- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-20
- Bylos Nr.
- I-1886-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00522-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- I. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. (I. T.), skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2018 m. vasario 12 d. (skundo išsiuntimo teismui diena) jis laikomas Vilniaus PN netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teigia, kad jam nėra suteiktas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, natūralaus apšvietimo. Taip pat nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Teigia, kad jam turi būti sudarytos sąlygos praustis po šiltu vandeniu kiekvieną dieną, kadangi jis serga prostatitu, tačiau tai nėra daroma. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose būna per daug asmenų, todėl juose nepakanka vietos pasivaikščioti. Taip pat nurodo, kad 100–120 asmenų įrengtos tik dvi sanitarinių mazgų patalpos, jose yra po penkias kabinas, kuriose nėra unitazų. Be kita ko, pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN nėra įrengtas poilsio kambarys. Tvirtina, kad gyvenimas netinkamomis sąlygomis jam sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumų, jo sveikatai buvo padaryta žala. Mano, kad Vilniaus PN pareiškėjui žalą padarė sąmoningai.
Atsakovės atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–19).
Nurodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas nebuvo pažeistas visu ginčo laikotarpiu. Atkreipia dėmesį, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Dienotvarkėje nėra įpareigojimo nuteistiesiems, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pažymi, kad grotos ant langų įrengtos tam, kad nuteistiesiems draudžiami turėti daiktai nepatektų į įstaigos teritoriją. Nurodo, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po su sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, juos nuolat tvarko kiekviename būtyje dirbantys tvarkiniai. Teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įrengti pertvaras tarp pisuarų. I gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai. Pažymi, kad tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Dėl pertvarų dušinėse pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse. Mano, jog dušinių įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas, kaip ir vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas jame, bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuotas. Nesutinka, kad tariamai per mažas patalpų plotas, privatumo stoka, pareiškėjui galėjo sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmes pataisos įstaigose. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2018 m. vasario 12 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Dėl vienam asmeniui tenkančio ploto
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė gyvenamųjų patalpų kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: 5-306, 3-205. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 306 plotas yra 33,46 kv. m (įrengta 10 miegamųjų vietų). Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 205 plotas yra 32,43 kv. m (įrengta 10 miegamųjų vietų) (b. l. 14–15, 20–23).
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) 11¹.1 papunktį, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, nurodo, kad jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Atsakovės atstovas nurodė, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laivės atėmimo bausmes, todėl duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių nepateikė. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, negu jose buvo įrengta miegamųjų vietų, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose tenkantį plotą, laiko, kad jose buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo miegamųjų vietų.
Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306 vienam asmeniui vidutiniškai tenka apie 3,34 kv. m, gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-205 – 3,24 kv. m. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, teko ne mažiau kaip 3,24 kv. m. Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus visus bylos esančius duomenis, be kita ko, duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Dėl sanitarinių mazgų įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 100–120 asmenų įrengtos tik dvi sanitarinių mazgų patalpos, kuriose yra po penkias kabinas, kuriose nėra unitazų.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kuriame gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų. I korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiškai. Kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) nėra įtvirtinti reikalavimai, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.6 papunktis nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Teismų praktikoje unitazų neįrengimas sanitariniame mazge (t. y. ,,tupimas“ tualetas), neatitinka teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, o Vilniaus PN patvirtino, kad sanitariniuose mazguose įrengti ne unitazai, o ,,tupimi“ tualetai. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad ,,nesėdimo“ tualeto įrengimas (buvimas), neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tai pažeidžia pareiškėjo teises.
Dėl naudojimosi dušu
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Be to, jis serga lėtiniu prostatitu, todėl jam turėjo būti sudarytos sąlygos praustis po šiltu vandeniu kiekvieną dieną, tačiau Vilniaus PN tokių sąlygų jam nesuteikė.
HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 punktas). Pagal PĮVTT 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu pagal įstaigoje nustatytą naudojimosi dušu grafiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neneigė, kad jam buvo sudarytos sąlygos praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nenurodė ir pateikė duomenų, kad kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas jam sudaryti sąlygas dažniau nei kartą per savaitę praustis po šiltu vandeniu dėl lėtinio prostatito, o Vilniaus PN jo prašymą atsisakė patenkinti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog pertvarų nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Šiuo atveju Vilniaus PN pateikė fotografijas (b. l. 24–25), iš kurių matyti, kad dušinėse nėra įrengtos pertvaros. Taigi, tai patvirtina pareiškėjo teiginius, jog privatumas naudojantis dušu nėra užtikrintas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Šiuo atveju Vilniaus PN pateikti duomenys patvirtina, kad dušo patalpų įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Dėl higienos sąlygų (ventiliacijos, apšvietimo) ir kt. aplinkybių
Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasišlapinus tualete dėl ventiliacijos nebuvimo, tvyrojo šlapimo tvaikas, pažymėtina, kad pareiškėjas šio nusiskundimo neindividualizavo, todėl reikalavimas, kad Vilniaus PN paneigtų šiuos deklaratyvius pareiškėjo teiginius, neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų apie tai, kad būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl šių aplinkybių.
Anot pareiškėjo, gyvenamojo korpuso langai yra grotuoti, o grotų tinkleliai yra labai maži, todėl natūrali šviesa beveik nepatenka į gyvenamąją patalpą. Vilniaus PN teigimu, grotos ant langų – inžinerinė priemonė, neleidžianti, kad draudžiami nuteistiesiems turėti daiktai patektų į pataisos įstaigos teritoriją.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktyje nurodyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugoti grotomis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į nurodytą reglamentavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN nėra poilsio kambario, pažymėtina, kad Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta virtuvė-poilsio kambarys. Be to, pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginius dėl poilsio kambario nebuvimo, teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu būdavo per daug žmonių, todėl juose nepakako vietos pasivaikščioti.
Vilniaus PN teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemelio minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuotas.
Dėl pasivaikščiojimo vedimo tvarkos ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jis pasivaikščiojimo kiemelyje teise naudojosi. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio pažymėtina, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.
Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
Pareiškėjo teigimu, gyvenimas netinkamomis sąlygomis jam sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumų, jo sveikatai buvo padaryta žala. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjui lėtinio prostatito paūmėjimas buvo diagnozuotas 2016 m. kovo 1 d. jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (b. l. 8). Taigi, šioje byloje nustatyti pažeidimai nesusiję priežastiniu ryšiu su pareiškėjui dėl neva netinkamų kalinimo sąlygų kilusia žala.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015, 2016 m. kovo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl nustatytų pažeidimų (jog nebuvo įrengtas unitazas bei nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu) pablogėjo jo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjui sukeltas pasekmes, pareiškėjo pretenzijas atsakovės atstovui dėl netinkamo sanitarinio mazgo ir dušinių įrengimo, įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad pataisos įstaigoje buvo įrengtas „tupimas“ tualetas bei nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu) pažeidimų pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo I. T. (I. T.) teisė į privatumą naudojantis dušu bei teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu.
Pareiškėjo I. T. (I. T.) reikalavimą priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.