101, adresuotame žemėtvarkos skyriui, nurodyta, jog į parengtą laisvos (neužstatytos) žemės, numatomos grąžinti buvusiems žemės savininkams, schemą įtrauktos teritorijos, pažymėtos Nr. 1-166. 2003 m. sausio 30d. Panevėžio miesto Taryboje buvo nuspręsta pritarti tik toms teritorijoms, dėl likusių sprendimą priimti vėliau. Šias aplinkybes patvirtina 2003 m. sausio 30d. Panevėžio miesto Tarybos sprendimas Nr. 42-2 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 30, b.l. 40, 37).
Iš Nuosavybės bylos Nr. 29 esamų duomenų matyti, jog 2007-06-21 Žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Administraciją dėl minėto Vyriausybės nutarimo Tvarkos 106 punkte nurodytų duomenų pateikimo į tuo metu likusį 8,6416 ha ginčo teritorijos žemės plotą ( b.l. 21). Duomenų apie tai, kad Administracija būtų parengusi pagal tuo metu galiojusio Vyriausybės nutarimo Tvarkos 106 punkto nuostatas atitinkantį dokumentą byloje nėra.
Kaip jau buvo minėta, nagrinėjant šią bylą, nustatyta, jog iki ginčijamų sprendimų priėmimo, pareiškėjams dar buvo neatkurta nuosavybės teisė į 6,8457 ha žemės.
Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai 2011 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Administraciją, prašydami P. P. turėtos žemės teritorijoje suformuoti grąžinimui natūra 6 sklypus ( b.l. 88).
Administracija 2012-02-20 rašte Nr. 19-4.5-401 pareiškėjams nurodė, jog dalis siekiamos susigrąžinti natūra žemės patenka į Bendrajame plane numatytas teritorijas, kurios skirtos infrastruktūros objektų plėtrai, todėl darbo grupė žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams formuoti šį klausimą išnagrinėjusi posėdyje, nepritarė jų grąžinimui natūra, o kitą dalį teritorijų darbo grupė siūlė grąžinti natūra, pridėdama grąžinamų natūra žemės sklypų schemas ( b.l. 89-90).
Pareiškėjams kreipiantis į Administraciją pakartotinai dėl žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui jau esant šiam teisminiam ginčui 2016-08-30 raštu Nr. 19-1973 (4.5) jiems buvo nurodyta, kad administracinė procedūra sustabdoma, kol ginčą išnagrinės teismas ( b.l. 84).
Teismo vertinimu, Administracijos 2012-02-20 atsakymas Nr. 19-4.5-401 neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106¹ punkte nurodyto dokumento.
Pirmiausiai, pažymėtina, jog 2012-02-20 atsakymas Nr. 19-4.5-401 parengtas ne pagal to subjekto, kurį numato teisės aktai prašymą (ne pagal Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus prašymą). Minėtas atsakymas nekonkretus, nes iš jo turinio matyti, kad buvo pateiktos siūlomų grąžinti natūra sklypų schemos (2 lapai) (dėl sklypų, kurie minėto atsakymo pagrindu buvo grąžinti pareiškėjams, ginčas nekeliamas), o dėl negrąžinamos natūra teritorijos dalies buvo pateikta bendrojo plano ištrauka, iš kurios, atsakovo ir Administracijos teigimu, matyti, kad bendrajame plane ginčo teritorija patenka į numatytas teritorijas infrastruktūros plėtrai, kita dalis užimta inžinerinėmis komunikacijomis. Pažymėtina, jog šalys teismui negalėjo nurodyti dokumentų, kurie minėtame rašte buvo įvardyti kaip priedai.
Teismo nuomone, konkrečiu atveju, prieš priimdama ginčijamus sprendimus, siekdama objektyviai išsiaiškinti, kiek dar likę laisvos žemės ginčo teritorijoje, kokioje konkrečioje vietoje dar yra galimybė suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjams natūra, Nacionalinė žemės tarnyba, privalėjo Tvarkos 106 ir 106¹ punktų pagrindu kreiptis į Savivaldybės administraciją. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Nagrinėjamu atveju tai reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, viešojo administravimo institucijų pareigą išaiškinti asmenims tam tikrų administracinių aktų turinį, reikšmę, jų pasekmes, asmenų teises ir teisines galimybes sėkmingam nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimui.
Teismo vertinimu, bendrojo plano ištrauka nėra dokumentas, atitinkantis Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 nurodytą 106¹ punkte, teismui nepateikta duomenų apie tai, kad Nacionalinei žemės tarnybai būtų buvusi pateikta informacija kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, iš kurios aiškiai matytųsi ginčo žemės statusas nuosavybės teisių atkūrimo natūra požiūriu. Taigi darytina išvada, jog atsakovas, prieš priimdamas šioje byloje ginčijamus sprendimus, neturėjo dokumento, kurio pagrindu turėjo galimybę konstatuoti apie atkūrimo natūra negalimumą ginčo teritorijoje, t. y. buvo pažeistos procedūros nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismo vertinimu, minėti pažeidimai yra esminiai, sudarantys pagrindą, panaikinti ginčijamus sprendimus, priimtus pažeidžiant teisės aktuose nustatytą procedūrą ( ABTĮ 89 straipsnio 3punktas, 2 dalis).
Pažymėtina, jog byla nagrinėjama ginčo apimtimi, todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjai neginčija kitų dviejų 2016 m. balandžio 20 d. priimtų sprendimų, kuriais nuosavybės teisės į likusią žemę atkurtos taip pat pinigais, nėra šios bylos dalykas ir dėl to šios aplinkybės nesvarstytinos.
Teismo vertinimu, nors ir nėra teismine tvarka nuginčytas Administracijos 2012-02-20 raštas Nr. 19-4.5-401 bei atsakovo raštai, kuriais buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises natūra (b.l. 12, 15), tačiau iš bylos duomenų matyti, jog po pareiškėjų kreipimosi į minėtas institucijas buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra kaskart atkuriant nuosavybės teises į papildomus žemės sklypus, tai teismo nuomone, patvirtina pareiškėjų nurodytas aplinkybes, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra objektyvių duomenų ( t.y. specialaus dokumento numatyto Tvarkos 106¹ punkte), kad nebėra išlikusių galimybių pareiškėjams į ginčo teritoriją atkurti nuosavybės teisių natūra, todėl minėtu faktiniu ir teisiniu pagrindu pareiškėjų skundas pripažintinas pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija), Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ( Įstatymo įgyvendinimas),
nusprendžia:
Pareiškėjų E. S. ir P. P. skundą tenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2016 m. balandžio 20 d. sprendimus: Nr. 23S-165-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. P.“ ir Nr. 23S-166-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.