Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021-05-12 · Administracinė byla Nr. I1-3021-609/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-12
Bylos Nr.
I1-3021-609/2021
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02638-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė (pirm.)
Pareiškėjas
T. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-3021-609/2021Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02638-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 12 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, Klaipėdos AVPK), jam priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde ir pareiškime nurodo (b. l. 1-3, 42), jog dėl Klaipėdos AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengtų filmavimo kamerų nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu. Paaiškina, kad nuo 2020 m. gegužės 19 d. jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti tik 1,5 m aukščio sienelėmis. Sanitariniuose mazguose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, kurių vaizdo įrašus stebi Klaipėdos AVPK pareigūnai, kiti asmenys. Teigia, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai vaizdo įrašus perkelia į mobiliuosius telefonus, USB atmintines, ir viešina socialiniuose tinkluose. Tvirtina, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai neatlieka pareigos stebėti kamerose laikomus asmenis per kamerų duryse esančius langelius. Savo poziciją grindžia nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais. Teigia, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės, atsirado baimė uždaroms patalpoms, tapo irzlus, sunkiai valdomas, atsirado problemos su asmenine higiena, nenoras gyventi.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą (b. l. 13-15) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pažymi, kad Klaipėdos AVPK areštinė veikia, pripažinus ją tinkama eksploatacijai komisijos, į kurios sudėtį įėjo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento (toliau– ir NVSC) atstovai, 2015 m. gruodžio 22 d. patvirtintu aktu Nr. IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai”. Pažymi, jog NVSC 2020 m. rugsėjo 22 d. atlikto patikrinimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų ir sanitarinių mazgų zonų įrengimo pažeidimų nenustatyta. Tvirtina, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atitvertos atitvarais, tiek asmenys, esantys kamerose, tiek pareigūnai neturi galimybės matyti (stebėti) asmenį, besinaudojantį sanitarinių mazgu.

Pažymi, jog Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) leista Klaipėdos AVPK areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Paaiškina, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos, siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, areštinės pastatų, patalpų ir turto apsaugą. Tvirtina, jog įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis nestebimos vietos, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą (sanitarinio mazgo zona). Pažymi, jog būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje, pareiškėjas prašymų, pareiškimų ir skundų dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių neteikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Klaipėdos AVPK (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų, atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės, atsirado baimė uždaroms patalpoms, tapo irzlus, sunkiai valdomas, atsirado problemos su asmenine higiena, nenoras gyventi.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, ar pareiškėjui buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė valdžios institucijos pareigūnų veiksmai (neveikimas). Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės.

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų ir kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija; su vėlesniais pakeitimais). Ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo ypatumus sąlygoja reikalavimai užtikrinti nuolatinį šiose patalpose laikomų asmenų stebėjimą. Pagal Instrukcijos 38, 39 punktus, pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir jų priežiūra. Policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas) <...>. Instrukcijos 3.3 papunktyje nurodyta, jog nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – tai vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan. Periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas.

Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina galimybę suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą.

Taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis, nustatytos Europos Parlamentos ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas). Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija stebi, kaip taikomas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija.

Teismui pateiktas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2R-4788-(9.1-1.) „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę“ (b. l. 32) patvirtina, jog Klaipėdos AVPK suteikta teisė vykdyti vaizdo stebėjimą areštinės gyvenamosiose patalpose su sąlyga, jog bus užtikrinti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnyje keliami reikalavimai, t. y. vaizdo stebėjimo priemones įrengti taip, kad vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje teritorijos ar patalpos dalyje ir renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina.

Pažymėtina, jog ir EŽTT savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V.G. v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kaip minėta, yra numatyta galimybė stebėti asmenis vaizdo stebėjimo kameromis, taip pat Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendime Nr. 2R-4788 (9.1-1.) nurodyti aiškūs stebėjimo tikslai – „žmonių teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas; <...>“, darytina išvada, jog stebėjimas vaizdo kameromis vykdomas siekiant užtikrinti ir pačių suimtųjų asmenų saugumą.

Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70)).

Byloje nustatyta (b. l. 45-46), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai iki 53 parų buvo laikomas kamerose Nr. 4, 5, 8, 9, 10, 11, 17, 18, 19, 30, 31, 38, 39. Klaipėdos AVPK atsiliepime pažymėta, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros nestebi vietų, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz. sanitarinio mazgo zona). Tokių aplinkybių nenustatė ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl laikymo areštinėje sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai. Byloje duomenų, kad dėl laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų pareiškėjas rašė skundus byloje nėra. Nors pareiškėjas teigia, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai vaizdo įrašus perkelia į mobiliuosius telefonus, USB atmintines, ir viešina socialiniuose tinkluose, nenurodo nei tai dariusių pareigūnų vardų ir pavardžių, todėl šis teiginys laikytinas deklaratyviu, nepagrįstas jokiais objektyvais įrodymais. Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo.

Minėta, kad pagal Instrukcijos 101 punktą, periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius policijos areštinėse, kuriose yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, gali būti nevykdomas. Kadangi nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK areštinės kamerose yra įrengta vaizdo stebėjimo sistema, pareiškėjo argumentas, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai neatlieka pareigos stebėti kamerose laikomus asmenis per kamerose esančius langelius, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog pareiškėjas neteikė duomenų ir įrodymų, jog dėl neužtikrintos priežiūros, jam buvo kilęs pagrįstas pavojus ar buvo padaryta žala.

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); taip pat LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog net ir nustačius, kad sanitarinio mazgo pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017). Tais, atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies yra atskirta tiek pertvara, tiek varstomomis durimis, pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018).

Iš byloje esančių duomenų (b. l. 45-46, 47, 48) matyti, jog Klaipėdos AVPK sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos 170 cm aukščio atitvarais su 120 cm varstomomis durimis, jos atitvertos (visiškai), kas atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ nuostatas. Kadangi Klaipėdos AVPK areštinės kamerų sanitarinių mazgų pertvarų aukštis atitinka teisės aktų reikalavimus, o sanitarinių mazgų įėjimai nuo gyvenamųjų patalpų dalies yra atitverti pertvaromis, konstatuotina, jog šiuo aspektu pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Kadangi pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Eglė Kiaurakytė