Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Ainora Kornelija MacevičienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-1168/11Teisminio proceso Nr. 1-18-1-02077-2010-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2011 m. gruodžio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. R., T. Ž., E. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 294 str. 2 d. (du epizodai), ir nuteistas: pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl 2010-09-28 įvykdytos nusikalstamos veikos ) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl 2010-12-13 įvykdytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams. LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. LR BK 63 str. 4 d., 9 d. pagrindu šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-04 nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė T. R. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 294 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 294 str. 2 d. (du epizodai), ir nuteistas: pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl 2010-09-28 įvykdytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl 2010-12-13 įvykdytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams. LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu subendrinus paskirtas bausmes dalinio jų sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiajam A. K. iš T. R. ir E. J. solidariai priteista 2500 Lt (du tūkstančiai penki šimtai litų) turtinės bei 2000 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimas.

Nukentėjusiajam T. K. iš T. R., T. Ž. ir E. J. solidariai priteista 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimas.

Iš T. R., T. Ž. ir E. J. solidariai priteista 600 Lt (šeši šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nukentėjusiajam T. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. ir E. J. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, savavaldžiavo panaudodami psichinę prievartą nukentėjusių asmenų atžvilgiu, t. y. 2010-09-28, dienos metu, telefonu paskambinę nukentėjusiajam T. K., pareikalavo grąžinti E. J. tariamą 2000 litų skolą, baugino nukentėjusiuosius T. K. bei pastarojo tėvus – J. K. ir A. K., jog negrąžinus skolos, E. J. susprogdins K-tų namus ir nužudys jų šeimos narius. Vėliau, T. R. telefonu susitarus su A. K. dėl pinigų perdavimo vietos bei laiko, ir 2010-09-28, apie 22.30 val., jam atvykus į K-tų šeimos butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis pasakė J. K., kad pastarosios sūnus T. K. skolingas E. J. 2500 litų ir priminė apie skolos negrąžinimo pasekmes, tai yra, jog E. J. susprogdins jų namus ir nužudys šeimos narius, dėl ko A. K., kurio atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta, perdavė T. R. 2500 Lt, t.y. T. R. ir E. J. nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 str. 2 d., padarymą.

Be to, T. R., T. Ž. ir E. J. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, savavaldžiavo panaudodami psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusių asmenų atžvilgiu, t. y. 2010-12-13, apie 23.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, T. K., įsėdus į automobilį „BMW 523", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežė jį į miške esančią Palaimos ir Pažagiškių gatvių sankryžą, Vilniuje, kur iš nukentėjusiojo T. K. reikalavo grąžinti tariamą 1100 litų skolą. Po to, T. Ž. liepė nukentėjusiajam T. K. išimti visus kišenėse turimus daiktus, o T. K. tai daryti atsisakius, T. Ž. ne mažiau kaip 3 kartus kumščiu sudavė T. K. į veido sritį, o T. R. 2 kartus kumščiu sudavė T. K. į šonus. Nukentėjusiajam T. K. išsigandus ir padavus savo mobilaus ryšio telefoną E. J., T. Ž. ranka sugriebė nukentėjusiajam T. K. už kaklo ir kumščiu 1 kartą sudavė į nosį. Tuo metu E. J. užvaldė T. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C5", kainuojantį 700 litų su UAB „Tele2 Pildyk" SIM kortele, kainuojančia 5 Lt, tokiu būdu bendrai veikdami T. R., T. Ž. ir E. J. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir 705 Lt turtinę žalą, t.y. T. R., T. Ž. ir E. J. nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 str. 2 d., padarymą.

Be to, pagal apeliantą, teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir savo sprendimo nemotyvavo. Nurodo, kad jam skirta septynių dienų arešto bausmė nebuvo subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis. Taipogi teismas neatsižvelgė į tai, kad konfliktas, kurio metu buvo suduotas smūgis, kilo dėl merginos. Mano, kad jo veiksmuose nėra LR BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Skunde pažymima, kad nebuvo atsižvelgta ir į apeliantą charakterizuojančią Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medžiagą, kurioje nurodoma, jog pastarasis yra nekonfliktiškas, nepažeidžia nustatyto režimo ir yra ramaus būdo. Nors iš ankstesnės mokymosi įstaigos buvo išbrauktas dėl jam paskirto suėmimo, būdamas nelaisvėje tęsia mokslus. Nurodo, kad jam nustatytas 50 procentų darbingumas, jis turi mažametį sūnų bei sergančią motiną, kuriems privalo padėti. Sušvelninti teismo paskirtą bausmę prašo, norėdamas grįžti pas savo šeimą, pradėti mokytis ir dirbti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad apeliantas nukentėjusiojo T. K. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo. Tokio fakto nenurodė ir pats nukentėjusysis. Todėl nesant byloje duomenų apie apelianto ir kitų nuteistųjų susitarimą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, teismo išvada, kad T. K. buvo sužalotas dėl skolos visų nuteistųjų konkliudentiniais veiksmais nepagrįsta, juolab, kad kiekvienas iš nuteistųjų nukentėjusiojo atžvilgiu turėjo savarankiškų materialinių pretenzijų. Taipogi teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad jis užvaldė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną.

Mano, kad nesant byloje objektyvių duomenų dėl jo susitarimo su T. R. grasinti nukentėjusiesiems fiziniu susidorojimu, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. 2010-09-28 epizode ir dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pažymi, kad skola nebuvo įforminta rašytiniais dokumentais, todėl savo teisėtų reikalavimų apginti įstatymo nustatyta tvarka jis negalėjo. Tuo tarpu vien tik reikalavimas grąžinti skolą neužtraukia jokios atsakomybės, jei toks reikalavimas nėra lydimas grasinimu ar fiziniu smurtu. Apeliantas neneigia, kad 2010-12-13 automobilyje buvo kalbama apie T. K. skolas ir jų grąžinimo galimybes, tačiau nurodo, kad nei nukentėjusiajam, nei jo artimiesiems jis negrasino, fizinio smurto T. K. atžvilgiu nenaudojo. Tuo tarpu teismas, inkriminuodamas jam bendrininkų grupę, savo sprendimo nemotyvavo ir netinkamai taikė LR BK 24 str. nuostatas. Pažymi, kad jam T. K. buvo skolingas vieną pinigų sumą, kitiems nuteistiesiems – kitą, o pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, bendram rezultatui.

Be to, pagal apeliantą, teismas paskirdamas jam bausmę, netinkamai taikė LR BK 63 straipsnio nuostatas. Pripažinęs T. R. kaltu už tokias pačias nusikalstamas veikas bei jam paskyręs analogiško dydžio laisvės atėmimo bausmes, jas subendrindamas pagal LR BK 63 str. 1 d., 4 d., galutinę subendrintą bausmę pastarajam paskyrė 4 mėnesiais trumpesnę nei jam, nors tokio savo sprendimo motyvų nenurodė, jo svarbesnio vaidmens nusikaltimų padaryme ar kitų aplinkybių, galėjusių įtakoti didesnės bausmės paskyrimą jam, teismas nenustatė.

Teismo posėdyje nuteistieji T. Ž., T. R. ir jų gynėjai, nuteistojo E. J. gynėja prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras, nukentėjusieji A. K. ir J. K. prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų T. R., T. Ž. ir E. J. apeliaciniai skundai, jų ribose, atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo E. J. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl E. J. kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiųjų T. K., A. K., J. K., liudytojo E. K., iš dalies nuteistųjų T. Ž., T. R. bei paties E. J. parodymais, specialisto išvadomis, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.

LR BK 294 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų numatytos tvarkos savavališkai, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę.

Įgyvendindamas savo teises, kurių atsiradimo pagrindas gali būti sutartys ir kiti sandoriai, taip pat įvykiai ir veiksmai, su kuriais įstatymas sieja civilinius teisinius padarinius, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (LR Konstitucijos 28 str.). Draudžiama įgyvendinti savo civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (LR CK 1.137 str.). Tai reiškia, kad vykdant teisę savavališkai kaltininkas pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų, ir tokiais savo veiksmais jis padaro didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos, ir visų pirma nukentėjusiojo T. K. parodymų matyti, kad E. J., T. Ž. ir T. R., 2010-12-13, apie 23.00 val., automobiliu „BMW 523", kurį vairavo E. J., nukentėjusįjį T. K. nusivežė į Vilniaus miesto ribose esančią miško teritoriją, kur reikalavo grąžinti tariamą 1100 litų skolą: 800 Lt E. J. ir 300 Lt T. Ž. Nukentėjusiajam T. K. nepaklusus T. Ž. reikalavimui išimti visus iš jo kišenėse buvusius daiktus, pastarajam buvo suduota kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus į veido sritį bei 2 kartus į šonus. Po tokių veiksmų, išsigandęs, kad nebūtų dar labiau sumuštas, T. K. atidavė jam priklausiusį mobilaus ryšio telefoną, kurį pasiėmė E. J., žadėdamas už jį „nurašyti“ 200 Lt skolos. Tuo tarpu T. Ž., ranka sugriebęs nukentėjusiajam už kaklo, 1 kartą kumščiu sudavė į nosį, po ko ši ėmė kraujuoti. Nukentėjusiojo T. K. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pasėkoje padaryti sužalojimai buvo įvertinti specialisto kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. b.l. 62-63).

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių analizė leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tokius visų trijų nuteistųjų veiksmus pagrįstai įvertino kaip savavaldžiavimą panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, padarytą bendrininkų grupe, kadangi dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi kiekivienam atskirai, net ir tuo atveju, kai kaltininkas neatlieka bendros veikos sudėtyje numatytų veiksmų. Todėl E. J. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad T. K. buvo sužalotas visų nuteistųjų konkliudentiniais veiksmais, atmestinas. Ir nors byloje nenustatyta, kad E. J. būtų naudojęs T. K. atžvilgiu fizinį smurtą, tačiau tai, kad pastarasis kartu su kitais nuteistaisiais nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, siekiant bendro nusikalstamo sumanymo – jį įbauginti, kad šis įvykdytų jam keliamus piniginius reikalavimus, įrodymų pakanka. Iš nukentėjusiojo T. K. parodymų matyti, jog nuteistasis E. J., vairuodamas automobilį, kuriuo visi važiavo nukentėjusiajam tuo metu nežinoma kryptimi, pastarajam grasino, kad jis bus nuvežtas į mišką, kas iš esmės ir buvo padaryta, ir kad tuomet jis viską jiems atiduos, kad bus blogai, jei pastarasis negražins pinigų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad psichinė prievartos samprata nagrinėjamos nusikalstamos veikos kontekste apima ne tik grasinimus, kurie gali pasireikšti žodžiu, bet ir baimę keliančios aplinkos sukėlimu. Tuo tarpu aplinkybių visuma nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam T. K. pagrįstai leido manyti, jog nuteistųjų ketinimai susidoroti su juo yra realūs. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tamsiu paros metu, apie 23.00 val., nukentėjusysis T. K., nuteistojo E. J. vairuojamu automobiliu, kurio durys buvo užrakintos, buvo nuvežtas į jam nesaugią vietą, t.y. į miesto ribose esančią miško teritoriją, ir būdamas trijų asmenų, turinčių kriminalinę praeitį, apsuptyje, be jokių abejonių bijojo, jautėsi nesaugiai ir buvo psichologiškai palaužtas.

Tai, kad po T. K. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto savo telefoną nuteistiesiems šis atidavė pats, nėra laisva valia atliktas veiksmas, nes, kaip ir pats nurodė, telefoną jis atidavė bijodamas, kad dar labiau nebūtų sumuštas. Be to, priešingai nei mano apeliantas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, jog T. K. priklausiusį telefoną, kaip „skolos“ dalį, užvaldė nuteistasis E. J. Nukentėjusysis T. K. 2010-12-28 apklausos metu parodė, kad telefoną, kurį jis ištraukė iš savo kišenės, iš jo rankų iš karto paėmė „Ženia“, t.y. E. J., ir paaiškino, jog pirmosios apklausos metu apie E. J. nepasakojo, kadangi pastarojo bijojo. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir 2011-01-17 asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką metu, 2011-01-20 asmens atpažinimo metu bei 2011-01-27 akistatos su E. J. atlikimo metu (1 t. b.l. 33-34, 2 t. b.l. 6-8, 28-30, 41-43). Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotos aplinkybės objektyviai leido paneigti ne tik pastarojo parodymus, lydimus nuolatinės baimės dėl susidorojimo, teisme, neva tai telefoną „lygtai paėmė“ ir jį apžiūrėjo T. Ž., bet ir kritiškai įvertinti ir atmesti nuteistųjų R. R., T. Ž. bei E. J. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus.

Kita vertus, aplinkybė, kuris iš nuteistųjų pirmas apžiūrėjo ar paėmė nukentėjusiajam T. K. priklausantį telefoną, jokios esminės reikšmės nuteistųjų veiksmų juridiniam vertinimui neturi, kadangi visų trijų nuteistųjų nukentėjusiojo T. K. įbauginimui nukreipti veiksmai, kaip jau buvo minėta, pagrįstai teismo įvertinti kaip bendrininkavimas, pažymint ir tai, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 294 str. 2 d. reikšmės neturi, ar neteisėta veika buvo siekiama įgyvendinti savo ar kito asmens tikras ar tariamas teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl nuteistojo E. J. kaltės pagal LR BK 294 str. 2 d., dėl to, kad jis, 2010-09-28, veikdamas kartu su T. R., panaudodamas psichinę prievartą savavaldžiavo T. K. bei jo tėvų A. ir J. K. atžvilgiu. Pats E. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, jog nagrinėjamo įvykio dieną jis kartu su T. R. susiskambino su T. K. ir kartu su juo kalbėjo dėl skolos (2 t. b.l. 45-46, 50-51). Bylos nagrinėjimo teisme metu E. J. taip pat patvirtino, jog girdėjo, kaip T. R. kalbėjo telefonu, prašė, kad šis primintų ir apie jo skolą, ir T. R. priminė (3 t. b.l. 211). Tuo tarpu nukentėjusysis T. K. parodė, kad įvykio dieną jam paskambino T. R. ir reikalaudamas grąžinti skolą Ženiai, t.y. E. J., grasino, sakydamas, kad bus blogai, kad priešingu atveju Ženia gali susprogdinti namus ir nužudyti šeimą. Padėjęs ragelį, paskambino motinai ir papasakojo apie T. R. skambutį, jos prašymu pasakė pastarojo telefono numerį (1 t. b.l. 33; 3 t. b.l. 162). Tokius nukentėjusiojo T. K. parodymus patvirtino ir pastarojo motina. Pasak šios, 2010-09-28, laikotarpyje tarp 12.00 -13.00 val., jai paskambino sūnus ir pasakė, kad T. R. reikalavo atiduoti pinigus, minėjo, kad jei jis neduos pinigų, Ženia gali susprogdinti namus, nužudyti šeimos narius, kad jie žino, kur yra jų kaimas. Iš sūnaus gavusi T. R. telefono numerį, jam paskambino norėdama sužinoti už ką sūnus yra skolingas. Pastarasis teigė jog už ką T. K. yra skolingas Ženiai, jis nežino, tačiau pokalbio eigoje aiškino, kad geriau šią skolą Ženiai grąžinti, kadangi šis yra „bespredelščikas“, kad negrąžinus skolos kentės šeima ir kad pastarasis nepagailės nei motinos, nei tėvo. Įbauginta T. R., nusprendė apie viską papasakoti savo sutuoktiniui A. K.. Šis taipogi skambino T. R. Kuris pokalbio metu aiškino, jog su Ženia juokauti neverta, kadangi jis yra „bespredelščikas“ (1 t. b.l. 79; 3 t. b.l. 163, 164).

Aukščiau nustatytų aplinkybių analizė rodo, kad nuteistasis E. J., girdėdamas, ką ir pats pripažino, T. R. telefoninius pokalbius su T. K. bei jo tėvais, pritarė T. R. išsakytiems grasinimams ir, tokiu būdu veikdamas kartu su T. R., prisidėjo prie bendro nusikalstamo sumanymo įbauginti nukentėjusiuosius, siekiant priversti pastaruosius įvykdyti jų reikalavimą perduoti pinigų sumą, kurią T. K. tariamai buvo skolingas E. J. Todėl E. J. apeliacinio skundo argumentas, jog jis nepagrįstai teismo buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. dėl 2010-09-28 epizodo, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. J. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų padarymo pobūdį bei aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, ir, kolegijos nuomone, paskyrė nuteistajam E. J. tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu teisingą bausmę.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad E. J. praeityje 5 kartus teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei, žmogaus sveikatai bei viešajai tvarkai padarymą, ne kartą baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas (2 t. b.l. 160-167, 168-172; 3 t. b.l. 9, 11). Naujas tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, pastarasis padarė, neišnykus teistumui. Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas linkęs nusikalsti ir yra socialiai pavojingas, todėl pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, LR BK 56 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nepažeidė, juolab, kad švelnesnio pobūdžio bausmių, E. J. kriminaliniams polinkiams pakeisti, jau nepakanka.

Nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aukščiau paminėtas aplinkybes, bet ir į apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad veikos buvo padarytos bendrininkų grupe (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.), taip pat į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra ir, taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių subendrinimo būdą – dalinį jų sudėjimą, paskyrė subendrintą bausmę savo dydžiu ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Apeliantui paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, atkreipiant dėmesį į tai, kad nustatydamas paskirtos bausmės dydį, teismas vertina ne tik su padaryta nusikalstama veika susijusius aspektus, tačiau ir kiekvieno nuteistojo asmenybę apibūdinančius požymius ir, įvertinęs byloje surinktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kiekvienam skiria individualizuotą baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią bausmę, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Dėl nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo T. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 294 str. 2 d., taipogi pagrįsta, jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis T. K., siekiant jį įbauginti, kad šis vykdytų reikalavimą grąžinti tariamą skolą, nagrinėjamo įvykio metu buvo nuteistojo T. Ž. sumuštas. Ir nors apelianto teigimu, fizinį smurtą T. K. atžvilgiu jis naudojo kilusio konflikto dėl merginos pasėkoje, tačiau tokia pastarojo versija, nustatytų aplinkybių kontekste, vertinama kritiškai ir atmetama.

Iš nukentėjusiojo T. K. parodymų matyti, kad su mergina J. Ž., dėl kurios, pasak apelianto, T. K. nori jam atkeršyti, todėl duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, pastarasis išsiskyrė ne dėl T. Ž.. Be to, nagrinėjamo įvykio metu, jis jau draugavo su kita mergina vardu Viktorija. Tuo tarpu ir pats T. Ž., kaip kad pats buvo nurodęs, tuo metu, kai jie visi važiavo automobiliu, susirašinėjo su savo mergina vardu Laura. Todėl apelianto nurodoma konflikto priežastis su T. K., pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kritiškai kaip gynybos pozicija siekiant sušvelninti atsakomybę ir atmesta.

Nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo argumentai, kuriais pastarasis ginčija bendrininkavimo požymių buvimą jam inkriminuotoje veikoje, taipogi atmetami, nes, kaip jau aukščiau buvo minėta, nusikalstamą sumanymą – įbauginti nukentėjusįjį T. K., kad šis įvykdytų reikalavimą grąžinti tariamą skolą, bendranuteistieji siekė įgyvendinti veikdami kartu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nagrinėjama veika buvo padaryta bendrininkų grupe ( BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, įvertino kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad T. Ž. ne kartą teistas, tame tarpe ir už tyčinių nusikaltimų, susijusių su smurtu, padarymą, baustas administracine tvarka, nedirba, nesimoko, darbo biržoje neregistruotas, noro mokytis nerodė, todėl buvo išbrauktas iš mokinių sąrašų (2 t., b.l. 127-129, 130-133, 145, 146, 149). Naujas nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, pastarasis padarė, neatlikęs ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės. Nustatytos aplinkybės rodo, kad T. Ž. linkęs nusikalsti ir yra socialiai pavojingas, todėl jam kaip recidyvistui, pirmosios apylinkės teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, LR BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Nustatydamas T. Ž. paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aukščiau aptartas aplinkybes, bet ir į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad veika buvo padaryta bendrininkų grupe (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.), tuo tarpu jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Apeliantui paskirtą bausmę, kuri savo dydžiu ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Vien vaiko turėjimo faktas, nėra ta aplinkybė mažinanti jo, kaip asmens už padarytą nusikaltimą, atsakomybę, juolab kad pagal bylos duomenis, T. Ž. yra išsiskyręs, niekur nedirba ir neturi legalių pajamų, tarpu jokių duomenų, kad nuteistasis, kokiu nors kitu būdu rūpintųsi savo vaiku ar savo motina nepateikta. Taipogi byloje nėra jokių duomenų ir apie apelianto sveikatos būklę, kaip ir tai, kad jam nebūtų galima suteikti reikalingos medicininės pagalbos laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Tuo tarpu pastarojo noras grįžti į šeimą, pradėti mokytis ir dirbti, bei, kaip kad pats nurodo, teigiamas elgesys bausmės atlikimo metu, vertintinas teigiamai, tačiau nagrinėjamu atveju, negali turėti lemiamos įtakos teismo paskirtai bausmei.

Pažymėtina ir tai, kad kelių neįvykdytų nuosprendžių vykdymo tvarką numato LR BPK 347 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Tuo tarpu spręsti klausimus, dėl kurių gali būti pasunkinta nuteistojo padėtis, nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundų, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės (LR BPK 320 str. 3 d., 4 d.).

Dėl nuteistojo T. R. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, įvertino kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad T. R. iki skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuojamų veikų padarymo nebuvo teistas, tačiau nedirbo, iš mokyklos mokinių sąrašo buvo išbrauktas už nepatenkinamą lankomumą bei pažangumą. Be to, pastarasis buvo baustas administracine tvarka, baudų nemokėjo, darbo biržoje neregistruotas, padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (2 t. b.l. 93-94, 113, 114). Reikia pažymėti ir tai, kad T. R. ir iki šių veikų buvo padaręs dvi apysunkes nusikalstamas veikas, už kurias pastarasis nuteistas 2011-04-04 nuosprendžiu, o tai leidžia teigti, kad apeliantui skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotos veikos nebuvo atsitiktinės.

Nustatytos aplinkybės rodo, jog T. R. linkęs nusikalsti ir yra socialiai pavojingas, todėl pirmosios instancijos teismas, pastarajam pagrįstai paskyrė bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, kadangi švelnesnio pobūdžio bausmių jo kriminaliniams polinkiams pakeisti nepakanka. Nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aukščiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad veikos buvo padarytos bendrininkų grupe, ką įvertino kaip apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.), atsižvelgė ir į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra ir, taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių subendrinimo būdą – dalinį jų sudėjimą, paskyrė subendrintą bausmę savo dydžiu ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, LR BK 63 str. 4 d., 9 d. pagrindu prie skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos trejų metų laisvės atėmimo bausmės, dalinio sudėjimo būdu pridėjo vos keturis mėnesius iš ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo vieneriems metams ir trims mėnesiams bausmės. Nuteistajam T. R. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau ją švelninti, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra jokio pagrindo, pažymint tai, kad aplinkybė, jog ankstesnes nusikalstamas veikas jis buvo padaręs būdamas nepilnamečiu, teismo buvo įvertinta pastarajam skiriant bausmę 2011-04-04 nuosprendžiu.

Nuteistojo T. R. argumentai, kad išėjęs į laisvę jis nori pakeisti gyvenimo būdą, padėti motinai, pabaigti mokyklą vertintini teigiamai, tačiau nagrinėjamu atveju negali turėti įtakos paskirtai bausmei, juolab, kad pastarasis turėdamas galimybę dirbti ir padėti motinai, mokytis, pamokų nelankė, ir, kaip jau minėta, iš mokyklos mokinių sąrašų buvo išbrauktas už nepatenkinamą lankomumą ir pažangumą (2 t. b.l. 117). Be to, niekur nedirbo, darbo paieška 2009-03-06 buvo nutraukta be teisės šešis mėnesius registruotis bedarbiu, vėliau, darbo biržoje, kaip ieškantis darbo, nesiregistravo ( 2 t. b. l. 113-114).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų T. R., T. Ž. ir E. J. apeliacinius skundus atmesti.