Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-65-1-00106-2011-4)

NUTARTIS

2012 m. kovo 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų: Algirdo Jaliniausko, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam J. B., jo gynėjui advokatui Domui Pakėnui, nukentėjusiojo P. B. atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nuteistas 8 MGL dydžio, t.y. 1040 (tūkstančio keturiasdešimties) litų bauda. Priteista iš J. B. nukentėjusiajam P. B. 13010,33 Lt. turtinei žalai ir 1000 Lt. neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš J. B. 1400 litų P. B. naudai jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

J. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti tėvo P. B. pinigines lėšas, pasinaudodamas jo teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, melagingai žadėdamas, kad padės atsidaryti P. B. vardu asmeninę banko sąskaitą piniginėms lėšoms saugoti ir kaupti, o iš tiesų iš anksto ketindamas pasisavinti P. B. pinigines lėšas, nuslėpė, kad ketina atidaryti bendrasavininkų sąskaitą, taip tyčia jį suklaidino, o P. B., paveiktas šių melagingų duomenų, 2010 m. balandžio 06 d. AB banko ,,Snoras“ Kauno filialo Taupomajame skyriuje Nr. 38, esančiame Kaune, Šiaurės pr. 91, pasirašė bendrasavininkų mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mokėjimo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atidarymo, terminuoto indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) , dėl terminuoto indėlio sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atidarymo, į kurią P. B. įnešė 13000 litų ir šiomis sutartimis, pats to nesuprasdamas leido disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis savo sūnui J. B., kuris 2010 m. gegužės 14 d. AB banko ,,Snoras“ Kauno filialo Taupomajame skyriuje Nr. 38, esančiame Kaune, Šiaurės pr. 91, mokėjimo sąskaitos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atidarė asmeninę mokėjimo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir terminuoto indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) , pagrindu atidarė asmeninę terminuoto indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią įnešė nukentėjusiajam P. B. priklausančius 13 000 litų ir kurių negrąžino. Taip jis apgaule savo naudai įgijo svetimą P. B. priklausantį turtą – 13 000 litų, padarydamas nukentėjusiajam 13000 litų turtinę žalą.

Apelianto nuomone, jo veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties požymių. Sukčiavimo būdu galima užvaldyti tik tokį turtą, į kurį kaltininkas neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Apeliantas teigia, kad jis turėjo bendrą su nukentėjusiuoju sąskaitą ir teisinę galimybę vienas disponuoti toje sąskaitoje esančiomis lėšomis, be to, atsižvelgtina į tai, kad apeliantą ir nukentėjusįjį siejo šeimyniniai santykiai, tarp jų buvo asmeniniai turtiniai santykiai, todėl negalima teigti, jog nukentėjusiojo turtas apeliantui buvo svetimas ta prasme, ir todėl laikyti, kad jis padarė šį nusikaltimą, nėra jokio teisinio pagrindo. Skunde teigiama, kad baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: a) objektyviosios tiesos iškreipimas; b) tikslas suklaidinti nukentėjusįjį (sąlygoti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia, t.y. kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančią informaciją. Nei vienas iš šių požymių byloje nebuvo įrodytas. Apelianto nuomone, šiuo atveju ginčas dėl lėšų panaudojimo gali būti sėkmingai sprendžiamas civilinio proceso tvarka, kadangi visi su banko sąskaita susiję veiksmai yra tinkamai užfiksuoti, ir nutraukus baudžiamąjį procesą, nukentėjusysis turės galimybę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir ginčyti lėšų panaudojimo (pervedimo į kitą sąskaitą) teisėtumą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo atstovės ir prokurorės prašymus apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra niekuo nepagrįstas.

Nuteistojo kaltę dėl apgaule, savo naudai įgyto svetimo, P. B. priklausančio turto, patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Svetimas (tai yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis) turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu, tačiau tokiu pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės, kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdo, panaudojimas prieš turto savininkus ar teisėtus valdytojus. Sukčiavimo esmė ir yra apgaulės panaudojimas, o dėl to svetimas turtas įgyjamas neteisėtai. Apgaulė – tai turto savininko ar teisėto valdytojo suklaidinimas ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko nuosavybėn. Sukčiavimo atveju apgaulė naudojama būtent kaip turto savininko (valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Apgaulė sukčiaujant yra esminė, o tai reiškia, kad suklaidinimas privalo turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kaltininkui. O dėl kaltininko ketinimų turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas įvairiais būdais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo J. B. veiksmuose pasireiškė būtent visi aukščiau išdėstyti sukčiavimo požymiai.

Nuteistasis J. B. teigė, kad pinigus, kurių pasisavinimu apgaule jis kaltinamas, tėvas jam padovanojo, o juos į bendrą jo ir tėvo sąskaitą padėjo tuo tikslu, kad jų nepanaudotų sesuo ir brolis. Dovanojimo sutartis surašyta nebuvo dėl tėvo neišprusimo. Į bendrasavininkių sąskaitą pinigus padėjo, kad tėvukui būtų ramiau. Kai sesuo su broliu pradėjo reikalauti tėvo šių pinigų, J. B. juos pervedė į savo asmeninę sąskaitą. Tvirtina, kad tėvas suprato, į kokią sąskaitą pinigai padedami, nes girdėjo banko darbuotojos paaiškinimą dėl sutarties sąlygų, sutiko su tuo ir pasirašė sutartį. Nuteistasis negalėjo nuosekliai ir argumentuotai pagrįsti, kodėl tariamai jam dovanotus tėvo pinigus jis važiavo padėti į banką kartu su dovanojančiuoju asmeniu ir dėl kokių priežasčių sąskaita buvo pasirinkta bendrasavininkų vardu. Nesuprantami ir logiškai nepaaiškinami jo parodymai ir dėl dovanojimo sutarties nesudarymo priežasties. Taigi, šie kaltinamojo parodymai pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo vertinami kritiškai, kaip akivaizdžiai nelogiški, prieštaringi ne tik savo turiniu, bet neatitinkantys ir nukentėjusiojo parodymų.

Nukentėjusysis P. B. nuo pat bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus ir tvirtino, kad pinigų sūnui J. B. nedovanojo, o tik sakė jam, kad nori namuose laikomus pinigus padėti į banką. Sūnus tam pritarė ir nuvežė jį į banką. Padėjus pinigus suprato, kad jais galės naudotis tik jis vienas.

Liudytoja J. B. parodė, kad jos vyras J. B. jai sakė, kad jam tėvas padovanojo pinigų, taip pat teigė ne kartą girdėjusi, kaip uošvis pats sakė, kad padovanojo sūnui pinigų. Tikėti šios liudytojos parodymais nėra pagrindo, nes liudytoja yra kaltinamojo sutuoktinė, todėl jos jokiais faktiniais įrodymais nepatvirtintus parodymus laikyti teisingais ir nuoširdžiais teismas neturi pagrindo.

Liudytoja N. Č. parodė, kad dar prieš sutarties pasirašymą kaltinamasis buvo atėjęs į banko skyrių, domėjosi bendrasavininkų sutarties sąlygomis. Pasirašyti sutarties atėjo kaltinamasis ir nukentėjusysis, ji paaiškino abiems vyrams, kad pinigais tokioje sąskaitoje galės disponuoti abi šalys. Jie abu girdėjo, ką ji saką, todėl mano, kad jie turėjo suprasti sutarties sąlygas. Šios liudytojos parodymai taip pat nepatvirtina, jog nukentėjusysis P. B. suprato jo pasirašomos sutarties sąlygas.

Taigi, byloje nesurinkta jokių neginčijamų, faktinių duomenų, patvirtinančių kaltinamojo iškeltą versiją, jog nukentėjusysis P. B. gera valia padovanojo jam - J. B. 13000 litų ir suprato, kad banke sudarė bendrasavininkų sutartį ir kad pinigais galės naudotis ne tik jis, bet ir nuteistasis, o po to, jiems susipykus, nurodė, jog iš tiesų pinigų J. B. nedovanojo ir apkaltino apeliantą šių pinigų pasisavinimu apgaule.

Priešingai, byloje nustatyta įvykių seka neginčijamai patvirtina, kad J. B. turėjo tikslą pasisavinti svetimą turtą – savo tėvo P. B. santaupas, ir, pasinaudojęs jo pasitikėjimu, įvykdė šį savo sumanymą.

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001).

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai šalys žodžiu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos šalies, keičia sutarties sąlygas. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais kaltinamojo veiksmais.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad J. B. siekė pasisavinti nukentėjusiojo pinigus ir tai padarė pasinaudodamas nukentėjusiojo pasitikėjimu. Akivaizdu yra tai, kad jei P. B. būtų iš tiesų pinigus padovanojęs J. B., būtų juos tiesiog jam atidavęs disponuoti savo nuožiūra. Tokiu atveju, nebūtų buvę jokio būtinumo nukentėjusiajam važiuoti į banką ir sudaryti sutarties. Tačiau, kaip matyti iš paties nukentėjusiojo parodymų, jis norėjo padėti savo pinigus į banką dėl saugumo ir disponuoti jais pats. Tam, kad nukentėjusysis būtų įtikintas, jog pinigai banko sąskaitoje bus jo vardu, nuteistasis turėjo imtis tokių veiksmų, kurie patvirtintų tokį jo sumanymą - t.y. nukentėjusysis turėjo pats atvykti į banką, pasirašyti sutartį. Tokiu būdu, nuteistasis, banke pasidomėjęs bendrasavininkų sąskaitos atsidarymo aplinkybėmis ir naudojimosi ja galimybėmis, parinko būtent tokį sąskaitos variantą, kad bendrasavininkai, pasirašę tokios sąskaitos atidarymo sutartį, joje esančiais pinigais galėtų disponuoti kiekvienas atskirai. Tokiu būdu, jis suklaidino savo tėvą, įtikindamas jį pasirašyti sutartį, kurios sąlygų ir naudojimosi ja pasekmių šis akivaizdžiai nesuprato. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į nukentėjusiojo P. B. amžių, į jo pasitikėjimą savo sūnumi, kuris tarėsi jam padedantis, į, kaip pats kaltinamasis teigė, tėvo teisinį neišprusimą bei pasirašytos sutarties pakankamai sudėtingas sąlygas, būtų neprotinga teigti, kad nukentėjusysis turėjo būti itin atsargus, nepasitikėti savo sūnumi ir, perskaitęs sutartį bei supratęs, jog jos turinys neatitinka jo tikrosios valios, atsisakyti ją pasirašyti. Nukentėjusysis tuo metu pykosi su kitais savo vaikais, todėl nuteistuoju pasitikėjo. Iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad sutartis tikrosios jo valios neatspindėjo, pinigus jis į banko sąskaitą padėjo tik todėl, kad buvo J. B. suklaidintas, ir būtent apgaulė nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą pasirašyti šią sutartį, nes, žinodamas tikrąsias jos pasirašymo pasekmes t.y., kad be jo pinigais gali naudotis ir J. B. (ką jis ir padarė), nukentėjusysis nebūtų jos pasirašęs.

Nepagrįstas skundo motyvas, jog šiuo atveju ginčas sėkmingai galėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka yra neteisingas, nes tuo atveju, kai susitarimo sąlygos neatitinka sutarties sąlygų, kilus ginčui, teismas ginčą sprendžia vadovaudamasis ne susitarimo, o raštiškai sudarytos sutarties sąlygomis. Taigi, J. B. iš esmės apsunkino nukentėjusiojo galimybes atgauti savo pinigus civilinio proceso tvarka. Be teisėsaugos institucijų pagalbos nukentėjusiojo pažeistos teisės atkūrimas šioje byloje tampa problemiškas ir tai jau daro padarytą veiką nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008).

Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Šiuo atveju, aukščiau aptarti ir išanalizuoti įrodymai duoda pakankamo pagrindo teigti, kad tyčia panaudoti apgaulę ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą apeliantui kilo dar iki sutarties sudarymo momento.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas išsamiai ir nešališkai įvertinus byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis įstatymu. J. B. veika tinkamai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. kaip sukčiavimas.

Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų kaltės formą, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Civiliniai ieškiniai, pagrįsti, todėl tenkinti pagrįstai.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas, jo nei keisti, nei naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.