Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. P. ir Ž. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-795-510/2012 pagal ieškovo S. M. ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pareikštą atsakovams J. P. ir Ž. P. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas J. P. pateikė teismui prieštaravimus (b. l. 29-30) dėl ieškinio ir dėl preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. 2006 m. birželio 16 d. atsakovas sudarė asmeninę paskolos sutartį su ieškovu dėl 200000 Lt skolos suteikimo, tačiau iš paskolos gauti pinigai buvo panaudoti asmeniniams atsakovo interesams, t.y. numatytoms investicijoms kuriamam verslui. Atsakovė Ž. P. laidavo dėl šios paskolos grąžinimo nustatytu terminu ir suma. Atsakovas ieškovui grąžino dalį skolos, t. y. 163200 Lt. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl paskolos grąžinimo atidėjimo. Tarp šalių buvo susiklostę draugiški verslo santykiai, todėl skolos grąžinimo grafikas raštu nebuvo įformintas. Ieškovas niekada nereiškė jokių pretenzijų atsakovei Ž. P. , nes buvo susitarta, kad jos laidavimas yra terminuotas, ji nėra ir nebus šios paskolos bendraskolė.

Atsakovė Ž. P. pateikė teismui prieštaravimus (b. l. 22-23) dėl ieškinio ir dėl preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad atsakovė buvo paskolos laiduotoja, o ne bendraskolė. Laidavimas buvo sudarytas apibrėžtam laikui, t. y. iki 2006 m. liepos 17 d., tačiau ieškovas iki nustatyto termino nesikreipė į atsakovę dėl skolos grąžinimo, todėl ieškovas neteko teisės reikalauti, kad atsakovė sumokėtų skolą. Atsakovas J. P. paskolą ėmė savo asmeniniais interesais, ji nežinojo, kur atsakovas panaudojo gautus pinigus, atsakovės sutikimo tapti šios paskolos bendraskole nebuvo. Atsakovė nurodė, jog J. P. gražino skolą ieškovui dalimis, todėl paskaičiuotų palūkanų dydį laikė nepagrįstu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinti.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo argumentus.

Dėl paskolos grąžinimo fakto nustatymo

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2006 m. birželio 16 d. paskolos sutarties įvykdymo (13 l.). Minėtu atveju ieškovas ir apeliantas J. P. 2006 m. birželio 16 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 200000 Lt, o atsakovas įsipareigojo pasiskolintą sumą grąžinti iki 2006 m. liepos 17 d. Apeliantė Ž. P. laidavo už minėtos paskolos sutarties įvykdymą (13 l.). Apeliantas J. P. teigė grąžinęs ieškovui 163200 Lt (29 l.), apeliantė Ž. P. nurodė, jog apeliantas dalimis grąžino visą skolą ieškovui (25 l.). Tuo tarpu, ieškovas neigė 2006 m. birželio 16 d. paskolos sutarties įvykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo dėl to, jog ieškovas perdavė atsakovui pinigus pagal 2006 m. birželio 16 d. paskolos sutartį nėra. Be to, pats apeliantas J. P. minėtoje sutartyje savo parašu patvirtino, jog pinigus iš ieškovo gavo, apeliantė taip pat parašu paliudijo, jog apeliantas J. P. pinigus gavo (13 l.). CPK 178 straipsnyje nustatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nesant ginčo dėl pinigų gavimo fakto iš ieškovo, apeliantai privalo įrodyti pinigų grąžinimo faktą ieškovui. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pažymėtina, jog apeliantas J. P. patvirtino, jog pakvitavimo iš ieškovo niekada nereikalavo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog tokiu elgesiu apeliantas J. P. prisiėmė visą prievolės įvykdymo įrodinėjimo riziką. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto J. P. pateiktą lapą iš savo užrašų knygelės (63 l.), kuriame buvo surašytos visos ieškovui grąžintos sumos (iš viso – 163200 Lt) nelaikė įrodymu, patvirtinančiu pinigų grąžinimo faktą, kadangi pastarasis buvo atsakovo vienašališkai surašytas, nebuvo ieškovo pasirašytas. Kadangi apeliantai nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas J. P. visiškai ar iš dalies įvykdė prievolę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto J. P. prievolės įvykdymo faktas byloje nebuvo nustatytas (CPK 185 str.).

Pažymėtina, jog apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų pakankamumo, visapusiško bylos išnagrinėjimo taisykles, netyrė ir nevertino visų įrodymų byloje: neprijungė prie bylos pokalbių įrašų tarp ieškovo ir apelianto J. P. , neapklausė liudytojo D. V. , galėjusio patvirtinti dalies paskolos įvykdymo, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo paskutinio posėdžio siekiant apklausti minėtą liudytoją. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliantų argumentais.

CPK 180 straipsnyje nustatyta, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 14 d. protokoline nutartimi patenkino apelianto J. P. prašymą liudytoju apklausti D. V. (46 l.), tačiau minėtas liudytojas neatvyko nei į 2011 m. gruodžio 21 d. tesimo posėdį (57 l.), nei į 2012 m. vasario 10 d. teismo posėdį (70 l.). Be to, pats apeliantas J. P. nei 2011 m. gruodžio 21 d., nei 2012 m. vasario 10 d. teismo posėdžių metu negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių, kurias galėtų paliudyti kviečiamas liudytojas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti liudytoju D. V. , kadangi minėto liudytojo apklausa nebūtų turėjusi įtakos sprendimui, taip pat buvo užkirstas kelias nepagrįstam bylos vilkinimui.

CPK 177 straipsnio 2 dalis reglamentuoja faktinių duomenų nustatymo priemones, kurių tarpe yra vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Nagrinėjamu atveju, apeliantas J. P. prašė prijungti prie bylos pokalbio įrašą tarp ieškovo ir apelianto J. P. . Tačiau pats apeliantas teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovas pokalbio metu kategoriškai nepatvirtino pinigų grąžinimo fakto (43 l.), be to, ieškovas nebuvo įspėtas apie daromą garo įrašą (42 l.). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtas garo įrašas laikomas padarytu pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl nėra laikomas tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui negrąžintą skolą, kadangi apeliantai neįrodė prievolės visiško ar dalinio įvykdymo fakto.

Dėl apeliantės Ž. P. pripažinimo bendraskole

Nagrinėjamu atveju, apeliantai ginčija 2006 m. birželio 16 d. sudarytą paskolos sutartį nesant solidarios sutuoktinių prievolės, kadangi apeliantės Ž. P. tikrasis ketinimas buvo laiduoti už vyro asmeninę paskolą nustatytu terminu ir suma.

CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų. Kaip jau buvo minėta, apeliantas J. P. 2006 m. birželio 16 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 200000 Lt, o atsakovas įsipareigojo pasiskolintą sumą grąžinti iki 2006 m. liepos 17 d. Apeliantė Ž. P. minėtoje sutartyje padarė įrašą, nurodydama, jog laiduoja už minėtos paskolos sutarties įvykdymą, įsipareigodama grąžinti minėtą sumą su procentais nustatytu terminu ir suma. Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Todėl vien tai, jog paskolos sutartyje apeliantė Ž. P. nurodė laiduojanti už paskolos grąžinimą, nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantė Ž. P. , apelianto J. P. sutuoktinė, pasirašydama minėtą paskolos sutartį siekė būti laiduotoja, bet ne bendraskole.

Teisėjų kolegija apeliantės Ž. P. argumentus, jog sutuoktinių šeimos pinigai buvo atskiri, jog apeliantai bendros nuosavybės neturėjo, laiko nepagrįstais. Kaip matyti iš byloje esančio apeliantų santuokos liudijimo, apeliantai santuoką sudarė 1973 m. rugsėjo 16 d. (54 l.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Tuo tarpu, apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtą prezumpciją, t.y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių apeliantų turto teisinį režimą esant asmenine sutuoktinių nuosavybe (vedybų sutartis, nustatanti turto atskirumą; teismo sprendimas, kuriuo padalintas bendras turtas ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantus laikė kartu gyvenančiais sutuoktiniais ir pagrįstai konstatavo, jog apeliantė Ž. P. atlikdama sutartyje minėta įrašą savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti ieškovo solidariąja bendraskole kartu su atsakovu. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog sąžiningas ieškovas negali būti priklausomas nuo apeliantų tarpusavio santykių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai kartu su apeliaciniais skundais nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių faktą, jog paskola buvo panaudota investicijoms į apelianto J. P. statybų verslą. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios teismo instancijos metu nebuvo ginčo, kokiu tikslu pinigai buvo skolinti, tačiau apeliantai pasinaudodami CPK 314 straipsnyje suteikta teise, galėjo minėtus įrodymus pateikti teismui kartu su apeliaciniais skundais.

Kadangi apeliantė Ž. P. laikytina bendraskole, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, jog ieškovas turėjo kreiptis į apeliantę dėl skolos grąžinimo už jos vyrą iki nurodytos datos, t.y. 2006 m. spalio 17 d. CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėju kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantę Ž. P. pripažinimo bendraskole ir priteisė solidariai ieškovui iš apeliantų J. P. ir Ž. P. 247506 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 200000 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki paskolos sumos grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (247506 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2975 Lt žyminio mokesčio bei papildomai priteisė ieškovui iš apeliantų J. P. ir Ž. P. 1815 Lt už advokatės pagalbą.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Bylos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos. Šalių pozicijos išdėstytos procesiniuose dokumentuose. Pažymėtina, kad aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškę apeliantai. Dėl šios priežasties apeliantų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, jog apeliantų apeliaciniai skundai netenkintini, iš apeliantų J. P. ir Ž. P. priteistinos ieškovui S. M. 1089 Lt (po 544,50 Lt) bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą ruošiant atsiliepimą į apeliacinius skundus. Apeliantės Ž. P. prašymas priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atmestinas CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

CPK 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Nagrinėjamu atveju apeliantai J. P. ir Ž. P. už apeliacinius skundus privalėjo sumokėti po 5950 Lt žyminio mokesčio, tačiau prašė žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti. Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi patenkino apeliantų prašymus ir atidėjo minėtiems apeliantams 11900 Lt žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius skundus sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (113 l.). Atsižvelgiant į tai, jog apeliantams žyminio mokesčio sumokėjimas buvo tik atidėtas, tačiau jie nebuvo nuo jo atleisti, į tai, jog apeliantų apeliaciniai skundai netenkintini, iš apeliantų J. P. ir Ž. P. į valstybės biudžetą priteistinas 11900 Lt (po 5950 Lt) dydžio žyminis mokestis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jam naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų J. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 11900 Lt (vienuolika tūkstančių devynis šimtus litų) (po 5950 Lt iš kiekvieno ) žyminio mokesčio, bei S. M. 1089 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) (po 544,50 Lt iš kiekvieno) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.