Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą ir patikslintą skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatei M. S., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V., Lietuvos advokatūrai dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Argumentavo, jog pareiškėjos ir jos atstovo teiginiai apie dvasinius išgyvenimus tėra subjektyvi nuomonė, nepagrįsta įrodymais.

II.

Konstatavo, jog pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad advokatė nesiekė užtikrinti tinkamą D. S. interesų apsaugą, kad veikė prieš D. S. valią. Pareiškėjos argumentą, jog advokatės veiksmai nemotyvuoti, galimai įtakoti trečiųjų asmenų, pripažintino nepagrįstu. Pareiškėja ir jos atstovas nepateikė teismui objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjos teiginius dėl advokatės nekompetentingumo, suinteresuotumo, interesų konflikto, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad advokatė M. S. netinkamai jai teikė antrinę teisinę pagalbą. Be to, VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta advokato pareiga nedelsiant pranešti tarnybai apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog advokatė M. S., būdama profesionali teisininkė ir turėdama pareigą veikti pareiškėjos interesais, susipažinusi su civiline byla ir išanalizavusi teisines ir faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pranešė Tarnybai, jog tikslinga nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą D. S. Advokatės, priskirtos padėti tinkamai įgyvendinti pareiškėjos teises, ignoravimas suponavo išvadą, jog D. S. naudojosi valstybės garantuojama teisine pagalba tam, kad teisinę pagalbą teikiantis advokatas suformuluotų tokią poziciją, kokią laiko tikslinga ji pati, neatsižvelgdama į profesionalios teisininkės teikiamą teisinę informaciją, teisines konsultacijas, faktinius bei teisinius argumentus. Tokie veiksmai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, aiškiai prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principui.

Taip pat pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog Tarnyba pažeidė Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jos teisę įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti advokatą, kuris atstovautų ar gintų asmens interesus. Absoliučią teisę pasirinkti advokatą pareiškėja turėtų, jeigu pati sudarytų sutartį su advokatu ir mokėtų jam už suteikiamas paslaugas. Tuo tarpu pareiškėjai yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, už kurią jai mokėti nereikia. Nurodytoje Advokatūros įstatymo normoje būtent ir yra įtvirtinta sąlyga – įstatymų nustatyta tvarka. Šią tvarką ir apibrėžia specialus VGTPĮ.

Konstatavo, jog ginčijamas Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Tanybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmiausia pažymėtina, kad VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis atvejų, kuriems esant turi būti nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas, sąrašas. Tarp jų paminėtas ir atvejis, kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 23 str. 1 d. 10 p.). Pagal VGTPĮ 1 straipsnio, nustatančio šio įstatymo paskirtį, 1 dalį, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, įtvirtintų VGTPĮ 3 straipsnyje, yra draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principas. O pagal VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktus, pareiškėjas, t. y. fizinis asmuo, kuris pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (VGPTĮ 2 str. 7 d.) privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Vadinasi, fizinis asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, o taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17 – 565/2007 pažymėjo, jog siekiant suteikti realią bei tinkamą teisinę pagalbą bei išvengti galimų negatyvių teisinių pasekmių dėl netinkamos pradinės pozicijos pasirinkimo, fiziniams asmenims, kuriems tokią teisę užtikrina teisės aktai, padeda advokatai. Pastarųjų pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas. Pareiškėjo konfrontacija su antrinę teisinę pagalbą užtikrinančiu asmeniu, pasireiškianti atsisakymu užimti advokato siūlomą teisinę padėtį atitinkamoje byloje, primygtinas reikalavimas formuluoti tokį skundo dalyką, pagrindą, koks turėtų būti pareiškėjo nuomone, pripažintinas piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba.

Iš cituotų teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktikos išplaukia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A62 – 2408/2011).

Šioje byloje nustatyta, kad Tarnybos 2009 m. spalio 2 d. Sprendimu pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurioje pareiškėja yra atsakovė, antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė M. S. (b. l. 42). Advokatė, gavusi Tarnybos 2009 m. spalio 2 d. Sprendimą, pati inicijavo teisinės pagalbos teikimą, tai yra 2009 m. spalio 7 d. pranešimu pareiškėjai 2009 m. spalio 12 d. siūlė atvykti suderinti poziciją ir paruošti atsiliepimą, priminė, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi priimtas ieškovės ieškinio patikslinimas ir nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimams į patikslintą ieškinį pateikti. Kadangi pareiškėja minėta teismo nutartimi buvo įpareigota iki 2009 m. spalio 13 d. pateikti atsiliepimą, advokatė prašė pareiškėjos atvykti pas ją 2009 m. spalio 12 d. suderinti poziciją ir paruošti atsiliepimą į patikslintą ieškinį (b. l. 47). Šią dieną pas advokatę atvyko J. S., kuris ir suderino atsiliepimo motyvus. Advokatė atsiliepimą į patikslintą ieškinį paruošė, 2009 m. spalio 13 d. 17 val. jį atsiėmė J. S. Pretenzijų dėl surašyto procesinio dokumento neišreiškė. Duomenų, kad pareiškėja ar J. S. būtų kreipęsis į advokatę nuo 2009 m. spalio 13 d. nėra. Vis dėlto 2009 m. gruodžio 14 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje advokatė dalyvavo, aktyviai gindama pareiškėjos teises – ji pareiškė prašymą pripažinti atsakovų dalyvavimą būtinu, kadangi atsakovų pozicijos skiriasi, tačiau juos visus atstovauja J. S. 2009 m. gruodžio 15 d. J. S. Tarnybai pateikė prašymą pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiančią advokatę, motyvuodamas, kad advokatė 2009 m. gruodžio 14 d. pateikė civilinę bylą nagrinėjančiam teismui prašymą pripažinti atsakovės D. S. dalyvavimą būtinu, pažeidė etiką, veikė priešingai jos interesams, neruošia priešieškinio (b. l. 43). 2010 m. sausio 8 d. pranešimu advokatė M. S. informavo Tarnybą, jog nuo antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai dienos nei pareiškėja, nei jos atstovas į ją nesikreipė, ji savo iniciatyva susipažino su civiline byla, siuntė pareiškėjai pranešimus siūlydama susitikti ir aptarti poziciją byloje, suderino poziciją su pareiškėjos įgaliotu asmeniu J. S., tačiau bylą nagrinėjant teismo posėdyje išaiškėjo, jog pareiškėjos atstovas atstovauja ir kitus atsakovus (M. S., G. K.), kurių pozicija skyrėsi. Dėl to manė tikslinga pripažinti D. S. dalyvavimą civilinėje byloje būtinu, kad, sužinojusi jos poziciją, galėtų tinkamai ją atstovauti, nes į jos siūlymus susitikti pareiškėja nereagavo. Advokatė taip pat pranešime nurodė, jog pas ją du kartus atsiimti atsiliepimo buvo atvykusi S. S., tačiau nepateikė įgaliojimo. Advokatė pasiūlė Tarnybai antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai nutraukti (b.l. 45-46). Įvertinusi šias aplinkybes Tarnyba 2010 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjos atstovo prašymą pakeisti advokatą atmetė kaip nepagrįstą (b.l. 51-53). Advokatė M. S. 2010 m. gegužės 25 d. pakartotinai pasiūlė Tarnybai nutraukti antinės teisinės pagalbos teikimą D. S. Pranešime išdėstė analogiškas priežastis kaip ir 2010 m. sausio 8 d. pranešime bei nurodė, jog pagal D. S. atstovo pranešimą jos atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 56-57). Klaipėdos VGTPT 2010 m. birželio 7 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai VGTPĮ 4 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu (b. l. 58-60).

Taigi byloje konstatuotų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad, visų pirma, advokatė M. S. buvo aktyvi, ne tik siekė atstovauti pareiškėją, bet ir atstovavo ją teismo posėdyje, ruošė procesinius dokumentus, išsiuntė net du pranešimus, prašydama pareiškėją atvykti pas ją dėl pozicijos suderinimo; antra, byloje nenustatyta, kad po 2009 m. spalio 13 d. pareiškėja ir(ar) jos įgaliotas atstovas J. S. būtų siekę bendrauti ir bendradarbiauti su advokate inter alia aktyviai siekti savo teisių ir interesų gynybos, trečia, pareiškėja savo elgesio nepakeitė net gavusi Tanybos 2010 m. sausio 14 d. sprendimą, kuriame expressis verbis nurodoma jos pareiga bendradarbiauti su advokate, laikytis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, nes tik taip gali būti suformuluota tinkama pozicija byloje, užtikrintas teisinių argumentų išsamumas, tinkamumas, savalaikė ir kokybiška teisinė pagalba, be to, jame įspėjama apie antrinės teisinės pagalbos nutraukimą, jei pareiškėja nepakeis savo pasyvaus elgesio advokatės atžvilgiu. Teisėjų kolegija vertina, kad įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, byloje nenustatyta, jų nepateikė ir pati pareiškėja, apsiribodama tik abstraktaus pobūdžio teiginiais, nurodomais, pateikiamuose procesiniuose dokumentuose. Tarp advokatės M. S. ir J. S. kilęs konfliktas nepaneigia šių aplinkybių, nes nėra duomenų, kad pati pareiškėja nebūtų galėjusi bendrauti su advokate M. S. Taigi šioje byloje nustatytas ir išsamiai pirmosios instancijos teismo apibūdintas pareiškėjos nebendradarbiavimas su advokate nepagrįstas jokiomis byloje nustatytomis pagrįstomis priežastimis, todėl jis negali būti pagrindas konstatuoti, kad tarp pareiškėjos ir advokatės yra kilęs interesų konfliktas ar egzistuoja kitos (su interesų konfliktu nesusijusios) aplinkybės. Priešingai, sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuomone, toks pareiškėjos elgesys, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, buvo pagrindas teisėtai nutraukti teikiamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalis asmeniui, kuriam teikiama valstybės garantuojama pagalba, įtvirtina imperatyvą bendradarbiauti tiek su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, tiek su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjos vykdomas advokato ignoravimas, tai yra pasyvus jo elgesys advokato atžvilgiu nesiderina nei su asmens, kuriam teikiama valstybės garantuojama pagalba, pareigomis (VGTPĮ 4 str.), nei su principais, kuriais paremta visa valstybės garantuojama teisinė pagalba inter alia lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos pagalbos efektyvumo, kokybės bei ekonomiškumo, nei su pačia tokios pagalbos paskirtimi (VGTPĮ 1 str. 1 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 6 straipsniu, teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų (ABTĮ 7 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bylą išnagrinėjo formaliai, šališkai, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė jokių pareiškėjos argumentus patvirtinančių aplinkybių. Priešingai, Klaipėdos apygardos administracinis teismas išsamiai, argumentuotai, pasisakydamas dėl kiekvieno pareiškėjos skunde pateikto reikalavimo ir argumento (inter alia liudytojų parodymų, J. S. ir advokatės M. S. bendravimo, advokatės nekompetentingumo ir neveikimo, advokatės M. S. prašymo pripažinti pareiškėjos dalyvavimą teismo posėdyje būtinu), remdamasis teisės aktų nuostatomis ir aktualia teismų praktika, priėmė pagrįstą ir motyvuotą teismo sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas savo pozicijos nemotyvavo teisės aktais, paneigia teismo taikytos teisės normos – VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 4 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 3 dalies 4, 8 ir 10 punktu, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir kt.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos pateiktais argumentais ir padarytomis išvadomis, todėl jų iš naujo nekartoja. Naujų argumentų, kurie paneigtų padarytas išvadas, pareiškėja savo apeliaciniame skunde nepateikia.

Atsižvelgiant į anksčiau išanalizuotas faktines bylos aplinkybes, pačios pareiškėjos elgesį, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose atliktą išsamų bylos aplinkybių vertinimą bei padarytas išvadas, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (30 str., 109 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (6 str.), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (47 str.) ir kitų teisės aktų (inter alia Teismų įstatymo 1-9 str.), garantuojančių asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nepriklausomą ir nešališką teismą, nuostatų pažeidimų nenustatyta.

Pripažinus, kad Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra vienos iš viešajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos – neteisėtų veiksmų (CK 6.245-6.250 str., 6.271 str.), todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas.

Pareiškėjos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, tuo tarpu pareiškėjos reikalavimas pripažintas nepagrįstu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.